Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Lenkiu žilą galvą prieš savo kartos jūrininkus. Buvome romantikai, sužavėti jūros bangų, jos šėlsmo. Vardan jos paaukojome jaunystę, sveikatą, netgi meilę. Ir to bendravimo su jūra nesigailime - Rimantas Ragaišis, laivo bocmanas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Gustavas Eriksonas ir jo burlaiviai

Beveik prieš 90 metų, kai dar tik buvo bandoma kurti jaunos Lietuvos Respublikos jūrinį prekybos laivyną, pirmą kartą lietuviai išgirdo „burlaivių karaliaus“ Gustavo Eriksono pavardę. Tuometinė Susisiekimo ministerija, tarpininkaujant diplomatams, vedė derybas su juo ir sutarė dėl lietuvių jūrų kadetų praktikos suomių laivuose. Taip G. Eriksonas ir jo burlaiviai įėjo į mūsų šalies jūreivystės istoriją.

Laivas-muziejus "Pomern" Mariehamno krantinėje.
Laivas-muziejus "Pomern" Mariehamno krantinėje. @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Jis išgarsino Mariehamną

Apie G. Eriksoną ir jo burinį laivyną su užsidegimu ir daug yra rašę šio garsaus alandiečio amžininkai bei vėlesnių laikų autoriai – profesionalūs jūrininkai ir jūreivystės istorikai, autoritetingi rašytojai marinistai ir diletantiški žurnalistai. Naršydamas po internetą, radau ilgiausią sąrašą jų “pagimdytų” knygų, kurios išleistos įvairiomis, tačiau daugiausia švedų ir anglų kalbomis. Lietuvoje kiek plačiau apie “burlaivių karalių” rašė pirmasis lietuvių marinistinis žurnalas “Inkaras”, pradėtas leisti 1928 metų sausyje. Vėliau apie jį retkarčiais užsimindavo žurnalas “Jūra”, dienraštis “Vakarai” ir kai kurie kiti leidiniai, tačiau išsamesnių lietuviškų publikacijų, skirtų G. Eriksono asmenybei ir jo veiklai, neteko aptikti. Keistoka, kad tuomet Lietuvoje neatsirado jūreivystei artimų žmonių, kuriuos būtų rimčiau sudominęs burlaivių epochos mohikanas, išsiuntęs lietuvių jaunuolius plaukioti aplink pasaulį Magelano keliais.

Dar tada, kai prieš porą kelis dešimtmečius pirmą kartą Lietuvos centriniame valstybiniame archyve skaičiau diplomato ir rašytojo Jurgio Savickio pranešimus apie lietuvių jūreivių praktiką suomių burlaiviuoe, mane suintrigavo jo pastabos apie valdingo charakterio “suomišką švedą ir tikrą jūrų vilką” G. Eriksoną. Tai esąs ne tik daugelio burlaivių savininkas, bet ir paskutinis pasaulio jūrininkas, kuris taip gerai išmano šiuos laivus. Deja, gana ilgokai teko laukti palankesnių laikų, kol pagaliau buvo galima laisvai nuplaukti su jachta į vos už 250 jūrmylių nuo Lietuvos krantų esančią Alandų salyno sostinę Mariehamną, kuriame gyveno, savo laivus registravo ir yra palaidotas Gustavas Eriksonas.

– Tai jis daugiausia išgarsino Mariehamną, dar XX amžiaus pradžioje čia įkūręs laivininkystę, kurią sudarė paskutiniai didžiausi pasaulio burlaiviai., – autoritetingai pareiškė barzdotas tuometinis Alandų jūreivystės muziejaus direktorius Giote Sundberg, kai lankiausi čia pirmą kartą. – Mūsų muziejuje saugoma ir eksponuojama labai daug įvairių daiktų bei dokumentų, susijusių su Eriksono gyvenimu ir veikla.

Vienas įdomesnių eksponatų, susijusių su Gustavo Eriksono vardu, jo flagmaninio laivo “Herzogin Cecilie” kapitono salonas. Šis keturstiebis barkas, kurį labai mėgo G. Eriksonas, 1936 metais per audrą sudužo ties Anglijos krantais. Norėdamas įamžinti savo geriausio laivo atminimą, G.Eriksonas padovanojo tada dar būsimam muziejui tai, ką pavyko išgelbėti. Čia taip pat galima išvysti daug kažkada su G. Eriksono vimpelu plaukiojusių burlaivių modelių ir jų paveikslų, kuriuos sukūrė tų laivų kapitonai ar kiti įgulos nariai. Nustebino ir unikali kolekcija skulptūrų, puošusių burlaivių priekį.

Kitą kartą vėl nuburiavus į Mariehamną, mūsų, “Marinus” klubo narių, laukė malonus siurprizas. Buvome priimti legenda tapusio garsiojo alandiečio anūkės ponios Gun Erikson-Hjerling, kuri tuomet vadovavo dar 1913 metais savo senelio įkurtai laivininkystės kompanijai. Su šia simpatiška ponia susitikome moderniškame “GE” kompanijos pastate, o jai leidus apsilankėme ir kaimynystėje vis dar tebestovinčioje medinėje viloje, kurioje gyveno ir buvo įrengęs savo laivininkystės kontorą Gustavas Eriksonas. Kiek man žinoma, šiuo metu ji jau nebevadovauja laivininkystei, yra Vokietijos garbės konsulė Mariehamne.

Tuos laikus, kai Mariehamnas teikė prieglobstį didiesiems burlaiviams, dabar čia primena keturstiebis barkas “Pommern”, stovintis Vakariniame uoste. Tai buvo vienas greičiausių Gustavo Eriksono burlaivių. 1932 metais jis per 75 paras nuplaukė iš Kopenhagos į Australijos uostą Viktoriją ir pasiekė šimtmečio greičio rekordą šioje burlaivių trasoje. Daugiau kaip 30 metų pasaulio vandenynus vagojusį burlaivį G. Eriksono vaikai 1953 padovanojo Mariehamno miestui. Nuodugniai apžiūrėję šį burlaivį, nesunkiai galėjome įsivaizduoti, kaip tokiuose laivuose gyveno ir dirbo tuometiniai jūreiviai, tarp kurių buvo ir keletas lietuvių – Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Jūreivystės skyriaus moksleivių.

Būdami Mariehamne negalėjome neapsilankyti ir miesto kapinėse, kuriose palaidotas G. Eriksonas. Ant kapitono kapo paminklinio akmens iškalti žodžiai, įprasminę visą šio nuostabaus žmogaus gyvenimą: “Navigare necesse est”.

 

Burlaivių epochos mohikanas

Gustavas Eriksonas gimė 1872 m. spalio 24 dieną nedidelėje Lemlando gyvenvietėje. Kaip ir daugelis alandiečių, kurie skurdo verčiami turėdavo užsidirbti sau duoną nuo vaikystės, būdamas vos dešimties metų jis pirmą kartą išplaukė į jūrą barkentina “Adele”, kuri vežiojo medieną iš Suomijos į Šiaurės jūros uostus. Likimas jaunajam Gustavui buvo palankus, nes nukreipė jį ne į žvejybos, o į prekybos laivą, kuriame tarnaujant buvo didesnės galimybės prasimušti į gyvenimą.

Savo neįtikėtiną karjerą G. Eriksonas pradėjo nuo “cabin-boy” – pačių žemiausių pareigų laive. “Adele” kapitonas ir įgula netruko pastebėti, kad jų naujasis junga yra darbštesnis ir pareigingesnis už tuos “laivo berniukus”, su kuriais jiems teko plaukioti anksčiau. Be to, turėjo tiesiog įgimtą potraukį jūreivystei. Todėl nieko nuostabaus, kad dar nesulaukęs pilnametystės Gustavas tampa denio jūreiviu, o netrukus paskiriamas ir didelio burlaivio bocmanu.

Žiemos mėnesiais, kai burlaiviai laukdavo pavasario užšalusiuose Skandinavijos uostuose, G. Eriksonas lankydavo Mariehamno jūreivystės mokyklą ir Oulu navigacijos koledžą. Šiose mokslo įstaigose įgytos žinios padėjo jam gauti jaunesniojo šturmano sertifikatą. Nors formaliai to nepakako užimti laivo kapitono pareigoms, tačiau “Adele” savininkas, pas kurį G. Eriksonas pradėjo savo jūreivišką kelią, patikėjo dvidešimtmečiui navigatoriui savo barkentiną.

1900 metais, išlaikęs kvotimus Vasos jūreivystės mokykloje, G. Eriksonas gavo tolimosios laivininkystės kapitono patentą ir tapo tristiebio barko “Southern Belle” kapitonu. Po penkerių metų pradėjo vadovauti kitam laivui – fregatai “Albania”. Gabendamas krovinius po Baltijos, Šiaurės ir Norvegų jūrų uostus, kapitonas G. Eriksonas įgijo ne tik puikią profesinę reputaciją, bet ir praturtėjo. 1913 metų balandyje į krantą išlipęs keturiasdešimt vienerių metų jūrų kapitonas, jau buvo kelių laivų bendrasavininkis. Netrukus G. Eriksonas su keliais partneriais įkūrė laivininkystę, kuri nusipirko trisdešimties metų senumo tristiebį barką “Tjerimai”. Šis laivas dirbo sėkmingai ir per keletą metų atnešė solidų pelną, kuris buvo investuojamas į kitus laivus.

Trisdešimt metų praleidęs burlaivių deniuose, G. Eriksonas, pasak jo biografų, net ir įsikūręs krante vis dar jautė silpnybę burėms. Tai esą jį ir paskatino supirkti beveik visus tuo metu dar išlikusius didžiausius pasaulio burlaivius. Tikriausiai jis iš tiesų jautė tam tikrus sentimentus buriniams laivams, tačiau nereikia pamiršti, kad G. Eriksonas buvo ne tik puikus jūrininkas, bet ir sumanus verslininkas. Pabandęs eksploatuoti du garlaivius, jis greitai jų atsikratė. Ir ne todėl, kad nemėgo tų triukšmingų ir dūminančių laivų. Tiesiog paskaičiavo, kad gabenti krovinius tarp Europos ir Australijos arba Pietų Amerikos garlaiviais brangiai kainuoja, nes reikia sunaudoti daug kuro, mašininės alyvos, mokėti atlyginimus mechanikams, remontuoti variklius ir t.t. Pervežimas buriniu laivu, nors tai trunka ir ilgai, yra žymiai pigesnis, nes kainuoja tik įgulos išlaikymas – algos ir maistas. Be to, skelbdamas, kad burlaivio denis yra geriausia mokykla būsimiems navigatoriams, G. Eriksonas visada turėdavo daug praktikantų. Pasirašę sutartį ištarnauti burlaivyje 3 metus, pirmus metus jie plaukiodavo denio jūreiviais be jokio atlyginimo, gaudami tik maistą. Lietuvos susisiekimo ministerija pasiuntusi 15 jaunuolių jūrinei praktikai į G. Eriksono burlaivius dar pati primokėjo už tai, kad ilgų reisų metu jie būtų mokomai navigacijos, astronomijos, meteorologijos, signalizacijos, laivų statybos pagrindų, matematikos ir geografijos, o taip pat anglų ir švedų kalbų.

Kai kurie jo amžininkai, tarp jų ir jau minėtas Jurgis Savickis, savo prisiminimuose ir net oficialiuose raštuose pažymi, kad G. Eriksonas buvęs suktas ir šykštokas žmogus. Siekdamas didesnio pelno, jis vengdavo apdrausti savo laivus, pats juos inspektuodavo, vienas pats tvarkydavo visus savo burinio laivyno reikalus. Taigi jo burlaiviai, gabendami salietrą iš Čilės, guaną iš Peru, kviečius iš Australijos, perveždami medieną iš Kanados ir Skandinavijos, dirbo pelningai. O tai, praturtėjusį alandietį skatino pirkti vis daugiau burlaivių.

Įpusėjus XX amžiui, G. Eriksonas liko vieninteliu laivininkystės savininku, kuris vis dar supirkinėjo burlaivius. Iš viso per laikotarpį nuo 1913 iki 1942 metų jis buvo įsigijęs 46 burlaivius, tačiau vienu ir tuo pačiu metu su “GE” laivininkystės vėliava jų plaukiodavo gerokai mažiau. Keletas burlaivių nuskendo, kai kurie po kelėtos reisų būdavo parduodami. Didžiausių nuostolių G. Eriksono laivininkystė patyrė Antrojo pasaulinio karo metais. Net 6 burlaiviai buvo nuskandinti, o trys internuoti užsienio uostuose. Neišvengė karo aukų ir G.Eriksono šeima. Torpedavus laivą “Argo”, žuvo juo plaukiojęs G. Eriksono sūnus Gustavas Adolfas. Jo atminimui tėvai Gustavas ir Hilda įsteigė Gustavo Adolfo Eriksono pagalbos fondą žuvusiųjų jūreivių našlėms ir vaikams.

Pasibaigus karui, G. Eriksonui buvo likę tik keturi didieji burlaiviai, bet jis dar buvo ir kelių garlaivių bendrasavininkis. 1947 metų rugpjūčio 15 dieną burlaivių epochos mohikanas mirė. Jo verslą perėmė sūnus Edgaras.

1953 metais G. Eriksono vaikai Edgaras ir Eva, paveldėję likusius savo tėvo burlaivius, keturstiebį barką “Pommern”, kuris per visą karą išstovėjo viename Švedijos uostų ir ten buvo naudojamas kaip valstybinė grūdų saugykla, padovanojo Mariehamno miestui. Kiti trys G. Eriksono burlaiviai, atlaikę karo audras, netrukus buvo parduoti ir perdirbti į mokomuosius burlaivius.

 

Burlaiviai, kuriais plaukiojo lietuviai

Alandų jūreivystės muziejuje galima gauti visų kada nors G. Eriksonui priklausiusių burlaivių sąrašą, kuriame nurodyti pagrindiniai šių laivų duomenys ir aprašytos jų istorija. Čia taip pat saugomi tų laivų borto žurnalai, seni jūrlapiai su išlikusiomis kapitonų ir šturmanų atžymomis bei kitokie dokumentai, tapę Alandus išgarsinusio burinio laivyno relikvijomis.

Mus, suprantama, pirmiausia domino likimai tų laivų, kuriais 1925-1928 metais plaukiojo į jūrą besiveržiantys Lietuvos jaunuoliai. Tai – keturstiebiai barkai “Olivebank” ir “Archibald Russell”, kurių vienintelis variklis buvo burės. Abu šiuos šiek tiek jau apleistus laivus G. Eriksonas nusipirko 1924 metais.

Plieninis barkas “Olivebank” (102,4m x 13,5m x 7,5m) buvo pastatytas 1892 metais Glazge ir daugiau kaip dvidešimt metų plaukiojo su Anglijos vėliava tradicinėse “vindžamerių” linijose, gabendamas salietrą, anglį ir kviečius iš vieno pasaulio krašto į kitą. 1913 m. barką nusipirko viena norvegų laivininkystės kompanija ir suteikė jam naują pavadinimą – “Caledonia”. Vėliau dar ne kartą keitėsi jo savininkai ir laivo pavadinimas. Patekęs į G. Eriksono rankas, barkas atgavo savo pirmykštį pavadinimą “Olivebank” ir pagal naujojo laivo savininko sumanymą turėjo plaukioti tradicinėje “grūdų linijoje”: Anglijos uostai – Australija.

1925 metų rudenį į Liverpulio uoste stovinčio “Olivebanko” denį pakilo aštuoni jaunuoliai iš Lietuvos. Burlaivis, vadovaujamas kapitono Karlo Trobergo, spalio 13 dieną pakėlė bures ir be krovinio, o tik su balastu, išplaukė į Kanadą. Tuo metų laiku Šiaurės Atlante siautėja smarkūs šalti vėjai, kyla dažnos audros, tad pirmą kartą vandenyne atsidūrusiems jaunuoliams teko patirti sunkių išbandymų. Jie sirgo jūros liga, šalo, nes neturėjo pasiėmę šiltų rūbų, nemokėjo nei švedų, nei anglų kalbų, kuriomis laive buvo duodamos komandos. Jūrininkystę jie žinojo tik teoriškai, o dabar jiems praktiškai teko tvarkyti didžiules laivo bures, svaiginančiame aukštyje dirbti ant rėjų, budėti iš po kojų slystančiame denyje. Nepaisant visų sunkumų, po 54 paras trukusio reiso nė vienas naujokas lietuvis nepaliko laivo.

Plaukiodami su “Olivebank”, jie pabuvojo Seišelų ir Komorų salose, Naujojoje Zelandijoje, du kartus Australijoje. Paskutinis reisas iš Linkolno uosto Australijoje į Angliją truko beveik pusė metų – 165 paras. Išsekus vandens atsargoms, burlaivio jūreiviams teko rinkti lietaus vandenį, tad, kaip jie pasakojo grįžę namo, būdavę momentų, ypač plaukiant per tropikų platumas, kada kiekvienas įgulos narys per parą gaudavo tik po 2 puodelius vandens. 1928 metų rudenį, atplaukus laivui su kviečių kroviniu į Kardifą, lietuvaičiai visam laikui atsisveikino su burlaiviu, kuriame gavo pirmąjį tikrą jūros krikštą.

O burlaivis “Olivebank” ir toliau plaukiojo su G. Eriksono vimpelu grotstiebyje. Jis dar mažiausiai 10 kartų su burėmis apiplaukė grėsmingąjį Horno kyšulį. Patyrusių kapitonų gerai prižiūrimas burlaivis galėjo dar ilgai tarnauti, bet 1939 metų rugsėjo 9 dieną grįždamas namo Šiaurės jūroje užplaukė ant minos ir nuskendo. Žuvo 14 įgulos narių, tarp jų ir paskutinis “Olivebank” kapitonas Carl Valfrid Granith.

Barkas “Archibald Russell” (88,8m x 13,1m x 7,3m), kuriame 7 praktikantai iš Lietuvos praleido 32 mėnesius ir 28 dienas, buvo nuleistas į vandenį 1905 metais vienoje Škotijos laivų statykloje. Beveik du dešimtmečius jis plaukiojo su Anglijos vėliava vežiodamas įvairius krovinius, daugiausia grūdus ir nitratus tarp Europos, Australijos ir JAV vakarinės pakrantės. Laivo istorijoje minima, kad greičiausiai tradicinę “grūdų linijos” trasą nuo Australijos krantų iki Anglijos uosto Falmuto jis buvo įveikęs per 93 dienas.

1924 metais G. Eriksonas nusipirko net 6 burlaivius, tarp jų ir “Archibald Russell”. Jūrų kapitonas Bronius Krištopaitis, jaunystėje net du kartus su šiuo burlaiviu apiplaukęs Horno kyšulį, taip aprašo savo pirmąją pažintį su juo knygoje “Jūrų keliais”. “Dubline pasitikęs laivininkystės atstovas nuvedė mus į vieną nuošalią uosto prieplauką, kur tarp senų sandėlių išvydome juodu geležiniu korpusu kelerių aukštų stiebų barką... Lipdami į laivą, mes tą dieną su pakeltomis galvomis ir didelėmis akimis žvelgėme į “Archibald Russell” stiebus”. Jūrinės romantikos apimti jaunuoliai troško kuo greičiau pakelti bures ir leistis į tolimą kelionę, tačiau burlaivį rado be takelažo ir gerokai aptriušusį, nes jis jau ilgokai stovėjo uoste neturėdamas įgulos.

Burlaivio kapitonu paskirtas Matsas Augustas Gustafsonas, kurį labai vertino G. Eriksonas, nuo pirmos dienos naujokus pristatė prie darbo – valyti ir dažyti laivą, remontuoti jo korpusą. Viską sutvarkius ir pakrovus balastą, burlaivis 1925 metų rudenį išplaukė į Švediją, kur prastovėjo visą žiemą. Tik kitų metų pavasarį “Archibald Russell” susiruošė plaukti į Australiją. Dabar jo įgulą sudarė kapitonas, trys šturmanai, ūkvedys, virėjas, burių siuvėjas, dailidė, 12 praktikantų ir 22 jūreiviai.

Per du metus burlaivis du kartus apiplaukė aplink pasaulį, o septyni lietuvaičiai tapo pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos “kaphorniečiais” – net po du kartus praplaukę Horno kyšulį. Paskutinė kelionė su Australijos kviečiais jiems buvo nelaiminga. 1928 metų balandžio 2 dieną, jau praplaukus Ugnies Žemę, per audrą žuvo A. Mėlinis ir suomių jūreivis, o trys jūreiviai, tarp kurių buvo ir M. Limba, smarkiai susižalojo.

Pasibaigus dviejų metų sutarčiai, lietuviai paliko suomių burlaivius visam laikui, bet mane labai nustebino, kad jiems ir dabar rodomas išskirtinis dėmesys. Neseniai internete vartydamas tinklapius, kuriuose minimi burlaiviai “Olivebank” ir “Archibald Russell”, perskaičiau, jog juose jūrinę praktiką atliko kadetai iš Lietuvos. G. Eriksono laivuose dažnai plaukiojo nemažai mokinių iš įvairių šalių, tačiau jų kažkodėl internete paskelbtos laivų istorijos autoriai nemini.

Pratęsiant “Archibald Russell” istoriją, reikia pasakyti, kad šis burlaivis sėkmingai darbavosi iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. 1941 metų birželyje atplaukęs iš Pietų Amerikos laivas buvo internuotas Didžiojoje Britanijoje. Gustavo Eriksono laivininkystei jis buvo grąžintas tik 1947 metais. Burlaiviui reikėjo didelio remonto, kuris būtų brangiai kainavęs, todėl po poros metų buvo parduotas į metalo laužą.

Šiandien iš visų kadaise G. Eriksonui priklausiusių didžiųjų burlaivių liko tik keletas, tačiau jau visi jie ilsisi prie krantinių paversti jūreivystės muziejais. Tai jau minėtas “Pommern” Mariehamne, “Pasaat” Travemiundėje, “Moshulu” Filadelfijoje, “Viking” Geteborge.

 

Fotoreportažas
  • Gustavas Eriksonas ir jo burlaiviai-Foto-nr-2503_2504.jpg
  • Gustavas Eriksonas ir jo burlaiviai-Foto-nr-2503_2505.jpg
  • Gustavas Eriksonas ir jo burlaiviai-Foto-nr-2503_2506.jpg
  • Gustavas Eriksonas ir jo burlaiviai-Foto-nr-2503_2507.jpg
  • Gustavas Eriksonas ir jo burlaiviai-Foto-nr-2503_2508.jpg
  • Gustavas Eriksonas ir jo burlaiviai-Foto-nr-2503_2509.jpg
  • Gustavas Eriksonas ir jo burlaiviai-Foto-nr-2503_2510.jpg
  • Gustavas Eriksonas ir jo burlaiviai-Foto-nr-2503_2511.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Gustavas Eriksonas ir jo burlaiviai"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.