Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Vaikystėje visada svajojau apie jūrą ir svetimus kraštus. Svajonė išsipildė - sėdim su laive dirbančiu vietiniu Saidov ir grožimės ekvatoriaus saulėlydžiu - Žydrūnas Naujokas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

JIE BUVO PIRMIEJI

1936 metų vasario 1 dieną iš Klaipėdos uosto išplaukė pirmas jūrinis garlaivis kalbantis lietuvių kalba – "Maistas". Tokį pranešimą išspausdino visi to meto didieji šalies dienraščiai. Tai išties buvo neeilinis įvykis, reiškiantis tautinio laivyno gimimą. Iki tol, išskyrus "Švederskio įpėdinių" laivininkystės bendrovę, kurios trys laivai plaukiojo su Lietuvos vėliava, Klaipėdos uostą aptarnavo vien užsienio prekybos laivai. O ir Švederskio bendrovės laivuose dirbo beveik vieni svetimtaučiai. Garlaivio "Maistas" įgulą, 18 žmonių, sudarė vieni lietuviai. Laivo kapitonu buvo paskirtas Bronius Krikštopaitis, vienas iš tų dvidešimt trijų vaikinų, kurie prieš 13 metų pradėjo jūreivystės mokslus Kauno Aukštesniosios technikos mokyklos Jūrų skyriuje.

Abo navigacijos instituto absolventai. Iš kairės - M. Limba, S. Dagys, K. Daugėla, A. Rasiulis ir B. Krištopaitis.
Abo navigacijos instituto absolventai. Iš kairės - M. Limba, S. Dagys, K. Daugėla, A. Rasiulis ir B. Krištopaitis. @ nuotr.

Pirmoji lietuviška jūrų mokykla

1923 metais atgavus Klaipėdą, visoje Lietuvoje pradėta aktyviau domėtis jūreivystės reikalais. To meto spauda skelbė: "Uostas mūsų – tik laivai ne mūsų", "Lietuva – vienintelė pasaulyje valstybė, kuri, būdama prie jūros, neturi komercinio laivyno", "Savai jūrai reikalingas ir savas laivynas". Lietuvos profesionaliosios geografijos tėvas, Kauno universiteto profesorius Kazys Pakštas net paskelbė 10 nuostatų lietuvių tautai įjūrinti. Viena iš "įjūrinimo" sąlygų buvo jūreivystės mokyklos ir navigacijos instituto įkūrimas. Kol verslininkai brandino planus, kaip įsteigti prekybos laivyną, nekantrus jaunimas jau veržėsi į jūrą. Laikraščių redakcijos ir valstybės įstaigos gaudavo nemažai laiškų su klausimu – kur galima įsigyti jūrininko specialybę.

Tuo metu jūreivystės mokyklos Lietuvoje nebuvo. Atgavus Klaipėdos kraštą, o su juo ir išėjimą per uostą į platųjį pasaulį, jau niekam nekilo abejonių, kad būtina turėti savo profesionalius jūreivystės specialistus. Pirmieji tuo susirūpino ir ėmėsi konkrečių žygių jūreivystės mokyklai steigti 1923 metų pradžioje susikūrusios Lietuvos jūrininkų sąjungos nariai, kurių daugumą sudarė iš Rusijos sugrįžę arba atbėgę carinės imperijos karo ir prekybos laivuose tarnavę aukštesnio rango jūrininkai – T. Daukantas. V. Nagevičius, L. Stulpinas, J. Andžejauskas, A. Azguridis, T. Reingardas, P. Šuipys, T. Šulcas, V. Rėklaitis ir kiti. Jie pasiūlė prie Aukštesniosios technikos mokyklos, kuri rengė statybos, mechanikos ir elektros sistemų technikus, įkurti Jūrų skyrių. Šį pasiūlymą palankiai priėmė Susisiekimo ministerija, kuriai Aukštesnioji technikos mokykla buvo tiesiogiai pavaldi. 1923 m. spalio 11 d. šios mokyklos pedagogų tarybos posėdžių protokolų knygoje užrašyta, kad Jūrų skyriaus globėjo pareigos pavestos jūrininkui pulkininkui T. Daukantui, bendrąją navigaciją dėstys P. Šuipys, specialiąją navigaciją T. Reingardas, lociją T. Daukantas, matematiką ir laivų teoriją T. Šulcas, jūrų praktiką A. Azguridis. Mokslas Jūrų skyriuje turėjo trukti 2 metus. Šio skyriaus mokiniams buvo numatyta jūreiviška uniforma – besnapės kepurės su užrašu "Jūrų mokykla", dvibortis juodas puspaltis su antpečiais, kuriuose išsiuvinėtas inkaras

Buvęs Jūrų skyriaus moksleivis Mykolas Limba savo atsiminimuose rašė, kad baigęs Utenos "Saulės" gimnazijos 4 klases atvyko laikinojon sostinėn norėdamas tapti statybos techniku. Bet tokius planus, pasak jo, sumaišė mokykloje atsidaręs naujas Jūrų skyrius. "Negaliu iki šiol paaiškinti, kas mane paskatino pereiti į jį. Turbūt tai, kad po Klaipėdos prijungimo buvo skleidžiama jūrinė propaganda, visi laikraščiai rašydavo, jog turime "susijūrinti". Taigi nutariau tapti jūrininku," rašė M. Limba.

Atrodo, kad ir kiti jaunuoliai panašiu būdu tapo naujojo skyriaus auklėtiniais. 1923 metų lapkričio 19 d. pedagogų tarybos posėdyje buvo svarstomi ir patenkinti ne tik M. Limbos, bet ir Kučinsko, Zavistinavičiaus, Šaltenio, Daugėlos, Marcinkaus ir kitų prašymai pereiti į Jūrų skyrių iš kitų specialybių. Iš viso tokių "perbėgėlių" atsirado net dvidešimt trys vaikinai. Lygiai po metų Jūrų skyriaus moksleivių sąraše, kuris pateiktas pedagogų posėdžių protokolų knygoje, liko tik 17 pavardžių: Babarskas Vytautas, Dagys Stasys, Daugėla Kazys, Kaminskas Juozas, Krikštopaitis Bronius, Kudirka Stasys, Limba Mykolas, Marcinkus Feliksas, Mėlinis Antanas, Monkevičius Benediktas, Rasiulis Aleksandras, Raudonikis Ričardas, Sliesoraitis Eduardas, Šaltenis Pranas, Uoksas Petras, Vasiliūnas Jonas, Zavistinavičius Leonas.

Jūrų skyriaus mokiniai mokėsi vien teorijos, nes mokykla neturėjo materialinės bazės. Pasak M. Limbos, jūrines disciplinas dėstę mokytojai atsinešdavo į klasę nuosavus kompasus, sekstanus, jūrinius chronometrus. A. Azguridžio vedamas jūrinės praktikos kursas apsiribojo jūreiviškų mazgų rišimu ir pasiirstymu Nemune. Kadangi Lietuva dar neturėjo nuosavų laivų, tad ir išvyka į Klaipėdos uostą didesnės naudos nedavė.

Baigiantis antriesiems mokslo metams, 1925 m. balandžio 6 dienos raštu Susisiekimo ministrui Baliui Slyžiui Jūrų skyriaus moksleiviai rašė: " Jau dveji metai, kaip mums būtinai reikalinga praktika. Kol kas jos dar visai nebuvo ir net jokių žinių apie ją nėra. ...Ką darysime rudenį, juk be praktikos – teorijos nė žingsnio?" Lietuvos jūrininkų sąjunga ir Aukštesniosios technikos mokyklos direktorius J. Graurogkas taip pat visą laiką atakavo Susisiekimo ministeriją, kad ši spręstų tolimesnį Jūrų skyriaus ir ją baigusių jaunuolių likimą, nes buvo aišku, kad Jūrų skyriuje įgytų žinių nepakanka tam, kad jį baigę asmenys galėtų užimti aukštesnes negu eilinio jūreivio pareigas.

1925 m. balandžio 10 d. Kaune K. Donelaičio g. 37 įvyko Lietuvos jūrininkų sąjungos komisijos posėdis. Jame dalyvavę pulkininkas leitenantas T. Reingardas, pulkininkas leitenantas Platakis, laivų statybos inžinierius Koršas, laivų mechanikas -inžinierius Strebeika, jūrų kapitonas P. Šuipys, kapitonas S. Kuizinas, laivų mechanikas, kapitonas A. Darginavičius, karo valdininkas Sakavičius, svarstė savarankiškos jūrininkų mokyklos steigimo ir nuosavo mokomojo laivo įsigijimo galimybes. Bendromis Lietuvos jūrininkų sąjungos ir Aukštesniosios tachnikos mokyklos pastangomis buvo parengtas Jūrininkų mokyklos, kuri turėtų būti perkelta į Klaipėdą, projektas. Susisiekimo ministerijai pasiūlyta nupirkti mokomąjį burlaivį, kuriuo plaukiotų šios mokyklos mokiniai. Galutinį sprendimą turėjo priimti Ministrų kabinetas. Įvertinęs tai, kad trūksta specialistų, išmanančių jūrų mokslus, mokslo priemonių ir stokojama lėšų tokiam rimtam projektui įgyvendinti, 1925 metaų rugpjūčio 25 dieną Ministrų kabinetas nutarė jūrininkų mokyklos Lietuvoje nesteigti, o jūrininkus rengti užsienyje teikiant jiems valstybės stipendijas. Atsiradus galimybei kurti Lietuvos jūrų prekybos laivyną, reikėjo parengti savų jūrų kapitonų, šturmanų, locmanų, laivų inžinierių, jūrų hidrologų ir kitų specialistų.

1925 metų rugsėjo 12 d. Susisiekimo ministras Balys Sližys Lietuvos atstovybei Helsinkyje išsiuntė tokio turinio telegramą: "Reikia suteikti jūrininkams mokiniams praktiką plaukioti jūroje visus metus. Skubiai parūpinkite Suomijoje tą praktiką 16 mokinių. Valdžia kiekvienam duoda stipendiją 250 litų mėnesiui". Gavęs šią telegramą, Lietuvos atstovas Suomijoje rašytojas Jurgis Savickis nedelsiant ėmėsi žygių pavestai užduočiai įvykdyti. Vietos kompetetingų įstaigų buvo nurodyta G. Eriksono laivų kontora Mariehamne. Gustavas Eriksonas, jaunystėje pats nemažai plaukiojęs burlaiviais, nemanė su jais atsisveikinti, ir garlaiviams užkariavus jūros kelius. Tuo metu dar tvirtai tikėta, kad, neplaukiojęs buriniu laivu, tikru jūrininku netapsi. Jūrinę praktiką burlaiviuose beveik visos jūreivystės mokyklos laikė būtina. 1925 metais penkiasdešimt ketverių metų G. Eriksonas turėjo 17 didelių burlaivių, kurie plaukiojo į Kanadą, Pietų Ameriką, Australiją, Naująją Zelandiją ir Polineziją su miško, anglies, kviečių ir superfosfato kroviniais. Jo laivuose dirbo daug mokinių praktikantų, kuriems pirmaisiais metais algų nemokėdavo, bet jie gaudavo maistą. Lietuvos valdžia iš anksto sumokėjo G. Eriksonui už kiekvieną mokinį po 1500 litų, kaip užstatą, kad jie, nepasibaigus praktikai, nepasitrauks iš jo laivų.

Prieš išvykdami Suomijon Jūrų skyriaus moksleiviai turėjo Susisiekimo ministerijai pasirašyti tokį pasižadėjimą: "Už suteikimą lėšų mokslui užsieny mokomajame laive šiuo pasižadu: 1) be Ministerijos paliepimo nepertraukti mokslo mokomajame laive ir tęsti jį nemažiau trejų metų; 2) Ministerijos pareikalavimu tuoj grįžti Lietuvon ir už kiekvienus mokomajame laive mokslo metus atidirbti valdžios skirtoje vietoje pusantrų metų".

"Mes buvome pirmieji lietuviai apiplaukę pasaulį"

Tokiais žodžiais prasideda buvusio Jūrų skyriaus mokinio Mykolo Limbos užrašai, kuriuos jis man įteikė 1969 metais. Iš negausaus Nepriklausomybės laikų kvalifikuotų jūrininkų būrelio jis buvo Lietuvoje likęs vienintelis, nepaliestas žiauresnių sovietinių negandų.

Nesistengdamas ieškoti gražių žodžių, M. Limba savo atsiminimuose siekė papasakoti su kokiu entuziazmu, nepaisant sunkumų, Lietuvos jūreivystės pionieriai veržėsi į tikslą – tarnauti savo Tėvynei jūroje, nes suprato jos reikšmę krašto gerovei. Štai ką rašė senas jūrininkas.

... 1925 metų spalio mėnesį valdžios parėdymu buvome pasiųsti į Suomiją atlikti praktiką G. Eriksono burlaiviuose. Kupini džiaugsmo ir vilties tapti tikrais jūrininkais, išvykome per Rygą ir Taliną į Abo (Turku). Čia ilgai laukti nereikėjo, nes keleivinis garlaivis jau buvo pasiruošęs kelionei į Anglijos uostą Hulį. Iš jo traukiniu nuvykome į Liverpulį. Tokį ratą apsukome todėl, kad suomių burlaiviai, kuriuose turėjome atlikti praktiką, tuo metu stovėjo Anglijos uostuose.

Liverpulyje paaiškėjo, kad mano laivas – keturstiebis barkas "Archibald Russel" stovi Dubline. Teko skirtis su draugais, kurie buvo pasiųsti į kitą laivą – "Olivebank". Negalėjome nujausti, jog su kai kuriais iš jų skiriamės amžinai.

Nuvykę į Dubliną, ten radome "Archibald Russel" be takelažo, nes jau gana ilgą laiką jame nebuvo įgulos, ir todėl, matyt, spėjo jį "nurengti".Atvykę į laivą, nuo pirmos dienos pradėjome jį valyti, dažyti, remontuoti. Sutvarkę laivą ir pasikrovę balastą (krovinio nebuvo, o plaukti burlaiviu su tuščiais triumais pavojinga), apleidome Dubliną.

Pirmoji kelionė, o jos metu mes plaukėme į Švedijos uostą Sundsvalį, praėjo sėkmingai, nors pasiekėme jį jau vėlų rudenį. Bekraunant į triumus statybines medžiagas, užėjo žiema, ir laivas įšalo į ledą. Mes, lietuviai, dėl to per daug nenusiminėme. Žiemą praleidome Sundsvalio šcherose, bendraudami su jaunais švedais.

Tiesa, gyvenimo sąlygos buvo nekokios, nes burlaivis nepritaikytas tokiam šaltam klimatui. Gyvenamosiose patalpose dieną kūrendavome geležinę krosnelę, bet nakties metu antklodės prišaldavo prie geležinių kajutės sienų. Bet ir žiema tais metais buvo smarki: neretai termometras rodydavo 30 laipsnių šalčio.

Dalis mūsų laivo įgulos – švedai ir suomiai – žiemą praleido namuose. Laive žiemojo vienas šturmanas, bocmanas ir mes, praktikantai iš Lietuvos, panaudojami kaip neapmokama darbo jėga.

Ankstyvą 1926 metų pavasarį ledlaužis išvedė mūsų laivą į Baltiją. Pakėlėme bures pirmai ilgai kelionei. Iki Australijos krantų plaukėme 110 parų. Per tą laiką gerokai "atsikandome" jūreiviškos duonos, tačiau nė vienas iš mūsų nesiruošė bėgti toliau nuo jūros.

... Neilgai pabuvę Australijoje, vėl leidomės į Europą. Burlaivyje "Archibald Russel" aš ir šeši mano draugai išgyvenome daugiau nei 30 mėnesių. Per tą laiką du kartus apiplaukėme Žemės rutulį. Du kartus plaukėme pro garsųjį Horno ragą, kur nuolat siaučia audros. Čia, ties Ugnies žeme, nuo bušprito bangos nuplovė A. Mėlinį ir suomį Permaną, o aš ir dar trys jūreiviai buvome sužeisti. Ši audra mūsų laivui buvo labai nuostolinga, be žuvusiųjų ir sužeistų žmonių, ji sudraskė daug burių, sudaužė gelbėjimo valtį, pridarė kitų eibių. Audrai aprimus, laivo kapitonas surinko visą įgulą – susikaupimo minute pagerbėme savo žuvusiuosius draugus, kuriems, deja, negalėjome suteikti jokios pagalbos. Tai buvo mano paskutinė kelionė suomių burlaiviu. 1928 metų liepos mėnesį visiems laikams atsisveikinau su "Archibald Russel"...

Lietuviai suomių burlaiviuose

Pasibaigus dvejus metus trukusiems plaukiojimams, Jurgis Savickis Susisiekimo ministerijai pateikė atsakaitą "Lietuvos mokinių jūreivių praktika Suomijoje" (Centrinis valstybės archyvas. F. 386. Ap. 1. Byla 343). Ši ataskaita, datuota 1927 metų birželio 27 diena, užima 16 lapų. Tai gana įdomus dokumentas, liudijantis, kad pirmųjų nepriklausomos Lietuvos profesionalių jūreivių kelias į jūrą nebuvo rožėmis klotas. Tad kaipgi atrodė mūsų jūreivių praktika diplomato akimis.

... Kadangi du Eriksono laivai turėjo kaip tik išplaukti, tai mokiniai paskubintu demaršu buvo pristatyti į laivus. Panašus skubotumas negalėjo išeiti į gerą. Iš kitos pusės mokiniai, matyt, buvo mokomąjį laivą įsivaizdavę kitaip, negu esti iš tikrųjų. Iškart pastebėtas mokinių nusivylimas. Kontaktas tarp centro ir mokinių, jiems pastojus į laivus, kaip ir nutrūko.

...Paskirsčius mokinius į du laivus – "Archibald Russel" (7 mokiniai) ir "Olivebank" (8 mokiniai) ir abiem išplaukus į tolimus kraštus (Kanada ir Australija), ten nuolat beplaukiojant, susisiekimas su praktikantais buvo itin sunkus. Valdžia savo pirmutiniu nusistatymu buvo pasiuntusi mokinius praktikuotis vieneriems metams. Čionai žinovų buvo kiek abejojama, ar yra tikslinga siųsti mokinius svetimon šalin tokiam trumpam laikui, kai jie nemoka vietos kalbos...

... Beveik nuo pirmųjų dienų Pasiuntinybė pradėjo gauti iš praktikantų nepasitenkinimo laiškus. Svarbiausi priekaištai buvo: mokiniai verčiami sunkiai dirbti ir mokiniai nemokomi. Tai, matyt, juos nervino. Lengvai galėjo kilti konfliktas. Mokiniai atsisakinėjo krauti laivus, aiškindami, kad tai ne jų darbas. Šiuo reikalu buvo parašyti du laiškai kapitonui Eriksonui, reikalaujant teorijos mokymo ir palengvinti darbą. Kapitonas Eriksonas atsakė, kad, kiek leis pirmo plaukiojimo aplinkybės, jis yra nurodęs kapitonams dėstyti teoriją. Jis taip pat prižiūrėsiąs, kad mokiniai būtų mokomi ir švedų kalbos.

Nenoras dirbti, p. Eriksono supratimu, niekuo nepateisinamas. Geras jūreivis privalo viską žinoti ir išbandyti laive. Eriksono tvirtinimu, jo laikais, prieš 20-30 metų, darbas laivuose buvo nepalyginamai sunkesnis, bet darbininkai dar nebuvo užsikrėtę bolševizmu.

Šiuo atžvilgiu aš būčiau linkęs manyti, kad mūsų mokiniai, stodami laivuosna, turėjo aiškiai netinkamą įvertinimą, kas tai yra "mokomasis laivas" ir praktika jame. Iš jų laiškų galiu susidaryti vaizdą, kad ten turėjo būti klasės su mokytojais, pamokos ir minimali praktika, geras butas, gydytojas laive. Bet, deja, suomių laivai, išleidę ne vieną jūreivių kartą, buvo toli gražu ne tokie. Tuo labiau gaila, kad nei Pasiuntinybei, nei centrui nebuvo progos pranešti mokiniams apie tikrą padėtį suomių laivuose ...

...Mokiniai buvo išleisti iš Lietuvos greitosiomis, nesuskubus juos tinkamai aprengti, nors tai statute ir buvo numatyta.

Dabar "Archibald Russel" mokinių, sugrįžusių Antverpenan, pareiškimu, jų patalpos buvusios labai ankštos. Tik "geležinė dėžė". Jie buvo mėginę apkalti patalpų sienas lentomis, bet kapitonai liepė jas nuardyti. Nors ir yra krosnelė, tačiau plaukiant po šaltas šalis, patalpa menkai įšildoma. Valgis abiejų laivų mokinių pareiškimu blogas.

... Kovo mėnesio pabaigoje Pasiuntinybę pasiekė žinia, kad "Olivebank" mokiniai yra sustreikavę, reikalaudami atlyginimo po 8 svarus per mėnesį vieton jiems mokamų 500 suomių markių. Mokiniai spėjo gausią Australijoje geresnio darbo (streikas įvyko Port Linkolno uoste Australijoje – V.B.). Matyt, jie galvojo, kad po metų praktikos yra laisvi ir gali elgtis savo nuožiūra. Bet jie pamiršo vieną sutarties punktą, kuriame sakoma, kad mokiniai privalo grįžti Europon. Šią sutartį mokiniai buvo pasirašę.

Šitas pasielgimas sukėlė nemažai kliūčių. Pirmiausia kapitonui, kuris mušė tokią telegramą: "Mokiniai sustreikavo, reikalauja padidinti algą. Sakosi pasamdyti vieneriems metams. Jie kelia riaušes ir nenori dirbti". Perspėjus "Olivebanko" mokinius, kad staigus laivo apleidimas gali jiems turėti blogų pasekmių ir teks patiems pasirūpinti grįžimu Europon, mokiniai vėl stojo darban.

... Ėmė plaukti neramios atestacijos. "Olivebank" kapitonas A. Trobergas savo laiške rašė, kad "nėra smagus dalykas turėti reikalų su tokia draugija. Pirmiausia, kas kelia riaušes ir skandalus, tai jie". "Archibald Russel" kapitonas Gustafsonas irgi ne per geriausiai atsiliepė apie savo praktikantus lietuvius. Nors reikia pastebėti, kad "Archibald Russel" praktikantai lietuviai visais atžvilgiais buvo daug drausmingesni, negu "Olivebank" plaukę mūsų mokiniai. Štai ką rašo kapitonas Gustafsonas: "Mokinių noras plaukioti prekybos laivu mažas, beveik jokio. Mokinių elgesį galima būtų įvairiai įvertinti, bet aš nenoriu skųstis. Greičiausiai jie patys siunčia skundus savo atstovybei. Šiaip jau jie turi mažiausią supratimą, kas yra laivas. Jei anksčiau būčiau žinojęs, kad jie pateks į mano laivą, tai aš pats būčiau pasišalinęs".

... Pasiuntinybė yra gavusi trijų naujų mokinių, norinčių Suomijoje praktikuotis, pareiškimus. Eriksono laivų įstaiga atsisakė priimti naujus lietuvius praktikai. Motyvai: daug keblumų sudaro kalbos nemokėjimas, "Olivebank" mokinių noras apleisti laivą.

... Valdžia turėtų galutinai nustatyti ar jūrininkai turi ilgiau praktikuoti Eriksono laivuose. Je ne, tai reikėtų iš anksto apie tai pranešti Eriksonui ir galbūt kur kitur pasirūpinti praktika, nes, mano giliu įsitikinimu, mažai pasipraktikavę jūreiviai mokiniai nedaug naudos duos Lietuvai...

Čia buvo pateiktos tik ištraukos iš Jurgio Savickio ataskaitos.

"Iš jų išeis geri jūrininkai..."

1927 metų rudenį Susisiekimo ministerija komandiravo į Angliją Lietuvos jūrininkų sąjungos atstovą jūrų kapitoną, atsargos pulkininką Teodorą Reingardą, kuris turėjo susitikti su grįžtančiais į Europą praktikantais ir išspręsti tolimesnį jų likimą.

Atvykęs į Kardifą, T. Reingardas stebėjo, kaip įplaukė į uostą "Olivebank" po 165 dienų kelionės. " Iš kranto aš turėjau progos matyti, kaip dirba mūsų mokiniai ant rėjų ir ant inkarų, ir gavau įspūdį, kad jie puikiai žino savo reikalą, ir iš jų išeis geri jūrininkai", – rašė savo ataskaitoje T. Reingardas. Jis taip pat pažymėjo, kad visi praktikantai išmoko gerai kalbėti angliškai ir švediškai.

Jo manymu, visi, kas išplaukė sveiki, tapo dar tvirtesni. O kas turėjo kokių nors problemų su sveikata, tam ji jūroje dar labiau pablogėjo. Būdamas Kvenstone, T. Reingardas aplankė ligoninę, kurioje buvo paliktas S. Kudirka. Susirgusį praktikantą jis norėjo pargabenti namo, tačiau jo būklė buvo tokia sunki ("džiova paskutiniame laipsnyje ir vieno plaučio jau nėra"), kad gydytojai neleido jo paimti iš ligoninės. Vėliau, grįždamas namo, S. Kudirka mirė Hamburge. Teko atsisakyti jūrininko karjeros ir P. Šalteniui, kuris paskutiniaisiais praktikos metais susirgo džiova.

Iškilus nesusipratimui dėl atlyginimo, Ričardas Raudonikis ir Jonas Vasiliūnas paliko "Olivebanką" Australijoje. Čia jie tęsė praktiką "Winstone Limited Carriers" laivuose, o vėliau įstojo į Auklendo jūreivystės mokyklą.

Gerokai sumažėjęs būsimų jūrininkų būrelis tolimesnei praktikai buvo nukreiptas į vieną Suomijos garlaivių kompaniją, kurios laivai plaukiojo tarp Pietų Amerikos ir Europos.

Žingsnis į kapitono tiltelį

Tie, kurie po trijų metų praktikos suomių burlaiviuose ir garlaiviuose laimingai sugrįžo namo, vėl susidūrė su problema: norint gauti teisę vesti laivus, reikėjo rimtesnio teorinio pasirengimo, nei jie buvo gavę Aukštesniojoje technikos mokykloje. Susisiekimo ministerijos prašymu Suomijoje Abo (Turkaus) navigacijos institute už tam tikrą atlyginimą buvo įsteigta lygiagretė klasė lietuviams jūrininkams. 1928 metų rugsėjo 17 dieną Aukštesniosios Technikos mokyklos direktorius J. Graurogkas Lietuvos konsului Helsinkyje pranešė, kad į Abo jūrininkų mokyklą tęsti mokslų jūrininkystės srityje pasiųsta 10 jūrininkų-mokinių, atlikusių 3 metų plaukiojimo stažą: Babarskas Vytautas, Dagys Stasys, Daugėla Kazys, Domeika Zigmas, Krikštopaitis Bronius, Limba Mikas, Marcinkevičius Feliksas, Monkevičius Benediktas, Rasiulis Aleksandras, Sliesoraitis Eduardas.

Kiek kitaip susiklostė kartu su jais Kaune jūreivystės mokslus pradėjusio Juozo Kaminsko likimas. Nepatekęs į suomių burlaivius, jis 7 mėnesius plaukiojo nedideliame latvių laive "Windau", vėliau dirbo jūreiviu vokiečių laivuose. "Mane eksploatavo ant vokiečių laivo ir apsiėjimas buvo ne kaip su mokiniu arba matrosu, bet kaip su paprasčiausiu žmogumi ant laivo. Gaudavau rėkt ir kitą kartą daugiau negu žodžiu", - skundėsi Lietuvos pasiuntinybei Suomijoje J. Kaminskas. 1928 metais jis buvo pasiųstas mokytis į Genujos karališkąjį jūreivystės institutą Italijoje. Čia mokėsi ketverius metus, o po dar baigė Italijos karo laivyno hidrografinį institutą.

1930 metais, sėkmingai išlaikę egzaminus, iš Suomijos grįžo 10 diplomuotų jūrininkų. Tai buvo pirmieji lietuviai, baigę aukštąją jūreivystės mokyklą. Ta proga Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas R. Vysockis Susisiekimo ministerijai rašė: "Kaip matoma iš Turku (Abo) konsulato pranešimo apie mūsų jūrininkų mokslo ėjimą labai gerai atsiliepia Jūrininkų mokyklos Rektorius, kas mums labai malonu girdėti, ir todėl mūsų, t.y., vyresniųjų pareiga duoti galimybę šiems pasiryžusiems dirbti jūreivybėje jaunuoliams įsigyti didžiojo plaukiojimo kapitono laipsnį". Reikalas tas, kad norint tapti savarankiškais tolimojo plaukiojimo kapitonais, dar reikėjo stažuotis dirbant šturmanais. Klaipėdos uosto valdyba, neturėdama savo laivų, negalėjo suteikti tokios galimybės. 1931 metų gegužės mėnesį Susisiekimo ministras Vytautas Vileišis Ministrų kabinetui siūlė: "Vienintelė išeitis būtų mūsų jūrininkus palikti Klaipėdos uosto tarnyboje laisvai samdomaisiais ir, mokant jiems dabar gaunamas algas 450 litų, prikomandiruoti į svetimus laivus praktikuotis šturmano laipsnyje. Tenka patirti, kad be atlyginimo Suomijos, Švedijos ir kitų valstybių laivai galėtų paremti tokius praktikantus".

Visa tai rodo, kiek pastangų ir laiko reikėjo pirmiesiems Lietuvos profesionaliesiems jūrininkams norint tapti tolimojo plaukiojimo kapitonais. Iki 1935 metų dauguma jų negavo oficialių jūrų kapitonų diplomų. Įsigijus savų prekybos laivų ir priėmus naują Lietuvos prekybos laivyno įstatymą, padėtis pasikeitė. "Lietuvos Baltijos Loido" vadovai savo laivų vadovybes stengėsi sudaryti tik iš lietuvių jūrininkų.

Tas nedidelis būrelis jaunuolių, pradėjęs savo jūreivišką kelią Kaune, Aukštesniosios Technikos mokyklos Jūrų skyriuje, vėliau tapo tarpukario Lietuvos prekybos laivyno branduoliu. Antai 1939 metų pradžioje "Kaunui" vadovavo kapitonas B. Krikštopaitis, "Panevėžiui" – F. Marcinkus, "Šiauliams" – B. Monkevičius, "Kretingai" – E. Sliesoraitis, "Marijampolei" – J. Kaminskas, uosto locmanais dirbo M. Limba ir V. Babarskas. Jei ne karo šmėkla, pakibusi virš Europos, būtų ir toliau stiprėjęs Lietuvos prekybos laivynas, būtų sugrįžę namo bent kelio dešimtys kitų užsienyje jūreivystės mokslus baigusių jaunuolių.

 

Fotoreportažas
  • JIE BUVO PIRMIEJI-Foto-nr-1006_1007.jpg
  • JIE BUVO PIRMIEJI-Foto-nr-1006_1008.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "JIE BUVO PIRMIEJI"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.