Plienine armatūra sutvirtintas betonas žymiai anksčiau, nei pradėtas naudoti statybose, sudomino laivų statytojus. Pirmasis gelžbetoninis laivelis išbandytas 1848 metais Prancūzijoje.
Ir gelžbetonio laivai plaukia
Gelžbetonio laivai lyg kokios tvirtovės - traukia lankytojus @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.
Nugvelbė sodininko išradimą
Gelžbetonį pirmasis išrado ne statybininkas, ne laivų statytojas, o paprastas Paryžiaus sodininkas Žozefas Monje (1823-1906). Jis ieškojo patvaresnių medžiagų kambarinių palmių vazonams ir atsitiktinai sukūrė tai, ką šiandien vadiname gelžbetoniu. Sodininkas užpatentavo išradimą, bet vėliau autorines teises pardavė pirma pasitaikiusia proga ir prarado galimybę susikrauti pelną.
Kitas prancūzas, inžinierius Žozefas Lambo (1814-1887), prisiminęs Archimedo dėsnį, sodininko sukurtą vazoną nuleido ant vandens. Įsitikinęs, kad jis plaukia, išradėjas iš gelžbetonio nuliejo nedidelį laivelį ir 1848 m. pademonstravo jį Prancūzijos pajūrio miesto Tulono publikai. Šio miesto prefektui rekomendavus, Ž.Lembo valtis 1855 m. buvo demonstruojama Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje ir sukėlė pramonininkų susidomėjimą. Ši valtis išliko iki mūsų dienų ir saugoma išradėjo gimtojo miesto Brinjolio muziejuje.
XIX a. baigiantis, galima sakyti, prasidėjo betoninių laivų statybos bumas. Iki Pirmojo pasaulinio karo jie, kaip grybai po lietaus dygo Anglijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Norvegijoje ir saulėtoje Kalifornijoje.
Naujovė viliojo ekonomiškumu. Betonas buvo palyginti nebrangus, o plieno buvo sunaudojama žymiai mažiau, nei statant ištisai plieninio korpuso laivus. Naudojant tas pačias liejimo formas, pigiau atsiėjo organizuoti serijinę tokių laivų gamybą.
Tiesa, pirmieji betoniniai laivai nepasižymėjo nei dydžiu, nei manevringumu ir plaukiojo tik vidaus vandenyse.
Laivai, nespėję į karą
Pirmąjį jūrų laivybai pritaikytą savaeigį betoninį laivą sukūrė norvegas Nikolajus Fougneris. 1917 m. rugpjūčio 2 d. jis nuleido į vandenį 30 m ilgio garlaivį „Namsenfjord“. Jo korpusas buvo pagamintas iš trijų colių (7,62 cm) storio betono, sustiprinto plieninės vielos tinkleliu. Netrukus tarp Norvegijos fiordų jau šmirinėjo koks penketas tokių laivų.
Pirmojo pasaulinio karo metais sumažėjus metalo ištekliams ir pakilus jų kainai, JAV prezidentas Tomas Vudras Vilsonas patvirtino programą, pagal kurią buvo numatyta sparčiais tempais pastatyti 24 gelžbetoninius transportinius laivus karo reikmėms. Į vandenį buvo nuleista tik 12 tokių laivų ir tai jau karui Europoje pasibaigus.
1918 m. kovą stojo rikiuotėn pirmasis amerikiečių betoninis garlaivis „Faith“. Beveik 100 m ilgio laivas triumuose galėjo sutalpinti daugiau kaip 6000 tonų krovinio ir varomas dviem garo mašinom išvystydavo greitį iki 17 mazgų. Po metų buvo nuleistas į vandenį pats didžiausias amerikiečių betoninis laivas – 129 m ilgio tanklaivis „Selma“. Abu šie laivai, pastatyti Kalifornijoje, sėkmingai plaukiojo tolimais maršrutais, pasiekdami Honolulu Havajų salose, Pietų Amerikos uostus Kaljao, Valparaisą ir per Panamos kanalą grįždavo į rytinę JAV pakrantę.
Po karo atpigus metalui, visi dvylika karo tikslams pastatyti betoniniai laivai buvo parduoti privačioms įmonėms. Jie naudoti vietoj sandėlių, molų ir bangolaužių. Kai kurių jų nuolaužos ir dabar dar riogso JAV pakrantėse.
Ir vėl į karą
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dėl metalo stygiaus vėl prisimintas gelžbetonis. Vėliausiai į karą įsijungusi JAV, betoninius laivus ir baržas pradėjo statyti 1943 m. vasarą Filadelfijoje. Gelžbetonio gamybos technologija jau buvo patobulėjusi. Nauji betoniniai laivai tapo lengvesni ir stipresni, nei jų pirmtakai Pirmajame pasauliniame kare.
Statyba vyko sparčiais tempais. Maždaug 6000 Filadelfijos laivų statyklos darbininkų kas mėnesį nuleisdavo į vandenį po laivą. Tai buvo krovininiai ir desantiniai laivai, baržos, plaukiojančios prieplaukos. Jie naudoti Ramiajame ir Atlanto vandenynuose karinei amunicijai ir kariams gabenti. Kariai juos vadindavo plaukiojančiais antkapiais. Užplaukęs ant minos ar torpeduotas, toks laivas nerdavo į dugną kaip akmuo.
Betoninės baržos suvaidino lemiamą vaidmenį išlaipinant sąjungininkų desantą Normandijoje. Jos gabeno karinę amuniciją ir desantininkus, buvo naudojamos kaip prieplaukos ir natūralios užtvaros nuo vokiečių laivų.
Betoninius laivus naudojo ir nacistinė Vokietija. 1942 m. Trečiajame Reiche buvo sukurtas specialus komitetas, kuris vadovavo betoninių laivų statybai Riugenvalde (dabar Lenkijos miestas Darlovas). Čia buvo statomi gelžbetoniniai tanklaiviai.
Po karo likę nesunaikinti betoniniai laivai nebebuvo naudojami. Dideli, storų bortų laivai reikalavo galingų variklių ir nemažai kuro, jie stokojo manevringumo. Vieni jų tapo viešbučiais, restoranais, kiti – prieplaukomis, molais arba didžiuliais bangolaužiais.
Vilioja entuziastus
Šiandien didelių betoninių laivų jau niekas nestato. Vienas mokslinio tyrimo institutas vis dar nagrinėja tokias galimybes. Nedidelių betoninių baržų dar galima sutikti Olandijos kanaluose ir kitose Europos šalyse.
Pasaulyje yra nemažai entuziastų, kurie iš betono lieja valčių ir jachtų korpusus. Taip pigiau ir paprasčiau pasigaminti pakankamai patvarų laivą. Majamyje įsikūrusi „Hartley&Brooks“ asociacija gamina ir pardavinėja betonines valtis ir jachtas. Nuo 1960 m. veikianti Amerikos civilinių inžinierių draugija kasmet rengia betoninių kanojų konkursą. Jo dalyviai, daugiausia aukštųjų mokyklų studentai, pristato savo suprojektuotus ir pastatytus betoninius laivelius ir lenktyniauja jais.
Tikslesnės informacijos nėra, bet teko girdėti, kad prieš keletą dešimtmečių ir Klaipėdoje kažkoks vandens sporto mėgėjas bandė ar net pasistatė nedidelį betoninį laivelį.
Fotoreportažas
0
0
Susiję straipsniai
Pirmasis šarvuotlaivis pasaulyje
Iš Pietų Korėjos grįžęs bičiulis parvežė man populiarių tos šalies suvenyrų – XVI a. korėjiečių karo laivo „kobukson“ („vėžlys“) modelį. Įrašas skelbia, kad tai pirmojo pasaulyje šarvuotlaivio kopija.
