Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Vaikystėje visada svajojau apie jūrą ir svetimus kraštus. Svajonė išsipildė - sėdim su laive dirbančiu vietiniu Saidov ir grožimės ekvatoriaus saulėlydžiu - Žydrūnas Naujokas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Jūrų katastrofa sunaikinusi miestą

1917 metų gruodžio 6 dieną Halifakso uoste Kanadoje įvyko jūrų katastrofa, kurios metu nugriaudėjo galingiausias bet kada nors žmonių sukeltas sprogimas kol dar nebuvo prasidėjęs branduolinės energijos amžius.

Laivų susidūrimo ir sprogimo vieta.
Laivų susidūrimo ir sprogimo vieta. @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Reikšmingas Halifaksas

 

Tą lemtingą gruodžio dieną Halifakse tvyrojo įprastinė atmosfera. Jo uostas buvo tiesiog prikimštas įvairių šalių prekybiniais ir Kanados bei Didžiosios Britanijos kariniais laivais.

Pirmojo pasaulinio karo metais (1914-1918) didžiausias neužšąlantis Šiaurės Amerikos uostas buvo tapęs pagrindine baze transatlantiniams konvojams, kurie į kariaujančią Europą iš Kanados ir JAV gabeno humanitarinę pagalbą bei karinę amuniciją. Atplaukę laivai paprastai stovėdavo Bedfordo baseine, uždaroje įlankoje už Halifakso uosto. Išėjimą į uostą ir atvirą jūrą jungė tik siauras praėjimas. Judėjimą šiuo kanalu reguliavo uosto locmanai.

Tyla ir ramybė tą ankstyvą gruodžio 6-osios rytą apgaubusi Naujosios Škotijos kalvas ir jų papėdėje pastaruoju metu smarkiai išaugusį Halifaksą, turintį 50 000 gyventojų, nepranašavo jokios nelaimės.

 

Atvykėliai

 

Dar tik brėško ankstyvas žiemos rytas, kai 130 metrų ilgio norvegų krovininis garlaivis „Imo“, vadovaujamas 39 metų kapitono Haakono Framo, paliko Bedfordo baseiną ir lėtai plaukė siauru kanalu, vedančiu į jūrą. Jis ruošėsi vykti į Niujorką, kur turėjo paimti humanitarinį krovinį karo nuniokotai Belgijai ir Prancūzijai.

Tuo metu iš Niujorko į Halifaksą atplaukė prancūzų karinis transporto laivas „Mont Blanc“, pakrautas įvairiausių sprogmenų – trotilo, piroksilino ir degaus kuro. Prieš karą laivams, vežantiems pavojingus krovinius, nebuvo leidžiama įplaukti į Halifakso uostą. Šį kartą, bijantis Vokietijos povandeninių laivų, 98 metrų ilgio, daugiau kaip 3000 tonų talpos garlaiviui „Mont Blanc“ buvo leista įplaukti į Bedfordo baseiną, kur bus formuojamas konvojus reisui į Europą.

Taip jau atsitiko, kad abu laivai beveik vienu metu atsidūrė siaurame praėjime, kurio vienoje pusėje buvo Halifakso, o kitoje – jo priemiesčio Dortmuto gyvenamieji ir pramoniniai rajonai.

 

Lemtingas susidūrimas

 

„Imo“ garlaivio budintis šturmanas, stovėjęs ant tiltelio sparno, pastebėjo, kad priekyje keistai manevruoja „Mont Blanc“. „Ką jie daro, mulkiai? – nusikeikė šturmanas, bet užbaigti mintį iki galo jau nebuvo kada, Jis vienu šuoliu atsidūrė vairinėje ir trūktelėjo telegrafo rankenėlę į padėtį „Visu greičiu atgal“. Deja, jau buvo vėlu. Juodas prancūzų laivo bortas neišvengiamai artėjo..

Netrukus nestiprus, bet juntamas smūgis sukrėtė „Imo“, pasigirdo metalo džeržgesys. Dar po minutės, lydimas prancūziškų keiksmų, „Imo“ lėtai ėmė trauktis atgal. Kapitonas ir kiti norvegų laivo karininkai lengviau atsiduso. Garlaiviui „Mont Blanc“ tik lengvai buvo įlenktas bortas ir apgadintas falšbortas. Atrodė, kad nepajudėjo iš vietos ir ‚prancūzo“ denį užgriozdinę metaliniai bakai, kuriuose paprastai gabenami tepalai ir benzinas.

Prancūzų laive niekas nepastebėjo, kaip iš vieno bako išsiraizgė žydras liepsnos liežuvėlis. Denyje dar tebebuvo rodomi kumščiai įkandin tolstančio „Imo“, kai vienas pastabesnis jūreivis sušuko „Ugnis!“.

 

Bailus pabėgimas?

 

Staigiai buvo pajungtos ugniagesių žarnos. Atrodė, kad ugnis neatlaikė vandens atakos, tačiau netrukus ji vėl šovė į dangų. Ugnies liežuviai pradėjo plaikstytis vis ant naujų ir naujų eilėmis sustatytų  bakų. Jūreiviai palengva traukėsi prisidengdami vandens siena. Neilgai trukus visa laivo priekinė dalis jau skendėjo ugnyje.

Žmonės neištvėrė. Nepaisydami karininkų komandos, jūreiviai netvarkinga minia puolė prie valčių. Tie, kurie pateko į jas pirmieji, nesiruošė laukti draugų dar likusių denyje. Tik perpus užpildytos valtys skubiai yrėsi nuo „Mont Blanc“.

Jūreiviai, stebėję gaisrą iš kitų laivų, stebėjosi tokiu prancūzų elgesiu. Gaisras neatrodė toks baisus, juolab, kad uoste stovi gaisriniai laivai. Todėl prancūzų įgulos bėgimas kituose laivuose buvo įvertintas kaip gėdingas bailumas.

Anglų kreiserio „Highflyer“ vadas įsakė pasiųsti katerį su komanda į pagalbą liepsnojančio garlaivio įgulai. Netrukus anglai jau vikriai ropštėsi prancūzų paliktais štormtrapais į „Mont Blanc“ denį. Kreiserio vadas buvo įsitikinęs, kad jo vaikinai susidoros su gaisru ir nušluostys nosį bailiems prancūzams. O tada šlovė ir apdovanojimai!  Jam net į galvą neatėjo mintis, kad prancūzai bėgo iš savo laivo ne vien tik paprasčiausios baimės genami, bet ir žinodami, kad tai paskutinis šansas išlikti gyviems.

 

Paskutinis pranešimas

 

Kai didesnė laivo dalis jau buvo ugnies valdžioje, prie jo priplaukė vilkikas „Stelle Maris“ ir  keturi gaisrinės kateriai. Vilkikas perėmė lyną, kurį jam perdavė anglai iš laivagalio, ir pradėjo degantį garlaivį tempti į kanalo vidurį, toliau nuo kranto.

Minia, užtvindžiusi pakrantę, smalsiai stebėjo retai pasitaikantį reginį – liepsnų laižomą laivą. Niekam nekilo mintis, kad visa tai gali baigtis baisia katastrofa. Tik vienas vyras krante žinojo kokias pasekmes gali sukelti degantis laivas. Tai buvo geležinkelio tarnautojas Vincentas Kolemanas, kuris kontroliavo per uostą einančius krovinius ir žinojo kas buvo pakrauta į garlaivį „Mont Blanc“. Ištikimas pareigai, jis iki paskutinės savo gyvenimo minutės iš savo kontoros uoste telegrafu perdavinėjo pranešimus artimiausioms geležinkelio stotims: „Sulaikykite traukinį. Prie 6 krantinės dega laivas pilnas sprogmenų. Įvyks didelis sprogimas. Goodbye, vaikinai!”

 

Baisios pasekmės

 

Buvo tik kelios minutės po devynių ryto, kai nuo „Mont Blanc“ denio šovė į viršų didžiulis ugnies kamuolys. Sprogimo griausmas nuriedėjo per visą miestą. Vieta, kur prieš minutę stovėjo prancūzų garlaivis, virto pragaro katilu. Dangun šovęs dūmų stulpas apgaubė miestą grybo pavidalo debesimi.

Laivai, kuriuos nuo krantinės atplėšė sprogimas, bejėgiškai dreifavo po visą uosto akvatoriją. Kanados kreiserį „Niobe“ sprogimo banga baisia jėga trenkė į medinį pirsą, kuris subyrėjo tarsi būtų kartoninis, o ne iš pušies rastų pastatytas.

Daugelis aukštų miesto pastatų, neatlaikę sprogimo bangos sugriuvo kaip kortų nameliai. Po jų nuolaužomis ir dėl kilusių gaisrų žuvo apie 2000 žmonių, maždaug 9000 patyrė rimtus sužeidimus. Daugiau kaip 300 žmonių, stebėję nuo krantinės degantį laivą, buvo apakinti ryškaus sprogimo blyksnio.

Kitą dieną prasidėjo smarki pūga, o daugiau kaip 6000 tūkstančiai žmonių buvo likę visiškais benamiais, dar 25 000 gyventojų neturėjo tinkamos gyvenimui pastogės.

 

Baimės akys didelės

 

Po sprogimo daugelis Halifakso gyventojų manė, kad tai vokiečių šnipų organizuota diversija.  Tokią versiją palaikė ir vietinis laikraštis „Halifax Herald“. Tai perėjo į isteriją. Jos auka tapo ir ligoninėje gydomas sunkiai sužeistas „Imo“ laivo vairininkas norvegas Jonas Johansonas. Karo policija jį sulaikė atradusi tarp jūreivio asmeninių daiktų tariamai vokiečių kalba parašytą laišką. Paskui paaiškėjo, kad laiškas iš tikrųjų buvo parašytas norvegiškai.

Dauguma vokiečių tautybės Halifakso gyventojų ar svečių buvo suimti ir įkalinti. Kilusi isterija kiek aprimo, kai paaiškėjo tikrosios sprogimo priežastys, tačiau gandai, kad prie šios katastrofos nagus prikišo vokiečiai, gyvavo dar ilgai.

 

Kaltų nebeliko

 

1917 metų gruodžio 13 dieną išlikusiame po sprogimo Halifakso miesto teismo pastate prasidėjo katastrofos padarinių nagrinėjimas. Jos kaltininkais buvo pripažinti „Mont Blanc“ kapitonas Aime Le Medec ir vietinis locmanas Frencis Mackey. Jie iš karto buvo areštuoti. Po metų, bylą išnagrinėjus Aukščiausiajam Kandos teismui, abu buvo paleisti, jiems taip buvo gražintos laivavedžių licencijos

Tarptautinis Teismas, nagrinėdamas prancūzų ir norvegų laivininkystės kompanijų ieškinius, pripažino, kad vienodai kalti abiejų laivų kapitonai. Norvegų laivo kapitonas Haakonas Fromas žuvo sprogimo metu. Prancūzų laivininkystės kompanija nepripažino teismo sprendimo ir buvęs „Mont Blanc“ kapitonas A.Le Medec toliau tarnavo toje pačioje laivininkystėje. 1931 metais išeinant į pensiją, jis buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu.

2003 metais Kanadoje buvo sukurtas mini serialas „Sugriautas miestas“ („Shattered City: The Halifax Explosion“), kuriame pasakojama apie 1917 metų gruodžio 6 dienos įvykius Halifakse.

Fotoreportažas
  • Jūrų katastrofa sunaikinusi miestą-Foto-nr-5933_5934.jpg
  • Jūrų katastrofa sunaikinusi miestą-Foto-nr-5933_5935.jpg
  • Jūrų katastrofa sunaikinusi miestą-Foto-nr-5933_5937.jpg
  • Jūrų katastrofa sunaikinusi miestą-Foto-nr-5933_5938.jpg
  • Jūrų katastrofa sunaikinusi miestą-Foto-nr-5933_5939.jpg
  • Jūrų katastrofa sunaikinusi miestą-Foto-nr-5933_5940.jpg
  • Jūrų katastrofa sunaikinusi miestą-Foto-nr-5933_5942.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Jūrų katastrofa sunaikinusi miestą"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.