Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Didesne ar mažesnė rizika - nuolatinė jūrininkų palydovė. Visą laivybos istoriją galėtume vadinti ištisiniu narsumo, rizikos ir nuotykių metraščiu. - Eimutis Astikas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Dingusios škunos „Sviataja Anna“ tragedija

Šiandien Rusijos siekiamo tarptautiniu maršrutu padaryti Šiaurės jūros keliu išvykusi škuna prieš 100-metį dingo visiems laikams ir tapo viena tragiškiausių poliarinių tyrinėjimų istorijoje.

G.Brusilovo laivas „Sviataja Anna“ Arkties leduose.
G.Brusilovo laivas „Sviataja Anna“ Arkties leduose. @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Viliojo šiaurės kelionės

 

20 a. pradžioje pasaulyje susidomėjimą buvo sukėlusios Fritjofo Nanseno, Roaldo Amundseno, Roberto Edvino Pirio ir Roberto Falcono Skoto poliarinės ekspedicijos. Euforinė atmosfera kaitino jauno Rusijos laivyno karininko Georgijaus Brusilovo ambicijas panašiems žygiams.

Jis gimė 1884 m. gegužės 19 d. Rusijos imperijos Nikolajevo mieste (dabar Mykolajivas, Ukraina) netoli Juodosios jūros kilmingoje bajorų šeimoje. Jo tėvas Levas Brusilovas buvo laivyno karininkas, vėliau tapo admirolu. Jūreiviška aplinka gimtajame mieste ir šeimoje, lėmė, kad ir Georgijus pasirinko jūrininko profesiją.

1905 m. jis baigė Jūrų kadetų korpusą ir išvyko tarnauti į Tolimuosius Rytus. Ką tik iškeptam mičmanui teko ten pakariauti paskutiniame rusų-japonų karo etape. Georgijaus pašaukimas buvo ne karinė tarnyba, o mokslinio pobūdžio kelionės neištirtomis jūromis. Sužinojęs, kad Peterburge statomi ledlaužiai „Taimyr“ ir „Vaigač“, skirti hidrografinėms ekspedicijoms Arkties jūrose, jis pateikė prašymą perkelti jį į būsimos ekspedicijos laivų flotilę.

Kartu su ledlaužiu „Vaigač“, kuriame jis ėjo šturmano pareigas, G.Brusilovas iš Peterburgo per Sueco kanalą nuplaukė iki Vladivostoką. Vėliau, tarnaudamas ledlaužyje „Taimyr“, jis kartografavo Čiukotkos krantus ir atrastas nežinomas salas. Ant Dežnevo kyšulio pakrantės pastatė medinį navigacijos ženklą, kuris dar ilgai jūrlapiuose buvo žymimas kaip „Brusilovo ženklas“.

 

Finansinės problemos

 

Po 1910-1911 m. ekspedicijose Čiukčių ir Rytų Sibiro jūrose, G.Brusilovas pasijuto pasiruošęs savarankiškai įgyvendinti svajonę – perplaukti Šiaurės jūrų kelią nuo Kolos pusiasalio iki Beringo sąsiaurio. Jau buvo praėję daugiau nei 30 metų, kai A.E.Nordenšeldo ekspedicija pirmą kartą jūreivystės istorijoje įveikė šį maršrutą su laivu „Vega“. Vėliau nei vienam šiaurinių jūrų keliautojui nepavyko pakartoti žygio. Šios misijos ėmėsi 28 m. jūrininkas G.Brusilovas.

1912 m. atsisakęs tarnybos kariniame jūrų laivyne, jis pasiskelbė steigiantis akcinę bendrovę, kurios pelną sudarys ekspedicijos metų sumedžioti sausumos ir jūros žinduoliai. Toks pranešimas visuomenės nesudomino.

Pagrindine ekspedicijos investuotoja tapo jo dėdės Boriso Brusilovo, vieno stambiausio Rusijos dvarininko, žmona – prancūzų kilmės baronienė Ana. Su ja buvo sudaryta oficiali sutartis, kuri įpareigojo G.Brusilovą nuolatos teikti baronienei išlaidų-pajamų sąskaitas, be jos žinios nevykdyti jokių verslo ir prekybos operacijų. G.Brusilovas galėjo pretenduoti tik į ketvirtadalį būsimo pelno, bet buvo visiškai atsakingas už laivo ir krovinio, įskaitant ir medžioklės laimikių, saugumą.

Iš pradžių G.Brusilovas ketino plaukti dviem laivais, nes tai sumažintų kelionės riziką, tačiau šykšti baronienė tam neskyrė pinigų. Teko pasitenkinti prieš 45 metus Anglijoje statyta 44,5 metro ilgio trijų stiebų škuna, turinčia bures ir 400 AG garo mašiną. Šis laivas, kainavęs 20 tūkst. rublių, jau buvo pakeitęs kelis savininkus ir pavadinimus. Dabar, pagrindinės investuotojos garbei, jam suteikė „Sviataja Anna“ pavadinimą.

 

Organizaciniai nesklandumai

 

Su ne mažesnėmis problemomis, nei finansinės, teko G.Brusilovui susidurti ir formuojant ekspedicijos laivo „Sviataja Anna“ įgulą. Prieš išplaukiant iš Peterburgo vienas šturmanas pranešė, kad jį užklupo liga. Trondheime, į kurį „Sviataja Anna“ užsuko apsirūpinti atsargomis, iš laivo pabėgo mechanikas. Dar nemalonesnis siurprizas G.Brusilovo laukė Aleksandrovsko uoste (dabar Poliarnyj). Dalis įgulos, įskaitant vyresnįjį kapitono padėjėją, laivo gydytoją ir kelis jūreivius, atsisakė plaukti toliau.

Vyresniuoju kapitono padėjėju pavyko pasamdyti Valerianą Albanovą. Jis turėjo šiokios tokios arktinės patirties locmanaudamas Jenisiejaus įlankoje. Galutinai suformuotoje 24 narių įguloje buvo tik 7 profesionalūs jūreiviai. Kiti buvo medžiotojai, žvejai ir pagalbiniai darbininkai.

Netikėtai išsisprendė laivo gydytojo problema. Šioms pareigoms pasisiūlė 21 m. generolo dukra Jereminija Ždanko. Baigusi samariečių kursus, ji buvo kvalifikuota gailestingumo sesuo. Ji kelionėje iš Peterburgo į Murmanską buvo „Sviataja Anna“ keleivė ir žavėjosi laivo kapitono G.Brusilovo drąsa leistis į pavojingą kelionę.

1912 m. rugsėjo 10 d. škuna „Sviataja Anna“, apsirūpinusi maisto ir kitokiomis atsargomis, kurių pakaktų 18 mėnesių, paliko Aleksandrovsko uostą ir išplaukė rytų kryptimi.

 

Dvi žiemos ledų nelaisvėje

 

Po savaitės laivas pasiekė Karos jūrą. Ekspedicija vėlavo išplaukti, todėl jai kelią jau pastojo ištisinis ledo laukas. Pasinaudodami siauromis properšomis ar plonesne ledo danga, keliautojai 10 dienų palengva stūmėsi pirmyn. Spalio pabaigoje laivas galutinai pateko į ledų nelaisvę.

Pučiant stipriam pietų vėjui, ledo laukas su įšalusiu jame laivu pradėjo dreifuoti. Vietoj suplanuoto žygio į rytus, ekspedicijos dalyviai buvo nešami šiaurės ir šiaurės vakarų kryptimi. Iki 1913 m. vasaros „Sviataja Anna“ buvo nunešta šiauriau Prano Juozapo Žemės. Bandymai prakirsti kanalą ledo lauke iki artimiausios properšos baigėsi nesėkme. Ekspedicijos dalyviams teko ruoštis dar vienam žiemojimui.

Iš ledų nelaisvės neišsivadavęs keliautojų laivas buvo palengva nešamas Atlanto, o ne Ramiojo vandenyno pusėn. Dėl ateities situacijos netikrumo prasidėjo įgulos nesutarimai. Nors įgula turėjo konservų, maisto atsargas pasipildydavo medžiodama ruonius ir lokius, jai jau seniai trūko daržovių ir vaisių. Žmonės pradėjo sirgti skorbutu, prastėjo jų savijauta.

G.Brusilovas ir kai kurie kiti įgulos nariai pradėjo karščiuoti ir atgulė. Škuna apledėjo, stingant kuro, ledu pasidengė ir laivo pertvaros. Deginami ruonio taukai teikė mažai šilumos. Žmonės vilkdavosi kuo daugiau rūbų, glausdavosi į krūvą, kad galėtų sušilti.

G.Brusilovas maždaug metus prasirgo rūpestingai slaugomas Jereminijos. Ši drąsi ir atkakli mergina du metus ekstremaliose sąlygose sugebėjo išsaugoti 24 įgulos narių gyvybes. Ji privertė juos rašyti dienoraščius, nepasiduoti depresijai, neprarasti optimizmo.

Pasveikęs G.Brusilovas vėl pradėjęs eiti kapitono pareigas, suprato, kad jo vietą jau užėmė V.Albanovas, su kuriuo jis ir anksčiau dažnai nesutardavo.

 

Ekspediciją gaubia paslaptis

 

Kilęs konfliktas buvo išspręstas taikiai. G.Brusilovas neprieštaravo, kad V.Albanovas pabandytų pasiekti sausumą ir pakviestų pagalbą. 1914 m. balandžio 10 d. V.Albanovas kartu su 13 sveikesnių įgulos narių paliko škuną ir pėsčiomis patraukė į Sibiro pakrantę, kuri jo manymu buvo maždaug už kelių šimtų mylių į pietus. Išvykstantieji pasiėmė su savimi laivo žurnalo kopiją, įgulos laiškus namiškiams, 500 svarų džiūvėsių, keletą šautuvų apsaugai nuo lokių ir kelias baidares pritvirtintas prie slidžių.

Po kelių dienų, supratę, kad šį tolimą kelią neįveiks, trys su V.Albanovu išėję jūreiviai sugrįžo į laivą. Po sunkios ir pavojingos 90 dienų kelionės krantą pasiekė tik V.Albanovas ir vienas jūreivis. Jie buvo vieninteliai išgyvenę G.Brusilovo ekspedicijos tragediją. Visų kitų ekspedicijos dalyvių likimas nebuvo žinomas iki 2010 m.

Praėjus beveik 100 metų nuo paskutinių žinių apie G.Brusilovo ekspediciją, Rusijos tyrinėtojų grupė Prano Juozapo Žemės pakrantėje amžiname įšale rado vyro skeletą ir maždaug 20 artefaktų. Užrašų knygutė, drobinis diržas, jūreiviškas peilis, šaukštas su inicialais „P.S“, saulės akiniai padaryti iš šampano butelio stiklų, žalvarinis kišeninis laikrodis ir kiti daiktai tyrinėtojams nekėlė abejonės, kad jie priklausė V.Albanovo grupės jūreiviams.

Koks likimas ištiko laive likusius G.Brusilovą ir 13 jo bendražygių vis dar dengia paslaptis.

 

Fotoreportažas
  • Dingusios škunos „Sviataja Anna“ tragedija-Foto-nr-8503_8504.jpg
  • Dingusios škunos „Sviataja Anna“ tragedija-Foto-nr-8503_8505.jpg
  • Dingusios škunos „Sviataja Anna“ tragedija-Foto-nr-8503_8506.jpg
  • Dingusios škunos „Sviataja Anna“ tragedija-Foto-nr-8503_8507.jpg
  • Dingusios škunos „Sviataja Anna“ tragedija-Foto-nr-8503_8508.jpg
  • Dingusios škunos „Sviataja Anna“ tragedija-Foto-nr-8503_8509.jpg
  • Dingusios škunos „Sviataja Anna“ tragedija-Foto-nr-8503_8510.jpg
  • Dingusios škunos „Sviataja Anna“ tragedija-Foto-nr-8503_8511.jpg
  • Dingusios škunos „Sviataja Anna“ tragedija-Foto-nr-8503_8512.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Dingusios škunos „Sviataja Anna“ tragedija "

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.