Jūros šventės nėra šiuolaikinis išradimas. Jos buvo rengiamos jau Senovės Romos laikais dar prieš Kristaus gimimą. Gal jos tada ir nepasižymėjo glamuriniu meniškumu, tačiau savo užmojais gerokai lenkė dabartinius panašaus turinio šou.
Jūrų mūšiai amfiteatre
senoje graviūroje vaizduojamas Senovės Romos amfiteatras, kuriame vykdavo gladiatorių kautynės ant vandens. @ nuotr.
Romėnų marinistinis šou
Senovės Romoje vienu prabangiausiu šou renginiu buvo laikoma jūrų mūšio imitacija. Amfiteatruose, ežeruose ar specialiai įrengtuose tvenkiniuose rengiamos laivų kautynės vadinosi naumachija. Apie jas rašė Gajus Plinijus Vyresnysis ir kiti romėnų istorikai.
Pirmasis toks mūšis, tikint išlikusiais raštais, įvyko 46 metais prieš mūsų erą. Tada Julijaus Cezario įsakymu Marso lauke Romoje buvo iškastas didžiulis tvenkinys, prilygstantis ežerui. Jame kovėsi 16 galerų ir 2 tūkstančiai gladiatorių. Minios žiūrovų naumachiją stebėjo nuo terasų, juosiančių tvenkinį.
Yra išlikusių žinių ir apie kitas naumachijas. 480 metais prieš mūsų erą buvo suvaidinta Salamino jūrų mūšio, kuriame kovėsi graikai su persais, inscenizacija. Esą tada naumachijoje dalyvavo 24 karo laivai ir 3 tūkstančiai kovotojų..
Pačią stambiausią naumachiją organizavo imperatorius Klaudijus Fučino ežere netoli Romos. Ten buvo nuleista į vandenį 50 karo laivų, kuriuose kovėsi 20 tūkstančių žmonių. Laivų kautynes stebėjo apie pusę milijono žiūrovų, susėdusių ant kalvų, supančių ežerą. Bijantis neramumų, kaip ir dabar dažnai daroma, apsaugai buvo pasikviesta kariuomenė.
Kautynės iki mirties ir laisvės
Inscenizuotose jūrų kautynėse dalyvaujančių laivų įgulos būdavo sudaromos iš gladiatorių, karo belaisvių ir nusikaltėlių. Neretai nugalėtojams būdavo suteikiama laisvė, todėl vaidinimas tapdavo žūtbūtine kova ir nugalėtojai siūbuojančią areną dažnai palikdavo taip smarkiai sužaloti, kad juos nebeilgai džiugindavo atgauta laisvė.
Po Fučino ežere vykusios jūrų mūšio inscenizacijos visi jos dalyviai buvo paleisti į laisvę. Išskyrus kelių galerų įgulas, kurios buvo apkaltintos bailumu.
Galime žavėtis antikos laikų žymiųjų žmonių išmintimi, tačiau tuometinė visuomenė ir jos vadovai nepasižymėjo humaniškumu. Kautynių peripetijas žiūrovai palydėdavo švilpimu ar aplodismentais, tačiau jų visai nejaudino kovotojų žaizdos ir mirtis. Net kautynių organizatoriai šaltakraujiškai palikdavo be pagalbos degančiuose ir skęstančiuose laivuos prie suolų prirakintus irkluotojus.
Mūsų dienų istorikai neabejoja naumachijų egzistavimu, tačiau jie, žinodami savo kolegų senovėje polinki hiperbolizuoti, abejoja pateiktais skaičiais. Tikriausiai šiame šou dalyvavę laivai būdavo mažesni, negu tikrieji to meto karo laivai, o ir kovotojų skaičius ne toks jau didelis.
Sena tradicija nemiršta
Žlugus Senovės Romai, kurios piliečiai buvo pamėgę prabangą ir pramogas, ilgą laiką naumachijos buvo pamirštos. Tik 1550 metais Prancūzijos karalius Henrikas II Ruane surengė jūros mūšio inscenizaciją. Jei tikėti to meto gandais, tas renginys buvo skirtas ne tiek dvariškių, kiek jo ilgametės ir ištikimos meilužės Dianos de Puatje palinksminimui.
Ambicingasis korsikietis Napoleonas Bonapartas, tapęs Prancūzijos imperatoriumi ir Italijos karaliumi, 1807 metais įsakė naumachiją surengti Milane. Jūrose įsigalėję anglai, XVIII – XIX a. mėgo savo išpuoselėtų parkų tvenkiniuose rengti garsių jūros mūšių inscenizacijas.
Beje, 2010 metų gegužės 22 dienos vakare ir Danės upės žiotyse pirmą kartą Klaipėdoje buvo suvaidinta jūros kautynių inscenizacija. Ji vaizdavo 1808 metų spalio 30 dienos įvykius, kai čia susikovė prancūzų laivas su amerikiečiu laivu, atgabenusiu kontrabandą.
Kol kas stambiausia šių laikų naumachija buvo surengta 2009 metais Niujorke Queens Museum of Art. Beje, Rusija ir kai kurios kitos valstybės, minėdamos savo karinio jūrų laivyno atmintinas datas, mėgsta surengti karo laivų paradus ir kovinių veiksmų imitacijas. Tokie renginiai visada sulaukia nemažo piliečių dėmesio.
Fotoreportažas
0
0
Susiję straipsniai
Paminklui – ne, jūriniam keliui – taip
Jūros veteranai toliau vysto idėją Klaipėdoje pastatyti paminklą buvusiam ir kaip dūmas išnykusiam Lietuvos laivynui.
Meno jėga
Senovės Romoje jūreiviai, patyrę laivo katastrofą ir netekę pragyvenimo šaltinio, galėjo oficialiai prašyti išmaldos.
