Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Vaikystėje visada svajojau apie jūrą ir svetimus kraštus. Svajonė išsipildė - sėdim su laive dirbančiu vietiniu Saidov ir grožimės ekvatoriaus saulėlydžiu - Žydrūnas Naujokas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Inkaras - ne tik vilties simbolis

Inkaras – vienas seniausių ir nuostabiausių žmonijos išradimų, kuris sėkmingai mums tarnauja jau kelis tūkstantmečius. Šiandien nerasite nei vieno Baltijos pajūrio uostamiesčio ar žvejų kaimelio, kurių krantines, aikštes ir skverus nepuoštų savo tarnybą laivuose baigę inkarai.

Inkaras su grandine Vokietijos Barth miestelio centre.
Inkaras su grandine Vokietijos Barth miestelio centre. @ Vidmanto Matučio nuotr.

Inkarai ant pjedestalo

Tokie architektūriniai akcentai pajūrio miestams suteikia savitą romantinį atspalvį, primena jo gyventojams ir svečiams šlovingą šios vietovės jūrinę praeitį, garsius laivus arba įamžina atminimą tų, kurie žuvo jūroje. Neseniai pakeliavę Baltijos pakrantėmis per Lenkiją, Vokietiją ir Daniją, dar kartą tuo įsitikinome

Atsidūręs Svinouiscėje, dar nematydamas jūros pajunti, kad atvykai į jūrų miestą. Pirmiausia apie tai primena inkarai, kuriuos čia sutinki vos ne kiekviename žingsnyje. Ant pjedestalų jie stovi šalia visuomeninių pastatų, pavyzdžiui, prie Rotušės. Didesni ar mažesni inkarai rymo prie muziejų, mokyklų, privačių namų ir net kapinėse.

Inkarai ne tik didelių uostamiesčių „firminis‘ ženklas. Senas kaltinis inkaras mus, pavyzdžiui, pasitiko jaukioje, nedidelėje vokiečių gyvenvietėje Prerow. Prieš kelis šimtmečius tai buvo žvejų ir jūreivių kaimas. Dabar – kurortinis miestelis, bet jo nuolatiniai gyventojai, žvejų ir jūreivių palikuonys, nepamiršta savo ryšių su jūra. Dažno senovinio namo duris ar langines puošia inkaro siluetas. Nemažai jų stovi kiemuose. O ką jau bekalbėti apie vietinį Darss muziejų, kuriame sukaupta šio pamario krašto jūreivystės ir žvejybos istorija.

Žvalgydamiesi po kitų šalių inkarų pasaulį, mes su tam tikru pasididžiavimu galėjome lenkams, vokiečiams ir danams pasigirti, jog Klaipėdos jūrų muziejuje surinkta nemaža įvairių laikų ir konstrukcijų inkarų kolekcija. Nuvalyti nuo kriauklių, jie išrikiuoti tarsi ant pjedestalo buvusios tvirtovės pabūklų aikštelėse Kopgalyje. Nedaugelis Baltijos jūros regiono pakrantėse gali pasigirti tokia inkarų ekspozicija.

Tokią garbingą vietą šie ir daugelis kitų inkarų užima pagal nuopelnus. Juk jūreiviai nuo seniausių laikų patiki jiems savo likimą, kai laivui gresia žūtis ant pakrantės uolų ar seklumų. Šis genialiai paprastas įtaisas lemtingą minutę neretai suteikia paskutinę viltį išsigelbėti. Todėl ne veltui dviragio inkaro atvaizdas tapo jūreivių tvirtybės ir vilties simboliu.

 

„Sacram anchotram solvere“

Šis senovės Romos jūrininkų sparnuotas posakis, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia: „Gelbėtis šventu inkaru“. Didžiulę reikšmę inkarui skyrė ir vėlesnių laikų jūrininkai . Jų požiūrį į šį, rodos, tokį paprastą įrenginį, atspindi dar iš burlaivių epochos atklydę posakiai. Italai turi išsireiškimą „Ultima ancora“ („paskutinis inkaras“), norvegai „Reėdnings anker“ („išsigelbėjimo inkaras“), o prancūzai net sakydavo ‚Maitresse ancre“ – „ponia inkaras“ (prancūzų kalboje inkaras yra moteriškos giminės).

– Turbūt nebuvo ir nėra kito laivo, išskyrus jūreiviškuose padavimuose minimo „Skrajojančio olando“, kuris neturėtų inkaro, – sako jūreivystės istorijos žinovas jūrų kapitonas Eimutis Astikas. – Šiuolaikiniai laivai paprastai turi net du pagrindinius stovėjimo ir pagalbinį inkarus. Jei jie yra netvarkingi, o juo labiau jei trūksta nirs vieno, kad ir atsarginio inkaro, tai tokio laivo uosto tarnyba neišleidžia išplaukti į reisą. Jūra pilna netikėtumų, o gera jūrinė praktika reikalauja, kad laivo įgula visada būtų pasiruošusi pačiam blogiausiam atvejui.

Prisiminiau kadaise girdėta šviesios atmontioes jūrų kapitono Viliaus Pakalniškio pasakojimą. Jo vadovaujama plaukiojanti bazė „Sovetskaja Arktika“ kartą, atplaukusi į žvejybos rajoną prie Farerų salų, pateko į žiaurų štormą. Kapitonas, atsižvelgdamas į oro prognozę, laivą nuvedė arčiau vienos salos, kuri plaukiojančią bazę pridengė nuo vėjo. Ar sinoptikai apsiriko, ar tiesiog įnoringa stichija pasielgė savaip, tačiau netikėtai pasikeitė vėjo kryptis.

Stiprūs vėjo gūsiai užgriuvo aukštus laivo bortus, o užnugaryje, maždaug už mylios, –uolėtas krantas. Tokiais atvejais rekomenduojama kuo greičiau plaukti į atvirą jūrą, tačiau situacija pasikeitė taip greitai, kad įgula tiesiog nespėjo laiku to padaryti. Inkaro grandinės įsitempė kaip styga, audros sukeltos bangos ritosi ant laivo priekio. Lemtinga laivo baigtis galėjo įvykti kiekvieną minutę, jei tik neišlaikytų inkarai. Bet jie, tvirtai įsikabinę į pakrantės gruntą, neleido vėjui ir bangoms susidoroti su laivu.

Pasak kapitono V. Pakalniškio, nors laivo mašinos, sukančios sraigtą dirbo visu pajėgumu, tačiau jei ne inkarai, laivas nebūtų atsilaikęs prieš tokią audrą.

Kaip tokia proga neprisiminti puikaus ir žymaus rašytojo Džzefo Konrado žodžių apie inkarą: „Tai ypatingai gudrus išradimas. Apie tai byloja, kad ir jo dydis: nėra kito tokio neproporcingai mažo daikto, lyginant su jo atliekama didžiule užduotimi“. Ir iš tiesų pažvelkite į inkarą , įtvirtintą laivo borto specialioje angoje – kliuze: koks jis mažas, lyginant su laivo korpusu. Tai tarsi auskaras moters ausyje, tačiau neretai nuo to „auskaro“ priklauso didžiulio laivo likimas.

 

Amžių išbandytas

Pirmasis jūreivystės istorijoje inkaras – tai paprasčiausias akmuo. Tokio akmeninio inkaro atvaizdą archeologai aptiko Egipto faraono Sachuros , gyvenusio trečiame tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą, kapavietėje. Akmeniniais inkarais naudojosi ir kitų senovės kraštų – Babilono, Finikijos, Kartaginos, Graikijos ir Romos jūreiviai.

Tačiau pirmieji inkarai, kurie tikrai verti šio vardo, buvo mediniai. Pasirodo, kad protingi ir darbštūs kinai išrado ne tik paraką, bet sukūrė ir šiuolaikinio dviragio inkaro prototipą. Šių inkarų, atsiradusių dar 2 tūkstančius metų prieš mūsų erą, veikimo principas nepakito iki šiol: traukiant už lyno, prie borto jie pririšti, inkarai apsiverčia taip, kad vienas ragas būtinai užsikabintų už grunto. Tik medinius vėliau pakeitė geležiniai inkarai.

Visų laikų jūrininkai ir laivų statytojai siekė pagerinti inkaro konstrukciją, padaryti jį labiau patikimą. Kaip teigia specialistai, dabar yra užpatentuota daugiau kaip 5000 įvairių konstrukcijų inkarų. Jei tikėtumėme, kad laivininkystė gyvuoja jau apie 5 tūkstančius metų, tai išeitų, kad kiekvieniems jų sukurta po vieną naują inkarą. Tačiau tik nedaugelis jų įveikė laiko išbandymus.

Vargu ar daugelis dabarties jūrininkų žino kuklaus Plymuto laivų statyklos valdininko Ričardo Peringo pavardę, nors turėtų būti jam dėkingi už patikimo inkaro sukūrimą. Anglijos Admiraliteto lordams jis pasiūlė tiesius inkarų ragus šiek tiek užlenkti, pakeisti koto ir štoko proporcijas, o taip pat pakeisti inkaro gamybos technologiją. Dar kiek patobulintas šis inkaras 1852 metais Admiraliteto buvo patvirtintas standartiniu visiems britų laivams. Admiraliteto inkaras (tokiu vardu jis įėjo į jūreivystės istoriją) sėkmingai išlaikė konkurenciją su šimtais kitų konstrukcijų inkarais, kurie buvo sukurti per praėjusį šimtmetį. Tokį šio inkaro ilgaamžiškumą nulėmė dvi pagrindinės jo savybės: gera laikomoji galia įvairių rūšių gruntuose ir patikimumas.

 

Vilties simboliai ... sėja mirtį

Dviragis inkaras su štoku nors ir išgelbėjo daugybę laivų nuo tikros pražūties, tačiau jis sudarydavo jūreiviams ir nemažai rūpesčių. Jau minėtas Džozefas Konradas savo lyriškiausioje knygoje „Jūrų veidrodis“ rašė: “Nuo pirmos iki paskutinės plaukiojimo dienos jūreivio mintys užimtos inkaru, ir ne vien todėl, kad inkaras – vilties simbolis, bet , kad tai pats sunkiausias daiktas , su kuriuo tenka tąsytis plaukiojimo metu“.

Inkaro medinis arba metalinis štokas statmenas ragų plokštumai labai apsunkindavo jūreivių darbą pritvirtinant inkarą laive, jį pakeliant ir nuleidžiant. Kai tekdavo kelti inkarą, esant stipriam bangavimui, besisupantis ant lyno inkaras neretai savo ragais pramušdavo laivo bortą. Nemažai laivų yra prasirėžę savo dugną atoslūgio metu užplaukę ant „nedirbančio“ rago, kuris styro grunto paviršiuje.

Tik todėl, kad įgula nesugebėjo greitai paruošti atsarginio inkaro, 1913 metais žuvo to meto didžiausias pasaulyje penkiastiebis metalinis barkas „Preussen“. Užėjus rūkui jis susidūrė su krovininiu garlaiviu „Erigthon“. Burlaivis prarado visas bures ir nebeklausė vairo. Prasidėjusi audra jį nešė Duvro uolų link. Bandymas išsilaikyti nuleidus du pagrindinius inkarus baigėsi nesėkmingai – nutrūko inkarų grandinės. Laivagalyje gulėjo atsarginis inkaras, sveriantis 5,5 tonos. Vien jo štokas, kurį priš nuleidžiant inkarą reikia „įverti“ į inkaro kotą, svėrė apie toną. Neramiu oru nelengva tokį gremėzdą greitai paruošti darbui. Nesugebėjęs nuleisti inkaro, burlaivis buvo išmestas ant pakrantės rifų, apvirto ant šono ir buvo bangų sulaužytas.

Laivų katastrofų kronika liudija, kad susidūrus laivams, šie daugiatoniai kerėpliški inkarai tapdavo savotišku „sviediniu“, triuškinančiu laivo bortus, šluojančiu nuo denio takelažą ir antstatus. Todėl inkarų meistrai ir jūreiviai visą laiką galvojo, kaip šį būtiną laivo įrenginį padaryti nepavojingu, palengvinti darbą su juo.

 

Tiesiai į kliuzą

Daugelis inkarų meistrai, kurdami savo projektus, pirmiausia stengėsi padaryti saugesnį inkaravimąsį ir patogesnį inkaro tvirtinimą denyje. Keista, tačiau niekam iki XIX a. vidurio neatėjo į galvą mintis, ar iš viso būtina inkarą kelti į denį. Juk Marselio inžinieriui Ferdinandui Martinui sukūrus „nepavojingą inkarą“, kurio abu ragai įsirausia į gruntą, atsisakius gremėzdiškoštoko, inkarą laive buvo galima tvirtinti visai kitokiu būdu.

Pirmasis tai suprato anglų inžinierius Baksteris. 1855 metais jis pasiūlė drąsų ir tuo pat metu paprastą problemos sprendimą: įtraukti inkaro kotą į laivo borto angą – kliuzą. Dabar jūreiviai galėjo nuleisti ir pakelti inkarą net neprisiliesdami prie jo.

Praėjus trisdešimčiai metų, atsitiko taip, kad netrukus daugelis iki tol užpatentuotų inkarų buvo užmiršti visiems laikams. Apie šio "perversmo" kaltininką žinoma labai mažai. Tik tiek, kad tai buvo profesionalus jūreivis, turėjęs kapitono patentą, vienos Šefilde veikusios firmos valdytojas Holas. Jis sukonstravo tokį inkarą, kuriam nebuvo lygaus daugeliu atžvilgiu. Tai buvo surenkamas, lengvai pagaminamas ir tvirtas inkaras. 1891 metais Anglijos Admiraliteto surengtuose bandymuose Holo konstrukcijos inkaras buvo pripažintas geriausiu, ir netrukus anglų kapitono išradimas pradėjo sparčiai plisti viso pasaulio laivynuose.

Holo tipo inkarai, aišku, patobulinti atsižvelgiant j technikos pasiekimus, ir iki šiol naudojami įvairiausios paskirties laivuose. Bent keletą jo modifikacijų galima pamatyti ir Klaipėdos jūrų muziejuje.

 

Radinys iš Miloso salos

Vilties simbolio kelias ant pjedestalo kartais būna ne mažiau įdomus, negu paties inkaro ilgaamžė istorija. Vienas įdomiausių Klaipėdos jūrų muziejaus inkarų kolekcijos eksponatų – tai aštuonioliktojo amžiaus inkaras, kuris buvo ištrauktas iš jūros dugno netoli Klaipėdos. Užrašas ant štoko "New Castre" rodo, kad jis buvo pagamintas Anglijoje. Tai dar kartą patvirtina, jog anglų pirklių laivai lankydavosi Klaipėdos uoste.

Įdomi ir kito inkaro istorija. Kartą Lietuvos jūrų laivininkystės motorlaivis atplaukė į vieną Miloso salos uostelį, kur turėjo paimti krovinį. Prie krantinės laivas sustojo prieš tai išmetęs kairįjį inkarą. Motorlaivis buvo greitai pakrautas, ir kapitonas Juozas Karvelis sukomandavo kelti inkarą. Bocmanui ir jūreiviams, stovintiems prie brašpilio, pasirodė, kad jis sukasi lėčiau negu įprasta, tarsi būtų pasunkėjęs laivo dvitonis inkaras. Kai pagaliau jis pasirodė iš vandens, visi, kas buvo denyje, tik aiktelėjo: ant laivo inkaro rago "žemyn galva" kabojo kitas, žymiai didesnis inkaras.

Kapitono įsakymu buvo bandoma bent keletą kartų atsikratyti nekviesto svečio, tačiau šis atkakliai laikėsi.

– Na, pagalvojau, kad tai ko gerio likimo dovana, kurios neverta atsisakyti, – kartą pasakojo kapitonas J. Karvelis. – Jei Miloso sala padovanojo pasauliui garsiąją Veneros statulą, tai gal ir šis inkaras nėra paprastas. Įsakiau abu inkarus pakelti iki kliuzo.

Plaukdamas prie Ispanijos krantų, laivas pateko j gana stiproką audrą, tačiau ir tada susikabinę inkarai neatsiskyrė. Audrai aprimus, kapitonas įsakė atskirti "likimo dovaną" nuo laivo inkaro ir pakelti jį į denį.. Ištrauktas inkaras pasirodė besąs labai didelis – maždaug 4,5 metro aukščio. Jis netgi netilpo pro centrinius Jūrų muziejaus vartus.

Įvairiais būdais baigę tarnybą laivuose inkarai patenka ant garbingo pjedestalo muziejuose ar gatvių aikštėse. Gaila, kad šalia daugelio mūsų matytų didžiulių inkarų, puošiančių Baltijos jūros uostamiesčius, nebuvo jų nors trumpo savo istorijos aprašymo.

Fotoreportažas
  • Inkaras - ne tik vilties simbolis-Foto-nr-2467_2468.jpg
  • Inkaras - ne tik vilties simbolis-Foto-nr-2467_2469.jpg
  • Inkaras - ne tik vilties simbolis-Foto-nr-2467_2470.jpg
  • Inkaras - ne tik vilties simbolis-Foto-nr-2467_2471.jpg
  • Inkaras - ne tik vilties simbolis-Foto-nr-2467_2472.jpg
  • Inkaras - ne tik vilties simbolis-Foto-nr-2467_2473.jpg
  • Inkaras - ne tik vilties simbolis-Foto-nr-2467_2474.jpg
  • Inkaras - ne tik vilties simbolis-Foto-nr-2467_2475.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Inkaras - ne tik vilties simbolis "

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.