Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Lenkiu žilą galvą prieš savo kartos jūrininkus. Buvome romantikai, sužavėti jūros bangų, jos šėlsmo. Vardan jos paaukojome jaunystę, sveikatą, netgi meilę. Ir to bendravimo su jūra nesigailime - Rimantas Ragaišis, laivo bocmanas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Jūros ir vėjų pavilioti (Lietuvos jūrinio buriavimo 90-mečiui artėjant)

1926 metų spalio 1 dieną Klaipėdos jūrų skautų burlaivis „Budys“ išplaukė į savo pirmąjį jūrinį plaukiojimą – Liepojon. Taip buvo padaryta pradžia Lietuvos jūriniam buriavimui. Taigi, po dviejų metų švęsime Lietuvos jūrinio buriavimo devyniasdešimtmetį. Pakankamai solidi sukaktis, kad jai pradėtume ruoštis jau dabar. Ta proga pabandysiu pavartyti Lietuvos buriavimo istorijos puslapius.

Drakonai Kuršių mariose priešais senąjį Klaipėdos jachtklubą.
Drakonai Kuršių mariose priešais senąjį Klaipėdos jachtklubą. @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Nėra buvusių buriuotojų

Devyniasdešimt metų ne toks jau didelis laiko tarpas istorijoje, bet ne žmogaus gyvenime. Šiandien tarp mūsų jau nebėra Lietuvos jūrinio buriavimo pradininkų, tačiau kai kuriems iš mūsų, vyresnės kartos kolegų, dar yra tekę bendrauti ne su vienu tarpukario laikų buriuotoju.

Kartą, kalbėdamas apie mūsų bendrus pažįstamus su šviesaus atminimo Lietuvos buriavimo veteranu Stanislovu Marcinkevičiumi, netyčia juos pavadinau buvusiais buriuotojais ir bematant buvau pataisytas:

– Nėra buvusių. Jei žmogus nors kartą plaukiojo po burėmis, jis visam gyvenimui liks buriuotojas.

Gal ir skambiai buvo pasakyta, tačiau turbūt kiekvienas iš mūsų, turintis šiokią tokią buriavimo patirtį, nesunkiai rastų tokių pavyzdžių, kurie patvirtintų šiuos žodžius. Daugiau kaip prieš 90 metų Klaipėdos lietuvių gimnazijos mokinukas Erikas Purvinas susiviliojo buriavimu. Jis tapo pirmosios Lietuvos jūrinės jachtos “Budys” įgulos nariu, vėliau plaukiojo su jachta “Rūta”, kuri priklausė Klaipėdos gydytojui Valteriui Didžiui. Kaip buriuotojas Erikas Purvinas 1938 metais dalyvavo pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje. Prieš dešimtmetį Sporto muziejuje Kaune vykusioje parodoje buvo eksponuojamas labai puošnus didelio formato pirmosios Tautinės olimpiados komiteto raštas, kuriame skelbiama, kad už Olimpiadoje pasiektus laimėjimus “Hai” jachtų klasėje buriuotojas Erichas Purvinas apdovanojamas auksiniu Tautinės olimpiados nugalėtojo ženklu. Pasirinkęs mokslininko kelią, palikęs gimtąją Klaipėdą, E. Purvinas nebeturėjo nei laiko, nei sąlygų aktyviau buriuoti. Tačiau ir po daugelio metų, tapęs žinomu Lietuvos mokslininku-pelkėtyrininku, jis širdyje visada liko ištikimas buriavimui. Esu ne kartą lankęsis pas jį Kaune, mačiau jo namuose kaip brangų atminimą saugomą gražiai sutvarkytą albumą su unikaliomis nuotraukomis, atspindinčiomis mūsų šalies buriavimo istoriją.

Šviesaus atminimo Erikas Purvinas buvo paskutinis Lietuvos jūrinio buriavimo mohikanas. Šiandien tarp mūsų jau nėra nė vieno pirmosios “Budžio” jūrinės kelionės dalyvio, kurie atvėrė pirmąjį jūrinio buriavimo dienoraščio puslapį po Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo 1918 metais.

Tokių žmonių, kurie trumpesnį ar ilgesnį laiką aktyviai dalyvavo mūsų šalies jūrinio buriavimo sąjūdyje, buvo ne taip jau mažai. Šiandien būtina ne tik prisiminti, bet vienokiu ar kitokiu būdu ir išlaikyti mūsų istorinėje atmintyje tuos, kurie visais laikais kėlė Lietuvos buriuotojų jūreivišką bei sportišką prestižą.

 

Lenkų laivai lietuviškais vardais

Oficialiai Lietuvos jūrinio buriavimo pradžią skaičiuojame nuo 1926 bmetų, tačiau nėra jokios abejonės, kad kai kurie mūsų tautiečiai ar bent jau istorinės Lietuvos gyventojai yra užsiiminėję pramoginiu buriavimu jūroje ir žymiai anksčiau. Vieną kitą įdomesnį faktą norėčiau paminėti.

1998 metais išėjo gausiai iliustruota Aldonos Snitkuvienės knyga “Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas”. Viename iš šios knygos skyrių pasakojama apie 1852 metais Nemėžyje gimusį Benediktą Henriką Tiškevičių, kurio vaikystė praėjo Raudondvaryje, stebint Nevėžiu plaukiančius laivus ir svajojant apie tolimas keliones.

Paveldėjęs didžiulius turtus tuometinės Rusijos imperijoje ir Prancūzijoje, Benediktas Tiškevičius apsigyveno Prancūzijoje, čia tapo Paryžiaus jachtklubo nariu. Jo užsakymu 1875 metais Havre buvo pastatyta prabangi net keturiasdešimties metrų ilgio dvistiebė jachta, kuri, pasak knygos autorės, vadinosi “Žemajteij”. Sprendžiant pagal knygoje publikuojamą piešinį, tai buvo gražus, elegantiškas burlaivis. Lenkų marinistikos žurnalisto Vlodzimiežo Glovackio knygoje ”Wspanialy swiat žeglarstva” (1972 m. Gdanskas) taip pat minima, kad “litewski magnat“ Benedykt Tyškevič mokslinių ekspedicijų ir turizmo tikslams buvo įsigijęs jachtą, kurią autorius vadina kiek kitaip negu Aldona Snitkuvienė – “Dramajtis”. Ir vienas, ir kitas autorius apgailestauja, kad jiems nepavyko išsiaiškinti visų šios jachtos kelionių maršrutų, tik žinoma, kad ji lankėsi Vakarų Afrikos pakrantėse, Kryme, buvo planuojama kelionė aplink pasaulį.

Nei Lenkijos, nei juo labiau Lietuvos jūrinio buriavimo raidai B. Tiškevičiaus “Dramajtis” ar “Žemaitej” praktiškai jokios reikšmės neturėjo, tačiau tai tiesiog įdomus faktas, liudijantis, kad šios jachtos dėka jūrinio buriavimo istorijoje minimas mūsų Žemaitijos vardas.

Ir dar vienas įdomus faktelis, minimas V. Glovackio knygoje ir kiek plačiau prieš keliolika metų aprašytas žurnale “Može”. 1895 metais toks Ignacas Korvinas Milevskis, kurio giminės pėdsakų galima rasti ir Lietuvos kultūros istorijoje, iš buvusio Austro-vengrijos laivyno admirolo archihercogo Karolio Stefano Habsburgiečio nusipirko burinę-garinę dvistiebę jachtą, kurią pavadino “Litwa”. Ja iki 1914 metų plaukiojo po Viduržemio ir Baltijos jūras, pasiekė net Archangelską, bet niekada nesilankė Lietuvos pakrantėje. Bet ir kaip ten būtų, tačiau ši jachta, plaukiodama aplink Europą, primindavo, kad yra tokia šalis – Lietuva.

Manau, kad pasikapsčius mūsų kaimyninių šalių senuose leidiniuose atrastume ir daugiau panašių dalykų. Jie nėra labai reikšmingi, tačiau žingeidžiam žmogui jie vis dėlto yra gana įdomūs.

 

„Vokietukai rietė nosis, bet mes stengėmės nenusileisti“

Kur kas reikšmingesnes ir tiesiogines sąsajas su Lietuvos jūriniu buriavimu turi, sakykim, seniausios Klaipėdos buriavimo draugijos “Memeler Segelverein”, įkurtos 1884 metais, veikla. 2001 metų vasarą “Marinus” klubui su jachta “Audra” lankantis Hamburge susipažinome ir ne vieną dieną bendravome su paskutiniuoju “Memeler Segelverein” buriuotojų draugijos nariu klaipėdiškiu Heinrichu Dumbriu. Nors save jis laiko vokiečių tautybės, tačiau neabejojo, kad jo giminės tolimos šaknys galėjusios būti lietuviškos. Iš jo gavome dviejų šios draugijos išleistų knygų kopijas. Viena jų išleista 1909 metais ir skirta šios draugijos dvidešimtpenkmečiui. Joje labai išsamiai pateikiama šios draugijos veikla nuo pirmųjų žingsnių iki 25-mečio jubiliejaus, kitoje – draugijos ataskaita už 1909 –1911 metus. Jose sutinkama ir daugiau pavardžių, kurios turėtų būti lyg ir lietuviškos kilmės. Pavyzdžiui, nuo 1888-ų iki 1893 metų šios draugijos pirmininko pavaduotoju buvo toks Moritz Buttkus. Tiesa, jis savo pavardę rašė su dviem “t” žodžio viduryje.

“Memeler Segelverein” savo draugijos jubiliejaus proga 1909 metų rugpjūčio 1 dieną buvo surengusi ties Klaipėda žvejų buriavimo varžybas. Atskira knygute išleistoje draugijos ataskaitoje buvo paskelbtas dalyvių sąrašas, kuriame yra ne viena lietuviškos kilmės pavardė. Tai – Martin Trakis, Martin Kurmis, Michel Tideks, Michel Buntins, Johan Warna ir kitos.

Rodos netenka abejoti, kad lietuvių kilmės buriuotojų yra buvę tarp seniausios Klaipėdos buriavimo draugijos narių arba bent jau dalyvavusių bendruose renginiuose. Atgavus Lietuvai Klaipėdą, vokiečių jachtoms buvo nurodyta iškelti lietuvišką vėliavą. Tačiau 1980 metais Hamburge išleistoje knygoje pavadintoje “Įš 125 metų vokiečių buriavimo sporto istorijos”, kurią taip pat gavome lankydamiesi Hamburge, buvęs Memel Segelverein” narys Ernst Jahn savo prisiminimuose apie tą laikotarpį rašė: “ ... so blieben wir ein rein deutscher Verein”, t.y. “mes likome grynai vokiška draugija”. Ir žinomas to meto Klaipėdos buriuotojas pedagogas ir poetas Salys Šemerys savo atsiminimuose rašė, kad didelės draugystės tarp vokiečių ir vėliau susikūrusio Lietuvos jachtklubo nebuvo. Erikas Purvinas man taip pat yra pasakojęs, kad “vokietukai rietė nosis, bet mes stengėmės jiems nenusileisti”. Žinant, kokia tuo metu Klaipėdos krašte buvo politinė situacija, tokiais santykiais nereikia stebėtis. Bet turbūt reikia pripažinti, kad žymiai turingesnis ir daugiau patirties turintis vokiškasis jachtklubas, kurio jachtos plaukiojo į Dancigą, Kalbergą, Pillau, Stralzundą, Stokholmą, Kopenhagą, Bornholmą ir kitus Baltijos uostus, turėjo įtakos lietuviškojo jūrinio buriavimo raidai, nes jau pats tokios veiklios draugijos buvimas skatino lietuvių ambicijas jai nenusileisti.

 

Klaipėda – Lietuvos jūrinio buriavimo lopšys

Nors pirmasis Lietuvos jachtklubas ir buvo įkurtas Kaune, tačiau tarpukario metais buriavimas daugiausia plėtojosi Klaipėdoje ir buvo orientuotas į jūrą. Teisus buvo prieškarinio “Lietuvos aido” redaktorius, rašytojas Vytautas Alantas (tai Vytauto Jaškevičiaus, mirusio 1990 metais JAV, slapyvardis) tvirtindamas, kad “Klaipėda buvo lietuviškosios jūrinės minties įkūnijimas”. Ir buriavimas šiame “įkūnijime” užėmė toli gražu ne paskutinę vietą.

Apie tai kaip Klaipėdoje prasidėjo ir tarpukaryje vystėsi jūrinis buriavimas, kurį pradėjo jaunimas – jūrų skautai, dar 1987 metais per kelius žurnalo “Švyturys” numerius buvo išspausdintas puikus Algimanto Patašiaus ir Mato Veličkos straipsnis “Pirmieji su vėjo sparnais”. Šį straipsnį, rengdami knygą “Gero vėjo!”, ištisai įdėjome ir į ją. Tad manau daug kas jį yra skaitę, o jei dar neskaitė tegul paskaito.

Prie to, kas ten pasakyta, norėčiau pridurti, kad tuomet, suprasdami buriavimo svarbą, Klaipėdoje aktyviai jį rėmė žinomi ir garbingas pareigas užimantys miesto žmonės. Visų pirma tai Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Ričardas Vysockis, o vėliau ir jį šiame poste pakeitęs Balys Sližys, kurių iniciatyva buvo įsteigtas lietuvių buriuotojų klubas, vėliau perorganizuotas į jachtklubą. Jie buvo ir Lietuvos buriuotojų sąjungos kūrėjai. Klaipėdos jachtklubo ir apskritai buriavimo sąjūdyje aktyviai dalyvavo uosto kapitono valdybos viršininkas L. Stulpinas, dar carinių laikų jūrų kapitonai A. Daugirdas ir J. Andžejauskas, dirbę locmanų tarnyboje, uosto valdybos darbuotojai A. Patas ir P. Buntinas, Žemės ūkio banko direktorius J. Kybrancas, Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius K. Trukanas, gydytojas V. Didžys, provizorius K. Mažonas, poetas ir pedagogas Salys Šemerys ir daugelis kitų. Pats Klaipėdos krašto gubernatorius nepasididžiuodavo dalyvauti “Budžio”, “Gulbės” ir kai kurių kitų jachtų, išsirengusių į tolimesnius plaukiojimus palydėtuvėse. Tai buvo vadinamieji jachtklubo nariai-rėmėjai, mokėję nario mokestį, dalyvaudavę visuose jachtklubo renginiuose. Toli gražu ne visi iš jų turėjo buriuotojo kvalifikaciją, paburiuodavo tik pripuolamai, o kai kurie net kojos nebuvo įkėlę į jachtą, tačiau visi jie laikė savo patriotine pareiga propaguoti buriavimą, kaip labai reikšmingą jūrinio sąjūdžio dalį, siekiant savo šalį paversti jūrine valstybe.

Visa tai galėtų būti sektinas pavyzdys ir dabartiniams įtakingiems uostamiesčio žmonėms.

 

Viską pradėjo iš naujo

Nacistinei Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, klaipėdiečių jachtos, o jų būta apie porą dešimčių, turėjo persikelti į Šventąją. Vėlesni įvykiai, o būtent karas ir okupacijos, išblaškė ir buriuotojus, ir jachtas. Likę Lietuvoje buriavimo veteranai jau sovietmečiu atkūrė buriavimo sportą. Dar miestas skendėjo griuvėsiuose, kai 1946 metų vieną vasario mėnesio vakarą Pirmosios gimnazijos, dabar Vytauto Didžiojo, aktų salėje įvyko Klaipėdos miesto buriavimo entuziastų susirinkimas. Kaip yra pasakojęs šios sueigos dalyvis Osvaldas Kubilūnas, susirinko nemažai jaunimo – vyresnių klasių moksleiviai, darbininkai, tarnautojai. Atėjo ir tie, kurie buriavo dar prieš karą. Tarp jų buvo ir patyręs buriuotojas, per karo sumaištį sunaikintos jachtos “Tegu” kapitonas Salys Šemerys. Tikslios to susirinkimo datos vargu ar benustatysime, bet turbūt tą vakarą reikėtų laikyti buriavimo Klaipėdoje atkūrimo pradžia.

1946 metų pradžioje buvo atkurtas ir Klaipėdos jachtklubas, o jo pirmuoju viršininku paskirtas mokytojas Edvardas Ingaunis, prieš karą buriavęs Trakuose. Persikėlę į Smiltynę, kuri dėl gausybės joje likusių minų ir sviedinių, o taip pat dėl įvesto griežto pasienio režimo lankymui buvo uždaryta, naujasis Klaipėdos jachtklubo vadovas išvydo kraupų vaizdą. Laivai kulkų suvarpyti, nuskandinti, angaras apgriautas ir išplėštas, baseinas užterštas. Visa tai reikėjo sutvarkyti, atstatyti. Edvardo Ingaunio, Stanislovo Marcinkevičiaus, Felikso Vainoro ir kiek vėliau prie jų prisijungusio Zigmo Mačiuko, visi dar prieškarinių laikų buriuotojai, ir kitų buriavimo entuziastų dėka iš Kuršių marių dugno buvo iškeltos kelio senos kylinės jachtos. 1947 metų vasarą išsipūtė švertboto “Kastytis” ir nedidelės kylinės jachtos „Jūratė” burės. Tai buvo pirmosios jachtos Klaipėdoje pokario metais. Kaip savo atsiminimuose rašė Osvaldas Kubiliūnas “Jūratė” pirmoji baltai-mėlyną Lietuvos jūrų jachtklubo vimpelą išnešė į marių plotus.

Pirmaisiais po karo paruoštais jachtų vairininkais tapo Ferdinandas ir Viktoras Rankaičiai, Osvaldas Kubiliūnas, Juozas Rudys, Rimas Kalpokas, Jonas Dvelys, Vilius Pakalniškis, Vytautas Rygertas, Adelė Ingaunienė ir kiti, kurių pavardės nežinomos. Visų didžiausias troškimas buvo išplaukti jūron, tačiau tai buvo uždrausta. Bet į mano rankas yra patekusi įdomi nuotrauka – penkios merginos ir penki vaikinai, pasipuošę baltomis jūreiviškomis kepurėmis, kaip tada buvo įprasta buriuotojams, stovi gan didoko burlaivio denyje. Gaila, nepavyko jų identifikuoti. O antroje nuotraukos pusėje užrašyta – “1949 m. grįžus iš jūros”. Jeigu tas užrašas teisingas, gal kam nors ir buvo pavykę nors trumpam išplaukti už uosto vartų.

Ta jūros trauka buvo natūrali to meto buriuotojų svajonė, kurią kaitino veteranų pasakojimai kaip prieš karą jie dažnokai plaukiojo į Gotlandą ir Bornholmą, į kaimyninių šalių uostus. Matyt, ne atsitiktinai jachtklube savo pašaukimą atrado ir pirmas žinias apie jūrą gavo būsimieji “jūrų vilkai” Vilius Pakalniškis, Eimutis Astikas, Jonas Dvelys ir kiti.

1951 metais Klaipėdos jachtklubui pradėjo vadovauti Stanislovas Marcinkevičius – dar prieš karą baigęs Klaipėdoje veikusią Buriavimo mokyklą, vėliau kurį laiką plaukiojęs prekybos laivu “Kaunas”, tarnavęs kariniame laive “Prezidentas Smetona”. Po jo ilgus metus Klaipėdos jachtklubui vadovavo Zigmas Mačiukas – prieškarinių laikų buriuotojas. Ir šiandien čia susirinkę vyresniosios kartos buriuotojai tikriausiai šiltai jį prisimena, kaip rūpestingą ir nuoširdų buriuotojų draugą, mokiusį tvarkingai ir pagal visas jūrines taisykles užlaikyti jachtą. Ilgus metus jachtklube darbavosi buvęs prekybos laivo “Kaunas” bocmanas Feliksas Vainoras, kuris mokė buriuotojus rišti jūrinius mazgus ir atlikti takelažo darbus.

 

Sugrįžimas į jūrą

Apie jūrinius plaukiojimus tuomet buvo galima buvo tik svajoti, tačiau sportinis buriavimas vidaus vandenyse entuziastų dėka uostamiestyje gyvavo ir plėtėsi. Ne kartą respublikos buriavimo sporto čempionais ir prizininkais buvo tapę klaipėdiečiai Viktoras Rankaitis, Jonas Jūrevičius, Algis Reika, pasirinkę profesionalių jūrininkų kelią, Algis Pakalniškis, Zigmas Bladukas, Benita Jasutytė ir daugelis kitų.

Laikui bėgant kai kurie sovietinio režimo priežiūros varžtai šiek tiek atsileido, ir kartais sportinių jachtų varžybos jau vykdavo už uosto vartų, pasitaikydavo net reta proga nuburiuoti iki Palangos ir tą pačią dieną būtinai grįžti Klaipėdon. Tačiau tikrasis Lietuvos buriuotojų sugrįžimas į jūrą prasidėjo pereito amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje.

1967 metais pirmą kartą pokario metais septyni Lietuvos buriuotojai, tarp kurių buvo ir du klaipėdiečiai – žinomas buriuotojas, turėjęs jachtos kapitono diplomą Marius Eidukevičius ir jūrų prekybos uosto locmanas Eimutis Astikas, sėdo Leningrade į kreiserinę jachtą, kuriai jos šeimininkai kauniečiai davė “Banga-2” vardą, ir pradėjo tolimąjį jūrinį plaukiojimą – Klaipėdon. Šios kelionės metu buriuotojai trumpam buvo sustoję Kronštate, Hoglando saloje, Taline, Rygoje, Saremos saloje ir Ventspilyje. Iš viso jūra buvo nuplaukta daugiau kaip 700 jūrmylių.

Jau kitais metais, 1968 m., “Banga-2” su šešių buriuotojų įgula, vadovaujama Osvaldo Kubiliūno, kuris vienas pirmųjų pokario metais tapo diplomuotu jachtos kapitonu, išplaukė į tarptautinę regatą “Gdansko įlankos savaitė’. Kaip pirmą kartą dalyvaujantys tokio masto jachtų varžybose, lietuviai pasirodė neblogai: savo grupėje buvo antri, o iš visų startavusių keturiasdešimt trijų jachtų buvo penkti.

Kurį laiką “Banga-2” buvo vienintelė mūsų jūrinė jachta, tačiau vėliau kasmet jų buvo įsigyjama vis daugiau. Pagal išlikusias kai kurias Buriavimo federacijos ataskaitas 1977 metų pradžioje tokių laivų jau buvo dvylika ir kasmet jų vis daugėjo. Pradėjus plaukioti į jūrą, iškilo poreikis turėti buriuotojų su jachtos kapitonų diplomais. Manau, kad tik jachtų kapitonai-veteranai galėtų papasakoti, kur jie važinėjo laikyti tokiam diplomui reikalingų kvotimų. 1970 metais pirmą kartą uostamiestyje buvo suruošti aukštos kvalifikacijos buriavimo kursai Klaipėdos jūreivystės mokykloje. Čia Klaipėdos, Kauno, Neringos, jei neklystų ir iš Šiaulių atvažiavusiems buriuotojams navigacijos mokslus ir buriavimo teoriją guldė Eimutis Astikas ir Marius Eidukevičius. Kiek vėliau vėl surengtuose buriavimo kursuose Klaipėdoje navigacijos ir locijos disciplinas skaitė jūreivystės mokyklos dėstytojai. Tuomet beveik kiekvienoje jachtoje galėjai pamatyti navigacijos ir locijos vadovėlius rusų kalba (lietuviškų nebuvo) ir tokią knygą kaip “Škola jachtennogo kapitana”.

Diplomuotų jachtos kapitonų eilės augo kaip ant mielių. Lietuvos buriuotojai tarp savo kaimynų įgijo neginčijamą autoritetą, kaip patikimi kreiserinių plaukiojimų su burėmis kapitonai. Rimas Būdvytis, Ignas Miniotas, Balys Žumbakys, Marius Eidukevičius, Eugenijus Gerulskis, Vytautas Gricius, Romas Viržintas ir daugelis kitų, kurių vardai nusipelno, kad būtų įrašyti į Lietuvos jūrinio buriavimo istoriją, ne kartą vadovavo jachtų įguloms tolimuose jūriniuose plaukiojimuose ir buriuotojiškose regatose. Jūros keliais jie kas vasarą pasiekdavo Leningradą, Rygą ir Taliną, rečiau Rostoką ir Gdynę.

1975 metais jachta “Vilnis” pirmą kartą Lietuvos jūrinio buriavimo istorijoje buvo nuplaukusi už poliarinio rato ir aplankė šiaurės uostus Murmanską ir Archangelską. Šį drąsų ir sunkų žygį organizavo Jurgis Vilemas, o atskiruose etapuose jachtos vadais buvo Algimantas Jurgutis, Algis Zaviša, Kestutis Sabas ir Algirdas Kadžiulis. Šią kelionę gražiai savo knygoje “Gulgiuterio tempimas" aprašė tos kelionės dalyvis Romualdas Tupčiauskas.

1976 metais Klaipėdos buriuotojai įsigijo vieną iš tuo metu mums prieinamą tobuliausią jachtą, kuri Osvaldo Kubiliūno užsispyrimo dėka buvo pavadinta tiesiog “Lietuva”, o ne kokia nors “Tarybų Lietuva”. Jau sekančiais metais jo vadovaujama “Lietuva” Baltijos taurės regatoje, kurioje dalyvaudavo pajėgiausios Sovietų sąjungos kreiserinės jachtos, vos ne dviejų tūkstančių jūrmylių maratone iškovojo Krištolinę taurę – pagrindinį regatos prizą. Neringiškių jachta “Nerija”, vadovaujama Nidos architekto Algio Zavišos, 1974 ir 1976 metais laimėjo Baltijos taurę, skirtą greičiausiai pirmos klasės jachtai. Jachta “Audra”, vadovaujama kapitono Igno Minioto, 1987 metais, pirmą kartą dalyvaudama tarptautinėje regatoje “Operacija Burės-87”, kuri dar buvo vadinama ir “Kati Sark“ buriavimo lenktynėmis”, iškovojo sidabrą ir krištolą.

 

„Kieti“ marijampoliečiai

Nepaisant įvairiausių draudimų, pavyzdžiui tokių, kaip plaukti “ne dalee vosmi mil ot berega”, ir labai suvaržytų tarptautinių ryšių, mūsų jūrinis buriavimas ne tik gyvavo, bet ir populiarėjo. Prie klaipėdiečių, kauniečių ir vilniečių, keliančių bures jūroje, prisijungė ir kitų Lietuvos miestų buriuotojai. Prieš keletą metų viename savo straipsnyje rašiau, kad jeigu kas manęs paklaustų, kas yra “kiečiausias” buriuotojas kreiseristas, nedvejodamas atsakyčiau, kad marijampolietis, jachtos “Sūduva” kapitonas Rimantas Dovydaitis, kuris buriavimo sezoną pradėdavo ankstyvą pavasarį ir baigdavo vėlyvą rudenį ir yra išraižęs Baltiją skersai išilgai bet kokiu oru. Negaliu nepaminėti ir kito marijampoliečio Jono Bartuškos – senutės, bet vis dar gyvos jachtos “Vilnis” kapitono. Tai pats vyriausias amžiumi Lietuvos kreiseristas, ilgai nepaleidęs iš rankų jachtos rumpelio. Manau, kad jam be išlygų galima pritaikyti anglų žurnalisto ir buriuotojo Jano Proktoro išsakytą mintį, kad patyrę buriavimo žavesį, jūs nesiskirsite su juo tol, kol tik burės bus jums paklusnios.

Taigi šių dviejų marijampoliečių vadovaujamos jachtos, pradėjusios plaukioti maždaug prieš dvidešimt metų, kaip paskaičiavo Rimantas, aplankė apie 70 skirtingų Baltijos jūros uostų. Per tą laiką su šiomis jūrinėmis jachtomis dalyvavo regatose ir turistavo virš pustrečio šimto marijampoliečių ir jų bičiulių iš kitų Lietuvos vietovių. Tiesiog nuostabu, kad Marijampolėje, iki kurios neatpučia jokie jūros vėjai, jau beveik 30 metų veikia buriuotojų klubas.

 

Po platųjį pasaulį

Deja, neturėjau galimybės patikslinti, bet atrodo 1976, o gal metais kitais anksčiau ar vėliau buriuotojų iniciatyva buvo pradėtos rengti respublikinės jūrinių jachtų pirmenybės, kuriose dažniausiai lenktyniauta 300 jūrmylių distancijoje trimis etapais: Klaipėda-Pionierskas, Klaipėda-Ventspilis, Ventspilis-Klaipėda. Gražią iniciatyvą buvo parodęs Lietuvos jūrų laivininkystės sporto komitetas, kuris su laivininkystės vadovų pritarimu ir finansavimu pradėjo irgi rengti jūrinių jachtų varžybas. Buvo planuojama, kad šių varžybų distancija bus ilgesnė ir įdomesnė: skersai Baltijos iki Elands Siodra Grundo švyturio ir atgal. Bet, matyt, nesuderinus leidimų, ji buvo pakeista į tradicinį kabotažinį maršrutą – pakrantėmis iki Pioniersko ir Liepojos. Vienas tuo metu vyriausias amžiumi buriuotojas, nenuilstantis šios sporto šakos propaguotojas, Klaipėdos prekybos uosto jachtos “Meridianas” garbės kapitonas Stanislovas Marcinkevičius, siekdamas dar labiau paskatinti jūrinius plaukiojimus įsteigė savo prizą. Buvusios Lietuvos jūrų laivininkystės jūrinių jachtų pirmenybės dabar vadinamos Marcinkevičiaus atminimo taurės regata ir vyksta kiekvieną rudenį. Gaila tik, kad jose dalyvauja mažokai įgulų, daugiausia klaipėdiečiai.

Sovietmečiu, kaip jau minėjau, mūsų buriuotojai turėjo tik vieną galimybę išplaukti į platesnius vandenis – dalyvauti Baltijos jūros taurės varžybose, kurios distancija vingiavo po visą rytinę Baltijos dalį. Pagaliau vieni ir tie patys maršrutai pradėjo įgristi, o pasipildžius buriniam laivynui didesnėmis “Konrad-54” klasės jachtomis, norėjosi ir didesnių iššūkių. Tada Osvaldas Kubiliūnas ir pasiūlė savo kolegoms iš Leningrado, Talino ir Rygos vėlyvą rudenį surengti “Konrad 54” jachtų regatą aplink Gotlando salą. Kadangi Klaipėdos sovietiniai pasieniečiai garsėjo savo priekabumu, todėl startuoti buvo nutarta Ventspilyje. Pirmos lenktynės aplink Gotlandą prasidėjo 1981 metų rugsėjo 27 dieną vėlai po vidurnakčio, kad pasieniečiai nematytų jog skuodžiame skersai Baltijos. Tokios Gotlando lenktynės vyko keletą metų iš eilės ir buvo rimtas jūrinis buriuotojų išbandymas, nes vykdavo vėlyvą rudenį, kai Baltijoje jau siaučia stiprios audros.

Lietuvai atgavus laisvę, mūsų buriuotojams atsidarė visas pasaulis. 1989 metų gegužės 13-ąją iš Klaipėdos išplaukė trys Lietuvos jachtos “Lietuva”, “Audra” ir “Dailė”, kurios pirmą kartą mūsų šalies buriavimo istorijoje leidosi į kelionę per Atlantą. Daugelis iš mūsų dalyvavo jų palydose ir sutiktuvėse, kuriose dalyvavo tūkstantinės žmonių minios. Vargu kada nors ateityje mūsų buriuotojai besulauks tokio entuziastingo visuomenės dėmesio. Tiesiog tuomet šalis gyveno Atgimimo nuotaikomis ir svajonėmis, o į tolimą žygį su Lietuvos vėliava išsirengę buriuotojai buvo suprantami kaip Laisvės šaukliai. Apie šį jachtų žygį dėl Lietuvos garbės ir tautos vienybės plačiau galima pasiskaityti 1991 metai išleistoje knygoje “Žygis per Atlantą”.

Tuo pačiu įkvėpimu ir užsidegimu mūsų buriuotojai atliko dar keletą drąsių ir įspūdingų kelionių, kurios amžinai puoš Lietuvos buriavimo istoriją. 1992 metų balandžio 5 dieną jachta “Lietuva”, vadovaujama kapitono Stepono Kudzevičiaus, per daug nesigarsindama pradėjo kelionę aplink pasaulį., kurios metu buvo nuplaukta daugiau kaip 33 tūkstančiai jūrmylių. 1993 metų liepos 10 dieną su šūkiu “Su laisvės vėliava aplink pasaulį” išplaukė jachta “Laisvė”, vadovaujama kapitono Igno Minioto. 1994 metais rugsėjo 3 dieną jachta “Aura”, vadovaujama kapitono Jono Limanto, išplaukė į kelionę, kurios tikslas buvo apiplaukti grėsmingąjį Horno kyšulį.

„Vienas vardas – Lietuva“. Su šiuo šūkiu 2008 metų spalio 5 dieną startavo „Tūkstantmečio odisėja“ – Lietuvos buriuotojai išplaukė aplink pasaulį. Klaipėdoje startavusi jachta „Ambersail” per 200 plaukimo parų įveikė 43 427 jūrmyles. Aplink pasaulį plaukė 11 buriuotojų įgulų, kurios keitė viena kitą skirtinguose žemės kampeliuose. Iš viso Odisėjoje dalyvavo 120 Lietuvos buriuotojų.

Visos aukščiau minėtos jachtos garbingai įvykdė savo užsibrėžtus tikslus. Gaila tik, kad šių kelionių dalyviai savo patirtų įspūdžių ir nuotykių neišguldė knygose. Juk šiaip jau visi tolimųjų plaukiojimų buriuotojai, pradedant Džošua Slokumu ir baigiant Frensiu Čičesteriu yra parašę net po keletą knygų, kurias ir šiandien, praėjus daugeliui metų nuo jų įsimintinų kelionių, skaitomos su įdomumu.

 

Lietuvos jūrinio buriavimo istorija tęsiasi

Šiandien reikia pripažinti, kad nemažai dokumentų ir relikvijų, ypač iš senesnių laikų išsimėtė arba išvis dingo. Mūsų kolega buriavimo veteranas Jurgis Kovas jau prieš keliolika metų vienas pirmųjų pradėjo rūpintis, kad Lietuvos buriavimas, kaip mūsų šalies marinistinės kultūros istorijos dalis nebūtų pamiršta. Jo iniciatyva 1996 metais Sporto muziejuje Kaune buvo surengta paroda, atspindinti Lietuvos buriavimo raidą. Galima sakyti, kad jo paskatintas “Marinus” klubas ėmėsi sudarinėti knygą “Gero vėjo!”, kurioje daugiau ar mažiau sėkmingai bandyta apžvelgti kas buvo nuveikta ir pasiekta Lietuvos buriavime.

Labai gaila, kad nėra išlikusių buvusios buriavimo sporto federacijos dokumentų: posėdžių protokolų, atskirų komitetų ataskaitų, varžybų kalendorių ir jų rezultatų, kažkur išsibarstė Klaipėdos jachtklubo ir Klaipėdos miesto buvusios buriavimo federacijos archyvai. Gal jie ir iš viso nebuvo renkami, deramai saugomi

Turint galvoje tai, kad ir dabartinė Lietuvos buriuotojų veikla laikui bėgant nenugrimztų užmarštin, o liktų ateities kartoms, būtų gerai visa tai dalykiškai užfiksuoti. Kiek teko patirti, Vokietijos ir kitų Vakarų šalių jachtklubai kas keli metai išleidžia nedideliu tiražu savo veiklos ataskaitas. Ir štai, kuomet seniausias vokiečių jachtklubas “Rhe” šventė savo 120 metų jubiliejų, išleido labai įdomią knygą-albumą, kuriame labai daug iškalbingų dokumentų. Gal reikėtų Lietuvos buriuotojų sąjungai po kiekvieno ataskaitinio suvažiavimo parengti ir išleisti nors nedidelę ir pigią brošiūrėlę, kurioje atsispindėtų svarbiausi šio laikotarpio įvykiai ir pasiekimai, asmenys, ženkliai prisidėję vystant buriavimo sąjūdį.

Fotoreportažas
  • Jūros ir vėjų pavilioti (Lietuvos jūrinio buriavimo 90-mečiui artėjant)-Foto-nr-2486_2487.jpg
  • Jūros ir vėjų pavilioti (Lietuvos jūrinio buriavimo 90-mečiui artėjant)-Foto-nr-2486_2488.jpg
  • Jūros ir vėjų pavilioti (Lietuvos jūrinio buriavimo 90-mečiui artėjant)-Foto-nr-2486_2489.jpg
  • Jūros ir vėjų pavilioti (Lietuvos jūrinio buriavimo 90-mečiui artėjant)-Foto-nr-2486_2490.jpg
  • Jūros ir vėjų pavilioti (Lietuvos jūrinio buriavimo 90-mečiui artėjant)-Foto-nr-2486_2491.jpg
  • Jūros ir vėjų pavilioti (Lietuvos jūrinio buriavimo 90-mečiui artėjant)-Foto-nr-2486_2492.jpg
  • Jūros ir vėjų pavilioti (Lietuvos jūrinio buriavimo 90-mečiui artėjant)-Foto-nr-2486_2493.jpg
  • Jūros ir vėjų pavilioti (Lietuvos jūrinio buriavimo 90-mečiui artėjant)-Foto-nr-2486_2494.jpg
  • Jūros ir vėjų pavilioti (Lietuvos jūrinio buriavimo 90-mečiui artėjant)-Foto-nr-2486_2495.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Jūros ir vėjų pavilioti (Lietuvos jūrinio buriavimo 90-mečiui artėjant)"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.