Vieną gražią XVII a. dieną Hamburgo uoste rengiamas naujas konvojus, lydėsiantis prekybos laivus. Prie krantinės vis dar stovinčių fregatų kapitonai suka galvas kuo pakeisti dezertyravusius jūreivius...
Jūreiviškos palaidinės kilmė

Karinių laivų bocmanams tokiu atveju būdavo duodamas įsakymas išnaršyti visas uosto smukles ir visais įmanomais būdais surinkti komandą. O jie jau turėjo nemažą patirtį tokiuose dalykuose. Atėję į smuklę su patikimų jūreivių būreliu, bocmanai patyrusia akimi nusižiūrėdavo tinkamus matroso darbui vyrus ir prisėsdavo prie jų.
– Gerk, gerk, nesidrovėk, brolau. Kai turėsi pinigų – atiduosi, – dosnumą rodydavo bocmanas.
Po to sekdavo įprastinė pabaiga. Apgirtusį vyrą išvesdavo į gatvę neva prasiblaivyti. Vos tik šis peržengdavo per smuklės duris, ten jo jau laukianti bocmano komanda užmesdavo ant galvos maišą ir surištą vyrą pristatydavo į laivą.
Vyras atsipeikėja tik po paros. Nuo išgertos degtinės skauda galva, o akyse tamsu, kaip maiše. Bet kas per juokai, jam ant galvos tikrai kažkas užmetė maišą. O kodėl grindys siūbuoja? Ir tik išgirdęs bangų šniokštimą, jis suvokia, kur patekęs.
Pagaliau prisistato ir vakarykštis geradarys. Pasirodo, kad jis yra šio laivo bocmanas – denio komandos karalius ir Dievas. Niuksas į šoną ir komanda: “Marš, į denį!“ Kad belaisvis galėtų atlikti denio darbus, bet nebandytų šokti per bortą, tvirtai per juosmenį surištame maiše būdavo išpjaunamos skylės galvai ir rankoms.
Taip atsirado jūreiviška maišo formos palaidinė, kuri suvaidino lemiamą vaidmenį kuriant karinio laivyno eilinių jūrininkų uniformą.