Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Didesne ar mažesnė rizika - nuolatinė jūrininkų palydovė. Visą laivybos istoriją galėtume vadinti ištisiniu narsumo, rizikos ir nuotykių metraščiu. - Eimutis Astikas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Darnus Lietuvos jūrų žuvininkystės vystymasis – svajonės ar galimybės?

Jau pats žodis „darnus“ sako, kad Lietuvos jūrų žuvininkystės vystymasis pirmiausia turi derėti prie Lietuvos valstybės vystymosi tikslų. Tokie tikslai XVII vyriausybės programoje paremti penkių darnų – darnaus žmogaus, darnios visuomenės, darnaus švietimo ir kultūros, darnios ekonomikos ir darnaus valstybės valdymo – principu. Ar gali Lietuvos žuvininkystė vystytis pagal šiuos principus? Jeigu taip, tai ką reikia daryti? Jeigu ne, tai kodėl ir kas tada jos laukia ateityje?

Remigijus Sakas
Remigijus Sakas @ nuotr.

Prieš pradedant nagrinėti problemą, norėčiau prisiminti Cicerono posakį „Istorija – gyvenimo mokytoja“. Šio posakio moralas yra nekartoti praeities klaidų, o tam, kad klaidų nekartoti, reikia nebijoti jas pripažinti ir rasti tų klaidų priežastis.

Jau ketvirtą dešimtį metų skaičiuojanti mano patirtis žuvininkystėje – nuo žuvininko karpių tvenkinių ūkyje iki Europos Komisijos žuvininkystės inspektoriaus – sako, kad pagrindinė Lietuvos žuvininkystės raidos klaida buvo tai, kad maždaug nuo 1998 metų Lietuvos žuvininkystę valdanti institucija (institucijos) vadovavosi ne valstybiniais prioritetais, o tiesiog aritmetiškai sumavo atskirų įmonių interesus, manydama, kad tokia atskirų įmonių interesų suma ir yra valstybinis prioritetas. Tai neskatino įmonių vykdyti savo veiklą prisitaikant prie valstybės prioritetų, o tiesiog vertė jas stengtis, kad kiekvienos atskiros įmonės prioritetas taptų dominuojantis visų sektoriaus įmonių prioritetų sumoje. Toks valdžios veikimo principas ne tik nepadidino Lietuvos jūrų žuvininkystės sektoriaus konkurencingumo, bet supriešino įmones ir netgi tapo gera dirva galimai korupcijai.

Viena iš pagrindinių priežasčių leidusių atsirasti tokiam valdžios darbo stiliui (čia ir toliau vartodamas žodį „valdžia“ turiu omenyje Lietuvos žuvininkystę valdančias institucijas) yra  tai, kad sektorius yra nedidelis ir nėra „kritinės masės“, kuri gali amortizuoti valdžios klaidas. Pavyzdžiui, jeigu pieno sektoriuje būtų priimtas koks teisės aktas, kuris proteguotų vieną gamintoją, tuoj pat sureaguotų didelis skaičius kitų gamintojų, ir šis nepatenkintų skaičius būtų toks, į kurį valdžia būtų priversta atsižvelgti. Tuo tarpu, žuvininkystės sektoriuje priėmus teisės aktą, kuris proteguoja vieną gamintoją, nepatenkintų skaičius yra santykinai nedidelis, ir valdžia gali nekreipti į juos dėmesio, vadindama nepatenkintuosius tiesiog skandalistais. Tokia situacija reikalauja, kad Lietuvos žuvininkystės valdžia turi būti ypatingai sąžininga ir profesionali.

Jūrų žuvininkystė yra labai globali, todėl susiskaldęs Lietuvos jūrų žuvininkystės sektorius tikrai nepajėgs konkuruoti globalioje rinkoje ir žlugs. Tokio žlugimo pasekmės bus tai, kad Lietuvai priklausantys žuvų ištekliai taps kitų šalių nuosavybe su visais iš to sekančiais ekonominiais ir socialiniais padariniais. Todėl laukti kol pačios įmonės „susipras ir susitaikys“ yra neleistinas delsimas. Valdžia turi būti sektoriaus konsolidacijos katalizatorius, ir to katalizatoriaus veikimo principas yra darnus vystymasis.

Dabar jau galima pradėti dėlioti Lietuvos jūrų žuvininkystės darnios plėtros gaires, prisilaikant dabartinės Lietuvos vyriausybės programoje išvardintų penkių darnų principu. Visos penkios darnos: darnus žmogus, darni visuomenė, darnus švietimas ir kultūra, darni ekonomika ir darnus valstybės valdymas sudaro vieną visumą, jos negali veikti viena be kitos, taigi visos jos vienodai svarbios.

I

Darnus žmogus suvokia savo įsipareigojimą visuomenei elgtis ne vartotojiškai, tai yra ne išnaudoti kitą siekiant asmeninės naudos ar malonumo, bet puoselėti bendrąjį gėrį.

Iš vienos pusės, šį principą galima labai lengvai pritaikyti Lietuvos jūrų žuvininkystei: Lietuvos žvejai suvokia savo įsipareigojimą motyvuoti savo veiksmus taip, kad jie neprieštarautų Lietuvos visuomenės lūkesčiams ir puoselėtų bendrą gėrį. Iš kitos pusės, vargu ar įmanoma, kad patys žvejai sutiks aukoti savo asmeninę naudą Lietuvos visuomenės labui jeigu Lietuvos visuomenės nuomonė apie žvejus verslininkus bus neigiama, o valdžios veiksmai bus paremti, švelniai tariant, „lobizmo galimybėmis (įskaitant ir materialines)“.

Lietuvos viešoje erdvėje dažnai paskleidžiama nuomonė, kad žvejai verslininkai yra brakonieriai ir verslinę žvejybą reikėtų išvis uždrausti. Tiesa, ši nuomonė yra paremta žmonių suvokimu apie verslinę žvejybą vidaus vandenyse ir Kuršių mariose, tačiau neigiamas visuomenės nusistatymas plinta ir link verslinės žvejybos jūroje.

Visuomenės nuomonė, deja, formuojame ne mokslinės analizės principu, o paviešinant atskirus faktus, dažnai jau turint kažkokius „politinius“ tikslus. Mokslinė Lietuvos jūrų žuvininkystės analizė yra daryta jau ne kartą ir ne du, valdžios atstovai jas tikrai yra matę ir perskaitę. Bėda tame, kad tokie vertinimai yra užsakomi valdžios institucijų, ir dažnai mokslininkams nurodoma kaip reikia vertinti, o jeigu mokslininkų vertinimai nesutampa su valdžios ambicijomis, tai tiesiog užsakomi nauji darbai, tikintis, kad, jeigu užsakovas gauna pinigus, jis „tinkamai“ atsakys į klausimą. Esant tokiai situacijai tarpusavio pasitikėjimas užgožiamas „finansiniais instrumentais“, o nesant tarpusavio pasitikėjimo negalima kalbėti apie darnų žmogų.

Ką daryti, kad visuomenė pasitikėtų žvejais, o žvejai pasitikėtų valdžia?

Pirmiausia, turėtų būti suformuluotas tikslas, kuris būtų priimtinas tiek žvejams tiek visuomenei. Visuomenei reikia skanios ir nebrangios žuvies ant stalo, o žvejams reikia, kad visuomenė galėtų deramai sumokėti už tą žuvį ant stalo.

Nėra vieningos nuomonės, kiek žuvies suvalgo Lietuvos žmonės, nuo 17,2 (STEFC[1] 2012) iki 44,7 (EUMOFA[2] 2016) kilogramų per metus vienam žmogui (kg m./gyv.). Tokius skirtingus vertinimus galima paaiškinti tik surenkamų duomenų kokybe, nes žuvies suvartojimo skaičiavimo metodika yra vienoda. Žuvies suvartojimas tai – žuvies sugavimai žmonių maistui, plius akvakultūros produkcija, plius importas maistui, minus eksportas ir gautas kiekis padalintas iš gyventojų skaičiaus. Aišku, kad mes nesame tokie žuvies valgytojai kaip portugalai (55,3 kg m./gyv.) ar ispanai (46,2 kg m./gyv.), taigi skaičius – 44,7 kg m./gyv. –  galėjo gautis dėl duomenų apie sugavimus tolimuose vandenyse, žuvų importą ir eksportą kokybės. EUMOFA duomenimis Europos Sąjungoje 2014 metais vienas gyventojas per metus suvalgė 25,5 kilogramus žuvies. Net ir imat mažesnį skaičių (17,2 kg m./gyv.) mes nedaug atsiliekame nuo Estijos (18,1 kg m./gyv.), ar Graikijos (17,3 kg m./gyv.) ir net lenkiame Vokietiją (13,3 kg m./gyv.). Išsivysčiusiose šalyse žuvies kilogramo kaina viršija mėsos nuo 3 iki 5 kartų. EUROSTAT duomenimis Lietuvos piliečiai maistui išleidžia labai didelę dalį pajamų - 23,4%, tuo tarpu ES vidurkis – 12,3%, už mus maistui daugiau išleidžia tik rumunai (29,4%). Taigi negalėtume sakyti, kad Lietuvos gyventojai suvalgo mažai žuvų, ir kažin ar pajėgsime labai padidinti žuvų suvartojimą, jeigu žuvų kainų augimo tendencijos liks tokios pačios.

Iš kur pakliūva žuvis ant mūsų stalo, ir ar gali vien Lietuvos verslinė žvejyba pateikti tokį kiekį žuvies?

Pirmiausia žvilgsnis krypsta į žvejybą savo vandenyse, tai Baltijos jūra ir vidaus vandenys. Žuvininkystės tarnybos duomenimis 2015 metais Baltijos jūroje buvo sugauta apie 17,9 tūkstančio tonų įvairių žuvų. Ar visos jos pakliuvo ant mūsų stalo?

2015 metais Baltijos jūroje daugiausia buvo sugauta šprotų (virš 11 tūkstančių tonų), tačiau tik menkas mizeris jų buvo iškrautas Lietuvoje – mažiau nei 19 tonų, arba tik 0,17% nuo sugauto kiekio. Strimelių buvo sugauta virš 4,7 tūkstančio tonų, tačiau Lietuvoje buvo iškrauta tik apie 490 tonų, arba kiek daugiau nei 10% nuo sugauto kiekio. Menkių sugauta virš 1,7 tūkstančio tonų (ir tai jau atsigavimas po rekordiškai mažo sugavimo 2014 metais – apie 1,2 tūkst. tonų). Didžioji dalis menkių (apie 1,3 tūkstančius tonų, arba apie 75% nuo sugauto kiekio) buvo iškrauta Lietuvoje. Kitų žuvų rūšių sugavimai praktiškai visi buvo iškrauti Lietuvoje. Taigi 2015 metais iš Baltijos jūros į Lietuvą pateko tik kiek daugiau nei 2,3 tūkstančio tonų žuvų. Jeigu jos visos papuolė ant stalo, tai buvo tik apie 800 gramų vienam Lietuvos gyventojui!

Verslinės žūklės sugavimai Kuršių mariose ir kituose vidaus vandenyse aplinkos ministerijos duomenimis, pastaraisiais metais svyruoja apie 1,2 tūkstantį tonų, arba kiek daugiau nei 400 gramų vienam Lietuvos gyventojui.

Akvakultūros produkcija STEFC duomenimis 2014 metais buvo 3,4 tūkstančiai tonų, apie trečdalis produkcijos eksportuojama, o ant mūsų stalo lieka apie 2,2 tūkstančiai tonų, arba  apie 760 gramų vienam Lietuvos gyventojui.

Taigi, šiuo metu iš savų vandenų gauname tik apie 2 kilogramus žuvų vienam gyventojui (žvejų mėgėjų sugavimai nėra įskaitomi). Netgi jeigu sugautume visas turimas kvotas Baltijos jūroje ir viską panaudotume tik Lietuvos žmonių maitinimui, tai pat vietoje suvartotume visus sugavimus vidaus vandenyse, akvakultūros produkciją, bei žvejų mėgėjų sugavimus, galėtume patiekti tik apie 10 kilogramų žuvies per metus vienam gyventojui ir tokiu atveju šprotai sudarytų daugiau nei trečdalį raciono (apie 3,8 kg m./gyv).

Žuvininkystės tarnybos duomenimis, 2015 metais tolimuose vandenyse sužvejota virš 80 tūkstančių tonų žuvų. Jeigu visos jos pakliūtų ant mūsų stalo, tai sudarytų apie 27,6 kg m./gyv. Tokiu atveju apie 80% mūsų raciono sudarytų įvairios stauridės ir sardinėlės, kurių mes nelabai mėgstame dėl jų skonio.

Taigi, nors Lietuvos jūrų žuvininkystės sektorius gali sugauti nemažus kiekius žuvų, mes negalime jo įvardinti kaip pagrindinio žuvų tiekėjo Lietuvos gyventojams. Todėl tampa svarbūs ir kiti tikslai.

Konkurencingumo didinimas yra kiekvienos ūkio šakos tikslas, tačiau FAO ekspertų vertinimu, konkurencingumas jūrų žvejyboje didžiausi dalimi sąlygojamas priėjimo prie žuvų išteklių galimybėmis, ir šalys, kurios disponuoja didžiausiais žuvų resursais, arba kurioms priėjimas prie žuvų išteklių kainuoja pigiausiai, visada turės konkurencinį pranašumą. Lietuva disponuoja mažiau nei 0,1% nuo bendro ES žvejybos kvotų kiekio (įskaitant ES vandenis ir kvotas pagal daugiašales bei dvišales sutartis). Dėl šios priežasties Lietuvos jūrų žuvininkystės konkurencingumo didinimas yra gražiai skambantis, bet sunkiai įgyvendinamas tikslas. Esant objektyvioms kliūtims didinti jūrų žvejybos sektoriaus konkurencingumą, reikia susikoncentruoti ties pridėtinės vertės didinimu, sukuriant (arba bent neprarandant) darbo vietas, tvariai panaudojant žuvų išteklius prie kurių turime priėjimą.

Pridėtinė vertė yra gana lengvai suprantamas, ir daug pasakantis ekonominės ir socialinės naudos rodiklis. Pridėtinė vertė atspindi ir įmonių pelną, ir įmonių darbuotojų atlyginimą, ir įmonių sumokamus mokesčius valstybei, kitaip sakant, apjungia ir įmonės savininko, ir darbuotojų, ir valstybės interesus. Ar įmonių savininkai, ar dirbantieji, ar visa Lietuvos visuomenė nenorėtų siekti kuo didesnės pridėtinės vertės? Nemanau. Vadinasi galima rasti visiems priimtiną tikslą, tai – ilgalaikis kuo didesnės pridėtinės vertės sukūrimas iš kiekvienos tonos žuvų išteklių, kuriais disponuoja Lietuvos valstybė. Jeigu ir valdžia ir žuvininkystės sektorius „sukirs rankomis“ dėl tokio tikslo, žuvininkystės įstatymo paruošimas taps tik techniniu darbu.

Kad mes turime rezervų pridėtinės vertės iš jūrų žuvininkystės didinimui iliustruoja tokie faktai: pridėtinė vertė iš vienos iškrautos tonos kitų ES šalių narių laivynuose žvejojančiuose Baltijos jūroje yra daugiau nei dvigubai didesnė, nei pridėtinė vertė iš vienos iškrautos tonos Lietuvos Baltijos jūros laivyne. Iš dalies tai lemia ir rinkodaros problemos, nes pajamų dydis gautas iš vienos iškrautos tonos Lietuvos laivuose buvo apie 10 -20 % mažesnis nei kitų ES šalių. Tačiau didžiąją dalimi verslinės žvejybos Baltijos jūroje sukuriamos pridėtinės vertės skirtumas tarp Lietuvos ir kitų ES šalių narių laivynų yra įtakojamas palyginus mažomis išlaidomis darbo užmokesčiui: darbo užmokestis vienam pilną dieną dirbančiajam Lietuvos Baltijos jūros laivyne yra 40 – 50 procentų mažesnis nei kituose Baltijos regiono ES šalyse, išlaidos darbo užmokesčiui per vieną iškrautą toną Lietuvos laivyne siekia tik apie 60% kitų ES šalių narių lygio.

Kuo didesnės pridėtinės vertės kūrimas ir būtų tai, kas dabartinės vyriausybės programoje ir yra įvardinta bendru gėriu.

Jūrų žuvininkystės veiklos motyvo suvokimas, kaip pridėtinės vertės kūrimas, priverstų valdžią įvertinti kas padeda ir kas trukdo kurti pridėtinę vertę, tai leistų labai nesunkiai sukurti kvotų skyrimo tvarką paremtą valstybės prioritetu, o ne atskirų žvejybos įmonių lobizmo galimybėmis. Plačiau apie žvejybos kvotų skyrimą ir efektyvų panaudojimą skyriuje apie darnią ekonomiką.

II

Darnios visuomenės narius sieja tarpusavio pagarba, bendro likimo jausmas, elgesio ir moralės normos, pilietiškumas, solidarumas ir rūpestis kitais visuomenės nariais.

Pirmas klausimas, kuris kyla galvojant apie šį darnos principą yra: ar gali susiskaldžiusi Lietuvos jūrų žuvininkystės bendruomenė būti darnia? Po to seka kitas: tai ką reikia daryti?

Kalbos apie susikildžiusią Lietuvos Baltijos jūros žvejų bendruomenę jau yra taip plačiai pasklidusios, kad net pradedama manyti, kad tai yra objektyvi būtinybė, ir ši problema išsispręs tik tada, kai, grubiai šnekant, „vienas kitą suės“. Bet juk Lietuvos akvakultūros bendruomenė, kurioje yra daugiau įmonių negu žvejojančių atviroje Baltijos jūroje, sugebėjo susiburti į vieną gamintojų organizaciją, kurios nariai sėkmingai įsisavina ES finansinę paramą savo dydžiu lenkiančią paramą jūrų žuvininkystei. Negi jūros žvejai yra mažiau sąmoningi nei akvakultūrininkai? Nemanau.

Nenoriu daug kalbėti apie šį „skaudulį“, bet yra pakankamai aplinkybių verčiančių manyti, kad be „valdžios pagalbos“ Lietuvos jūrų žuvininkystės bendruomenė šitaip susiskaldyti tikrai negalėjo. Gal kažkam ir naudingas principas „skaldyk ir valdyk“, bet dėl to Lietuvos jūrų žuvininkystės sektorius susilpnėjo ne tik morališkai, bet ir prarado nemažas finansinės pagalbos galimybes.

Europos Jūrinių reikalų ir žuvininkystės fondas (EJRŽF) priemones, kurias vykdo gamintojų organizacijos (GO) koofinansuoja 75 procentais, tuo tarpu didžioji dauguma kitų priemonių kofinasuojama tik 50%. EJRŽF parama vienai gamintojų organizacijai siekia iki 3 procentų nuo jos narių metinės produkcijos vertės. Atviroje Baltijos jūroje žvejojančių įmonių produkcijos vertė dabar svyruoja ties 4,5 milijono €, bet, kaip rodo istorija, ji gali pasiekti ir 6,5 milijono €. Taigi jeigu veiktų viena stipri Baltijos jūros žvejų gamintojų organizacija, ji galėtų gauti iki 200 tūkstančių € finansinę paramą. Su tokia parama būtų galima realiai prisidėti ir prie kito skaudulio – Klaipėdos žuvininkystės produktų aukciono – gydymo. Finansinė parama bendrosios rinkos organizavimui laikoma priemone, kuri tiesiogiai nedidina žuvų žvejybinį mirtingumą, todėl ji ir ateityje neturėtų mažėti, netgi po 2021 metų, kai bendros finansinės paramos norma Lietuvai ženkliai sumažės.

Lietuvoje kiekvieną įmonė yra laisva burtis į asociacijas, bet ši laisvė vietoje sektoriaus konsolidavimo gali turėti ir atvirkštinį efektą. Pagal LR asociacijų įstatymą iš 15 įmonių galima sukurti net 2730 asociacijas ir tiems, kas vadovaujasi principu „skaldyk ir valdyk“ tokia situacija yra laibai naudinga. Jeigu mūsų valdžiai tikrai nepriimtinas toks principas, ji turi bendrauti su visomis asociacijomis, bet, vadovaudamasi ES bendrosios žuvininkystės politikos nuostatomis, ji privalo atsižvelgti į asociacijų atstovavimą, tikslus ir galimybes viso Lietuvos Baltijos jūros žuvininkystės sektoriaus plėtroje.

Gamintojų organizacijos nėra paprastos asociacijos, jų veikla yra reglamentuota ES teisės aktais, ir nėra įmanoma viename regione sukurti dvi skirtingas GO jeigu jos vykdo tokią pačią veiklą ir atstovauja tą patį sektorių; be to, viena įmonė gali būti tik vienos GO nare. Lietuvoje yra pripažinta Baltijos jūros žuvininkystės produktų gamintojų organizacija, tai LŽPGA. Būtina išsaugoti pripažintą GO ir ją sustiprinti, kad ji būtų pajėgi pretenduoti į svarią EJRŽF paramą ir būtų pajėgi spręsti atskirų žvejybos įmonių ginčus viduje, o ne perkeliant juos į Seimą. Kad toks dalykas įmanomas, toli ieškoti nereikia, užtenka pasimokyti iš braliukų latvių. Tačiau, vėlgi priminsiu, kad laukti kol pačios įmonės „susipras ir susitaikys“ yra neleistinas delsimas. Jeigu mūsų valdžia profesionaliai supranta jūrų žuvininkystės darnų vystymąsi, ji tikrai turi imtis veiksmų konsoliduojant šį sektorių, juo labiau, kad Europos Sąjungos teisė suteikia tam svertų, tame tarpe ir finansinių.

III

Darni ekonomika remiasi socialinės rinkos ekonomikos principais, kurie leidžia atsiskleisti žmonių iniciatyvai bei kūrybiškumui ir visiems piliečiams prisidėti prie ūkio plėtros.

Apie darnią jūrų žuvininkystės ekonomiką galima pradėti šnekėti, jeigu sutarėme dėl jau minėto tikslo: ilgalaikis kuo didesnės pridėtinės vertės sukūrimas iš kiekvienos tonos žuvų išteklių, kuriais disponuoja Lietuvos valstybė. Priešingu atveju, tai bus tik nesibaigiančios „peštynės“ dėl atskirų grupių interesų tenkinimo.

Kiekvienam blaiviai mąstančiam žmogui aišku, kad žvejybos pajėgumams ir technologijoms pasiekus tam tikrą lygį, pagrindinė priežastimi ribojančia jūrų žuvininkystės vystymąsi tampa žuvų išteklių biologinė produkcija. Toks žvejybos pajėgumų ir technologijos lygis buvo pasiektas jau prieš gerą pusšimtį metų. Nuo tada ir pradėta žvejybą reguliuoti ne tik techninėmis, bet ir „politinėmis“ priemonėmis, paprastai šnekant – pradėta taikyti žvejybos kvotas. Žvejybos technologijos nenustojo vystytis (ir vargu ar kada nors tai įvyks), taigi žvejybos kvotos tapo ypatingai svarbus faktorius limituojantis žvejybos plėtrą. Lietuvos jūrų žuvininkystė ne išimtis – visos problemos kyla dėl kvotų.

Problema kaip kvotuoti žvejybą, kad būtų pasiekta kuo didesnė ekonominė ir socialinė nauda nėra nauja. Jai nagrinėti ir spręsti dirba garsūs mokslo institutai, skiriama daug lėšų ir vyksta nemažai politinių diskusijų. Lietuva yra Europos Sąjungos narė, taigi mes turime galimybę mokytis iš kitų ES šalių, turinčių gilias žvejybos tradicijas ir įvairią kvotų naudojimo patirtį (mokytis, o ne mėgdžioti). Mūsų valdžios biurokratai mėgsta sakyti: „taip parašyta ES reglamente ir tik taip mes galime daryti“, ir tai formuoja nuomonę, kad mūsų valdžia yra labai suvaržyta ir dėl visko kalti ES reglamentai. Taip, ES reglamentuose yra galybė ribojimų, bet daugeliu atveju valstybėms narėms yra suteiktas tam tikras pasirinkimo diapazonas. Teisybės dėlei, reikia pripažinti, kad ir ES reglamentai nėra tobuli ir vargu ar įmanoma parašyti tobulą reglamentą. Šiomis dvejomis aplinkybėmis šalys narės ir naudojasi reguliuodamos savo žvejybą ir siekdamos geriau apginti savo šalies interesus. Beje, pastebėjau, kad ir mūsų valdžia sugeba „išspausti maksimumą“ iš reglamentų, bet paprastai tai susiję ne tiek su mūsų valstybės interesais, bet su „kažkuo konkrečiu“.

ES reglamente dėl naujos žuvininkystės politikos (Nr.1380/2013) nustatyta, kad valstybės narės kvotas gali paskirstyti pagal aplinkosauginio, socialinio ir ekonominio pobūdžio kriterijus. Taigi valstybėms paliktas gana platus diapazonas, svarbu, kad kriterijai būtų skaidrūs ir objektyvūs. Kaip skelbiama Europos Parlamento 2015 metais publikuotoje tyrimų studijoje „Priėjimo prie žvejybos skyrimo kriterijai Europos Sąjungoje“, priklausomai nuo žvejybos segmento, aplinkosauginis kriterijus vertinamas nuo 2,8 iki 4,0 balų (5 balų sistemoje); socialinis – 2,9 – 4,0 balų; ekonominis – 2,9 -4,0 balų. Taigi nė viena ES šalis nepripažįsta absoliučios vieno konkretaus kriterijaus reikšmės, visi jie yra beveik vienodai reikšmingi (vidutiniškai: ekonominis – 3,53 balo; aplinkosauginis – 3,48 balo; socialinis – 3,42 balo). Prisilaikant tokio požiūrio yra taikomos labai įvairios kvotų naudojimo schemos. Mūsų gi valdžia nusprendė, kad tik individualios kvotos, kurios įgyjamos pagal perleidžiamas teises į žvejybos galimybes, turi būti taikomos visuose jūrų žvejybos segmentuose. Ir toks sprendimas buvo priimtas, nežiūrint to, kad ir Europos Komisija, ir Europos Parlamentas pripažino, kad perleidžiamos teisės į žvejybos galimybes smulkios apimties žvejyboje yra netinkama alternatyva.

Ypatingai svarbus svertas nustatant kvotų naudojimo sistemą, yra nuostata dėl konkurencijos žemės ūkyje (žuvininkystė ES yra priskiriama žemės ūkui), įteisinta Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo. Manyčiau, kad mūsų valdžia šios sutarties 42 straipsnį privalėtų mokėti kaip „Tėve mūsų“: “ Konkurencijos taisyklėms skirto skyriaus nuostatos žemės ūkio produktų gamybai ir prekybai taikomos tik tokiu mastu, kokį nustato Europos Parlamentas ir Taryba, laikydamiesi 43 straipsnio 2 dalies nuostatų bei jose nustatytos tvarkos ir atsižvelgdami į 39 straipsnyje išdėstytus tikslus“. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos lygios Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, ir joks įstatymas negali jų pažeisti. Visas ES bendrosios žuvininkystes politikos teisinis reguliavimas yra paremtas 39 straipsnyje išdėstytais tikslais ir ypač 43 straipsnio 2 dalimi. Taigi, jeigu konkurencijos taisyklės trukdo taikyti kvotų skyrimo kriterijus nustatytus ES reglamente Nr.1380/2013, tai mūsų valdžia turi labai stiprų teisinį argumentą pasakyti: pirmiausia mūsų tikslai, o po to konkurencijos taisyklės. Tačiau yra viena ko gero svarbiausia aplinkybė – šis argumentas turi būti naudojamas ypatingai sąžiningai, siekiant apginti tuos žvejybos sektoriaus interesus, kurie sąlygoja darnų visos valstybės vystymąsi, priešingu atveju, bus atidaromos durys korupcijai.

Šiuo metu galiojantis žuvininkystės įstatymas nustato žvejybos kvotų skyrimo detales. Toks jis priimtas todėl, kad Konkurencijos Taryba savo poziciją gynė žymiai ryžtingiau nei žuvininkystės valdžia. Taip, verslo ribojimo kriterijai privalo būti įteisinti įstatyme, bet sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo mums leidžia įteisinti apribojimus žvejyboje tokia tvarka: aplinkosauginiai, socialiniai, ekonominiai kriterijai ir tik po to konkurencijos normos, kurios netrukdo minėtų kriterijų įgyvendinimui. Tokia tvarka beje yra ES senose šalyse narėse, kuriose žuvininkystė turi gilias tradicijas. Toks požiūris nereikalautų rengti gremėzdiško, sunkiai suvokiamo įstatymo, LR Seimo nariai nebūtų priversti eikvoti laiko gilinantis jūrų žuvininkystės verslo, kuris sukuria tik apie 0,02% bendrojo Lietuvos vidaus produkto, subtilybes. LR žuvininkystės įstatyme užtektų tokios frazės: „Žvejybos kvotos ūkio subjektams skiriamos pagal aplinkosauginius, socialinius ir ekonominius kriterijus, kurie užtikrina, kad iš kiekvieno gautos kvotos vieneto būtų sukuriama kuo didesnė ilgalaikė pridėtinė vertė skaičiuojama visam sektoriui.“ Tokiu atveju valdžia privalėtų rasti teisingiausią kvotų skyrimo mechanizmą, nes jeigu kas nors įrodys, kad valdžios patvirtintas kvotų skyrimo mechanizmas sukūrė mažesnę pridėtinę vertę visame sektoriuje, negu kitas, alternatyvus mechanizmas, ir abiejų mechanizmų aplinkosauginis poveikis nesiskiria, valdžia bus nubausta, ir ji nebegalės permesti atsakomybės LR Seimui už „blogą įstatymą“.

Pridėtinės vertės kriterijus jungia ekonominius ir socialinius kriterijus, taigi kokius juos taikyti galės nuspręsti valdžia, svarbu, kad jų suma leistų sukurti didžiausią pridėtinę vertę, tai yra atitiktų įstatyme nustatytą bendrą kriterijų. Aplinkosauginiai kriterijai yra įvardinti visoje eilėje ES reglamentų, kurie tiesiogiai taikomi šalyse narėse, ir jų nebereikia (net negalima) atkartoti nacionaliniuose įstatymuose.

Taikant pridėtinės vertės kriterijų, reikėtų akcentuoti optimalų pelno ir išlaidų darbo užmokesčiui santykį. Pelnas yra reikalingas, kad įmonė galėtų daryti investicijas, be to valstybei mokami mokesčiai, bet, kaip rodo tarptautinė praktika, įmonės, kurios gauna didelius pelnus pirmiausia skuba „pereiti į ofšorą“, arba ieško kitų kelių kaip mokėti mažiau mokesčių. Adekvačios išlaidos darbo užmokesčiui palaiko vidaus vartojimą, valstybei sumokama pajamų ir SODRA mokesčiai, ir kas ypač svarbu Lietuvai – sulaiko žmones nuo emigracijos.

Tai pat reikia pridurti, kad didžiausia pridėtinė vertė sukuriama ne sugaunat žuvį, o tada, kai  vietos perdirbėjai pagamina aukštos pridėtinės vertės produkciją, tai irgi gali būti vienas iš ekonominių kvotų skyrimo kriterijų. Tokioms žuvims kaip šprotai, kurių perdirbimo pramonė Lietuvoje, deja, sunyko ir visi sugavimai iškraunami ne Lietuvoje, kvotos turėtų būti paskirstytos taip, kad kuo daugiau Lietuvos žmonių turėtų darbą, tai yra kuo daugiau įmonių galėtų visus metus mokėti adekvatų darbo užmokestį kuo didesniam žmonių skaičiui.

Šios temos pabaigoje apie perleidžiamas teises į žvejybos galimybes:

Baltijos jūros priekrantėje taikyti perleidžiamų teisių į žvejybos galimybes sistemą yra nusikaltimas visuomenei, nes nei mokslininkai, nei visi priekrantės žvejai tam nepritaria.

Atvira Baltijos jūra. Kad užtikrinti kuo efektyvesnį savo kvotų panaudojimą ES šalyse su stipriomis jūrų žvejybos tradicijomis yra naudojama sudėtinės kvotų sistemos, kurios jungia ir perleidžiamas teises (su tam tikrais saugikliais), ir kvotų nuomą, ir kvotų skolinimą. Tokios sistemos taikymo Lietuvoje principus, kurie buvo palankiai įvertinti daugumos Baltijos jūroje žvejojančių įmonių, esu pateikęs ir žemės ūkio ministerijai ir LR Seimo kaimo reikalų komitetui, tačiau mūsų valdžiai tai netiko ir ji pasirinko tik perleidžiamų teisių į žvejybos galimybes sistemą, kuri sukuria galimybę monopolizuoti kvotas, o tai kažin ar sukuria ilgalaikę maksimalią pridėtinę vertę, ir, dar blogiau, yra rizika, kad mūsų žvejybos kvotos taps kitų ES šalių nuosavybė, nors atsakomybė už jų naudojimo pažeidimus išliks Lietuvai.

Tolimųjų vandenų žvejybos segmente naudojami kitų šalių žuvų resursai ir prieiga prie jų priklauso nuo politinių aplinkybių, kurios dažnai gali kardinaliai pasikeisti, čia reikalinga kuo efektyviau „paimti“ pridėtinę vertę, iš kitų šalių žuvų išteklių, kol turime priėjimo galimybę, todėl perleidžiamų teisių į žvejybos galimybes sistemos taikymas yra tikslingas.

IV

Darnus valstybės valdymas – tai atsakingas politikų ir valstybės tarnautojų darbas, vadovaujantis aukščiausiais etikos ir veiksmingumo standartais.

Europos regioninės politikos institutas 2013 metais paskelbė siūlymus dėl Lietuvos žuvininkystės valdymo, tikiuosi ši studija bus „ištraukta iš stalčiaus“. Tačiau ši studija apima tik akvakultūros ir vidaus vandenų žuvininkystės sektorius.

Nors Lietuvos jūrų žuvininkystės sektorius sukuria 5 – 6 kartus didesnės vertės produktą, nei akvakultūra ir vidaus vandenų žuvininkystė, jis nėra labai reikšmingas Lietuvos ekonomikai. Jūrų žuvininkystė sukuria apie 0,2 – 0,3 % bendrojo vidaus produkto ir tik 0,03 – 0,04% bendrosios pridėtinės vertės. Jūrų žuvininkystėje įskaitant tolimuosius vandenis užimta apie 720 žmonių – tik apie 0.05% nuo visų Lietuvos dirbančiųjų. Jūrų žuvininkystę valdo , gi, dvi institucijos: Žuvininkystės departamentas (ŽD) ir Žuvininkystės tarnyba (ŽT), jose dirba virš šimto žmonių. Žuvininkystės tarnyboje valdininkų tiesiogiai susijusių su jūrų žuvininkyste (įskaitant tarptautinį ir rinkos, bei mokslo skyrius) yra 23. Kaip jau minėjau, mūsų jūrinė žuvininkystė naudojasi tik apie 0,1% nuo visų ES žuvininkystės galimybių, tačiau biurokratinė našta, kurią užkrauna ES reglamentai, neatitinka šios proporcijos. Lietuva turi pateikti Europos Komisijai ir kitoms ES institucijoms beveik tiek pat programų, planų ir ataskaitų kaip ir šalys, kurios disponuoja šimtą kartų didesnėmis žvejybos kvotomis. Todėl valdininkų skaičius negali būti mažinamas, neįvertinus jų funkcionalumo. Būtina funkcijas pavesti vykdyti tiems, kas tai geriausia gali, pavyzdžiui, žuvininkystės tyrimai ir mokslas perduodami mokslo institucijoms.

Didžiausia žuvininkystės valdymo bėda yra tai, kad ŽD ir ŽT ne papildo viena kitą, bet nesveikai konkuruoja, todėl padėtis per tuos metus, kada vietoj vienos institucijos Lietuvos jūrų žuvininkystę ėmė valdyti dvi, tikrai nepagerėjo, greičiau atvirkščiai. Jeigu visos Lietuvos valdžios institucijos „bendradarbiauja“ taip, kaip ŽD ir ŽT, tai galime kurti puikiausias vizijas ir programas, o rezultatas bus, kaip toj pasakoj – „pššššš“. Mano manymu, tikrai užtektų vienos profesionalios institucijos, kuri atliktų tik būtinas funkcijas. Kur ši institucija turėtų būti? Klaipėda yra jūrų žuvininkystės virtuvė ir joks pyragas nebus gerai iškeptas jeigu virtuvė bus už 300 kilometrų nuo šefo. Taigi realus jūrų žuvininkystės valdymas turi būti Klaipėdoje. Vilniuje (ministerijoje) galėtų būti tik įgaliotas atstovas bendravimui su kitomis ministerijomis, panašiai kaip turime įgaliotą žuvininkystės atašė Briuselyje.

V

Darnus švietimas ir kultūra siekia ugdyti dorą ir išsilavinusį valstybės pilietį, norintį gyventi ir kurti Lietuvoje; turintį reikalingų profesinių žinių ir gebėjimų, tačiau visų pirma – vertybinius pamatus, leidžiančius pritaikyti žinias ir kompetencijas savo gyvenime.

Kuo gali būti susiję švietimus ir kultūra su jūrų žuvininkyste?

Mano nuomonė didžiausias jūrų žuvininkystės vaidmuo kultūroje yra jūrinio mąstymo ugdymas. Jūrinis mąstymas moko siekti savo tikslo aiškiai suvokiant, kad kelyje į tą tikslą visada bus netikėtumų, kad bet kada gali tekti imtis veiksmų, kurių iš anksto suplanuoti negali, ir jeigu tavo veiksmai bus neprofesionalūs tai bus realus pavojus žūti ne tik tau vienam. Jūrų žvejyba tai ne romantika, o rutina, bet tai ugdo atkaklumą, kantrybę ir, tuo pačiu, neleidžia pervertinti savo galimybių. Darbas jūroje moko nujausti artėjančią audrą ir pakeisti kursą taip, kad vis tiek pasiektum tikslą. Argi toks mąstymas mūsų valstybėje nereikalingas?

 

[1] STEFC – Europos Komisijos Žuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komitetas

[2] EUMOFA – Europos Sąjungos rinkos observatorija žvejybai ir akvakultūrai

Fotoreportažas
  • Darnus Lietuvos jūrų žuvininkystės vystymasis – svajonės ar galimybės?-Foto-nr-6179_6182.jpg
  • Darnus Lietuvos jūrų žuvininkystės vystymasis – svajonės ar galimybės?-Foto-nr-6179_6183.jpg
  • Darnus Lietuvos jūrų žuvininkystės vystymasis – svajonės ar galimybės?-Foto-nr-6179_6184.jpg
  • Darnus Lietuvos jūrų žuvininkystės vystymasis – svajonės ar galimybės?-Foto-nr-6179_6185.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Darnus Lietuvos jūrų žuvininkystės vystymasis – svajonės ar galimybės?"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.