Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Vaikystėje visada svajojau apie jūrą ir svetimus kraštus. Svajonė išsipildė - sėdim su laive dirbančiu vietiniu Saidov ir grožimės ekvatoriaus saulėlydžiu - Žydrūnas Naujokas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Kelionė „Vilniumi“ į Murmanską

Kai iš Klaipėdos į Murmanską pirmuoju reisu išplaukė „Baltijos“ gamykloje pastatytas traleris „Vilnius“, laivo rolėje šalia 23 įgulos narių buvo įrašyta ir mano pavardė su pastaba „keleivis“.

Tokius tralerius žvejams statė "Baltijos laivų statykla".
Tokius tralerius žvejams statė "Baltijos laivų statykla". @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Naujas laivas ir vardas

 

Man ši 1984 m. kovo 2 d. prasidėjusi kelionė įsiminė dėl audrų, kurių viena vos neapvertė laivo.

Iki tol Klaipėdos laivų statytojai dešimt metų, pradedant 1973-aisias, Murmansko žvejams statė „Barencevo more“ projekto laivus, skirtus žvejoti Barenco, Norvegijos ir Grenlandijos jūrose. Per tą laiką jie morališkai senstelėjo, atsirado tobulesnių įrengimų. Laivų konstruktoriai nutarė geromis jūrinėmis savybėmis pasižyminčiame „Barencevo more“ korpuse sumontuoti ekonomiškesnį variklį, naują radijo navigacinę, žuvies telkinių paieškos aparatūrą, šviežios žuvies apdorojimo cechus.

Patobulinto projekto tralerio statyba buvo patikėta Klaipėdos „Baltijos“ gamyklai. Iš išorės jis niekuo nesiskyrė nuo kitų to tipo laivų, tačiau buvo pajėgesnis. 59 m ilgio ir 13 m pločio laivas, pilnai apsirūpinęs kuru, maisto produktais ir kitais būtinais reikmenimis galėjo negrįždamas į uostą darbuotis jūroje 40 parų, nepapildęs kuro atsargų nuplaukti 9000 jūrmylių. Jūreiviams buvo įrengtos dvivietės kajutės su patogumais, jauki kajutkompanija, patogus kambuzas, sauna.

Iki tol visi šiaurės žvejams Klaipėdoje statomi laivai buvo „krikštijami“ rusams žinomais ir priimtinais vardais. Ir staiga – „Vilnius“. Taip susitarė Vilniaus ir Murmansko miestų tuometinė valdžia atiduodama privalomą duoklę „tautų draugystės“ idėjai.

 

Per pasišiaušusią Baltiją

 

Per žurnalistinę veiklą su Klaipėdoje registruotais žvejybos laivais man teko daug kur pabuvoti, bet vis nepasitaikė galimybės apiplaukti Skandinavijos pusiasalį, kurį supa Baltijos, Šiaurės, Norvegijos ir Barenco jūros. Šiaurinės jūros, kuriose plaukiojo drąsieji vikingai ir slaviškos kilmės pomorai, mane jau seniai viliojo.

Po iškilmingo laivo perdavimo naujiesiems jo šeimininkams, jau kitos dienos vakare murmanskiečiai skubėjo išplaukti, kad spėtų grįžti namo iki kovo 8-osios. Nepaisant nepalankių oro prognozių Šiaurės ir Norvegų jūrose, įgula stengėsi kuo greičiau palikti gamyklos krantines.

Baltija mus pasitiko gerokai pasišiaušusi. Nedidelis traleriukas vartaliojosi kaip įkaušęs kaimo bernas. „Vis per tą „bulbę“,– paaiškino man vairinėje budėjęs trečiasis kapitono padėjėjas Jurijus. Ta „bulbė“ (angl. bulbous bow) – tai laivo priekyje žemiau vaterlinijos į priekį įsikišęs elipsės formos kūgis. Šiaip jau jis skirtas sumažinti pasipriešinimą vandens masei skrodžiant jūros bangas. Šturmanas buvo įsitikinęs, kad būtent nuo jo padidėjo bortinis laivo svyravimas. Nesiginčijau: šturmanas sako – šturmanas žino.

Laivą vis smarkiau supa, o įgula, išskyrus budinčiuosius, tarsi išmirusi. Po atsisveikinimo su uostu pirmą parą jūreiviai ilsisi nukamuoti kranto biurokratų ir šiltų palydų. Tais laikais tai buvo nerašyta jūrinė tradicija.

 

Galvosūkis dėl Zundo

 

Laivas atgijo tik priplaukus Bornholmą. Beveik visada kas nors sėdėjo salone, sukiojosi apie virtuvę, slankiojo koridoriais. Virš banguojančios jūros vis dar staugė vėjas. Nėra jokio noro stypsoti viršutiniame denyje stebint kaip pro šalį „praplaukia“ gražiausia Baltijos sala.

Kapitonas leido man reiso metu užeidinėti į vairinę. Čia jaukiau ir geriau matyti kas dedasi jūroje, vienas pirmųjų sužinai radijo bangomis atskriejančias naujienas. Šį kartą vairinėje radau visus šturmanus priekyje su kapitonu užgulusius jūrlapį ir locijos knygą. Buvo sprendžiamas nelengvas galvosūkis – kuriuo maršrutu plaukti toliau.

Prieš metus vieną Murmansko žvejų laivą plaukiant Zundo sąsiauriu ištiko avarija. Jos kaltininku buvo pripažintas tralerio kapitonas. Po šio incidento Murmansko ir kitiems okeaninės žvejybos laivams rekomenduota plaukti platesniu Didžiuoju Belto sąsiauriu. „Vilniaus“ kapitonas Baltijos jūroje pirmą kartą, be to, tai jo pirmas reisas kapitono pareigose.

Ką tik iškeptas kapitonas nenori rizikuoti, bet vyrai skuba, trūks plyš nori Moters dieną atšvęsti namuose. Plaukiant per Zundo sąsiaurį būtų greičiau. Locmanas be problemų padėtų jį praplaukti, bet kapitonas neturi įgaliojimo jį pasisamdyti. Pagaliau kapitonas pasiryžta – rizikuosim. Juolab, kad tai buvo sekmadienis, kai sąsiaurį rečiau kerta keltai, kursuojantys tarp Danijos ir Švedijos.

 

Jaunų vyrų komanda

 

Įveikėme Zundą be nuotykių. Toliau plaukėme palei Švedijos krantus, kurie užstojo mus nuo stiprių vėjų. Laivą jau taip baisiai nebesupo. Visi spėjo atsigauti, išsimiegoti. Pagaliau artimiau susipažįstu su įgulos nariais.

Daugiau kaip pusė jų – jauni vyrai, kurių amžius vidurkis apie 30 metų. Kapitonui Genadijui Aleksandrovui trisdešimt vieneri. Jis dar buvo vaikas, kai su tėvais atsikėlė gyventi į Murmanską. Miestas pilnas jūreivių, daugelio bendraklasių tėvai jūreiviai, nuo sopkų kaip ant delno matyti Kolos įlankoje stovintys laivai. „Kuo kitu aš galėjau tapti, jeigu ne jūrininku?“, – aiškino kapitonas.

Baigė Murmansko aukštąją inžinerinę jūreivystės mokyklą, pradėjo dirbti laivuose, kurie ieško naujų perspektyvių žvejybos rajonų. Plaukiodamas mokslinių tyrimų laivais G.Aleksandrovas išmaišė šiaurines platumas nuo Kolos pusiasalio iki Grenlandijos krantų. Pasak jo, ir „Vilnius“ vykdys Murmanske žuvų ūkio ir okeanografijos mokslinio tyrimo instituto užduotis.

 

Audros gniaužtuose

 

Už Skagerako ir pasukus į šiaurę palei Norvegijos krantus, pasitiko tiesiai į dantis 17 metrų per sekundę greičiu švilpiantis vėjas. Kovo 6-sios vakarą, kai jau buvome šiauriausiame Europos taške Nordkape, traverse, prasidėjo košmaras. Laivas tai stojosi piestu, tai vartaliojosi nuo vieno šono ant kito. Kajutėje lakstė viskas, kas nebuvo pritvirtinta.

Per garsiakalbį budintis šturmanas draudė išeiti į atvirą denį, nes laivas hermetizuojamas, paruoštos avarinės gelbėjimosi priemonės. Laivo kokas Faridas pasiguodė mums, kad po kambuzą seniai laksto puodai, tad vakarienei teks pasitenkinti sumuštiniais ir konservais.

Kajutkompanijoje žiaumojame sumuštinius. Staiga laivas pasviro ir negrįžta į pirmykštę padėtį. Persmelkė mintis - negi apsiversim?

– Prisižaidė šturmanai, – piktai nusikeikė kažkuris iš salone buvusių jūreivių. Traleris plaukė šonu į bangas. Jį guldė atvirame denyje pasislinkęs didžiulis konteineris, prikrautas metalinių detalių. Pagal avralo signalą buvo pakelti visi nuo budėjimo laisvi įgulos nariai. Vaizdas, kurį pamačiau per priekinį antstato iliuminatorių, buvo pribloškiantis. Laivas buvo nukreiptas nosimi į bangas, vėjas, nešantis sniego ir krušos gūsius, tiesiog kaukė.

Šviečiant prožektoriams drąsūs vyrai sugebėjo pajungę krovininę gervę pasislinkusį krovinį nutemti arčiau laivo vidurio. Vėliau laivo dienyne perskaičiau, kad tuo metu pūtė 10 balų vėjas. Per 4 budėjimo valandas nuplaukėme tik 5 jūrmyles šiaurės rytų kryptimi.

Kai šiek tiek aprimus audrai vėl galėjome laikytis tiesaus kurso, netikėtai iš Norvegijos fiordų išlindo didžiulis amerikiečių lėktuvnešis ir pora karinių laivų. Teko užleisti jiems kelią ir vėl sugaišti keletą valandų. Jūreivių norai ir viltis Moters dieną sutikti namie išgaravo.

 

Dingo be pėdsakų

 

Įveikęs 1850 jūrmylių kelią, „Vilnius“ į Murmanską atplaukė kovo 10-ąją. Iškilmingų sutiktuvių nebuvo. Laisvi nuo budėjimo jūreiviai išskubėjo namo.

Jau grįžęs į Klaipėdą, gavau kapitono G.Aleksandrovo telegramą. Jis pranešė, kad kovo 14 d. „Vilnius“ išplaukė į jūrą ir du mėnesius dirbs Barenco bei Norvegijos jūrose.

Vėliau „Vilnių“ pamečiau iš akiračio. Neseniai pasidomėjęs sužinojau, kad Klaipėdoje Murmansko žvejams buvo pastatytas 61 „Barencevo more“ projekto traleris. Šiandien ten jų beveik nebeliko. Vieni nuskendo, kitus po Sovietų sąjungos griuvimo pardavė. Vienas iš jų, buvęs „Kantemir“, 2007 m. nuskendo Kuko sąsiauryje prie Naujosios Zelandijos. Koks likimas ištiko „Vilnių“ taip ir nepavyko sužinoti.

Fotoreportažas
  • Kelionė „Vilniumi“ į Murmanską-Foto-nr-5010_5012.jpg
  • Kelionė „Vilniumi“ į Murmanską-Foto-nr-5010_5011.jpg
  • Kelionė „Vilniumi“ į Murmanską-Foto-nr-5010_5013.jpg
  • Kelionė „Vilniumi“ į Murmanską-Foto-nr-5010_5014.jpg
  • Kelionė „Vilniumi“ į Murmanską-Foto-nr-5010_5015.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Kelionė „Vilniumi“ į Murmanską"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.