Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Nesijuokit, jei senas matrosas braižo smėly bures ramentu - Poetas Bronius Mackevičius.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Kasdieninis piratų gyvenimas

Piratų Aukso amžius pagimdė nemažai žavingų mitų, kurie šiandien stipriai veikia mūsų supratimą apie piratus. Istorikai atskleidė proziškesnę jų gyvenimo pusę.

 1926 m. leidimo Howardo Pyle knygoje apie piratus gausu įvairių iliustracijų
1926 m. leidimo Howardo Pyle knygoje apie piratus gausu įvairių iliustracijų @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Savanoriškas pasirinkimas

 

Piratavimas dažniausiai būdavo pasirenkamas savanoriškai. Dauguma piratų buvo kilę iš žemesnių socialinių sluoksnių ir išplaukė į jūrą ieškodami geresnio gyvenimo. Bet buvo ir tokių, kurie tapo piratais vien dėl to, kad mėgo nuotykių kupiną gyvenimą. Pavyzdžiui, 18 amžiaus pradžioje savo piratine veikla buvo pagarsėjęs turtingas Barbadoso salos cukranendrių plantacijos savininkas Stidas Bonnetas.

Amerikiečių istorikas ir rašytojas Davidas Marley, 2012 metais išleistoje knygoje „Daily Life of Pirates“ („Kasdieninis piratų gyvenimas“), teigė, kad iš tikrųjų piratų gyvenimas niekada nebuvo toks šlovingas ir jaudinantis, kaip vaizduojamas kino filmuose ar nuotykių romanuose. Piratų, kaip ir visų to meto jūrininkų, gyvenimas jūroje buvo sunkus, bet dar labiau pavojingesnis. Pasak autoriaus, vadinamasis „Piratų Aukso amžius“, kuris apima laikotarpį nuo 1650 iki 1730 metų,  buvo stulbinančio smurto ir skurdo, nuolatinio pavojaus ir beveik neišvengiamos mirties pasaulis.

Kitas amerikietis, dailininkas Howardas Pyle'as sukūrė visą seriją iliustracijų, kuriose pavaizduotas to meto piratų kasdieninis gyvenimas. Jos iliustruoja ir šį straipsnį.

 

Piratų maistas ir mados

 

To meto jūrininkai, o ypač piratai, dažniausiai valgė siaubingą maistą. Jei karinių ar prekybos laivų įgulos gana dažnai užsukdavo į didžiuosius uostus pasipildyti maisto atsargų, tai piratai retai turėdavo tokią galimybę. Todėl jie, pasitaikius progai, maisto produktais apsirūpindavo ilgam laikui. Neturint šaldytuvų, jau po kelių savaičių laive nebebūdavo šviežio maisto. Tiesa, daržovės būdavo marinuojamos, o mėsa sūdoma, tačiau ilgiau užsibuvus jūroje ir šie produktai sugesdavo. Gaminant valgį, tekdavo naudoti daug prieskonių, nes tik taip pavykdavo atsikratyti nemalonų pašvinkusių ar supuvusių patiekalų kvapą bei skonį. Kraštutiniu atveju padėtį gelbėdavo iš anksto paruošti džiūvėsiai iš kvietinių miltų ir džiovintos pupelės.

Piratų laivo virtuvę dažniausiai atstojo paprasčiausias židinys mėsai kepti ir krosnis su keliais katilais. Laivo virėjas turėjo būti labai išradingas, kad tokiomis sąlygomis iš gana ribotų maisto atsargų galėtų paruošti įgulai priimtiną maistą. Vargas būdavo tam kokui, kuris užsitraukdavo įgulos nemalonę.

Palyginti greitai baigdavosi ir gėlo vandens atsargos. Kariniuose laivuos jį pakeisdavo eliu, fermentuotu gėrimu, pagamintu iš salyklinių miežių, kuris taip greitai negenda. Piratų laivuose, pasak istorikų, buvo naudojami žymiai daugiau laipsnių turintys alkoholiniai skysčiai. Piratai visada garsėjo savo gėrimo sugebėjimais.

Piratai, kaip ir visi jūrininkai, dėvėjo patogius ir atsparius jūros aplinkai drabužius. Dauguma jų turėjo tik vieną drabužių pamainą, kuriuos nešiojo kiekvieną dieną ir retai skalbdavo. Po laivą visi jūreiviai vaikščiodavo basi. Iš dalies dėl to, kad batai tada buvo labai brangūs. Be to, basomis buvo ne taip slidu darbuotis denyje ar ant rėjų.

Jūreiviškos kelnės būdavo siuvamos iš storo vilnos ar drobės audinio. Kelnių kišką jūreiviai paprastai nupjaudavo žemiau kelių, nes taip patogiau dirbti bangoms ritantis per denį. Laisvus marškinius ir palaidines jie susikišdavo į kelnes tik išeidami į miestą. Esant šaltam orui, piratai laive ir krante dėvėdavo storas striukes ir nešiodavo megztas kepuraites. Beje, piratės, o ir tokių buvo ne viena, dėvėjo tokius pat drabužius kaip ir vyrai.

Beveik visi piratai nešiojo barzdas ne tik dėl to, kad neturėjo laiko skustis, bet ir norėdami sukelti bauginantį įspūdį. Baimę keldavo, ne tik barzdos, bet ir nuo piratų sklindantis blogas kvapas. Dauguma piratų neskyrė didesnio dėmesio savo asmeninei higienai. Apie tai rašė pačių piratų amžininkai.

 

Piratų demokratija

 

Kai kurie istorikai piratų laivus apibudina kaip pirmines respublikas. Piratų demokratija buvo sukurta paprastų jūreivių jų pačių geresniam gyvenimo ir darbo organizavimusi. To meto prekybiniuose ir kariniuose laivuose kapitonas visiškai kontroliavo visus savo laivo gyvenimo aspektus, įskaitant maisto paskirstymą, darbo užmokestį, darbų organizavimą ir drausmės palaikymą.

Piratinio laivo kapitonas turėjo nepamiršti, jog jis valdo laivą tik todėl, kad jam leido įgula. Jis galėjo būti pašalintas iš savo pareigų įgulos daugumos balsavimu dėl įvairiausių priežasčių. Už bailumą, blogą sprendimą, kuris pakenkė bendram reikalui, įgulos įžeidimą, elgesį, įgulos interesų nepaisymą.

Kiekvieno piratų laivo įgula susitardavo dėl elgesio kodekso, kuriame numatydavo drausmės, grobio dalybų ir kitas taisykles. Iki šiol yra išlikę keturi autentiški Piratų Aukso amžiaus laikų kodeksai.

Vienas iš jų 18 a. pradžioje veikė anglų pirato Bartolomiejaus Robertso laivuose. Pirmasis kodekso punktas skelbė, kad kiekvienas įgulos narys turi balso teisę, sprendžiant visus einamuosius reikalus, gali lygiomis dalimis su kitais naudotis šviežiu maistu ir gėrimais. Kituose punktuose nurodoma kokia grobio dalis priklauso kapitonui, jo padėjėjams ir eiliniams įgulos nariams. Jei kas bandytų nuslėpti vertingus daiktus, aptiktus užgrobtame laive, arba apvogtų savo bendražygius, tokio laukė griežta bausmė. Kaltininkui nupjaudavo nosį arba ausį.

Nors piratai buvo ir nusikaltėliai, tačiau buvo labai organizuoti ir laikėsi drausmės. Laive nebuvo leidžiama lošti iš pinigų ar vertingų daiktų kortomis ir kauliukais. Vyrai privalėjo rūpintis, kad visi ginklai būtų visada būtų tvarkingi ir paruošti kautynėms. Už aplaidumą piratas galėjo netekti jam priklausančio grobio dalies.

Aiškintis tarpusavio santykius įgulos nariai galėjo tik išlipę į krantą. Muštynės laive buvo baudžiamos jų dalyvių nuplakimu. Tokia pat bausmė grėsė ir tiems, kurie rūkydami pypkę ar nešdamiesi žvakę nesilaikė, kaip dabar sakytume, priešgaisrinių taisyklių. Už pabėgimą iš mūšio lauko bausdavo mirtimi arba išsodinimu negyvenamoje saloje. Buvo susitarta,  kokią kompensaciją gaus sužeistas ar luošiu tapęs piratas.

Piratai manė, kad toks kodeksas, garantuojantis teisingumą visiems įgulos nariams, yra labai svarbus jų audringame gyvenime.

 

Griežtos bausmės

 

Teigiama, kad daugumoje piratų laivų vyravo gana griežta disciplina. Už kai kuriuos nusižengimus grėsė žiaurios egzekucijos. Gana šiurpus piratų bausmės būdas, kuris visada baigdavosi randais arba mirtimi, buvo tempimas po kiliu (angl. keelhauling).

Prasikaltėlis būdavo aprišamas virve per juosmenį ir išmetamas už borto. Pasmerktasis su surištomis rankomis ir kojomis būdavo pertempiamas nuo vieno šono į kitą per laivo apačią. Laivo korpusas po vandeniu paprastai būdavo apaugęs aštriomis kriauklėmis, kurios nelaimėliui palikdavo rimtų plėštinių žaizdų. Kartais bausmė apsiribodavo vienu pertempimu po kiliu, bet ir to pakakdavo, kad žmogui liktų gilūs randai.

Tempimas po kiliu dažnai baigdavosi mirtimi, nes žmogus arba nuskęsdavo, arba stipriai galva atsitrenkdavo į laivo kilį. Tačiau mirties grėsmė neatslūgdavo ir išgyvenus egzekuciją. Kriauklių padarytos žaizdos dažnai sukeldavo pavojingą infekciją, kuri neretai baigdavosi kankinio mirtimi.

Jei kuris nors piratas mūšyje elgdavosi kaip bailys, bandydavo kelti maištą arba kurstydavo savo bendražygius pabėgti iš laivo, tokio laukdavo „marooningas“. Tai reiškė, kad jis bus išlaipintas negyvenamoje saloje. Jam palikdavo šiek tiek maisto, vandens ir užtaisytą pistoletą, kad jis iš nevilties galėtų nusižudyti. Paprastai tokia bausmė dažniausiai ir baigdavosi mirtimis, tačiau kai kurie vyrai, tarp jų ir garsus anglų piratas Edvardas Englandas, atsitiktinumo dėka išsigelbėjo.

Pasivaikščiojimas lenta buvo ypatingas egzekucijos būdas. Piratai jį praktikavo ypatingomis progomis. Siekdami pasilinksminti ir psichologiškai kankinti užgrobtų laivų jūrininkus, piratai priversdavo juos surištomis rankomis eiti medine lenta, kurios vienas galas būdavo iškištas už borto. Nukritęs nuo lentos, žmogus nuskęsdavo arba jį dar anksčiau patekdavo į ryklio nasrus.

Teigiama, kad 1700-ųjų pabaigoje Baltijos šalyse veikęs danų piratas Johnas Derdrakee nuskandino visas savo aukas, priversdamas jas vaikščioti lenta, kybančia virš vandens.

 

Fotoreportažas
  • Kasdieninis piratų gyvenimas-Foto-nr-8429_8430.jpg
  • Kasdieninis piratų gyvenimas-Foto-nr-8429_8431.jpg
  • Kasdieninis piratų gyvenimas-Foto-nr-8429_8432.jpg
  • Kasdieninis piratų gyvenimas-Foto-nr-8429_8433.jpg
  • Kasdieninis piratų gyvenimas-Foto-nr-8429_8434.jpg
  • Kasdieninis piratų gyvenimas-Foto-nr-8429_8435.jpg
  • Kasdieninis piratų gyvenimas-Foto-nr-8429_8437.jpg
  • Kasdieninis piratų gyvenimas-Foto-nr-8429_8438.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Kasdieninis piratų gyvenimas"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.