Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Lenkiu žilą galvą prieš savo kartos jūrininkus. Buvome romantikai, sužavėti jūros bangų, jos šėlsmo. Vardan jos paaukojome jaunystę, sveikatą, netgi meilę. Ir to bendravimo su jūra nesigailime - Rimantas Ragaišis, laivo bocmanas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Interviu apie povandeninį laivyną, pasirinkimą ir tarnybą Lietuvai

Save kaimo vaiku vadinantis iš Zarasų rajono Dusetų kilęs Lietuvos karinių jūrų pajėgų vadas flotilės admirolas Kęstutis Macijauskas vasaras leidžia tėviškėje. Jam malonu pereiti per gimtąjį miestelį, susitikti jaunystės draugus. Jis sakė esąs paprastas žmogus, kuriam patinka su žmonėmis pakalbėti ne tik rimtomis temomis.

Flotilės admirolas K.Macijauskas ir po daugiau nei 20 tarnybos metų žavisi laivais ir yra dėkingas žmonai
Flotilės admirolas K.Macijauskas ir po daugiau nei 20 tarnybos metų žavisi laivais ir yra dėkingas žmonai @ nuotr.

- Ką Jūsų gyvenime pakeitė Lietuvos nepriklausomybė?

- Labai daug ką. Buvo laikas, kai reikėjo apsispręsti, kaip toliau pasuks gyvenimas. Mano atveju dar sunkiau, nes buvau kariškis. Žinau kariškių, kurie pasiliko ir negrįžo į Lietuvą.

1991-aisiais porą kartų buvau atvykęs į Krašto apsaugos departamentą klausti, ar reikia žmonių turinčių karinių žinių. Kai sprendimas galvoje bręsta, pradedi ieškoti kelių, kaip jį realizuoti. Man pasakė - tavo reikalas, ką nori - tą daryk.

- Ką darėte?

- Man reikėjo vienaip ar kitaip apsispręsti. Sovietų sąjungoje tarnavau povandeniniame laivyne. 34 metų jau buvau pensininkas. Reikėjo kuo nors užsiimti. Su šeima grįžau gyventi į Dusetas pas tėvus. Paskambinau Algiui Leišiui (1991 m. gruodžio 1 d. Karinių jūrų pajėgų pavaldume įkurtos Pakrančių apsaugos rinktinės vadas – aut.) ir pradėjau tartis ką daryti. Jau buvau aiškiai apsisprendęs, kad tolesnį gyvenimą siesiu su Lietuvos laivynu. Prieš tai išeidamas iš sovietinio laivyno, netgi planavau tapti verslininku. Bet supratau, kad turiu daryti tai, ką geriausiai moku.

- Ar esate įsipareigojęs iš tarnybos sovietinėje armijoje ko nors neskelbti?

- Esu įsipareigojęs nebesančiai valstybei su kuria išnyko ir įsipareigojimas. Šiuo metu - išskyrus Lietuvą, niekam daugiau nesu įsipareigojęs.

- Papasakokite apie tarnybą Sovietų sąjungos povandeniniame laivyne?

- Tarnavau už Murmansko apie 150 kilometrų. Gyvenome uždarame miestelyje. Plaukiojau su vadinamaisiais Akulos 941 projekto atominiais povandeniniais laivais. Kažkokių neigiamų prisiminimų neliko. Tarnyba buvo sunki, bet įdomi. Plaukiojau su vienu iš naujausių laivų, kur buvo balistinės raketos. Teko tūnoti ir po ledais Šiaurės ašigalyje.

- Gal buvote pažįstamas su flotilės atsargos admirolu Raimondu Baltuška, nes jis taip pat povandenininkas?

- Ne. Žinau tik, kad jis yra matęs daugiau už mane. Vadinu jį savo bosu. Kartais su juo pamedžiojame viename būrelyje, į kurį jis mane ir pakvietė. Susiklostę geri ryšiai man yra labai svarbūs. Jis, o taip pat Algis Leišis, savo laiku priėmė svarbių sprendimų, kurie yra pozityvūs kuriant Lietuvos karines jūrų pajėgas.

- Atrodo, kad prieš tapdamas Lietuvos karo jūrininku Jūs nepažinojote Klaipėdos?

- Prieš tai buvau atvažiavęs porą kartų. Nuolat Klaipėdoje gyvenu nuo 1992 metų lapkričio 16 dienos.

- Kiek būnant kariškiu lieka laiko šeimai?

- Jei nuoširdžiai, tarnyba gyvenime užima daugiau laiko nei šeima. Neturi pasirinkimo, negali sėdėti prie puodų. Arba dirbi nuoširdžiai, arba išeini. Būna ir naktį tenka dirbti. Nors kūčios šeimos šventė, bet tradiciškai kartu su kapelionu vykstame kūčiavoti pas kuopos karius. Jie taip pat yra tarsi šeima. Kariui svarbu, kad vadas paspaustų ranką, padalintų plotkelį, kartu su kariais kalbėtų maldelę. Ne būtinai viską reikia daryti pagal statutą.

- Kur užsimezgė Jūsų ryšiai su būsimąja žmona?

- Kaliningrade, 1984 metais, kai mokiausi karinėje jūrų akademijoje. Ji valstybinėje įmonėje dirbo buhaltere. Svetlana – baltarusė.

- Turbūt panelės į jaunus karininkus tais laikais ypač palankiai žiūrėjo?

- Aš truputį lyg ir katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas. Nebebuvome žali. Nežinau, kodėl likimas suvedė. Ji puiki gyvenimo palydovė. Nelengvas karininko žmonos gyvenimas – kur vyras ten ir ji turi vykti. Uždarame karininkų miesteluje jai teko dirbti ir pardavėja. Mūsų vaikai gimė skirtinguose miestuose. Vyriausiasis Artūras gimė Taline, jaunesnysis Romualdas - Severodvinske.

- Kas lėmė, kad Jūs tapote karo jūrininku?

- Matyt toks likimas. Mano tėvas buvo jūrininkas, plaukiojo žvejų laivais. Tačiau jo įtakos, kad pasirinkau karinį laivyną nėra. Mama tam nepritarė, o tėvas neprieštaravo, sakė, kad turiu apsispręsti pats. Visada patiko pilki kariški laivai. Man laivas yra gyvas daiktas, o ne geležies, medžio ar plastiko gabalas.

- Ar ir šeimoje galite taip gražiai kalbėti apie laivus? Gal turite namuose jūrinių akcentų?

- Tik dailininko Edmundo Malinausko padovanotą fregatos „Žemaitis“ paveikslą. Jis kabo kambaryje. Apie laivus namuose beveik nekalbame. Su žmona daugiau kalbame bendrais ekonomikos reikalais. Abu esame biudžetininkai. Ji dirba Lietuvos jūrų muziejuje vyriausiąja buhaltere. Stengiamės gyventi šeimos gyvenimą, nors išėjęs iš kabineto negaliu visko jame palikti. Ir naktį atsibudęs galvoju, ką ir kaip padaryti.

- Kada ir kaip atsipalaiduojate?

- Man patinka kalbėtis su žmonėmis, bet nemėgstu didelių kompanijų. Ir medžioju todėl, kad būnu nedidelėje grupėje. Būrelyje yra įvairių žmonių, net ir vairuotojų. Jie yra patys įdomiausi. Bendravimas su kitos srities žmonėmis man visada įdomus. Kitokiems pomėgiams laiko nebelieka. Netgi į užsienį nevažiuoju. Man smagiau per atostogas nuvykti į gimtąjį Dusetų miestelį, susitikti su jaunystės draugais. Daug draugų neturiu, bet pažįstamų užtenka.

- Gal teko medžioti su kitų šalių karo laivyno vadais?

- Smagiau savame būrelyje. Tarp užsienio kariškių nedaug medžiotojų. Danijos laivyno vadas yra užkietėjęs žvejys - gaudo lašišas, netgi dalyvauja čempionatuose. Jei pakviestų kokios nors šalies laivyno vadas į medžioklę, turbūt turėčiau atsisakyti. Per daug sudėtinga ir aštru. Esu viešas žmogus. Kaip skambėtų, jei paaiškėtų, kad Lietuvos karinių jūrų pajėgų vadas nuvarė į užsienį medžioti.

- Ar nėra per kuklu Lietuvos karinių jūrų pajėgų vadui gyventi daugiabutyje name?

- Matau, kaip užsienyje gyvena karinio jūrų laivyno vadai. Aš gyvenu pagal savo tautos lygį. JAV ar Danijoje pagal pareigas laivyno vadui priklauso tarnybinis namas. Gal po dešimtmečio kito taip bus ir Lietuvoje. Kol kas tai nėra prioritetas. Svarbiau laivai, technika, žmonių išsilavinimas. Būtų anekdotas, jei vietoje laivo flotilės admirolui už kokius du milijonus litų būtų pastatę namą. Tauta to nesuprastų. O ir kam to reikia. Gyvenu 4 kambarių daugiabučio namo bute. Jį įsigijau paėmęs paskolą, už kurią tebemoku.

- Žvilgtelėjus į Jūsų oficialią biografiją matyti, kad daug kur mokėtės. Jums tai patinka ar yra būtinybė?

- Pats prašau, kad leistų pasimokyti. Mokslai man visada patiko, ypač fizika ir matematika. Kvalifikaciją turiu kelti nuolat. Kitaip nežinosiu, kas vyksta pasaulyje. Mokslai padeda atsipalaiduoti ir nuo kasdienybės. Yra ir kita medalio pusė. Studentas gali užduoti tokį klausimą, kokio negali sau leisti, kai esi pareigūnas. Prieš porą metų, kai mokiausi Romoje, visai smagu buvo užduoti laisvesnius klausimus NATO generaliniam sekretoriui arba JAV kongresmenui.

- Akcentavote, kad esate paprastas kaimo vaikas. Ar nekyla asociacijų su gražia pasaka apie pelenę, juk tapote admirolu?

- Už tai ką pasiekiau, turiu padėkoti tėvams, žmonai. Mūsų kartai ne paprastai klojosi. Kartais buvo sunku padaryti vienokius ar kitokius sprendimus.

Mano gyvenime buvo ir sėkmės. Bet jei nedirbsi, vien sėkmė nepaveš. Žinau ir daugiau aukšto rango karininkų, kurie kilo iš kaimo. Paprastumas nėra blogybė – svarbu yra mokėti bendrauti su žmonėmis.

 

 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Interviu apie povandeninį laivyną, pasirinkimą ir tarnybą Lietuvai "

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.