Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Didesne ar mažesnė rizika - nuolatinė jūrininkų palydovė. Visą laivybos istoriją galėtume vadinti ištisiniu narsumo, rizikos ir nuotykių metraščiu. - Eimutis Astikas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Jūros skonis prieškario Lietuvoje

Olandų kapitonas de Vizas, pasak vienos Amsterdamo kronikos, 1631 metais skundėsi savo darbdaviams – Olandijos Ost-Indijos kompanijai: "Šunimi pasirūpinama labiau, negu jūreiviu. Geriau aš jau tarnaučiau turkams, negu Kompanijai".

Laivo "Maistas" įguloje - jauni vyrai.
Laivo "Maistas" įguloje - jauni vyrai. @ nuotr.

Jūra - ne Eldorado kasyklos

Tai tik vienas iš daugybės panašaus turinio jūros darbininkų nusiskundimų žinomų jūreivystės istorikams. Per visus 6 tūkstančius metų, kai gyvuoja jūreivystė, eilinių jūreivių tarnyba laivuose niekada nebuvo lengva, o jų uždarbis neatlygindavo tų vargų ir pavojų, kuriuos jiems tekdavo patirti jūroje. 

Kita vertus, jūreivis, grįžęs iš reiso, galėdavo pasijusti ir turtuoliu, jei jis pamiršdavo, kad ta solidi suma pinigų, atsidūrusi jo kišenėje – tai atlygis už daugelio mėnesių darbą katorginėmis sąlygomis. "Jūrų vilkas", išlipęs į krantą, paprastai trokšdavo kompensacijos už atsiskyrėlišką ir nepriteklių pilną gyvenimą laive, todėl neretai jo sūriu prakaitu uždirbti pinigai jau pirmame uoste ištirpdavo kaip pernykštis sniegas. Taip buvo visais laikais, nors į jūrą plaukiantys vyrai beveik visada tikėdavosi, kad ten jų laukia Eldorado kasyklos.

 

Lietuviškos "baisybės" apie jūrą

Lietuviai vyrai niekada nerodė ypatingo noro veržtis į jūrą, nes ilgą laiką jie beveik neturėjo progos geriau ją pažinti. Tik pavieniai rekrūtai iš Didžiosios ir Mažosios Lietuvos kartais patekdavo tarnauti į kaizerinės Vokietijos ar carinės Rusijos karinius laivus. O šiaip jau mūsų paprasti žmoneliai mėgavosi sėslaus gyvenimo malonumais, pasižymėjo ramiu charakteriu, todėl net vargų prispausti nebandydavo, kaip kokie nors skandinavai, laimės ieškoti jūroje. Paprastai jiems užtekdavo ryžto tik nusipirkti "šipkartę" jūrų kelionei į pasakų šalį Ameriką. Du kartus perplaukę Atlantą pradvisusiose žemutinio denio patalpose, patyrę šlykščias jūros ligos kančias, grįžę namo "amerikonai" apie jūrą pripasakodavo tokių baisybių, jog bet kam atimdavo norą susivilioti jūreiviška dalia, kuri išties nebuvo lengva.

To meto laivų savininkų požiūrį į jūreivių nusiskundimus gana atvirai ir aiškiai yra išdėstęs senas jūrų vilkas Gustavas Eriksonas savo laiške Lietuvos Respublikos pasiuntiniui Suomijoje J. Savickiui, kai kilo konfliktas dėl sustreikavusių lietuvių, kurie atliko jūrinę praktiką šio Suomijos švedo burlaiviuose: "Šiais laikais jūrininkų atliekamas fizinis darbas tai tik menka dalelė to, kas jūrininkui teko nudirbti laive prieš 25-30 metų, kuomet nebuvo tokių lengvų nuostatų, tačiau vienok toks jūrininkas jautėsi laimingas. Jūrininkas, nusiskundžiąs šiandien, kad jam sunkiai tenka dirbti, daro tat nežinodamas, kad jis yra belinkstąs į prabangą. Šitoksai jūrininkas sudaro labai blogą pavyzdį". Tiesa, Gustavas Eriksonas, priklausė tiems senosios kartos jūrininkams, kurie išėjo sunkią gyvenimo mokyklą tolimosios laivininkystės burlaiviuose, o be to, pasak J. Savickio, "šykštus tai buvo žmogus, nemažai turėjau vargo, kol susikalbėjau su juo piniginiais reikalais".

 

Rėksmai užsienio laivuose

Vienoje iš savo ataskaitų (1927 m.) J. Savickis rašė: "Pasiuntinybėje buvo apsilankę du Lietuvos jūreiviai-mokiniai... Jie sakosi kurį laiką abu plaukiojo mažučiame latvių laiviūkštyje "Windau". Jokio atlyginimo, elgimasis ir užlaikymas kuo blogiausias". Apibūdindamas būklę tų Lietuvos jaunuolių, kurie blaškėsi svetur tikėdamiesi įgyti jūreiviškos patirties, pasiuntinys citavo Juozo Kaminsko, vėliau tapusio tolimosios laivininkystės kapitonu, laišką: "Mane eksploatavo ant vokiečių laivo ir apsiėjimas buvo ne kaip su mokiniu arba matrosu, bet kaip su paprasčiausiu žmogumi ant laivo. Gaudavau rėkt ir kitą kartą daugiau negu žodžiu...".

Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pirmasis sekretorius J. Urbšys 1931 m. vasario 5 d. raštu Užsienio reikalų ministerijai pranešė: "Lietuvos konsulas Belgijoje p. Furst-Magerman prašo atkreipti Ministerijos akį., kad daug jaunų lietuvių kreipiasi į Belgijos konsulato biurus, prašydami jiems parūpinti matroso vietų uždarbio tikslu". Pasirodo, kai kurie lietuviai, tikėdamiesi geresnio uždarbio, Klaipėdos, Liepojos ir Rygos uostuose susirasdavo laikino darbo užsieniečių laivuose, plaukiančiuose į Antverpeną ar kitus Belgijos uostus. Čia jų "angažamentas" baigdavosi, o kitų pasiūlymų didesnės jūrinės patirties neturintys artojų sūnūs dažniausiai nesulaukdavo. 

Belgų policija, laikydama juos bedarbiais, stengdavosi lietuvaičius per Vokietijos sieną išgrūsti namo, o vokiečiai nelaimėlius neretai vėl išvarydavo atgal į Belgiją. "Žodžiu, tokiu būdu daug mūsų jaunimo pakliūva į labai sunkų padėjimą" – rašė savo ataskaitoje J. Urbšys. Gražesnes į jūrą pasinešusių lietuvaičių viltis žadino prakutusių Lietuvos verslininkų ir "jūriškai" nusiteikusių visuomenės veikėjų pastangos kurti tautinį prekybos laivyną: negi saviškis saviškį skriaus!

 

Turtų iš jūreivystės nesukrovė

Paskutiniaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo tarpukaryje metais jos prekybos laivyną sudarė tik 10 palyginti nedidelių laivų ir negausus lietuvių jūrininkų būrelis. 

"Lietuvos Baltijos Loido" ir "Sandėlio" laivininkystės bendrovės, siekdamos visiško savarankiškumo ir tautinių ambicijų skatinamos, stengėsi savo laivų įgulas sudaryti iš lietuvių, tačiau tai sekėsi sunkiai, nes trūko kvalifikuotų jūros darbininkų. Siekiant išspręsti šią problemą, 1938 metais buvo organizuoti pusantro mėnesio trukmės kursai jūreiviams parengti. Jiems vadovavo jūreivystės inspektorius T. Daukantas – jūrų kapitonas ir atsargos generolas. Paskelbus, kad kursantai gaus nemokamą maistą ir nakvynę, buvo gauta daugiau kaip pusantro tūkstančio pareiškimų. Tuo metu lietuviškiems laivams tiek daug jūros darbininkų nereikėjo, tad laimė tapti būsimais jūreiviais nusišypsojo tik 28 asmenims. Kas šiuos vyrus patraukė į jūrą dabar galima tik spėlioti.

Prieš keliolika metų Šilutėje man teko susipažinti su tarpukario laikų jūreiviu Benediktu Marcinkevičiumi. Jis pasakojo, jog 1932 metais baigęs karinę tarnybą Klaipėdoje ir pradėjęs uoste dirbti kroviku, susigundė jūreivišku gyvenimu, kuris, žiūrint iš šalies, atrodė ne tik įdomus, bet ir materialiai patrauklus. Iki pat pirmosios sovietinės okupacijos B. Marcinkevičius dirbo jūreiviu "Panevėžio", "Kauno" ir "Marijampolės" laivuose. "Pragyvenimui pinigų pakakdavo, tačiau turtų nesusikroviau" – pasakojo buvęs jūreivis.

 

Jūreivio ir samdinio uždarbiai 

"Lietuvos Baltijos Loido" bendrovės laivuose, kaip rodo išlikę archyviniai dokumentai, oficialus laivo kapitono atlyginimas per mėnesį siekdavo 900, pirmojo šturmano – 475, antrojo šturmano – 350, mechaniko – 600 litų. Eiliniai įgulos nariai uždirbdavo žymiai kukliau: jūreiviai – po 200 litų, kūrikai – 220, jaunesnysis jūreivis – 120, vadinamasis "boy" (valytojas ir virėjo pagalbininkas) – 50 litų. Be to, kiekvienas įgulos narys dar gaudavo 2,5 lito maistpinigių parai. Kaip man pasakojo "Kretingos" kapitono E. Sliesoraičio našlė, jos vyro kapitoniška alga garantavo pasiturintį šeimos gyvenimą Kaune. Pasitikti vyro, grįžtančio iš reiso, į Klaipėdą ji paprastai važiuodavusi su taksi, kuris tuomet kainavo nepigiai. Eilinių jūreivių atlyginimas, lyginant su žemės ūkio samdinių uždarbiu, buvo pakankamai didelis, tačiau nuo kvalifikuotų įmonės darbininkų skyrėsi nedaug. 1937 metais prie Klaipėdos krašto darbininkų ir amatininkų susivienijimo įkurta jūrininkų sekcija turėjo apie 40 narių. "Dauguma jų, – kaip rašė žurnalas "Jūra" (1937 m. Nr.7), – yra patyrę jūrininkai, plaukiojantieji po keletą metų. Jų dauguma, apie 30 asmenų, dabartiniu metu randasi pusiau bedarbių padėtyje, kadangi neturi darbo jūreivyboje ir yra priversti pelnytis duoną ne savo specialybės srityje". Matyt, todėl 1939 m. vasario 11 dieną jūrininkų sekcija Lietuvos uostamiesčio guberanatoriui įteikė memorandumą, kuriame buvo rašoma: "Dabartiniu metu plaukiojančių jūrininkų atlyginimas nėra numatytas įstatymu, kaip kad kitose jūrų valstybėse, bet priklauso nuo laivų savininkų noro bei malonių... Buvo ir yra atsitikimų, kad ištikus nelaimei arba susirgus jūrininkui, jo išlaikoma šeima likdavo be duonos kasnio".

 

Laivuose - šuniškas maistas

Kokiomis sąlygomis "Lietuvos Baltijos Loido" akcinės bendrovės laivuose gyveno ir dirbo jūreiviai galima spręsti iš kapitono Felikso Marcinkaus ataskaitos, kurią jis pateikė savo vadovybei, kai jos nurodymu 1938 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais buvo pasiųstas inspektuoti bendrovės laivų. Paplaukiojęs per Europos uostus su garlaiviu "Panevėžys", jis rašė:

"1. Tiesiog gėda ir skaudu būdavo, kuomet kitų tautų jūrininkai atėję į laivą juokdavosi ir stebėdavosi, kad žemės ūkio krašto laive toks, jų žodžiais tariant, tiesiog šuniškas maistas. Ar tai tinkami jūroje dirbančiam vyrui pietūs: košė ant margarino ir skysta sriuba. Arba štai pusryčiai: silkė ir kava su juoda duona ( kartais ir kava be cukraus)"...

2. Šiame laive, kuris vežioja anglis, koksą, trąšas, prausyklų įtaisymas jūrininkams būtinas. Anksčiau jos buvo ir veikė, bet dabar jos pagadintos ir, matyt, kapitono nuomone, nereikalingos. Taisyti jų nesirengiama, paliekama jūrininkui pačiam atsinešti kibirą vandens iš mašinų skyriaus. Visiškai nekreipiama dėmesio, kad tuo vandeniu praustis neįmanoma, jis turi daug priemaišų ir yra per slidus.... Nepavydėtinas yra ir jūrininko guolis. Šienikas (impilas) visiškai nekeičiamas, matyt manoma, kad jis tinka nuo laivo pastatymo iki jo pabaigos. Šiurpu žiūrėti, kiek įvairiausių parazitų randa ten labai patogią vietą....

3. Atlyginimo klausimas jūrininkams yra vienas opiausių. Dalį algos, kurią jūrininkas turi teisę gauti laive, jei jos reikalaujama, kapitonas privalo išmokėti. Tačiau kapitonas su jūrininkų pamatuotais prašymais nesiskaito ir išmoka tiek, kiek nori ir kada nori. Su viršvalandžių apmokėjimu taip pat netvarka....

4. Skaitau labai svarbiu klausimu tinkamą laive, kaip žmogaus, traktavimą matroso ar kūriko. Baudžiavos laikus jau seniai pergyvenome, vergų taip pat nėra, tai, rodos, žmogus privalėtų gerbti žmogų visiškai nežiūrėdamas jo socialinės padėties. Štai vaizdingas atsitikimas, kur kapitonas išsireiškia, kaip jis traktuoja jūrininkus. Sužinojęs, kad virėjas, neturėdamas sviesto, užsako nupirkti įgulai marmelado, grasina virėjui ir štai kaip išsireiškia:" Kaip paprasti žmonės gali valgyti marmeladą?". Įdomu, kokie tai "paprasti" ir kokie tie "nepaprasti" žmonės? Svarbiausia, kad pinigų maistui skiriama lygiai vienodai kūrikui, kapitonui ir matrosui. Tik labai gaila, kad kapitono maistas toli gražu skiriasi nuo jūreivio maisto. Toks žmonių žeminimas iššaukia neapykantą, nepasitikėjimą ir žymiai nuo to krinta jūrininkų moralė..."

 

"Pašmugeliuodavo" kontrabandinėmis prekėmis

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad tokia nepavydėtina tvarka vyravo tuo laikotarpiu, kai trūkstant savų diplomuotų specialistų į "Lietuvos Baltijos Loido" ir kitus su Lietuvos vėliava plaukiojančius laivus buvo priimami užsieniečiai. Kviestiniai kapitonai, šturmanai ir mechanikai į vietinius jūrininkus žiūrėjo iš aukšto, neretai ignoruodavo ir laivininkystės vadovų nurodymus. Kaip rodo išlikę archyviniai dokumentai, jie nepasižymėjo nei ypatingu stropumu, nei sąžiningumu. Padėtis ėmė keistis, kai Suomijoje jūreivystės mokslus baigę lietuviai pagaliau gavo oficialius jūrų kapitonų diplomus ir pakeitė samdytus užsieniečius. Laivininkystės bendrovių savininkai, kaip ir įprasta verslininkams, nelepino savo darbuotojų, bet ir nesityčiojo iš jų, kaip dabar neretai nutinka neaiškios kilmės laivuose dirbantiems lietuviams.

Nors tarpukario Lietuva ir nedaug teturėjo jūreivių, tačiau ši profesija šalies visuomenės buvo gerbiama ir vertinama., nes ne tik jūrinės organizacijos, bet ir valdžia gana aktyviai propagavo jūros reikšmę tautai ir valstybei, informavo Lietuvos visuomenę apie uostą, prekybos laivyną, ragino jaunimą rinktis jūrininkų specialybes. Lietuvos prekybos laivai plaukiojo į Prancūziją, Olandiją, Belgiją bei kitas šalis, gabendami iš Klaipėdos apdirbtą miško medžiagą, linus, javus, kitus žemės ūkio produktus. Jaunus vyrus darbas šiuose laivuose traukė didesnis uždarbis, nei krante, nes jie, kaip ir daugelio šalių jūreiviai, "pašmugeliuodavo" kontrabandinėmis prekėmis, o taip pat galimybė nemokamai pasidairyti po platesnį pasaulį. 

Tai tik keli štrichai iš tarpukario Lietuvos eilinių jūreivių gyvenimo. Kuo jis panašus ir kuo skiriasi nuo dabartinės mūsų jūreivių padėties, spręskite patys.

Fotoreportažas
  • Jūros skonis prieškario Lietuvoje-Foto-nr-2247_2248.jpg
  • Jūros skonis prieškario Lietuvoje-Foto-nr-2247_2249.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Jūros skonis prieškario Lietuvoje"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.