Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Vaikystėje visada svajojau apie jūrą ir svetimus kraštus. Svajonė išsipildė - sėdim su laive dirbančiu vietiniu Saidov ir grožimės ekvatoriaus saulėlydžiu - Žydrūnas Naujokas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Keistas ambicingo prancūzų jūrininko likimas

1772 metų vasario 13 dieną prancūzų navigatoriaus Žozefo de Kergeleno vadovaujama ekspedicija Indijos vandenyno pietuose atrado negyvenamą atšiaurų salyną, kuris vėliau buvo pavadintas jo vardu.

Nesvetinga Kergelano sala.
Nesvetinga Kergelano sala. @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Ambicingi užmojai

 

Kergeleno archipelago pavadinimą daugelis mūsų yra bent jau girdėję, tačiau gal tik retas žino kas jį atrado. Tai buvo painaus likimo Prancūzijos karinio jūrų laivyno karininkas Yves-Joseph de Kerguelen-Trémarec (1734-1797). Sprendžiant iš prancūzų jūreivystės istoriko Žoržo Blono bei jo kolegų publikacijų Kergelenas (taip toliau trumpumo dėlei jį vadinsime) nuo jaunų dienų buvo neabejingas šlovei, pavydėjo žymiam prancūzų jūrų keliautojui, tyrinėtojui Luisui de Bougainvilliui, kuris po savo kelionės aplink pasaulį tapo Paryžiaus salonų didvyriu.

Didžiųjų geografinių atradimų amžius jau ėjo į pabaigą, tačiau pasaulyje buvo dar daug neištyrinėtų vietų. Viena jų – Pietų kontinentas, apie kurį buvo kalbama dar nuo XVI amžiaus. Ne vienas anų laikų geografas manė, kad didžiulio ir tuščio Ramiojo vandenyno pietuose būtinai turi būti kažkoks žemynas. Jo paieškos vyko nuolatos, tačiau dar nei vienam jūrų keliautojui nebuvo pavykę nors akies krašteliu išvysti paslaptingojo žemyno.

Ambicingas jūrų karininkas Kergelenas ryžosi dalyvauti lenktynėse dėl paslaptingojo kontinento atradėjo laurų. Tuo metu Paryžiuje sklandė gandai, kad anglo jūrininko ir tyrėjo James Cook nauja ekspedicija kaip tik ir ieškos dar tik numanomo žemyno prie Pietų ašigalio. „Reikia aplenkti anglus!“ – nusprendė grynakraujis bretonietis. Iš Bretanės provincijos kilę žmonės, kaip ir mūsų žemaičiai, garsėjo savo užsispyrimu. Kergelenui jau 35 metai, o jis vis dar leitenantas. Gali juo taip ir likti, jei neatkreipsi į save karaliaus dėmesio. Tai buvo bene svarbiausia Kergeleno paskata ruoštis tolimai ir pavojingai kelionei.

 

Atkaklumas nugalėjo

 

Apsisprendęs keliauti ten, kur dar niekam nepavyko pabuvoti, Kergelenas kreipėsi į Prancūzijos jūrų ministrą, siūlydamas savo paslaugas vadovauti ekspedicijai. To meto žymiausių mokslo vyrų nuomone kontinentas, plytintis pietų pusrutulyje tokiose pat platumose, kaip ir šiaurės pusrutulyje esanti Europa, tikriausiai turi ir tokias pat geografines bei klimatines sąlygas. Vadinasi jo gelmėse slepiasi vertingi mineralai, o naujos augalijos rūšis gali praturtinti maistines kultūras. Tokia kolonija labai praverstų Prancūzijai.

Nepaisant Kergeleno patirties, kurią jis buvo įgijęs dalyvaudamas karališkojo laivyno korsariškose ekspedicijose Karibų jūros regione ir prie Afrikos krantų, „menkių kare“ ginant Bretanės žvejų interesus prie Islandijos krantų, jūrų ministerijos kuluaruose buvo svarstomos ir kitos kandidatūros. Bet ambicingas ir atkaklus bretonietis nepasidavė. Tik po du metus trukusių demaršų, neigiamų atsakymų ir įtakingų globėjų rekomendacijų Kergelenas pagaliau paskiriamas vadovauti ekspedicijai į Antarkties vandenyną.

 

Per audras ir šaltį

 

Ž. Kergeleno vadovaujamos ekspedicijos sąstatas buvo galutinai suformuotas tolimoje Prancūzijos kolonijoje – France saloje (dabar Mauricijus), esančioje už 2000 kilometrų į pietryčius nuo Afrikos. 1772 metų sausio 16 dieną du transportiniai karo laivai „Fortune‘ ir „Gros Ventre“ lengvo pasato genami paliko salą ir nuplaukė tiesiai pietų kryptimi.

Pirmieji įrašai laivų žurnaluose liudija, kad kelionė prasidėjo be jokių nuotykių. Tačiau jau po kelių dienų budintys šturmanai pažymi, kad laivus užklupo nesiliaujanti ir vis stiprėjanti audra, kuri drebina takelažą ir priverčia mažinti bures. Termometro skalės parodymai slenka vis žemyn, nors dabar pietų pusrutulyje jau artėja vasara. Jūreiviai, iki tol daugiausia plaukioję šiltesniuose kraštuose, dreba ir tiesiog verkia nuo šalčio.

Uraganinių vėjų blaškomi jūreiviai su nerimu žvelgia į viršutines bures, baimindamiesi ar atlaikys takelažas. Kergelenas ramina, kad kelionės tikslas jau arti: vis dažniau praskrenda anksčiau nematyti paukščiai, pasirodė jūrų liūtai. Tai –ženklas, kad krantas netoli.

 

Net neišlipo į krantą

 

Ilgai lauktas šūksnis „Matau žemę !” pasigirdo vasario 12-os dienos šeštą valandą vakaro. Visą naktį abu laivai laikydamiesi krūvoje bandė nenutolti nuo pastebėto kranto. Atėjus rytui, prieš jūreivių akis per rūką išniro didžiulis kalnas, jo kairėje ir dešinėje rikiavosi mažesni kalneliai. Švystelėjus saulei atsivėrė plati sausumos panorama.

Nebėra jokių abejonių – Pietų kontinentas atrastas! Laivų karininkai kelia bokalus su putojančiu Luaros vynu, eiliniai įgulos nariai ta proga gauna dvigubą maisto porciją ir po stiklinaitę degtinės.

Blogos oro sąlygos neleido laivams nuleisti inkarus nežinomoje vietoje. Į krantą buvo pasiųsta tik viena valtis su karininku ir keliais jūrininkais. Jie ten sukrovė akmenų piramidę ir užkasė butelį, į kurį buvo įkištas pergamento ritinėlis su pranešimu, kad čia pabuvojo Prancūzijos tyrinėtojų ekspedicija, vadovaujama Kergeleno.

Kergelenas, net neišlipęs į krantą, skuba grįžti namo su sensacinga žinia.

 

Šlovės akimirka

 

Nesiliaujanti audra dar prie atrastos žemės išskyrė ekspedicijos laivus. Kergelenas, palikęs nežinioje „Gros Ventre“, plaukia į šiaurę. Po beveik keturių mėnesių, praleistų jūroje, „Fortune“ pasiekia Brestą. Įguloje beveik nebebuvo likę vyrų, galinčių eiti tarnybą: mirtinai išsekę jūreiviai nekilo iš gultų, dešimt žmonių mirė pakeliui, trys merdėjo laive. Patį Kergeleną kankino skorbutas, dantenos kraujavo, sąnariai ištinę. Jis jau kitą dieną sėda į karietą ir lekia į Paryžių prisistatyti karaliui.

Kergeleno pasirodymas karaliaus rūmuose prilygo bombos sprogimui. Ilgos kelionės išsekintą jūrininką priima pats karalius Liudvikas XV. Iš jo kabineto Kergelenas išeina jau kaip pirmo rango kapitonas ir Prancūzijos aukščiausio karinio Saint Louis ordino kavalierius. Štai, pagaliau, ir atėjo ta šlovės akimirka, kurios taip laukė ambicingas bretonas Kergelenas!

 

Pavydas ir nauja ekspedicija

 

Netikėtas Kergeleno išaukštinimas sukėlė jūros karininkų korpuso nepasitenkinimą. Beveik šimtas karininkų, kurie ramiai ir tyliai laukė, kol jiems bus suteiktas eilinis aukštesnis laipsnis, pasijuto nepelnytai aplenkti. Prasidėjo intrigos ir kaltinimai. Vienas jų – kodėl likimo valiai paliko „Gros Ventre“, apie kurio įgulą nėra jokių žinių.

Tuo tarpu karalius nutaria į Pietų kontinentą pasiųsti antrą ekspediciją. Siekiant išvengti galimų nesusipratimų su britais, šį kartą prancūzai turi tinkama forma paskelbti, kad atrasta nauja sausumos teritorija Indijos vandenyno pietuose priklauso Prancūzijai. Ten turi būti pakelta Prancūzijos vėliava ir išstatyta garbės sargyba.

1773 metų pavasarį Kergelenas, apsuptas šlovės ir begalinio pavydo, vėl išplaukia į pietus su dviem laivais – „Rolland“ ir „L`Oiseau“, vėliau prisijungė „La Dauphine“. Šį kartą jo „draugai“ pasistengė, kad ekspedicijos vadas pats negalėtų pasirinkti nei savo laivų karininkų, nei eilinių jūrininkų.

 

Grįžo vėl tuščiomis

 

Antroji Kergeleno ekspedicija baigėsi dar liūdniau, negu pirmoji. Gruodžio 14 dieną visi trys lavai pasiekė pietuose esančią žemę. Juos pasitiko siaubingas oras. Visos pastangos rasti tinkamą laivų stovėjimui vietą nuėjo perniek. Tik 1774 metų sausio 7 dieną pavyko vienam karininkui su keliais jūreiviais valtele pasiekti krantą. Jie užkasė dar vieną butelį su užrašu apie šios žemės atradimą. Apie vėliavos pakėlimą ir juolab garbės sargybą negalėjo būti nei kalbos.

Po kelėtos bevaisių bandymu išsilaipinti naujojoje žemėje, baigiantis maistui ir daugėjant ligonių, laivai buvo priversti grįžti Prancūzijon. Net neišsiaiškinus ar atrastoji žemė tikrai yra ieškomas Pietų kontinentas, ar tai tik dar viena sala Indijos vandenyne.

Šiame žygyje mirė arba žuvo 32 ekspedicijos dalyviai, tarp jų ir įtakingo prancūzų admirolo giminaitis. Dabar atsirado visos prielaidos Kergeleno pavyduoliams atsiskaityti su juo.

 

Karinis tribunolas nepasigailėjo

 

Ekspedicijai grįžus iš kelionės ir Kergelenui dar nespėjus atsikratyti skorbuto, karinis tribunolas pradėjo svarstyti jo „nuodėmes“. O jų skundikai „pripaišė“ nemažai – ir lėšų iššvaistymą, ir nurodymų nevykdymą, ir netgi sąmokslą. Nemaža dalis šių kaltinimų buvo tiesiog laužti iš  piršto, bet kai neturi galingų užtarėjų, Liudvikas XV jau buvo miręs, nepapūsi prieš vėją.

Pasistengė ir Kergelenui įpiršti bendražygiai. Jie savo vadovą apkaltino skandalingais ryšiais su panele Louise Seguin, kurią jis buvo pasiėmęs į antrąją ekspediciją patarnautojos pareigose. Pasirodo, ši jaunutė panelė užėmė solidesnę padėtį, nei jai priklausė. Ji net pietaudavo karininkų kajutkompanijoje. Pagal to meto jūrines tradicijas moters buvimas karo laive – nedovanotinas nusikaltimas.

Tribunolo nuosprendis buvo negailestingas. Iš Kergeleno atėmė laipsnį, pašalino jį iš jūrų karininkų korpuso, uždraudė užimti bet kurias pareigas karališkoje tarnyboje. Galiausiai jis buvo nuteistas šešiems metams, kuriuos praleido Saumuro pilyje. Čia jis parašė bent kelias knygas apie savo keliones. Jos buvo rimtai vertinamos Europos geografų ir jūrų keliautojų.

Nors Ž.Blonas ir rašo, kad Kergelenas gimė po nelaiminga žvaigžde, tačiau vėliau jis buvo gražintas į laivyną, pergyveno Prancūzų revoliuciją ir gyvenimą baigė turėdamas kontradmirolo laipsnį.

 

Džentelmeniškas elgesys

 

1776 metų gruodžio 24 dieną James Cook, plaukdamas laivu „Dicovery“, užtiko to meto jūrlapiuose dar nepažymėtą uolėtą krantą. Jam pasisekė – ramus oras leido šio laivo jūreiviams be vargo pasiekti sausumą. Čia anglų jūreiviai aptiko 1772 ir 1773 metais prancūzų paliktus butelius su jame paslėptais raštais.

Įžymusis anglų jūrų keliautojas ir tyrinėtojas, apžvelgęs nesvetingą juodai pilką krantą, pažymėjo jo vietą žemėlapyje ir užrašė – „Nusivylimų sala“. Vėliau persigalvojo ir salos atradėjo garbei ją pavadino Kergeleno sala. Jei ne šis brito džentelmeniškas elgesys, vargiai Kergeleno vardas būtų išlikęs pasaulio žemėlapyje.

Prancūzija, draskoma vidinių ir išorinių neramumų, Kergeleno atradimu ypatingai nesidomėjo. Pasklidus žinioms apie tolimuose Indijos vandenyno pietuose atrastą salą, ja pirmiausia susidomėjo britų, amerikiečių ir norvegų banginių bei ruonių medžiotojai. Jie Kergelino salyne lankydavosi iki tol, kol čia sumažėjo šių gyvūnų populiacija.

Kergeleno salynas niekada neturėjo nuolatinių vietinių gyventojų. Dabar čia veikia kelios mokslinių tyrimų stotys, kuriose dirba apie šimtą, o vasaromis ir daugiau specialistų.

Fotoreportažas
  • Keistas ambicingo prancūzų jūrininko likimas -Foto-nr-4902_4903.jpg
  • Keistas ambicingo prancūzų jūrininko likimas -Foto-nr-4902_4904.jpg
  • Keistas ambicingo prancūzų jūrininko likimas -Foto-nr-4902_4905.jpg
  • Keistas ambicingo prancūzų jūrininko likimas -Foto-nr-4902_4906.jpg
  • Keistas ambicingo prancūzų jūrininko likimas -Foto-nr-4902_4907.jpg
  • Keistas ambicingo prancūzų jūrininko likimas -Foto-nr-4902_4908.jpg
  • Keistas ambicingo prancūzų jūrininko likimas -Foto-nr-4902_4909.jpg
  • Keistas ambicingo prancūzų jūrininko likimas -Foto-nr-4902_4910.jpg
  • Keistas ambicingo prancūzų jūrininko likimas -Foto-nr-4902_4911.jpg
  • Keistas ambicingo prancūzų jūrininko likimas -Foto-nr-4902_4912.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Keistas ambicingo prancūzų jūrininko likimas "

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.