Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Didesne ar mažesnė rizika - nuolatinė jūrininkų palydovė. Visą laivybos istoriją galėtume vadinti ištisiniu narsumo, rizikos ir nuotykių metraščiu. - Eimutis Astikas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Atnaujintas pastatas mena Ventės smuklės šurmulį

Ventės pusiasalyje galima pastebėti daug permainų. Akį traukia atnaujinta Ventės hidrobiologinė stotis ir pusiasalio aplinka. Šalia esantis namelis daug metų atrodė negyvenamas. Jis atgydavo tik atvažiavus ichtiologijos mokslininkams atliekant žuvų tyrimus. Atnaujinat pastatą sužinota, kad tyrimų stotis įkurta istorinėje Ventės smuklėje.

Senose nuotraukose - Ventės Beko svečių namas, mokykla, švyturys ir žvejų reikmenų sandėliukas. 1906/1910 metai
Senose nuotraukose - Ventės Beko svečių namas, mokykla, švyturys ir žvejų reikmenų sandėliukas. 1906/1910 metai @ Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos nuotrauka. nuotr.

Ventės pilies smuklė

Seklus, vakarų vėjams atviras ir nuolat bangų plaunamas Ventės rago krantas laivybai netiko. Nuo Ventės rago į marias plaukta tik valtelėmis, kur būdavo persėdama į didesnius laivelius. Seniau didesni laiveliai būdavo saugomi Minijos žemupyje ir Aukštadvario (istorinis pavadinimas - Kuwertshoff) prieplaukose, dabar Šturmų uostelyje.

Atkampiame Ventės rago kyšulyje 1360 metais pastatyta kryžiuočių ordino pilis (Windenburg). Jos papėdė paplauta, 1409 m. mūrai sutvirtinti ir iš dalies perstatyti. Vyriausiasis pilies atstovas buvo Marshall Henning Schindekopas. Mūrai buvo ardomi polaidžių ir ledonešių, aplinkiniai sekliai per audras ne kartą užnešti. Neatsitiktinai sutvirtėjus Klaipėdos (Memel) piliai, nuošalėje esančio daug išlaidų tvirtinti reikalaujančio gynybinio statinio, atsisakyta.

1648-1653 metų žemėlapyje (patikslintas 1650 m.) greta klebonijos trobelės (Pfarers hut) atsirado ponui Pfailiui priklausęs dvarelis, kuris vėliau tapo Feilės (Pfeilenhoff) Muižės ir Jociškių dvarų valda. 1567 m. pastorius Casparas Hennebergeis pusiasalį paženklino žemėlapyje. Greta parašyta, kad vandenyje yra pilies liekanos. Apgriuvusio statinio akmenys ir statybinė medžiagos panaudotos tvirtinti Ventės bažnyčios mūrams. Vertinga medžiaga 1704 m. pervežta į Kintus, naujai statomai bažnyčiai į ją perkeliant senąsias liekanas. Krantotyrininkas ir geografas profesorius Rimas Žaromskis teigė, kad Ventės bažnyčios ir pilies vieta yra šiandieninės paukščių stebyklos nežymiai įdubusioje aikštelėje už pagrindinio pastato. Pakrantėje rasti apglūdinti akmenys yra žvejų tinklų svareliai.

 

Neklestėjo, bet ir nesunyko

Kulmo teises turinti Ventės smuklė (Windenburger Krug) paminėta 1540 metais. Ji pažymėta minėtame Ventės plane. Smuklė priklausė Hansui Beckeriui. Iš čia - istorinis, nepastovios rašybos Kinten-Beckern vietovardis. Užeigos namas prie pagrindinio kelio ne kartą ėjo iš rankų į rankas. Buvo perpardavinėjamas ir išnuomotas naujiesiems sėkmę ir lengvą uždarbį gaudantiems nuomininkams.

Istorikas Johanas Sembritzki mini, kad pirmas nuomininkas buvo ponas Ceillzas. 1719 m. smuklė atiteko Rusnės pavietui ir priklausiusi persikėlėliui iš Kuršo Christianui Buchholzui. Nuo 1785 m. ji jau Šilutės valsčiaus nuosavybė. Atkampią Ventės smuklę lankė keliauninkai, sugrįžtantys sielininkai, medžiotojai, medžio ruošėjai ir valstybės tarnautojai. Sava ji buvo ir pamario žvejams.

Smuklė niekad neklestėjo - savininkai vos galą su galu sudurdavę. Būklė pagerėjo iškilus Šilutei (Heydekrug), kai Kintus su Šilutę sujungė žvyrkelis. Dėta daug pastangų siekiant laivybą ir krovinių gabenimą mariomis padaryti saugius. Kraštą ženklino išilgai pamarį kirtęs karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalas (1863-1873 m.) ir vandens keliu plukdyti sieliai iki Smiltės įlankos.

1837 m. pastatytas Ventės rago medinis ir vandenyje plūduriuojantys švyturiai. 1862 m. jo vietoje pastatytas rudų molio plytų bokštas, o po metų vietoje alyvos įžiebta dujų lempa. 1873 m. švyturys pastatytas Uostadvaryje. Švyturių blykstės įspėjo apie Nemuno žemupį ir seklų krantą.

Užeiga buvo prie keltų, tiltų ir pagrindinių kelių Priekulėje, Kintuose, Mingės kaime ir Jociškiuose. Jos ženklintos Friedricho Šrioterio 1796-1802 m. žemėlapyje ir daugelyje vėlesnių pamario planų. Ventės kampo (kyšulio) smuklė buvo krašto užeigos namų tinklo dalis. Neretai nutikdavo, kad keleivius „paverždavo“ senojo pagrindinio kelio į Mingę iš Kintų per Veprius-Stankiškės-Veprius sankryžoje esanti Kryžkelės smuklė (Kreuz-Krug). Ji kaip ir Ventės smuklė skirtingais laikotarpiais priklausė Jociškių ir Muižės dvareliams, vienam ir tam pačiam savininkui. Pastaroji buvusi vieta, kur ne kartą aplaistyti „susitaikymai“.

Prisimintas toks įvykis. Vėlų 1848 m. rudenį Vokietijos revoliucijos neramumų sujaudrinti pamario žvejai sugūžėjo į Muižės (Feilenhoff) dvarelį. Jie ėmę grasinti Kuršių marių ir aplinkinių vandenų karališkajam vyriausiajam žvejybos meistrui, dvarininkui Ernstui Berhomui (Ernst Wilhelm Beerbohm), kad šis per daug uoliai vykdo pareigas. Pagrasino, kad jį nužudysiantys, o dvarelį paleisią dūmais.

Ypatinga ištikimybę karaliui pasižymėjęs valdininkas atsakęs: „gerai, mane nužudysite, o kas toliau? Vyriausybė Berlyne paskirti naują prižiūrėtoją, ir dar visai nežinia, ar jis nebus griežtesnis, jau nekalbant, kad iš kito krašto ir būs nepažįstamas“. Šie teiginiai, kaip ir ori laikysena, apmaldė sukilėlių įtūžį. Žūkmistras, perimdamas įvykių eigą į savo rankas ir siekdamas įgyti prielankumo, svečius pasivadino į smuklę brandvynio santarvei užtvirtinti. Drauge kelti bokalai už tvarką, teisingumą ir santarvę. Taip „revoliucijos šišas“ išsivėdino. Nuo to karto pareigūnas buvęs ne karališkasis, bet tik vyriausiasis žvejybos meistras. Jociškių dvarelio įvykiai viduržiemį taip pat užglaistyti smuklėje.

Kryžkelės smuklė buvo gausiai lankoma. Krante ties ja buvo valtelių prielplauka (išira). Ji veikė sutartinai su Beko smukle Ventėje. Paskutinis smuklės namo gyventojas (savininkas) buvo ponas Šubertas (Schubert). Jis nurodomas prieškario Ventės planeliuose. Apgriautos smuklės pastato likučiai stovėjo iki XX a. vidurio. Kad prieglaudos neieškotų „visokie ten Svieto perėjūnai“, kurių pokario suirutes metais buvo pakankamai, pastato liekanos nugriautos. Jos vietą ženklina juodalksnių ir karpotųjų beržų gojelis.

 

Smuklės vaizdai atvirukuose

Pirmaisiais XX a. metais statytas pamariui būdingas vienaukštis mūrinukas iki mūsų dienų didžiųjų permainų išliko išore ir vidumi beveik nepasikeitęs. Pamario krašto kultūriniam ir pramoginiam gyvenimui tai svarbi vieta. Žinomi du atvirukai su užrašais „Grus aus dem Windenburg“ (Linkėjimai iš Ventės rago). Jame keturios 1906 ir 1911 metų nuotraukos. Smuklė įvardinta kaip Beeko svečių namai (Beeck Gasthaus). Greta pavaizduota Ventės mokykla, statyta 1903 m., Žvejų reikmenų sandėlys (Fischmeisterei).

Matome ir Ventės rago švyturį (Leuchtturm) su semaforu (sutartiniai ženklai apie orų būklę ir laivybos pobūdį). Beko smuklė piešta Ventės kaimo brėžinyje (1950 m. Beyruth, autorius nežinomas, Bernhardt Waldmann [kraštotyrininkas iš Frankfurto am Main, Mailänder Str. 9, 60598– Frankfurt]). Pažymėta Beko smuklė (Beeck Krug). Minėtame brėžinyje išvardinti prieškario gyventojų namai. Šiauriausias pusiasalio namas Miko Pozingio. Kur stovėjęs žvejų sandėliukas, tiksliai nenustatyta. Brėžinyje marių pakrantėje pavaizduoti trys keturkampiai vienodu nuotoliu nutolę nameliai su užrašais - Sedelies. Jie galėjo būti šeimininko Sedelies (?) nuomojami žvejų rakandų nameliai. Vienas iš jų galbūt vaizduotas nuotraukoje.

Iš istorinio atviruko papildytos žinios apie namą ir jo aplinką. Namas - pamariui būdingo išplanavimo. Per praeinamus kambarius buvo galima apeiti pastatą iš vidaus, neišeinant į lauką. Penki langai iš abiejų pusių, po du iš galų ir du pastogėse. Namas turi tris įėjimus: vidinis (ūkinis) smuklės šeimininkams iš kiemo pusės. Pietinėje namo pusė buvo virtuvė, stovėjo krosnis kaminas ir šeimininko kambariai. Svečiai būdavo priimami per šoninės (šiaurines) duris ir išorinį prieangį. Jis apsaugojo įėjimą nuo tiesioginių vakarių vėjų. Kas gyveno pamaryje, tai patyrė, kaip tai svarbu. Pirmame aukšte buvo rūbinė ir didysis „kambarys“. Ilgam apsistoję lankytojai naudojosi (vakarinėmis) durimis (per vidinę priemenę/ prieangį), įeinama buvo tiesiai iš kelio pusės. Pro vidinį prieangį durys vedė į mažesnį kambariuką dešinėje ir kairėje. Priešais stačiai sudurtai laiptais buvo lipama į antrą aukštą – erdvią palėpę. Viršuje buvo erdvus koridoriaus ir praėjimas į keturis kambarius, su dviejų dalių langais. Palėpės vėdinimo anga, trys kaminai, apylankės be ypatingos puošybos.

Kieme įveistas sodas ir daržas, gretimais iškastas penkių rentinių šulinys. Iš vakarinės pusės nuo kelio skyrė lentų tvora. Piečiau stovėjo daržinė ir tvartas su moliu drėbtais sienojais. Laikyti raguočiai, galvijai, arkliai, po kiemą vaikščiojo baltosios žąsys ir vištos, šuniukas Margis. Už tvarto – lauko tualetas (purtimangas).

Manoma, kad pamariui būdingas vieno aukšto smailiu stogu ir erdve palėpe Becker smuklės pastatas pastatytas ankstesniojo pastato vietoje. 2013 m. pastatą atnaujinant ir tvarkant pamatus ir apšiltinant sienos, pro atidengtas tinką pavyko pamatyti plytas su Schmidt-Lenze įmonės įspaudais. Šio pavyzdžio plytų rasta Šyškrantės 19 numeriu paženklintame name (Purvinas, 1992). Maždaug tuo pat laiku buvo pastatyta Ventės kaimo mokykla (1903 m.), vyko didžiosios Kintų Priekulės miestelių perstatymo ir pritaikymo poilsiavietės reikmėms statybos. Puošnieji pastatai priekyje ženklinti puošnias įrašais: „Erbaut 1903“ arba „1906“. Ji kad ir smarkiai apniokoti išliko iki mūsų dienų ir liudija apie klestėjimo laikotarpį.

Nuožulniu nusileidimu prieplaukėlė valtelei kita pus kelio ženklina gluosnių vora ir griovys. Maždaug ties šia vieta buvęs perkasas į Krokų lanką per žemiausią Ventės vietą (šlapvietę).

 

Hidrobiologinės stoties ūkis

Smuklė buvo prie pagrindinio žvyrkelio į Ventės švyturį. Lankytojų ji nestokojo. Užsukdavo iškylautojai ir vietiniai senbuviai. Ženklesnės permainos įvykusios po karo. 1944 m. spalį, atsitraukus krašto gyventojams, kaimelis ištuštėjo. Ventės smuklę apleido savininkai. Po karo ji nusavinta.

Nuo 1948 m. įkurta Biologijos instituto Ventės hidrobiologinė stotis. Pastatas atnaujintas. Palikti tik rytinis ir vakarinis įėjimai (šiaurinis užmūrytas, jo vietoje įstatytas langas). Pastatyta sodą juosianti metalinė tvora su gelžbetonio stulpais, kuro statinė, garažas automobiliams ir valtims. Išasfaltuotas kelias iki paukščių žiedavimo stoties. Vanduo teikiamas iš vietinio gręžinio.

Daug dėmesio skirta krantinių priežiūrai. Juolab 1958 m. kovą–gegužę ledonešis ir potvynis padarė daug žalos. Po audrų 1966–1969 m. atliktas krantinių sutvirtinimas. Bangų paplautos vakarinė ir rytinė Ventės kyšulio krantinės kilometro ruožas sutvirtintos ir padengtos riedulių danga.

1999 m. gruodžio 2–3 d. siautėjo uraganiniai "Anatolijaus" vėjai. Stiprūs vėjai pūtė 1970, 1975 ir 1993 m. ir pakartotinai apardė krantines.

Prieplauką nuo užnešimo turėjo saugoti bunos (akmenų-šakų-dumblo pylimas). 1980-1984 m. jau trečią kartą buvo bandoma pastatyti buną. Šį kartą su puslankiu valtelių prieplauka nuo rago. Tačiau statyboms dar nepasibaigus ji buvo užnešta. Ties Hidrobiologine stotimi ant kranto nutiesti betono laiptai ir lieptas iš dviejų galais sudurtų plokščių (1984 m.). Stotis turėjo laivelį „Ventvėjis“ ir kateriuką „Progres“. Laivelis laikytas Šturmų prieplaukoje. Po 1998 m. įsigytas kateriukas „Ekologas“. Motorvaltės saugotos žvejybos reikmenų sandėliuke, čia pat vietoje. Nuožulnioje krantinėje padarytas privažiavimas. 1985 m. pastatytas radijo antenos bokštas, ūkinis garažas. Pašalės apsodintos karpotaisiais beržais, paprastaisiais ir šiauriniais šermukšniais bei plačialapiais klevais. Krantinėse šliaužiojančios gervuogės. Pastatas buvo šildomas kietu kuru, pastatytos krosnys. Patalpoje buvo šalta, ir dirbta tik šiltuoju metų laiku. Tyrinėtojai naudojosi lauko tualetų, kieme už tvarto. Po 2000 m. pastatyta pirtelė, viduje antrame aukšte įrengtas tualetas ir dušas kambarys. Telefonas virtuvėje-valgykloje. Ūkio prižiūrėtoju ir laivavedžiu dirbo Juozas Rimkus (nuo 1956 m.) ir Irena (žmona), vėliau jų veiklą pratęsė laivavedys Remigijus Rimkus (sūnus). Dalis Ventės hidrobiologinės stoties ūkio ir pastato privatizuota 1992 metais.

 

Pusę amžiaus Kuršių marių žuvų tyrimų

1959 m. pervadintas į Lietuvos zoologijos ir parazitologijos instituto, Gėlųjų vandenų laboratorijos padalinys (skyriaus vadovu buvo Juozas Maniukas).

1948–1956 m. atlikti pirmieji išsamūs plačiai aprėpiantys Kuršių marių vandenų, dugno nuosėdų tyrimai. Ypatingas dėmesys skirtas pokariu vykdytos nesaikingos žūklės pasekmėms išaiškinti ir žūklei biologiniu pagrindu sutvarkyti. Įvertinta pakrančių ir vandens augalijos ir dugno bestuburių gausa, nėgių ir žuvų įvairovės ir mityba, verslinės žvejybos poveikis ir galimos apsaugos priemonės. Tyrimai apibendrinimai ir skelbti straipsniuose rusų kalba 1958 m. knygoje KURŠIŲ MARIOS / КУРШСКИЙ ЗАЛИВ. Pateiktos platesnės santraukos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Mokslininkų grupei už tyrimus ir knygą suteikta Valstybės premija. Tyrimų kryptys atiko laikmečio reikmės. XX a. septintame dešimtmetyje tirtas poveikis aplinkai, galimai atsirasiantis dėl statomos ir pradėjus veikti Kauno hidroakumuliacinei elektrinei. Vandens kokybės pokyčiai stebėti visoje Nemuno dalyje nuo vidurupio iki žemupio.

Atnaujinus ir išplėtus Sovetsko (Tilžės) popieriaus fabriko veiklą, buvo išleidžiami gamyboje naudoti vandenys. Kuršių marių naujausiais tyrimais atnaujintos ir papildytos knygos „Nemunas“ (1972) bei „Kuršių marios“ (1978). Tirti Kuršių marių aplinkos pokyčiai. Nuo 1950 m. plečiamas ir gilinamas Klaipėdos uostas, tvirtinamos krantinės, statomos naujos prieplaukos. Nuo 1973 m. ženkliai padidėjo sūraus vandens prietaka uoste ir šiaurinėje marių dalyje. Vykdyti tęstiniai Kuršių marių Lietuvai priklausiusios dalies vandenų ir žuvų tyrimai.

Pagrindinėse gyvenvietėse aplink marias sudarytas orų ir vandenų stebėsenos stočių tinklas. 1973/1975 m. Nemuno žemupio žuvims tirti pastatyta tiems laikams erdvi Rusnės ichtiologinė laboratorija (veikė iki 1993 m.). Po 1980 m. institutas pavadintas į Ekologijos institutą. Naujai įsteigtos Jūros ekologijos laboratorijos vadovais buvo Algis Gerulaitis ir Rimantas Repečka (nuo 2010 m. jį pakeitė dr. Linas Ložys).

1981 m. spalio 18–19 d. iš tanklaivio "Globe Assimi" išsiliejus mazutui iš pasklidus Klaipėdos uoste, abipus įplaukos priekrantėje ir šiaurinėje Kuršių marių dalyje. 1984 m. pradėta statyti ir 1986 m. spalio 3 d. atidaryta tarptautinė traukinių perkėla Klaipėda–Mukranas (Sassnitz). Paruoštos ir apgintos penkios disertacijos. Mūsų ir svečių šalių mokslininkų – žuvų tyrėjų darbai šiandien tapo turininga mokslo istorijos dalimi.

2013 m. atnaujintą Hidrobiologinę stotį būtina pažymėti atminimo lenta. Greta istorinių vaizdų pateikti žinias apie krašto istoriją ir kultūrinį gyvenimą, supažindinti su Kuršių marių gamta, ūkiu ir žuvų tyrimais.

Iš esmės atnaujinus patalpas prasidėjo naujas hidrobiologinės stoties mokslinio gyvenimo tarpsnis.

 

Mano asmeniniai įspūdžiai

Aš pirmą kartą stotyje apsilankiau 1996 m. vasarą. Po universiteto dirbau Ekologijos instituto Jūros ekologijos laboratorijos vyr. inžinieriumi. Rugpjūtį įvyko pirmoji ichtiologinė ekspedicija. Iš tinklų narpliojome ir matavome karšius, ešerius, ir retenybes - perpeles.

Didžiajame darbo kambaryje sienos buvo ištapytos raižiniais ir gipso lipdiniais – visai pagal to laikmečio madą kaip svečių menėse. Medinėse grindyse žiojėjo didelės skylės. Per patalpos vidurį nusidriekęs gremėzdiškas senos statybos medinis tyrimų stalas. Šalimais spintose ir staluose ankstesnių dešimtmečių retenybės. Stikliniuose induose mirko jūrų nėgės, milžiniškos lašišų ir lydekų galvos, lynai, žiobriai, žuvų mailius, rykliadančiai. Ant sienos virš spintos buvo vėžlio atlantinės ridlėjos (Lepidochelys kempii) viršutinis kaulinis šarvas (karapaksas).

Stebino medinės „senoviškos“ lygsvarinės svarstyklės, po kambarį siautė gausybė naminių ir mėsmusių. Lubos apkarstytos lipniu tepalu išteptomis dvisparnius gaudančiomis juostomis. Šuniukas margis. Miegamuose dūzgesys ir nebuvo galima apsiginti nuo paprastųjų uodų. Visi vaikščiojo neišsimiegoję ir sukandžiotais veidais ir rankomis. Pakampėse ir aplink lauko lempas gausybę vorų kryžiuočių. Pamaryje uodelių trūklių (Chironomus balatonicus) debesys.

Savotiška pramoga buvo rytą vakarą kilti ir leistis mediniais girgždančiais laiptais, tamsoje grabinėtis apie turėklus ir sienas. Įdomios pastogės kertės, balkiai ištepti derva – prisilietus nemaloniai lipdavo drabužiai ir oda. Vakarais vaikščiodami krantine matėme šviesulius priešingame marių krant. Kai pūsdavo pavasario ar rudens vėjai, storų senoviškų durų beveik nepavykdavo atidaryti, užsitrenkdavo su didžiausiu trenksmu, ir buvo prilaikomos virvele, tam atvejui, kad vėjas neišblokštų. Medinės durys sunkiai užsidarydavo: vasarą išdžiūdavo, o rudenį, prasidėjus lietums, išbrinkdavo ir išsikraipydavo.

Mano apsilankymo savaitę, vėsūs liepos pabaigos orai, ištiko didelė gausybė pūgžlių smulkiaakiuose tinkluose. Nuo subadytų pirštų, odos žaizdelės sutino, nuo skausmo nebuvo galima net durų atsirakinti-raktas vos išlaikytas krumpliais. Kaip man pasakojo senieji hidrobiologinės stoties darbuotojai (Algis Gerulaitis, Algis Bubinas, Valdemaras Žiliukas ir Vida Žiliukienė, Violeta Valuišienė-Mištautaitė, Daina Skripkaitė, Tatatjana Overkaitė,) karpotieji berželiai ir uosiai kitapus gatvės pasodinti vyresnės kartos mokslininkų (Ipolito Gasiūno). Stotyje per ekspedicijas gyveno ir dirbo iki 10–15 mokslininkų ir aptarnaujantis personalas. Buvo nusistovėjusios tradicijos: ekspedicijos pradžia, gimtadieniai ir baigiamosios vyno taurės, darbus nuveikus ir prieš išvykstant. Po 2003 m. institute ir Jūros ekologijos laboratorijoje įvyko daug permainų: „Ventvėjis“ ir kateriukas „Ekologas“ neilgai naudotas. Vyresnės kartos darbuotojus pakeitė jaunoji mokslininkų karta. 2010 m. vakarinėje pusėje abipus įėjimo durų ir palei vakarinę sieną nupjauti aštuonias dešimties metų amžiaus plaukuotieji beržai (Betulus pendula).

2013 m. vasarą vykstant pastato atnaujinimo darbams, žuvų tyrėjai per ekspediciją savaitę glaudėsi Ventės rago švyturio darbuotojų namelyje. Įrengtos trys erdvios laboratorijos, šaltieji kambariai, naujausia tyrimų įranga, 6 gyvenamieji kambariai, puikios gyvenimo ir buities sąlygos ir kt.

 

Stoties pastato atnaujinimas ES lėšomis

2013 m. vasarą stoties patalpos atnaujintos. Tai padaryta įgyvendinant projektą „Jūrinio slėnio branduolio sukūrimas ir studijų infrastruktūros atnaujinimas (JŪRA)“ - „Hidrobiologinių tyrimų laboratorijos pritaikymas studijų reikmėms“. Projekto lėšomis renovuota Hidrobiologinių tyrimų laboratorija esanti Šilutės raj. sav., Ventės km., įsigyta laboratorinė įranga, laboratorijos ir kiti baldai.

Projekto veiklą nuo 2009 m. gruodžio 31 iki 2013 m. lapkričio 25 d. įgyvendino Silvija Šerpenskienė ir Vladas Atkočiūnas. Projektą finansuotas Europos Sąjungos paramos fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Bendra suma 979 tūkst. 399 litai. Gamtos tyrimų centras šiame projekte yra Klaipėdos universiteto partneris.  Projekto tikslas – bendrosios mokslo ir studijų infrastruktūros stiprinimas, siekiant stiprinti mokslinių tyrimų ir technologijų, skirtų ūkio konkurencingumui ir ekonomikos augimui, plėtrą. Projektu siekiama sukurti šiuolaikinę mokslinių tyrimų infrastruktūrą bendrosioms Lietuvos jūrinio sektoriaus mokslinių tyrimų, studijų ir technologinės plėtros reikmėms.

Įgyvendinant projektą sukurta galimybė naudoti pastatą mokslinei veiklai ištisus metus. Atnaujinta mokslininkų rengimo, praktinio mokymo infrastruktūra studentų ir keliančių kvalifikaciją mokslininkų įgūdžių formavimui ir tobulinimui. Pagerintos mokslo darbuotojų, Centro partnerių ir studentų darbo sąlygos. Padidintas patalpų naudojimo efektyvumas, sukurta galimybė priimti užsienio studentus ir vizituojančius specialistus vykdant tarptautinio bendradarbiavimo ir kompleksinius projektus. Sudarytos sąlygos mokslininkams ir tyrėjams apsistoti ekspedicijų metu vykdant valstybės patvirtintas planines užduotis ir užsakomuosius darbus. Įdiegtos energiją ir žaliavas taupančios technologijos. Atnaujinta pastato fizinė būklė, sukurta nauja kokybė bei vertė.

Fotoreportažas
  • Atnaujintas pastatas mena Ventės smuklės šurmulį-Foto-nr-2288_2289.jpg
  • Atnaujintas pastatas mena Ventės smuklės šurmulį-Foto-nr-2288_2290.jpg
  • Atnaujintas pastatas mena Ventės smuklės šurmulį-Foto-nr-2288_2291.jpg
  • Atnaujintas pastatas mena Ventės smuklės šurmulį-Foto-nr-2288_2292.jpg
  • Atnaujintas pastatas mena Ventės smuklės šurmulį-Foto-nr-2288_2293.jpg
  • Atnaujintas pastatas mena Ventės smuklės šurmulį-Foto-nr-2288_2294.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Atnaujintas pastatas mena Ventės smuklės šurmulį"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.