Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Vaikystėje visada svajojau apie jūrą ir svetimus kraštus. Svajonė išsipildė - sėdim su laive dirbančiu vietiniu Saidov ir grožimės ekvatoriaus saulėlydžiu - Žydrūnas Naujokas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Kariškis - uosto režimo strategijos ir saugumo kūrėjas

Tokių žmonių kaip Vytautas Kazimieras Urbas atkuriant Lietuvos nepriklausomybę mūsų šalyje buvo vienetai. Sankt Peterburge jis įgijo laivų elektronikos aukščiausią išsilavinimą, TURĖJO karo laivyno modernizavimo patirties. Tai jis pritaikė kuriant Lietuvos karines jūrų pajėgas, tvarkant Klaipėdos uosto apsaugos sistemą kovai su kontrabanda, terorizmu ir kitais nusižengimais.

Vytautui Urbui brangiausia Lietuvos karinių jūrų pajėgų komandoro uniforma su užtarnautais ženklais.
Vytautui Urbui brangiausia Lietuvos karinių jūrų pajėgų komandoro uniforma su užtarnautais ženklais. @ Vidmanto Matučio nuotr.

Penkiamečio tremtis į Sibirą

Prieš karą Pasvalio rajono Daglienų kaime gyveno pasiturintys ūkininkai Urbai. Jie prakuto iš nelengvo darbo. Čia gimė ir Vytautas Kazimieras Urbas. Tėvai turėjo 27 ha žemės, miško. Užėjus sovietams juos įskundė kaimynas.

Vieną 1949-ųjų rytą į Sibirą buvo išvežti penkiametis Vytukas, dvejais metais jaunesnis jo brolis Antanas, metais vyresnė sesuo Ada kartu su mama. Tėvo nebuvo namie. Jis buvo miške, tarp pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvių. Kai Urbui vyresniajam pasakė, kad žmona su vaikais tremiama į Sibirą, užšoko ant žirgo ir atjojo į Panevėžį. Saviškius rado jau vagone.

„Savo vaikų aš nepaliksiu“, – tarstelėjo ir pasidavė. Taip ir išdardėjo visi iš Lietuvos į Irkutsko srities Zima miestelį devyneriems metams.

 

Kai grįžo į tėviškę po tremties, jų namuose gyveno mokytojų šeima. Ji jiems užleido namo dalį pradėjo mokyti vaikus lietuviškai rašyti be klaidų.

Vytautas labiausiai norėjo mokytis. Tėvo sesers farmacininkė Barboros Steiblienės pakviestas Marijampolėje baigė J.Jablonskio vidurinę mokyklą

 „Jeigu ne teta, nebūčiau pasiekęs aukštesnio mokslo“, – tikino V.Urbas.

Iš to laiko jis įsiminė ir klasės auklėtoją Joną Kvederaitį. Pas jį 5-6 kartus per savaitę eidavo papildomai mokintis lietuvių kalbos.

„Rašyti lietuviškai nemokėjau, kalbėjau su aukštaitišku akcentu“, – prisiminė jis jaunystę.

 

 

 

 

Iškvietė N.Krupskajos sūnėnas

 

Baigė mokyklą ir jau žinojo, ką norės studijuoti toliau. Padėjo į rankas pakliuvusi Norberto Vinerio knyga apie kibernetiką ir automatinį valdymą. Mokykloje jis aktyviai dalyvavo ir chemikų, fizikų, matematikų būreliuose.

„Svajojau apie kibernetiką. Lankiausi Vilniuje, Kaune. Girdėjau, kad tremtinio sūnui nėra ko lįsti į aukštąją“, – išliko skaudūs žodžiai.

Nepalankios buvo ir aplinkybės. Teta dukrą leido į medicinos mokslus, po metų turėjo studijuoti ir jos sūnus. Išlaikyti trijų studentų ji negalėjo. Vienas iš variantų Vytautui buvo – studijuoti kibernetiką karinėje mokykloje. Bet ar nepakiš kojos praeitis – tremtis?

Tuomet jau buvo suteikta teisė į karo mokykla priimti ir lietuvius. Nuėjo į karinį komisariatą, prašneko apie norą studijuoti, tremtį.

„Patarė parašyti biografijoje, kad buvau tremtyje. Įtraukė į sąrašus, kad noriu studijuoti mokslus, susijusius su skaičiavimo technika“, – į praeitį grįžo V.Urbas.  

Atvyko į Leningrado aukštąją karo laivyno elektronikos mokyklą. Pradžioje nepriėmė dėl sveikatos, vėliau suklupo rašydamas rašinį rusų kalba. Nebuvo skaitęs Fiodoro Dostojevskio knygos.

„Nuėjau pas mokyklos vadą – admirolą Michailą Krupskij, garsios revoliucionierės Nadeždos Krupskajos sūnėną. Pasakė – eik tarnauti į laivyną ir po to, jei labai norėsi, parašyk prašymą, aš tave iškviesiu į mokyklą“, – prisiminė V.Urbas.

Grįžęs iš Leningrado į Marijampolę kariniame komisariate pasiprašė į laivyną. Baltijos jūros laivyne vietos nebuvo, paskyrė į minininką Šiaurės laivyne artilerijos valdymo sistemos operatoriumi.

M.Krupskij įvykdė pažadą jaunam vaikinui – po metų iškvietė į mokyklą. Išlaikė egzaminus. Norėjo skirti mokintis radiometristu, nes tokią patirtį jis įgijo tarnaudamas minininke. V.Urbas nepaliko savo jaunystės svajonės, studijuoti skaičiavimo techniką, pasiprašė savo noru. Pateko tarp 72 studentų, kurie studijavo skaičiavimo techniką ir mokykloje buvo laikomi tarsi išrinktaisiais.

„Mokslai buvo labai rimti. Atestate žemiau ketverto negalėjo būti. Pasakė, kad gavus trejetą, turint pastabų dėl pažangumo, po mokyklos baigimo karininko laipsnio galima nesitikėti“, – tikino V.Urbas.

Jis buvo pavyzdinis studentas, aktyviai sportavo, išrinktas fakulteto fizinio parengimo vadovu. Fakultetas mokykloje pirmavo. Susitarė, kad iš mokyklos į miestą galės išeiti tik tie, kurie ant skersinio padarys ne mažiau kaip septynis apsivertimus.

 

Pasirinko – kur sunkiausia

 

Po pirmojo kurso V.Urbas pakliuvo į stažuotę povandeniniame laive „Baldarai“. Jis stovėjo Rygos povandeninių laivų bazėje. Ten įvyko pirmasis nusileidimas po vandeniu.

„Jei turi baimės jausmą, geriau neik į povandeninius laivus. Aš to jausmo neturėjau. Kai kurie bendrakursiai jį pajuto. Nėra malonu, kai laivui leidžiantis žemyn keičiasi slėgis ir jį labiausiai jauti ausyse“, – prisiminė V.Urbas.

Po antrojo kurso stažuotė jau buvo Šiaurės laivyno kreiseriuose. Po kitų kursų – Šiaurės laivyno Gadžijevo povandeninių laivų bazėje netoli Murmansko.

Prisimena, jog pirmojo povandeninio laivo vadas buvo Vladimiras Černavinas. Tai buvo garsus povandenininkas – šeštame dešimtmetyje su dyzeliniais povandeniniais laivais atlikęs ilgalaikius žygius į Šiaurės Atlanto vandenyną. Vėliau jis tapo Šiaurės laivyno vadu, SSRS gynybos ministro pavaduotoju, Rusijos karinio jūrų laivyno vadu.

V.Urbo tarnyba povandeniniuose laivuose prasidėjo naujos kartos 667A projekto atominių povandeninių strateginės paskirties laivų divizijoje. Tai buvo nauji laivai, kuriuos reikėjo greitai perprasti. Šaltojo karo metais jie turėjo plaukti budėti prie JAV krantų. Buvo pasirengę bet kuriuo momentu paleisti atomines raketas į JAV miestus.

„Šiaurės laivyne povandeniniai laivai neturėjo pavadinimų. Jie buvo žymimi raidėmis su skaičiais – mažesni buvo su dviejais skaičiais, didesni – su trijais. Pirmas povandeninis laivas į kurį pakliuvau Šiaurės laivyne buvo „K-210“. – prisiminė V.Urbas.

Prisipažino, kad jokių pažinčių SSRS karo laivyne neturėjo, todėl ėjo ten, kur buvo sunkiausia.

Po Leningrado aukštosios karo laivyno elektronikos mokyklos ir papildomų kursų Estijos Paldiski mieste bei Maskvoje, V.Urbas tapo povandeninio laivo elektroninės grupės vadu. Jis rūpinosi raketų, torpedų valdymu, navigacijos sistemomis.

Povandeniniuose laivuose būdavo dvi elektroninio valdymo sistemos. Kol viena veikdavo kita budėdavo tuščiu režimu ir būdavo parengta pasikeisti, jei įvyktų koks nors gedimas.   

 

Tykojo prie JAV krantų

 

Po studijų Vytautas Urbas Šiaurės laivyne tarnavo septynerius metus. Per tą laiką tris kartus buvo reisai iš Šiaurės laivyno bazės prie JAV krantų ir atgal. Plaukdavo po ledais, prekybinių laivų priedanga, sunkiausios laivybos vietomis.

Povandeninis laivas su 16 atominių galvučių turėdavo nuplaukti nepastebėtas ir tris mėnesius budėti numatytose pozicijose. Trys SSRS povandeniniai laivus prie JAV krantų nuolat budėjo Atlanto vandenyne ir dar trys – Ramiajame vandenyne.

„Mes laivo įgulos nariai nežinojome, į kokius JAV miestus būtų skridusios mūsų paleistos raketos. Šifrų duomenys buvo seife pas laivo vadą“, – reisus prie JAV krantų prisiminė V.Urbas.

Povandeniniai laivai neturėjo nuolatinio ryšio su SSRS karine vadovybe. Jie kovinėje parengtyje budėdavo po vandeniu. Kiekvieną naktį paryčiui laivai iškildavo, pakeldavo anteną ir priimdavo radiogramą – paleisti raketas ar ne.

Kovinių nurodymų paleisti raketas nebuvo. Mokomųjų būdavo. Iš povandeninių laivų paleistos  raketos be atominių galvučių maždaug nuo Norvegijos turėdavo pasiekti taikinius Naujosios žemės salyne 100 metrų tikslumu.

Būdėjimai prie JAV krantų nebuvo paprasti. Nuolat skraidė JAV kariniai sraigtasparniai. Jie ieškodavo SSRS povandeninių laivų. Kad laivų niekas neaptiktų iš oro jie tūnodavo giliau nei 100 metrų, kad akustikai nesusektų iš oro.

„Tai buvo plaukimai ypatingomis sąlygomis. Ne visi laivai iš jų grįždavo. Povandeninis laivas, kuriuo aš plaukiau, ir degė, ir skendo. Kariniame dalinyje mes jau buvome tarsi prarasti“, – atsiduso V.Urbas.

Jis papasakojo istoriją, kaip po pirmojo plaukiojimo jo įgula buvo išsiųsta į poilsio namus, po to paleisti atostogų, tačiau po kurio laiko atšaukti. Jie turėjo pakeisti įgulą, kuri „nepraėjo“ patikrinimo. Povandeninį laivą išsiuntė prie JAV krantų. Laivas plaukė 100 metrų gylyje po vandeniu. Staiga jį pradėjo traukti žemyn. Patyrusio vado dėka laivą pavyko stabilizuoti 430 metrų gylyje. Priekyje ir laivugalyje paleisti oro burbulai – jie ėmė kelti laivą. 450 metrų buvo riba už kurios vandens spaudimas jau gali pradėti traiškyti povandeninį laivą.

„Paaiškėjo, kad Grenlandijos pietinėje dalyje pakliuvome į ypač dideles Atlanto išilgines bangas. Toje vietoje, kur mus tempė į dugną, jau buvo nuskendęs JAV povandeninis laivas „Trecher“ – ypatingą atvejį prisiminė V.Urbas.

O gaisras laive kilo visiškai atsitiktinai. Laivo gydytojas paliko ant viryklės kaitinti švirkštus ir išėjo parūkyti į atskirą patalpą. Jūreivis atsitiktinai pamatė besiveržiančius dūmus, pranešė vadui ir išlaužus kajutės duris ugnis buvo užgesinta.

V.Urbas prisiminė, kad buvo daug atvejų, kai povandeniniai laivai nuskęsdavo. Jie analizuoti kovinės parengties susirinkimuose. Prisiminė ir kuriozišką atvejį, kai atsirado įsakymas povandenininkams nuolat skustis barzdas. Viename laive vyko gaisras ir dalis barzdotų įgulos narių užduso po dujokaukėmis, nes per barzdas pateko smalkės. Kurį laiką V.Urbas povandeniniame laive taip pat nešiojo barzdą. Pagal ją kiti įgulos nariai jį vadino „lesnoj brat“ (miško brolis).

Po to žygio, kai jų laivas degė ir skendo, dalinyje tarsi nurašyti. Pagal kovinius rezultatus jų laivo rodikliai buvo geriausi, tačiau laivas liko ketvirtas. Dalinio vadovybė paaiškino tuo, kad skelbiant rezultatus jau nebesitikėjusi, juos išvysti.

 

Priminta tremtis

 

Povandeniniuose laivuose V.Urbas iškilo nuo elektroninės grupės vado, kovinės dalies vado iki laivo vado pirmojo pavaduotojo - antrojo rango kapitono. Kurį laiką buvo ir laivo „zampolitu“.

Daugiausiai laiko jis plaukiojo povandeniniuose laivuose, kur vadas buvo Arlenas Kovalis.

„Jei ne laivo vadas, kuris manimi pasitikėjo ir laidavo, nežinau, koks būtų buvęs mano likimas Šiaurės kariniame jūrų laivyne? “, – svarstė V.Urbas.

Ypač sunki buvo pradžia. 1970 m. spalio 15 d. tėvas ir sūnus Pranas ir Algirdas Brazinskai, grasindami ginklu, pareikalavo pakeisti lėktuvo  AN-24B su 45 keleiviais kursą ir skristi į Turkiją. Šis įvykis turėjo didžiulę įtaką ir SSRS kariniame jūrų laivyne. Pasitikėjimas lietuviais iš karto smuko, jie buvo šalinami iš karinių dalinių. V.Urbas prisiminė, kad jo dalinyje chemikais tarnavo du lietuviai. Kai jis grįžo iš reiso jų neberado.

Dalinyje paaiškino, kad jie kaip nepatikimi pervesti kitur. Iš jis būtų buvęs pašalintas, jei ne laivo vado A.Kovalio užtarimas. Po šio įvykio povandeniniuose laivuose jis ištarnavo septynis metus. Tapti laivo vadu jis neturėjo jokių šansų. Tuo įsitikino 1977 metais.

„Laivo vado pirmojo pavaduotojo pareigas ėjau dvejus metus. Pasikvietė mane KGB (komitet gosudarstvenoj bezopastnosti – SSRS valstybės saugumas) tarnautojas ir pasakė - negalime tavęs oficialiai per Maskvą skirti laivo vado pavaduotoju. Tu jo pareigas užėmei tik todėl, kad trūko žmonių“, - pasakojo V.Urbas.

Jo žmona buvo rusė, saugumietis pasiūlė priimti žmonos pavardę – tada būtų galima galvoti apie pareigų pakėlimą povandeniniame laivyne. Be rusų vadais povandeniniuose laivuose SSRS laikais galėjo tapti tik baltarusiai ir ukrainiečiai.

V.Urbas suprato, kad ir pakeitęs pavardę jis vistiek būtų likęs nepatikimas, nes tremties metų ir lietuvių tautybės iš biografijos neištrinsi.

 

Apiplaukė žemės rutulį

 

Supratęs, kad nebėra jokios prasmės trankytis po jūras, V.Urbas, leidus karinei vadovybei, pradėjo ieškoti tarnybos krante. Iš pradžių jo, kaip lietuvio ir tremtinio, nenorėjo priimti į Leningrado karinio laivyno automatizavimo mokslinio tyrimo institutą – siuntė dėstytojauti į Karo akademiją. Čia atsirado žmonių, kurie išsiaiškino ir davė rekomendaciją į tą patį institutą. Kai V.Urbas vėl grįžo, jam pasakė – tikrinsime tave labai įdėmiai. Institute buvo daug slaptų dokumentų – pranešimai iš laivų, žvalgybiniai duomenys. Norint su jais dirbti reikėjo, kad būtų patvirtinta aukščiausia I slaptumo forma. Tarnaujant povandeniniuose laivuose V.Urbui buvo patvirtinta darbo su slaptais dokumentais II forma.

„Po ilgų patikrinimų mane priėmė į institutą. Tai buvo pagrindinė SSRS povandeninių laivų statybos, jų automatizacijos mokslinio tyrimo įstaiga. Ji buvo įsikūrusi Petrodvorece. Vėliau prie šio instituto prijungė viršvandeninių laivų grupę, kurios bazė buvo Puškine“, – pasakojo V.Urbas tai, kas sovietmetyje buvo griežtoje paslaptyje.

Kaip povandenininkas jis pradžioje dirbo povandeninių laivų statybos grupėje, automatizavimo srityje. Joje buvo nemažai kariškių, kaip ir jis, tarnavusių Šiaurės laivyne. Povandeniniai laivai buvo statomi Leningrade ir Severodvinske, vėliau ir Tolimuosiuose Rytuose. Laivų automatika būdavo renkama įvairiuose Rusijos miestuose. Tuo metu, kai V.Urbas dirbo institute povandeniniuose laivuose buvo diegiamos naujos automatizavimo valdymo sistemos. Jos būdavo išbandomos Šiaurės laivyno povandeniniuose laivuose. 

„Atsimenu, kad mes povandeninių laivų automatikos diegėjai paprašėme, kad gautume duomenis apie JAV, Vokietijos, Norvegijos ir Didžiosios Britanijos povandeninių laivų automatines sistemas. Kai maždaug po poros metų tuos duomenis gavome, pamatėme, kiek daug atsiliekame nuo jų“, – dėstė V.Urbas.

Kai kurie laivyno vadai apie atsilikimą kalbėjo atvira, kiti bandė švelninti situaciją. Iš instituto darbuotojų buvo pareikalauti, kiek įmanoma sumažinti technologinį atsilikimą. To padaryti neleido SSRS pramonės pajėgumai. SSRS elektronikos bazė buvo silpna, skaičiavimo mašinas jai gamino bulgarai. Nebuvo kontaktų tarp atskirų SSRS gamybos grandžių. V.Urbas prisiminė, kad lankėsi Leningrado gamykloje „Svetlana“, kuri gamino automatiką povandeniniams laivams. Detalės iš vieno cecho į kitą būdavo vežiojamos vėžimėliais pridengtos chalatais. Jis dar tarnaudamas povandeniniame laive įsitikino, kad pusė taip pagamintos technikos išeina iš rikiuotės dar nepradėjusi dirbti.

Vėliau V.Urbas tapo viršvandeninių laivų grupės laboratorijos viršininku. Kariniuose laivuose diegė naujas automatizuoto valdymo sistemas, Jos buvo diegiamos didžiuosiuose laivuose – lėktuvnešiuose „Novorosijsk“, „Baku“, „Kuznecov“, kreiseriuose „Frundzė“, „Kalinin“, minininkuose „Udaloj“, „Vasilevskij“, „Slava“. SSRS lėktuvnešiai buvo statomi Ukrainos Nikolajevo laivų statykloje, minininkai - Nikolejave ir Leningrade, kreiseriai – vieni Leningrade, kiti – Nikolajeve.

V.Urbas nuolat lankydavosi šiose laivų statyklose, įvairiose kitose karinių laivų automatikos gamyklose, plaukiojo su laivais testuojant įdiegtas sistemas. Vyko perėjimai iš Leningrado į Murmanską, Vladivostoką.

„Trylika metų kaip kariškis dirbdamas kariniams institute pagal nuplauktas jūrmyles kelis kartus apkeliavau žemės rutulį. Ilgalaikėse komandiruotėse būdavo nuolatinė įtampa. Kai ji kirto per širdį, išgirdau gydytojų patarimus, kad turiu baigti mokslinius eksperimentus“, – prisiminė V.Urbas.

 

Linkėjo Lietuvai laisvės

 

SSRS Michailo Gorbačiovo paskelbta „Perestrojka“ išjudino ne tik Baltijos šalis, bet ir Leningradą.

Vytautas Urbas tapo Lietuvių draugijos pirmininkės Jūratės Laučiūtės pavaduotoju, jo žmona Valerija – šios draugijos iždininke. Leningrade gyveno apie 2000 lietuvių. Dauguma jų nemokėjo lietuvių kalbos. Draugijai priklausė apie 180 žmonių. Iš Lietuvos traukiniu jiems nuolat atsiųsdavo laikraščius, žurnalus.

„Vis dažniau ateidavo mintis, kad reikia grįžti į Lietuvą, kuri karines jūrų pajėgas“, – prisiminė V.Urbas.

Tuomet Lietuvoje ne tiek daug buvo žmonių, kurie žinoję karinius laivus, laivyno strategiją. Nemažai lietuvių tarnavo SSRS Baltijos kariniame laivyne.

„SSRS kariniame laivyne buvo susidariusi nuomonė, kad Baltijos ir Juodosios jūros kariniuose laivynuose dažniausiai tarnauja karjeristai. Palankiausiai vertintas Šiaurės laivynas, kur diegtos naujovės, atliekami bandymai“, – pasakojo V.Urbas.

Dar dirbdamas Leningrado kariniame institute V.Urbas su šeima kelis kartus lankėsi Lietuvoje - poilsiaudavo Šventojoje pas pusseserę, buvo atvykęs į Klaipėdą. Vykstant į Lietuvą gaudavo KGB (valstybės saugumo) karininkų instrukcijas – jokių pažinčių ir pasakojimų apie darbą kariniame institute. Apie bet kokius atsitiktinius kontaktus buvo privaloma parašyti raporte. Buvo atvejis, kai vienas karininkas atvyko į šventę pas giminaičius. Ten buvo italas. Išvydęs jį karininkas netrukus rado dingstį išvykti. Bet saugumas jį ilgai tąsė, nes raporto apie tą atvejį neparašė, o italą SSRS sekė KGB pareigūnai.

Iš Leningrado karinio laivyno automatizavimo mokslinio tyrimo instituto V.Urbas išėjo civilizuotai – išleido į atsargą su Michailo Gorbačiovo padėka ir garbės raštais. V.Urbas išsaugojo instituto vadovybės dovaną – išskirtinę knygą SSRS karinį jūrų žodyną. Jame 1989 m. gegužės 30 d. ypatingas įrašas – karinio instituto vadovai įrašė linkėjimą „laisvės ir klestėjimo Lietuvai“.

„Knygą man įteikė instituto vadovas, viceadmirolas Marsas Iskanderovas. Jis mane apkabino,  pradėjo riedėti ašaros. Sušnibždėjo – tu turi Lietuvą, o kur mano tėvynė? Jis buvo totorius, kurio šeima išvaryta iš Krymo. Tarnavo povandeniniuose laivuose Šiaurės laivyne. Institutui vadovavo nuo 1983 iki 1991 metų“, – šis epizodas visam laikui išliko V.Urbo atmintyje.

Kiek vėliau viskas apsivertė. V.Urbas dar palaikė ryšius su buvusiais instituto bendradarbiais. Bet po poros metų jie paprašė daugiau nebeskambinti, nes yra sekami.

Iš pradžių kariniame institute niekas nežinojo, kad V.Urbas rengiasi grįžti į Lietuvą. Maskvoje karinėje valdyboje atsitiktinai sutiko lietuvį, kurio paprašė, kad po tarnybos institute būtų siunčiamas į Klaipėdą. Kai kariniame institute apie tai sužinojo, paprašė, kad pasirašytų raštą, jog 15 metų nieko nepasakos apie karinius ir strateginius reikalus. Tuomet SSRS buvo įslaptintas ir pats institutas ir kiti kariniai institutai – ryšininkų, radiolokacijos, automatikos, navigacijos, mechanikos, torpedų, raketų, laivų korpusų. Jie turėjo tik karinių dalinių numerius.

„Esu nustebęs, kad dabar tai, apie ką turėjau tylėti, laisvai prieinama internete. Netgi pateikti laivai, sistemos, kurias tuomet kūrėme po didžiausia paslapties skraiste", – susimąstė V.Urbas.  

Pažadą niekam nepasakoti apie SSRS karines paslaptis V.Urbas išpildė numatytą laiką. Tačiau įgytas žinias panaudojo su kaupu.

 

Lietuvoje jautėsi sekami

 

Į Klaipėdą su šeima Vytautas Urbas atvyko 1990 metais. Butą išsikeitė į turėtą Leningrade. Klaipėdoje pasitaikė gyventi kaimynystėje su gydytojos Gražinos Dobranskienės šeima. Taip Vytauto dukros, bendraudamos su šios gydytojos vaikais, greitai išmoko kalbėti lietuviškai.

Padedamas klasioko Alvio Želvio Vytautas Urbas gavo darbą Klaipėdoje – Grūdų produktų kombinate (buvęs malūnas Tilžės gatvėje) pradėjo diegti programinę įrangą, mokė darbuotojus, su ja dirbti.

Atvykęs į Lietuvą tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo V.Urbas prisistatė Klaipėdos kariniame komisariate pas Cirilį Norkų, pareiškė, kad pasirengęs tarnauti Lietuvos karinėse pajėgose.

Po 1991 metų sausio įvykių vietoje ruso kariškio V.Urbas perėmė Klaipėdos grūdų įmonės civilinės saugos vadovo pareigas. Civilinės saugos mokymuose ir susipažino su tuomečiu Klaipėdos civilinės saugos vadu Juozu Algiu Leišiu.

„Susitikome. Pasikalbėjome. Jis taip pat buvo tarnavęs kariniame laivyne. Sutarėme, kad kursime Lietuvos pakrančių apsaugos pajėgas“, – prisiminė V.Urbas.

Pirmaisiais atkurtos nepriklausomos valstybės metais iš jų juokėsi. Lietuva niekad neturėjo savo karinių pajėgų, o čia atsirado jos kūrėjai. Buvusius Sovietų sąjungos karininkus užgauliodavo. Ir V.Urbui teko išgirsti, kad su juo – „raudonuoju pulkininku“ vienas aukštas karininkas nekursiąs Lietuvos kariuomenės.

„Pradžioje neturėjome jokių patalpų. Jautėme, kad Civilinės saugos būstinėje mus seka. Daug dokumentų pasirašinėdavome pas mane mašinoje. Padėjo Vytautas Jurevičius – karininkas, kuris tuomet dirbo žuvininkystės inspektoriumi“, – prisiminė V.Urbas.

Pakrančių apsaugos rinktinės vadu buvo Juozas Algis Leišis, štabo viršininku – Vytautas Urbas. Pradžioje dirbo be jokio atlyginimo, laisvalaikiu, kai susitvarkydavo darbe grūdų produktų kombinate. V.Urbas ypač dėkingas tuomečiam kombinato direktoriui Zenonui Jankauskui. Jis sudarė sąlygas kurti Pakrančių apsaugos rinktinę.

„Buvome užsimoję sukurti brigadą iš 570 žmonių, vėliau padidinti iki tūkstančio. Ieškojome laivų, dalį suradome. Pakrančių apsaugos rinktinė būtų ilgai gyvavusi, jei būtų skirtas tinkamas finansavimas“, – svarstė V.Urbas.

 

Pirmieji laivai

 

Esminiai Lietuvos karinių jūrų pajėgų kūrimo įvykiai prasidėjo 1991 metais. Birželio 6 d. Klaipėdoje steigiamajame posėdyje suformuota profesionali Ekspertų taryba. Ji rengė teikimą Krašto apsaugos departamentui, kaip sukurti Lietuvos karinį laivyną. Tarybos pirmininku išrinktas Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius, jo pavaduotoju Juozapas Algis Leišis, sekretoriumi – Eugenijus Miliauskas, nariais – Vytautas Urbas ir Vytautas Sirevičius.
1991 m. rugsėjo 14 d. Krašto apsaugos departamentas išleido įsakymą Nr. 178 „Dėl Lietuvos Respublikos pasienio zonos pakrančių apsaugos tarnybos organizavimo“. 1991 m. birželio 6 d. buvo pateiktas Lietuvos karinio jūrų laivyno atkūrimo planas. Suformuluota, kad Lietuva – jūrų valstybė, ji, jei nori apginti savo interesus, privalo turėti karinį laivyną.

1992 m. sausį Pakrančių apsaugos rinktinės štabo viršininku paskirtas Vytautas Urbas. 1992 m. vasario 7 d. organizuota Klaipėdos uosto apsauga – pradėjo patruliuoti kateris „Vytis-2“. 1992 m. gegužės 15 d. gautas hidrografinis kateris „Vilnelė“, birželio 16 d. – gelbėjimo laivas „Vėtra“.

„Kūrimosi pradžioje buvo perdaug politikuojama, padaryta didelių klaidų. Jau buvome sutarę, kad besitraukianti Rusijos kariuomenė paliks pasieniečių bazę ten kur dabar Lietuvos karinės jūrų pajėgos su visais laivais. Bet klaipėdiečiai protestavo, Lietuvos kariuomenės vadai pasakė, kad rusiškų katerių jiems nereikia. Rusų laivai išplukdyti į Liepoją, o bazė buvo „išporceliuota“, – prisiminė V.Urbas.

Jo nuomone, A.Leišis darė daug pastangų, kad pradžioje būtų sukurtas tinkamas Pakrančių apsaugos laivynas. Ne kartą lankytasi Rusijos Baltijos kariniame jūrų laivyne. Tuomet prabilta ir apie fregatas.

 

Iš kur atsirado R.Baltuška?

 

1992 m. birželio 24 d. Pakrančių apsaugos rinktinės laivų diviziono vadu buvo pakviestas Raimundas Baltuška. Tačiau liepos 4 dieną šventinant pirmuosius Pakrančių apsaugos rinktinės laivus jo dar nebuvo rikiuotėje. Tuomet surengta iškilminga Klaipėdos įgulos rikiuotė ir karinių jūrų pajėgų vėliavos įteiktos pakrančių apsaugos rinktinės vadui J. A. Leišiui ir trijų didžiausių laivų vadams ir laivų „Vėtra“, katerių nr. 21 ir nr. 22 vadams R. Biliui, A. Aukštikalniui ir V. Mogeniui.

Ši diena laikoma Lietuvos karinių jūrų pajėgų įkūrimo diena.

V.Urbas teigė, kad R.Baltuška nemokėjo lietuviškai rašyti įsakymų. Jis tai darė už jį. Atsirado žmonių, kurie prisiminė, kad tarnaudamas SSRS laivuose jis vengė kalbėti lietuviškai. Kodėl Lietuvos karinių jūrų pajėgų vado pareigos buvo skirtos ne prie kariuomenės kūrimo stovėjusiems karininkams, o vėliau atsiradusiam R.Baltuškai?

Anot V.Urbo, R.Baltuška buvo ambicingas karininkas, Rusijos karinio jūrų laivyno I rango kapitonas. Jis tarnavo Baltijske – vykdė navigacinę ir žvalgybinę veiklą. Dirbo ir kariniu instruktoriumi, bet apie tas pareigas niekam nepasakodavo. V.Urbas nesuprato, kaip jis, lietuvis, galėjo užimti SSRS kariniame laivyne tokias pareigas, kurių „nepatikimiems pagal tautybę“ asmenims paprastai neskirdavo.

Aptarinėjant R.Baltuškos kandidatūrą, būta abejonių, kaip jis eis laivų diviziono vado pareigas, kurios atitiko tik majoro laipsnį. R.Baltuška labai gerai mokėjo angliškai. Tai ypač pasitarnavo priiminėjant laivus iš Vakarų šalių.

„Būti Lietuvos karinės flotilės vadais tuo  metu norėjo daug kas – du broliai iš Australijos, vienas amerikietis, vienas karininkas iš Maskvos. Visi jie iš karto reikalavo Lietuvos kariuomenės admirolo laipsnio. R.Baltuška pradžioje buvo kuklesnis. Be to, jis, kaip ir tuometis Krašto apsaugos departamento vadovas Audrius Butkevičius, buvo kilęs iš Šančių“, – teigė V.Urbas.

Taip 1992 m. antroje pusėje R.Baltuška buvo paskirtas Lietuvos karinės jūrų flotilės vadu, V.Urbas – jos štabo viršininku.

V.Urbas su apmaudu kalba, kad rašydamas atsiminimus apie Lietuvos karinių jūrų pajėgų kūrimą R.Baltuška daug ką pagrąžino. Todėl dabar jis, V.Urbas ir J.A.Leišis rašo savo atsiminimus, kur dėlioja viską taip, kaip realiai buvo.

Ar tarp Jūsų ir R.Baltuškos Lietuvos karinėse jūrų pajėgose buvo trintis?

– Trinties nebuvo. Mane stebino jo noras tapti admirolu, kai buvo paskirtas flotilės vadu. Lietuvoje buvo numatyta, kad gali būti tam tiktas kiekis admirolų. Šį laipsnį davė Karo akademijos vadovui. Aš tuo metu buvau Vilniuje. Kai grįžau R.Baltuška mane užsipuolė, kad neva aš jį žlugdantis, per mane jis negauna admirolo laipsnio.

Kodėl jis taip manė?

– Aš buvau tremtinys, kariuomenės vadovybė mane palankiai vertino. Turėjau giminių Užsienio reikalų ministerijoje, bet tuo niekada nesinaudojau. R.Baltuška manė, kad aš jį turiu užtarti prieš Krašto apsaugos ministrą ir kariuomenės vadą.

Bet jam admirolo laipsnį vistiek skyrė?

– Išsiprašė. Sakė – aš vistiek tapsiu admirolu. Kokiu būdu, klausiau, jei turime tik du kovinius laivus. Sakiau, pas mane Šiaurės laivyne laivų grupėje buvo 6 laivai, o jo vado pareigos – tik majoro. R.Baltuška tuomet man atsakė, kad išplauks į NATO mokymus, laivai atitiks NATO standartus ir pagal tą programą jis jau galės gauti admirolo laipsnį.

Ir tie standartai buvo įvykdyti?

– 1993 metais išplaukėme į NATO mokymus. R.Baltuška su viena, aš su kita fregata.

Ir po šių mokymų jis gavo admirolo laipsnį?

– Ne iš karto, po kiek laiko?

Ir jūs po tų mokymų gavote aukštesnį laipsnį?

– Aš jokio aukštesnio laipsnio negavau. Kai pradėjau tarnauti Lietuvos karinėse pajėgose man atstatė buvusį tarybinį laipsnį. II rango kapitono laipsnis atitiko komandoro laipsnį. Pagal pareigybę, kaip karinių jūrų pajėgų štabo viršininkas, aš turėjau gauti lietuvišką jūrų kapitono laipsnį. R.Baltuška pasakė – kol aš negausiu admirolo ir Jūs nė vienas negausite aukštesnio laipsnio. Kai tapo admirolu kitaip prabilo – mano ir Jūsų laipsniai turi skirtis per du žingsnius. 

 

Akis į akį su nusikaltėliais

Raimondas Baltuška Lietuvos karinėse jūrų pajėgose buvo labiau paradinis karininkas, o Vytautas Urbas atlikdavo sunkiausius darbus.

1993 metais jis su tuomečiu Krašto apsaugos ministerijos Ryšių ir informacinių sistemų tarnybos viršininko pavaduotoju Povilu Malakausku, kuris vėliau tapo Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Valstybės saugumo departamento vadovu, lankėsi Švedijoje ir periminėjo iš jų pakrančių apsaugos automatizavimo patirtį.

„Švedai mums siūlė dovanų vieną galingą karinį radarą už du milijonus JAV dolerių. Mes juos įtikinome, kad mums reikia visos telemetrinės sistemos, kuri saugotų teritorinius vandenis nuo Nidos iki Būtingės. Parašiau projektą, Povilas išvertė jį į anglų kalbą ir mes gavome reikalingas sistemas. Latviai tokios švedų dovanos atsisakė ir paskui patys brangiai mokėjo už savo vandens sienų apsaugą“, – prisiminė V.Urbas.

1995 metais sukurta radarų sistema Lietuvos pakrantėje tebeveikia iki šiol, tik atnaujintos kompiuterinės sistemos ir kelis kartus keisti radarai į naujesnius ir modernesnius.

Telemetrinės sistemos diegimas buvo viena iš tinkamai panaudotų patirčių, kurią V.Urbas įgijo tarnaudamas SSRS Šiaurės laivyne.

Ji turėjo didžiulės įtakos Lietuvos pakrantėse tramdant nelegalios migracijos, kontrabandos srautus, kovojant su nesąžiningais uosto gilintojais.

„Prisimenu atvejį, kai jūroje su kariniu kateriu sulaikėme nusikaltėlių laivą. Gabeno nelegalius migrantus. Informaciją apie migrantų žygį turėjo valstybės saugumas. Kontabandininkai už 2000 JAV dolerių norėjo papirkti karinių jūrų pajėgų budėtoją, kad jis kol jie išplauks atjungtų karinius radarus“, – prisiminė anuos laikus V.Urbas.

Dėl šio atvejo sulaukta skambučių net iš aukštų Vilniaus valdininkų – kas leido sulaikyti laivą.

Būdavo atvejų, kai laivams žvejojant jūroje naktį prie jų priplaukia kitas laivas, kurį laiką pastovi ir suka link Kaliningrado. Paaiškėdavo, kad taip per jūrą buvo plukdoma cigarečių ir alkoholinių gėrimų kontrabanda.

Kitas atvejis buvo, kai iškastą gruntą tuoj už vartų naktį išpylė uostą gilinusi Latvijos bendrovė. Pas vadą prisistatė jos atstovai, tik nieko nepešė. Sistema buvo sutvarkyta taip, kad radarų valdymo centre sėdėjo muitinės, pasienio ir kariuomenės pareigūnai, o duomenys įrašyti – visiems burnų neužčiaupsi. Teko mokėti 215 tūkst. litų baudą.   

Iš to laiko V.Urbas įsiminė puikius Lietuvos karinių jūrų pajėgų specialistus, kurie padėjo kurti jūrų pakrantės apsaugos sistemas. Tarp jų techninius dalykus išmanę Kęstutis Macijauskas, Valerijus Popovičius, Renius Pleškys.

 

 

Kaip kurtas karinis laivynas

 

 

Kita V.Urbo patirtis iš karinio instituto laikų panaudota modernizuojant fregatas „Žemaitis“ ir „Aukštaitis“. Jo dėka, tarybiniams laivams buvo pritaikyti ir įdėti „Mercedes“ varikliai. Tie laivai buvo įsigyti pusvelčiui. Už abu laivus su pilna ginkluote sumokėta 1,6 mln. litų. Amerikos ekspertų vertinimu, tų laivų rinkos kainos buvo apie 60-70 mln. JAV dolerių. Nauji jie būtų kainavę kiekvienas maždaug po 140 mln. JAV dolerių.

Dėl šių laivų buvo sulaukta ir nemažai kritikos – kam Lietuvai reikalingi tokie koviniai laivai?

V.Urbas mano, kad jie turėjo kovinės technikos, kaip torpedos, kurios Baltijoje tikrai nereikalingos. Tačiau, kai Lietuva neturėjo kitų laivų, jie padėjo rengti karius tarnybai. 

„Per visą laikotarpį, kai Lietuvos karinėms jūrų pajėgoms vadovavo R. Baltuška sugebėjome iš Norvegų dovanų gauti vienintelę greitaeigį pakrančių apsaugos katerį „Dzūkas“. Tai buvo geras laivas. Juo per kelias valandas aplėkdavome visą Lietuvos ekonominę zoną", – pasakojo V.Urbas.

Jo nuomone, buvo prarastos galimybės gauti daugiau laivų. Nors estai ir latviai pinigų turėjo ne daugiau nei lietuviai, jie sugebėjo įsigyti daugiau laivų. Estijai daug laivų davė Suomija. Latvijai – Vokietija.

„Trūko ir supratimo. Rusija siūlė mums pirkti greitaeigius iki 30 mazgų katerius ant sparnų. R.Baltuška pasakė – nuimkite sparnus. Kai juos nuėmė, greitis sumažėjo iki 14 mazgų. Tuomet laivų buvo atsisakyta“, – prisiminė V.Urbas.

Laivus Lietuvai siūlė ir Vokietija, tik be ginkluotės. Norėjo, kad patys lietuviai už savo pinigus nuimtų ginkluotę. Laivų buvo atsisakyta.

„Kai su K.Macijausku dalyvavome JAV pakrančių apsaugos mokymuose, jie mums pasiūlė ypatingos konstrukcijos greitaeigius laivus. Su jais buvau išplaukęs į jūrą. Laivai galėjo plaukti bet kokiu oru. Uždarius liukus laivai esant didelėms bangoms galėdavo persiversti, bet neskęsdavo. Apie pasiūlymą pranešėme vadovybei. Išgirdome tokius žodžius – „mes ne ubagai, kad imtume dovanų tuos laivus“, – pasakojo V.Urbas.

Pradžioje Lietuvos pakrančių apsaugos laivyno lygis buvo menkas. Ypač prastai atrodė pakrančių apsaugos rinktinės techninė bazė. Laivų beveik neturėjo, radarų sistemos stovėjo, bet neveikė. Kontrabandininkai pasieniečių nebijojo, nes šie neturėjo net pistoleto.

V.Urbo nuomone, Pakrančių apsaugos rinktinė iki šiol turi problemų. Nors Kopgalyje įrengta jos laivų bazė, bet remontuoti laivus ji yra priversta varyti į kitas šalis, pirmiausia Skandinavijos iš kur pirkti kateriai.  

 

   

Išsiskirstė su „nuosėdomis“

 

Istorijoje užfiksuota, kad 1999 metais vienas po kito iš Lietuvos karinių jūrų pajėgų buvo atleisti štabo viršininkas V.Urbas ir vadas R.Baltuška. Visuomenei tai buvo pateikta, kaip pasitraukimai savo noru su sveikinimo kalbomis, garbės raštais.

Kaip tai vyko realiai, šiandien jau atskleidžia V.Urbas.

„R.Baltuška pasakė man išeiti, aiškino, kad aš esu pernelyg demokratiškas, neva susiformavę taip, kad aš kaip vadovas karo jūrininkų akyse esantis geras, o jis – blogas. Vietoje manęs štabo viršininku jis buvo numatęs sau palankų sausumos karininką, nesiorientavusį laivuose, man žinomą, kaip žmogų, kuris prie karius naudodavo jėgą", – prisiminė V.Urbas.

Jo nuomone, R.Baltuška jo prisibijojęs, kad bet kada galįs jį pakeisti pareigose, nes į jį palankiau žiūrėjo tuometė Krašto apsaugos vadovybė.

Lietuvos karinių jūrų pajėgų štabe darbo buvo daug, žmonių – mažai. Reikėjo visus dokumentus ruošti ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. V.Urbas dirbdavo po 12 valandų. Daugiau žmonių į štabą jis nepriėmė. Žmonių trūko – V.Urbas norėjo, kad kariūnai gautų kiek galima daugiau jūrinio krikšto.

„Kai man pasakė, kad reikės išeiti nuvažiavau pas Lietuvos kariuomenės vadą Joną Kronkaitį. Paaiškinau jam, kad R.Baltuškos siūlomas žmogus negali dirbti štabo viršininku, – pasakojo V.Urbas.

Su J.Kronkaičiu jis puikiai sutarė, šis gerbė jį kaip gerą karinį specialistą, tremtinį. Anot V.Urbo J.Kronkaitis jam pasiūlęs tapti Lietuvos karinių jūrų pajėgų vadu. Šis atsisakė motyvavęs, kad ne taip gerai, kaip R.Baltuška, moka anglų kalbą ir NATO partnerių akyse vado kaita atrodytų, kaip karinių jūrų pajėgų lygio pabloginimas.

V.Urbas pasiūlė Lietuvos karinių jūrų pajėgų karininkus – Kęstutį Macijauską, Olegą Mariničių, Artūrą Andriušaitį ir Renių Pleškį, kurie galėtų pakeisti pareigose tiek jį, kaip štabo viršininką, tiek R.Baltušką kaip vadą.

„Man dar buvo siūlyta tapti Lietuvos karo akademijos prorektoriumi. Ten reikėjo įvesti tvarką, nes buvo užfiksuoti nestatutiniai santykiai. Aš to atsisakiau, nes jau buvo 55 metai, o tarnybos įstatymas šis amžius jau buvo numatytas, kaip kritinis. Nors man aiškino, kad įstatymus galima pakeisti, nenorėjau būdamas karo jūrininku, vadovauti  mokyklai, kuri rengia sausumos kariūnus“, – prisiminė V.Urbas.

Vėliau jis susitiko ir su Krašto apsaugos ministru Česlovu Stankevičiumi. Šis paklausė nuomonės dėl tolesnio R.Baltuškos vadovavimo. Sakęs, kad „R.Baltuška dar norėtų tarnauti, bet pagal jo amžių ir gebėjimus norint toliau vystyti laivyną, jį reikėtų keisti“. Lietuvos karinių jūrų pajėgų vadu jis ministrui pasiūlęs K.Macijauską, štabo viršininku – O.Mariničių.

1999 metais tokie vadų pakeitimai ir buvo padaryti. Pradžioje iš štabo viršininko pareigų balandžio 29 dieną atleistas V.Urbas, o gegužės 6 dieną – R.Baltuška. Vadu paskirtas K.Macijauskas, o štabo viršininku – O.Mariničius. Abu jie buvo tarnavę SSRS karinėse jūrų pajėgose, o po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tarnavę Lietuvos karinėse pajėgose, atlikę stažuotes NATO šalių karo akademijose.

V.Urbas prisiminė, kad sužinojęs, jog yra atleidžiamas, R.Baltuška jam priekaištavęs – kodėl tu taip padarei? V.Urbas jam paaiškinęs, kad jie savo misiją jau atlikę, dabar reikia, kad jaunesni vestų karines jūrų pajėgas į priekį. V.Urbo teigimu, karinės vadovybės keitimas pasiteisino. Lietuvos karinėse pajėgose netrukus atsirado naujų angliškų, vokiškų, norvegiškų karo laivų.     

Uostą vadavo nuo kontrabandos

 

Išėjęs iš Lietuvos karinių jūrų pajėgų į atsargą Vytautas Urbas netrukus pradėjo dirbti  Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje vyresniuoju inspektoriumi režimui.

Į Uosto direkciją mane pasiūlė tuometinis Valstybės saugumo departamento Klaipėdos apygardos vadas Algis Grublys. Mes su juo bendravome, kai dirbau karinėse jūrų pajėgose ir jūroje gaudydavome kontrabandininkų laivus. A.Grublys Uosto direkcijoje norėjo pakeisti jam neįtikusį  direktorių režimui Petrą Romanovą. Man ir siūlė jo pareigas, bet aš P.Romanovą užstojau“, – teigė V.Urbas.

Nors vėliau P.Romanovas iš Uosto direkcijos buvo perkeltas į Lietuvos saugios laivybos administraciją, V.Urbas režimo vadovu taip ir netapo. Juo buvo paskirtas tarsi iš niekur Uosto direkcijoje atsiradęs Arūnas Barbšys. V.Urbas jį pažinojo. Kaip jaunasis konservatorius lankydavosi laivuose, kai į juos atvykdavo Vytautas Landsbergis.

Šios rokiruotės Uosto direkcijoje vyko tuomet, kai Seime valdančiąją koaliciją suformavo konservatoriai, susisiekimo ministru paskyrę Rimantą Didžioką. Jis žūt būt ryžosi iš Uosto direkcijos vadovų atleisti Valentiną Greičiūną. Jį turėjo pakeisti A.Barbšys.

Dalis tuometės Uosto direkcijos permainų kaip tik rutuliojosi V.Urbo akyse. Jis prisiminė, kad 1999 metų rudenį Klaipėdoje vyko kovos su kontrabanda uoste svarbus Vyriausybinio lygio pasitarimas. Pranešimą apie tai, kaip sutvarkyti uosto režimą rengė V. Urbas, jį turėjo skaityti A.Barbšys.

„Prieš pat pasitarimą prie manęs priėjo ministras R.Didžiokas ir pasakė – Vytautai tu padaryk pranešimą, A.Barbšys negali. Man tai buvo įprasta – pranešimus netgi anglų kalba buvau daręs ne kartą“, – prisipažino V.Urbas.

Tas pranešimas buvo itin svarbus. Jame V.Urbas buvo sudėliojęs visą uosto režimo sistemą, pradedant vartų, perimetro apsauga, baigiant dokumentų, leidimų sistemomis, uosto vaizdo kameromis ir panašiai. Tuomet jis pasakė, jei bus pakankamai pinigų uosto apsaugą galima padaryti pavyzdinę. Pranešime buvo sudėliota patirtis iš tų laikų, kai tarnavo SSRS povandeniniame laivyne, taip pat tai ką matė stažuodamasis JAV ir Švedijos pakrančių apsaugos daliniuose.

SSRS povandeninių laivų bazėse apsauga buvo itin griežta. Nepaisant to, KGB pareigūnai apsimetę aptarnaujančiu personalu su remontininkų brigadomis sugebėdavo pakliūti į teritoriją ir padėję imitaciją paskelbti, kad laivai užminuoti. Taip vyko nuolatinis budrumo tikrinimas.     

„Iki tol uoste buvo chaosas. P.Romanovas viename asmenyje buvo ir režimo direktorius, ir personalo, ir aplinkosaugos vadovas. Per metus jis režimą uoste tikrindavo vos kelis kartus. Viskas buvo palikta pačių uosto bendrovių savieigai. Nenuostabu, kad uoste klestėjo kontrabanda“, –pasakojo V.Urbas.

Po šio pranešimo Uosto direkcija rado lėšų automatizuoti įvažiavimo į uostą vartų sistemas. Informaciją nuo įvažiavimo iš uosto vartų gauna muitinės, pasienio ir uosto tarnybos. Įdiegti tiek automatizacijos, kiek siūlė V.Urbas pradžioje nepavyko – buvo sulaukta pasipriešinimo iš uosto kompanijų.

Įdiegta ir V.Urbo numatyta pradžioje uosto vartus ir perimetrą, o dabar ir visą jo teritoriją apimanti vaizdo kamerų sistema.

„Šiandien galima teigti, kad viskas ką tuomet 1999 metais sudėliojau tame pranešime, Klaipėdos uoste yra įdiegta. Po 2011 metų rugsėjo 11 dienos teroro akto JAV  viso pasaulio uostuose pradėtas diegti ISPS kodeksas. Mes tą procesą aplenkėme 3-4 metus. Klaipėdos uoste daugelis jo reikalavimų jau buvo įdiegti“, – pasakojo V.Urbas.  

 

 

 

 

Vytautas Kazimieras Urbas

 

1944 m. balandžio 5 d.          Gimė Pasvalio rajono Daglienų kaime.

1949  –  1958 m.                    Su tėvais ištremtas į Sibirą Irkutsko srities Zima mieste.

1963 m.                                  Baigė J.Jablonskio vidurinę mokyklą Marijampolėje.

1963 – 1965 m.                      Būtinoji tarnyba jūreiviu SSRS Šiaurės laivyne.

1965 – 1970 m.                      Mokėsi Leningrado aukštojoje jūrų karo radioelektronikos

                                               akademijoje Petrodvorece.

1970 – 1977 m.                      Tarnavo povandeniniuose strateginiuose atominiuose laivuose nuo

                                               elektroninės grupės vado, kovinės dalies vado iki laivo vado pirmojo

                                                pavaduotojo - antrojo rango kapitonas.

1977 – 1990 m.                      Tarnavo karinio laivyno automatizav

Fotoreportažas
  • Uosto režimo strategijos ir saugumo kūrėjas-Foto-nr-3629_3631.jpg
  • Uosto režimo strategijos ir saugumo kūrėjas-Foto-nr-3629_3632.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Kariškis - uosto režimo strategijos ir saugumo kūrėjas"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.