Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Nesijuokit, jei senas matrosas braižo smėly bures ramentu - Poetas Bronius Mackevičius.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Buriavimas – ne tik saulė ir žvaigždės

Kiekvieną pavasarį Baltijos ir Kuršmarių horizontai pražysta baltais burių žiedais. Žiūrėdamas į jas nuo kranto, tikriausiai ne vienas pagalvoja, kad buriuotojai tėra paprasčiausi dykaduoniai, neturintys kur dėti laiko, o jų visas darbas – gėrėtis saulėlydžiais jūroje ir plaukioti po žvaigždėtu dangum.

Osvaldas Kubiliūnas ir Steponas Kudzevičius Varnemiundėje.
Osvaldas Kubiliūnas ir Steponas Kudzevičius Varnemiundėje. @ Venanto Butkaus nuotr.

Įsimintinas Stepono Kudzevičiaus poelgis

Nesiruošiu ginčytis, kad buriavimas suteikia nepakartojamų akimirkų, tačiau toli gražu ne visada jos būna pačios maloniausios ir lengviausios.

Berods tai buvo 1977 metais "Lietuvai" dalyvaujant Baltijos taurės regatoje. Kartą, kai vantuose kraupiai kaukė vėjas ir paklydėlės bangos drebino jachtos bortus, neatlaikė topvantų španeris. Iškilo rimta grėsmė likti be stiebo ir be viso kito pralaimėti gana sėkmingai pradėtas varžybas. Vienintelė išeitis – skubiai imtis remonto. Jūroje dažnai tenka ką nors sutvirtinti, patvarkyti, bet šių darbų paprastai imamasi geresniu oru. O čia – 6-7 balai, bet reikalas verčia lipti į stiebą, kuris tai dangų remia, tai linksta prie bangų keterų. Nelengva pasiryžti žygiui į daugiau kaip 20 metrų aukščio stiebą tokiu oru.

Nesakyčiau, kad be vidinio jaudulio visi laukė į kurį nukryps kapitono Osvaldo Kubiliūno pirštas – neginčijamas įsakymas lipti stieban. Visi lengviau atsiduso, kai Steponas Kudzevičius (dabar jau šviesios atminties) savanoriškai, o gal tiesiog suabejojęs kitų sugebėjimais, pasisiūlė likviduoti avariją. Dvi valandas, taip buvo užfiksuota jachtos žurnale, Stepas ištupėjo stiebe, pakeltas iki zalingio. Nieko neveikiant ir tai menkas malonumas tokiame aukštyje sūpuotis, o jam gi teko įtemptai darbuotis. Vienas neatsargus judesys ir pradėsi kaip švytuoklė skraidyti aplink stiebą. Aišku, buvo galima nusimesti bures, įjungti variklį ir plaukti į artimiausią uostą. Bet tada "Lietuva" nebūtų gavusi Krištolinės taurės – pagrindinio varžybų prizo. O jis pabuvojo "Lietuvos" įgulos rankose.

Jei ta taurė dar gyva – tai iki šiol ant jos puikuojasi išgraviruotas "Lietuvos" vardas. Ir tai neabejotinas Stepono, azartiško lenktynininko ir puikaus jūrininko, nuopelnas.

 

Skraidymas prie jachtos stiebo

Anot šviesios atminties marinisto Igno Pikturnos, jūra yra jūra. Ir ne visada viskas joje einasi sklandžiai. Po kelerių metų, vėl gi dalyvaujant Baltijos taurės regatoje, "Lietuvos" įgulai teko pergyventi panašias neramias akimirkas.

O buvo taip. Už Klaipėdos uosto vartų jachtos ruošėsi startuoti paskutiniame varžybų etape. Vakarykščiai siautėjusi audra jau buvo nurimusi, tačiau jos sukeltos bangos vis dar ritosi didžiuliais kalnais. Jachtos, be burių laukdamos paruošiamojo signalo startui, svyrinėjo ant bangų, kaip įkaušę bernai. Ir štai, kai beliko kelios minutės iki signalinės raketos šūvio, "pabėgo" falas, kuriuo keliama burė, ir plaikstėsi vos ne pačioje stiebo viršūnėje. Vėl kažkam reikia keltis į stiebą. Šį kartą kapitono pirštas nukrypo į Giršą Ganą, mat, jis tą falą ir paleido.

Girša – tvirtas vyrukas, sportininkas, tad tikėjosi lengvai susidoroti su paprasta užduotimi: pasikelti į viršų, pagauti „bėglį“ ir nusileisti ant denio. Kadangi starto momentas grėsmingai artėjo, mes nedelsdami įsodinome Giršą į vadinamąją bocmano kėdutę ir ją prikabinę prie kito falo pradėjom kelti į viršų. Po kelių sekundžių pabėgusio falo galas jau buvo jo rankose. Tuo metu jachta smarkiai pasviro ant šono ir mūsų kolega, atsirišus apsaugos diržui, kuris jį laikė prie stiebo, pakibo ore ir pradėjo skraidyti kaip laikrodžio švytuoklė nuo vieno borto iki kito. Kabojo jis ant kokių dešimties metrų ilgo lyno, tad svyravimo amplitudė buvo gana didelė. Tuo įtemptu momentu visai pamiršome apie startą, o tik galvojome kaip greičiau pagauti beskraidantį Giršą. O jis ne tik skraidė, bet ir daužėsi į jachtos stiebą. Bandė rankomis užsikabinti už jo, bet negi išsilaikysi, kai skrieji pro stiebą kaip patrankos sviedinys. Leisti skraidūną žemyn irgi neišeina: juo ilgesnis lynas, ant kurio jis pakabintas, tuo didesnė švytavimo amplitudė. Steponas susiorientavo greičiausiai. Nušokęs į laivo priekį, atkabino storą špinakrio falą, juo "pagavo" beskraidantį Giršą ir prispaudė prie stiebo. Na, o sutramdžius "švytuoklę", nuleisti savo draugą ant denio nebebuvo jokios problemos. Galima sakyti, kad Girša pigiai atsipirko: tik perskelta kakta ir keliais gumbais. Bet kai jį nuleidome, ne iš karto atsistojo ant kojų. Teko stresą malšinti patikrintu būdu - stiklinaite silpnai atskiesto spirito. Įdomiausia ir pabrėžtina, kad Girša netgi tokioje pavojingoje situacijoje, kurioje jis atsidūrė, nepamiršo savo buriuotojiškų pareigų: ir skraidydamas aplink stiebą, nepaleido iš rankų ne laiku pabėgusio falo, parvilko jį žemyn. Todėl ir į startą "Lietuva" nepavėlavo.

Jachtoje ir norėdamas netapsi dykaduoniu. Čia visada atsiranda vienokių ar kitokių darbų, neskaitant to, kad per parą kiekvienam tenka mažiausiai aštuonias valandas budėti denyje, vairuojant jachtą, reguliuojant bures, stebint aplinką.

 

Trūkusi burė ir subadyti pirštai

Per varžybas daugiausia papildomo darbo pridėdavo burės. Laikui bėgant jos susidėvėjo, prarado atsparumą, tačiau naujoms įsigyti nebuvo pinigų. Tad niekur nedingsi – tekdavo lopyti neatlaikiusias vėjų bures.

O. Kubiliūno iniciatyva surengta Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Leningrado didžiųjų jachtų regata aplink Gotlando salą vyko vėlų rudenį, kai orai jau nekokie. Visą naktį kovojome su stipriu priešiniu vėju ir bangomis.

Steponas Kudzevičius, kuris ir ilgiausioje distancijoje nepraranda sportinio azarto, perėmęs budėjimą, nusprendė, kad mes dar ne viską išspaudžiam. Tad taip įtempė grotą, kad šis ėmė net gausti. Greičio tikrai prisidėjo, bet jachtai pakilus ant aukštos bangos, o paskui staigiai nuo jos nukritus, plyšo pati didžiausia burė – genuja. Naktį dar šiaip taip palaukėm su "nosinaitėm" – nedidelėmis štorminėmis burėmis. Į rytą vėjas pradėjo rimti, o varžovai artėti. Po bemiegės nakties laisvus nuo budėjimo įgulos narius traukė pagulėti ant denio prieš šykščią rudenišką saulutę, bet mūsų kapitonas O. Kubiliūnas įsakė per porą valandų susiūti plyšusią burę. Nors ir nenoriai, bet teko imtis adatų. Plyšys buvo didelis, burių medžiaga kieta, tad darbas nebuvo lengvas. Po dviejų valandų, kaip ir buvo įsakyta, didžioji genuja vėl mus skraidino į priekį. Tačiau pirštai dar negreitai atgavo lankstumą, o subadymų žymės neišnyko ir varžyboms pasibaigus.

Gėrisi buriuotojai ir gražiais saulėlydžiais, ir žvaigždėtomis naktimis, ir per jūrą nutysusiu mėnulio nušviestu taku, tačiau kas suskaitys kiek kartų tenką visą naktį be poilsio ir nepakeliant akių į apniukusį dangų tampyti bures, permirkti kiaurai, sustirti į ožio ragą, skaudžiai užsigauti besidarbuojant denyje... Būdamas krante, tokiu atveju neiškęstum nepasiguodęs likimu. O čia, jūroje, tokių smulkmenų ir nepastebi. Gal todėl mus, nepaisant amžiaus, traukia kiekvieną pavasarį kuo greičiau pakelti bures. Teisus buvo garsus anglų buriuotoja, jachtų konstruktorius ir žurnalistas Ian Proctor (1918-1992) vienoje iš savo knygų rašęs : „Patyrę buriavimo žavesį, jūs nesiskirsite su juo tol, kol tik burės bus jums paklusnios“.

 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Buriavimas – ne tik saulė ir žvaigždės"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.