Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Lenkiu žilą galvą prieš savo kartos jūrininkus. Buvome romantikai, sužavėti jūros bangų, jos šėlsmo. Vardan jos paaukojome jaunystę, sveikatą, netgi meilę. Ir to bendravimo su jūra nesigailime - Rimantas Ragaišis, laivo bocmanas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Girtas jūreivis: įvaizdis ir tikrovė

Girto jūreivio įvaizdis mituose, dainose ir grožinėje literatūroje egzistuoja lygiai tiek pat ilgai, kaip ir pati jūreivystė. Tai yra šimtmečiais gyvavusios tikrovės atspindys.

Muziejiniame laive BELFAST ekspozicija vaizduojanti romo išpilstymą.
Muziejiniame laive BELFAST ekspozicija vaizduojanti romo išpilstymą. @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Nuo Homero iki šių dienų

 

Turbūt nerasite nei vienos knygos, pasakojančios apie jūreivių nuotykius jūroje ir krante, kurioje nebūtų minimas girtas, bet dažniausiai šaunus ir garbingas jūreivis.

Senovės graikų aklas dainius Homeras ar tik nebus šios tradicijos pradininkas Europoje. Pasak jo, Itakės karalius Odisėjas ir jo vyrai, grįžtantys namo po Trojos karo, priplaukę Kirkės salą taip prisivaišino, jog pavirto kiaulėmis. O Elpinoras, jauniausias iš Odisėjo bendražygių, prisigėręs nutarė pernakvoti ant stogo. Bemiegodamas nuslydo, susilaužė sprandą ir mirė.

Kapitonas Charlesas Johnsonas (manoma, kad po šiuo slapyvardžiu slėpėsi anglų rašytojas Danielis Defo), 1724 metais išleistoje knygoje pasakoja apie jūros piratų pomėgį alkoholiui. Kai po daugelio nesėkmingos „medžioklės“ dienų piratams jūroje baigėsi alkoholio atsargos, jų vadas, pramintas Juodabarzdžiu, neslėpė apmaudo. „Nebeliko romo, visa kompanija blaiva. Mūsų tarpe kilo prakeikta sumaištis“ – tokius pirato žodžius cituoja knygos autorius.

Praėjusiais amžiais alkoholis liejosi laisvai ne tik piratų laivuose. Tai patvirtina amerikiečių rašytojas Hermanas Melvilis, buvęs banginių medžioklės laivo jūreivis. Savo garsiojoje knygoje „Mobis Dikas“ jis rašo, kad į laivą „Pequod“ buvo pakrauta daugybė statinių su romu ir daugiau nei 10 barelių alaus (barelis – 158,9 litro). Vėliau jis stebėjosi, kaip prisigėrę harpūnininkai galėjo stovėti laivo priekyje ir, svaidydami žeberklus,  pataikyti į banginį.

Amerikiečių istorikas ir rašytojas Douglas Morganas, daugelį metų tarnavęs JAV kariniame laivyne, surinko didelę jūreiviškų dainų (šanti) kolekciją. Viena populiariausių dainų iš šanti repertuaro prasideda vedančiojo klausimu: „Ką mes darysime ankstų rytą.su girtu jūreiviu?“. Priedainyje choras siūlo daug variantų, kaip girtą jūreivį nuraminti ar nubausti.

Jau kiek primirštas lietuvių marinistas Algimantas Polis savo apsakymuose buvo sukūręs patrauklų „Pelikano“ bocmano Grifo Mazgo personažą. Jūrininkas iki kaulo smegenų jau buvo baigęs gėrimo maratonus, tačiau turėjo šuniškai gerą uoslę žmonėms mėgstantiems alkoholį. Prieš išplaukiant į jūrą, jis daugiau kaip pusę savo įgulos sugraibydavo iš uosto aludės „Surūdijusi šakutė“ ir nė vienas tų vyrų jūroje jo neapvylė.

Reikia pasakyti, kad daugelis rašytojų girtą jūreivį vaizduoja kaip pavojingos profesijos garbingą figūrą.

 

Kam jūreiviams alkoholis?

 

Alkoholio vartojimas laive tapo įprastu dalyku dėl įvairių priežasčių. Praėjusiais amžiais prieš išplaukiant, į laivą būdavo pakraunama daug ilgai negendančių produktų. Tai – sūdyta ir džiovinta mėsa, sūris ir kieti džiūvėsiai. Po tokio maisto įgulai kildavo troškulys. Jam numalšinti labiau, nei vanduo, tiko alkoholis. Tas gėrimas buvo malonesnio skonio ir ne taip greit sugesdavo.

Ilgai jūroje praleistas laikas, priverstinis atsiribojimas nuo įprastinio išorinio pasaulio neigiamai veikė jūrininkų fizinį ir dvasinį gyvenimą. Pasak jūreivystės istoriko Fredericko Williamo, medinių laivų ir geležinių žmonių eroje (turima galvoje burlaivių epochą) alkoholis buvo vienintelė efektyvi priemonė, padedanti jūreiviams įveikti stresą ir nerimą.

Alkoholis kariniame laivyne buvo naudojamas ir kovinei dvasiai pakelti. Kaip liudija senos kronikos, Anglijos karalius Edvardas III prieš Sleisio jūrų mūšį, įvykusį 1340 metų birželio 24 dieną su Prancūzijos laivynu, įsakė išduoti jūreiviams dvigubą alkoholio raciono porciją,

Ne vieną šimtmetį gyvenimas jūroje pasižymėjo sekinančiu darbu, žiauriomis kautynėmis, neišvengiamomis ligomis. Visa tai sąlygojo nepaprastai didelį laivuose suvartojamo alkoholio kiekį.

 

Alų pakeitė romas

 

Anglų Karališkojo jūrų laivyno istorija galima sakyti buvo ištisai persmelkta alkoholiu. Jau nuo 1590 metų į jūreivių dienos racioną buvo įtrauktas galonas (4 litrai) alaus. Kuo toliau nuo namų plaukiojo britų laivai, tuo alus turėjo būti stipresnis.

Alus buvo pagrindinis Karališkojo jūrų laivyno gėrimas iki XVII amžiaus. Plečiantis Didžiosios Britanijos imperijos valdoms, didžioji alaus dalis ilgų kelionių metu šiltesnio klimato sąlygomis tapdavo nebetinkama troškuliui malšinti. Kita vertus, laikantis įsipareigojimo kiekvienam jūreiviui per dieną atseikėti po 4 litrus alaus, šis gėrimas užimdavo per daug vietos nedideliuose laivuose su gausia įgula. Pavyzdžiui, 16 amžiaus 45 metrų ilgio anglų karinio laivo „Mary Rose“ įgulą sudarė 200 jūrininkų ir 180 kareivių.

Greitai gendantį ir daug vietos užimantį alų britų admiralitetas pakeitė vynu ir spiritu. Kasdien jūreiviai gaudavo po vieną pintą vyno arba pusę pintos spirito (pinta.- 0,568 litro), žiūrint, koks gėrimas pirmiausia pasitaikydavo po ranka. Po 1655 metų, kai britai užgrobė Jamaiką, pirmenybę pradėta teikti puikiam romui – po pusę pintos du kartus per dieną.

Jūreiviai atidžiai sekdavo, kad jiems būtų įpilamas ne tik tikslus alkoholio kiekis, bet ir tinkama jo kokybė. Norėdami patikrinti, ar pateiktas gėrimas nėra atskiestas vandeniu ir jame tikrai yra nemažiau, kaip 57 procentai gryno alkoholio, į romą jie įberdavo žiupsnelį parako. Jei jis lengvai užsidegdavo, nekildavo abejonių dėl romo kokybės.

Puodeliai, iš kurių būdavo geriamas romas, buvo laikomi atskirai nuo kitų indų. Juos plaudavo tik iš išorės, bet niekada iš vidaus. Tikėtasi, kad buvusio romo liekanos prilips puodelio viduje, todėl kas kartą gėrimas bus vis stipresnis.

 

„Juoda diena“ senai tradicijai

 

Nenuostabu, kad laikui bėgant, pasak anglų jūrų istoriko Pieterio van der Mervės, jo tautiečiai, tarnaujantys laivuose, nebegalėjo gyventi be kasdieninės stipraus romo porcijos. Karališkojo laivyno vadas admirolas Edvardas Vernonas (1723-1794) tokią situaciją įvertino, kaip mirtiną pavojų jūreivių moralinei bei fizinei sveikatai. Jis nedelsdamas inicijavo pakeitimus, kurie nepatiko seniems jūrų vilkams.

Pirmiausia jis paragino nustatytą romo dienos porciją pateikti jūreiviams ne iš karto visą, o per du kartus dienoje – nuo 10 valandos ryto iki vidurdienio ir nuo 16 iki 18 valandos. Admirolo manymu, toks gėrimo būdas turėjo sumažinti svaiginantį alkoholio poveikį ir padėtų išvengti nelaimės laivui, valdomam girtų jūreivių

1740 metais admirolas išleido liūdnai pagarsėjusį įsakymą: pusę pintos romo skiesti dviem pintomis vandens ir citrusinių vaisių sultimis. Laikui bėgant, romo raciono sudėtis šiek tiek keisdavosi, bet beveik 400 metų Didžiosios Britanijos Karališkojo jūrų laivyno jūreiviai prieš pietus rikiuodavosi savo laivo denyje laukdami jiems priklausančios romo raciono porcijos.

XX amžiuje dėl bręstančių drausmės problemų jūrų laivyne pasikeitė požiūris į alkoholį. Admiralitetas, paskelbęs, kad reguliarus jo vartojimas laive nesuderinamas su užduotimis, kurias tenka atlikti jūreiviams, valdantiems sudėtingą šiuolaikinę techniką, panaikino seną tradiciją, gyvavusią nuo 1655 metų.

1970 metų liepos 31 dieną britų Karališkojo laivyno jūreiviai paskutinį kartą pakėlė bokalus su romo porcija. Jūreiviai buvo nepatenkinti praradę romo racioną, todėl šią dieną pavadino „Black Tot Day“. („Juodoji romo raciono diena“). Ją pažymėjo užsidėdami ant rankovės juodus raiščius ir išmesdami už borto tuščius puodelius. Buvo net išleistas net specialus atitinkamo turinio antspaudas, kurį buvo galima užsidėti Portsmuto pašte.

Vietoj tradicinio romo raciono, žinomo kaip „tot“, jūreiviams buvo leista nusipirkti tris standartines skardines alaus per dieną.

Fotoreportažas
  • Girtas jūreivis: įvaizdis ir tikrovė-Foto-nr-8880_8881.jpg
  • Girtas jūreivis: įvaizdis ir tikrovė-Foto-nr-8880_8882.jpg
  • Girtas jūreivis: įvaizdis ir tikrovė-Foto-nr-8880_8883.jpg
  • Girtas jūreivis: įvaizdis ir tikrovė-Foto-nr-8880_8884.jpg
  • Girtas jūreivis: įvaizdis ir tikrovė-Foto-nr-8880_8885.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Girtas jūreivis: įvaizdis ir tikrovė"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.