Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Vaikystėje visada svajojau apie jūrą ir svetimus kraštus. Svajonė išsipildė - sėdim su laive dirbančiu vietiniu Saidov ir grožimės ekvatoriaus saulėlydžiu - Žydrūnas Naujokas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

"Inkaras" - pirmasis mūsų jūrinis žurnalas

1928 metų sausyje Lietuvos periodinė spauda praturtėjo nauju žurnalu „Inkaras“. Jo viršelyje nupiešti burlaivis, inkaras ir virš jūros sklandantis albatrosas akivaizdžiai bylojo, kuo žada domėtis naujasis leidinys.

Pirmojo Lietuvos jūrinio žurnalo "Inkaras" vinjetė.
Pirmojo Lietuvos jūrinio žurnalo "Inkaras" vinjetė. @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Lietuvių tautos „jūrinimas“

Ėjo penkti metai, kai Lietuva po keleto amžių vėl išėjo prie Baltijos jūros ir sugrąžino Klaipėdos uostui neginčijamą teisę tarnauti savo krašto gerovei. Pagaliau atsirado sąlygos susisiekti su pasaulio jūros keliu.

Per jūrą Lietuva išplauks į civilizacijos pasaulį – tvirtino aktyvus lietuvių tautos „jūrinimo“ idėjos propaguotojas profesorius Steponas Kolupaila. Tačiau neturint patyrusių laivininkystės verslo specialistų, sunku buvo tikėtis greitos sėkmės. Pirmieji lietuviški laivai „Jūratė“ ir „Kastytis“ jau buvo spėję dingti. Neilgai su lietuviška vėliava plaukiojo ir akcinės bendrovės „Sandėlis“ garlaivis „Lydys“. Bet svarbu buvo tai, kad turbūt pirmą kartą savo istorijoje lietuviai sąmoningai ėmė domėtis Baltija ir bandė savo likimą susieti su jūra.

Vartydami 1923-1928 metų Lietuvos periodinę spaudą, čia randame nemažai straipsnių įvairiais jūreivystės ir vandens transporto klausimais. Pradžią bene bus padaręs 1923 metų vasario 15 dieną tuometiniame oficioze „Lietuva“ pasirodęs straipsnis „Lietuvos prekybos laivyno reikalu“ Tačiau propaguojant ir plečiant jūrinį sąjūdį reikėjo specialaus tam tikslui skirto leidinio. Tokia mintis buvo subrandinta Kaune, nes čia buvo susibūrę beveik visi profesionalūs jūrininkai, anksčiau tarnavę carinės Rusijos prekybos ir karo laivynuose. Be to, čia, laikinojoje sostinėje, aktyviau pulsavo visuomenės gyvenimas, gimdantis naujas idėjas, čia buvo nemažai žmonių, kurie suprato, jog pajūris ir sugrąžintas Klaipėdos uostas turi tarnauti krašto gerovei.

Visa tai sąlygojo pirmojo lietuviško jūrinio žurnalo gimimą. „Inkarą“ redagavo jūrų kapitonas Teodoras Reingardas, kurio plunksnai, beje, priklausė ir nemaža dalis žurnale spausdinamų straipsnių.

 

„Mūsų jūra ir Nemunas“

„Klaipėdos prijungimas atidarė Lietuvai duris į plačiąją jūrą. Tačiau be laivyno, be nuosavų laivų Lietuva niekuomet negalės kaip lygi stoti eilėn jūros valstybių“ – rašoma redakciniame straipsnyje „Mūsų siekimai“. Pasisakydama už komercinio laivyno kūrimą, plačią prekybą su užsieniu, redakcija žadėjo, jog „žurnalo puslapiuose duos plačiai išsitarti visuomenei“.

Ir iš tiesų jau pačiame pirmajame žurnalo numeryje spausdinama gana daug aktualių straipsnių apie laivininkystės reikalus. Beje, publikacijoje „Jūros reikšmė šalies prekybai ir pramonei“ pateikiamas toks faktas: 1925 metais Lietuva už krovinių pervežimą jūra sumokėjo užsienio bendrovėms apie 14 milijonų litų. Tokios sumos pakaktų įsigyti bent keletai savų laivų. Sukurti savo laivyną nelengva, tačiau lėšos, išleistos tam reikalui, pasak straipsnio autoriaus, kuris tikriausiai buvo pats redaktorius, po kelerių metų sugrįžtų ir pradėtų duoti pelną.

Vertas dėmesio ir profesoriaus S. Kolupailos straipsnis „Mūsų jūra ir Nemunas“, kuriame įrodinėjama, kad tarp išorės (jūros) ir vidaus (upės, kanalai) vandens kelių turi būti organiškas ryšys. Profesorius mano, kad Nemuno laivininkystės ateitis priklauso nuo Klaipėdos uosto, o šio – nuo Nemuno. Prieš keletą metų pagal PHARE programą ruoštame Klaipėdos uosto generalinio pertvarkymo plane nebuvo atmetama galimybė efektyviau išnaudoti laivybą Nemunu.

Straipsnyje „Neatidėliotinas reikalas“ informuojama, kad įsigytas karinis laivas apsaugai nuo kontrabandininkų. „Jeigu šis laivas gerai atliks savo tarnybą, tai finansų ministerija greitai pajus jo tarnybos išdavas, nes kontrabandininkų darbas jūroje sustos, ir 9 milijonai, litų pasiliks šalyje“. Deja, šios optimistinės prognozės nepasitvirtino. Vokietijoje pirktas minų traluotojas nebuvo toks greitas, kad galėtų pasivyti katerius, nelegaliai gabenančius spiritą ir kitokias prekes.

 

Ko pavydėta latviams?

Kitame „Inkaro“ numeryje aptariamos laivyno kūrimo problemos Lietuvoje 1918-1928 metų laikotarpyje. Čia rašoma, kad jau 1919 metais „susipratusių čionykščių ir Amerikos lietuvių būrelis įsteigė Lietuvos garlaivių bendrovę“. Buvo nupirkti du buriniai motoriniai laivai „Jūratė“ ir „Kastytis“. Jiems aptarnauti bendrovė samdė užsieniečius, kurie sukčiavo ir sužlugdė pačią bendrovę.

„Keletas žodžių prekybos laivyno reikalu“ – tai Liudo Stulpino straipsnio pavadinimas. Jis rašė, kad jau kelinti metai Jūrininkų sąjunga deda visas pastangas sudominti „sunkiai išjudinamą visuomenę“ Lietuvos prekybos laivyno kūrimo reikalais. Deja ...“Gaila, kad mes neturime tokių žmonių, kaip buvusis latvių veikėjas Krišjanis Valdemaras“. Ši užuomina apie K. Valdemarą neatsitiktinė: energingas latvis XIX a. antroje pusėje buvo įkūręs apie 40 jūreivystės mokyklų, į kurias priimdavo pajūrio gyventojus be amžiaus ir išsilavinimo apribojimų, mokė juos veltui gimtąja kalba. Beje, tokia jūreivystės mokykla 1874 m. buvo įkurta ir Šventojoje.

Per kelis „Inkaro“ numerius spausdinamas pasakojimas apie Kauno aukštesniosios technikos mokyklos jūrininkystės skyriaus absolventų praktiką suomių burlaiviuose.

Pirmasis lietuviškas jūrinis žurnalas buvo spausdinamas brolių Gurvičių spaustuvėje Kaune. Dabar, kai mes įpratome prie gausiai iliustruotų spalvingų žurnalų, „Inkaras“ atrodė gana kukliai: storokas, grubus popierius, nuotraukos gana neryškios.

Nepaisant gražių planų, kuriuos redakcija puoselėjo, “Inkarui“ nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Išėjo tik trys numeriai.

Baigus savo trumpą gyvenimą „Inkarui“, tik po septynerių metų Lietuvos jūrininkų sąjunga ir Lietuvos moterų tautiniam laivynui remti sąjunga pradėjo leisti, kaip jie patys įvardino, iliustruotą laivininkystės, žvejybos, Klaipėdos uosto, buriavimo ir literatūros mėnesinį žurnalą „Jūra“. Nuo savo pirmtako jis skyrėsi gražesne išvaizda, didesne apimtimi, įvairesne tematika ir gilesniu turiniu.

Fotoreportažas
  • Inkaras - pirmasis mūsų jūrinis žurnalas-Foto-nr-2354_2355.jpg
  • Inkaras - pirmasis mūsų jūrinis žurnalas-Foto-nr-2354_2356.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu ""Inkaras" - pirmasis mūsų jūrinis žurnalas"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.