Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Didesne ar mažesnė rizika - nuolatinė jūrininkų palydovė. Visą laivybos istoriją galėtume vadinti ištisiniu narsumo, rizikos ir nuotykių metraščiu. - Eimutis Astikas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Kodėl nuskendo „Lusitania“?

Vestminsterio centrinėje salėje 1915 m. birželio 18 d. buvo oficialiai paskelbta, kad vienintelis britų lainerio „Lusitania“ žūties kaltininkas – vokiečių povandeninis laivas.

Skęstanti „Lusitania“.
Skęstanti „Lusitania“. @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Žūtis suplanuota iš anksto?

 

Iš tiesų 1915 m. gegužės 7 d. 14.10 val. vokiečių povandeninio laivo U-20 vadas kapitonas leitenantas Valtheris Schviegeris (1885-1917) sukomandavo „Ugnis!“ ir daugiau kaip toną sverianti torpeda 35 mazgų greičiu po vandeniu nuskriejo lainerio link. Ji trenkėsi į dešinį „Lusitania“ bortą. Nuaidėjus pirmam sprogimui, tuoj pat pasigirdo dar stipresnis ir pražūtingas. Praėjus 18 min. po atakos laineris nuskendo būdamas vos už 19 kilometrų nuo Airijos krantų. Kartu su juo žuvo 1198 žmonės.

Nepaisant tokio akivaizdaus fakto, jau visą šimtmetį sklando nei paneigta, nei patvirtinta sąmokslo teorija kitaip vertinanti „Lusitania“ žūties priežastis ir aplinkybes. Esą garsaus britų lainerio žūtis buvo iš anksto suplanuota aukštų Didžiosios Britanijos pareigūnų kabinetuose. Tikėtasi, kad vokiečių nuskandinta „Lusitania“ su amerikiečiais ir kitų šalių piliečiais taps pretekstu ir JAV įsitraukti į karą su Vokietija. To jau seniai siekė Antantės šalys Pirmajame pasauliniame kare kovojusios su kaizerio Vilhelmo II imperija.

Vėliau išdrįsta net viešai apkaltinti Vinstoną Čerčilį, karo metais vadovavusį britų Admiralitetui, sąmoninga „Lusitania“ žūties provokacija. Esą lainerio įgula nebuvo laiku perspėta apie pastebėtas vokiečių submarinas prie Anglijos krantų.

Buvo prisimintas ir viešas ciniškas V.Čerčilio pareiškimas, kurį jis paskelbė tuoj po lainerio tragedijos: „Vargšai vaikai, kurie žuvo vandenyne, smogė vokiečių režimui negailestingiau, negu, gal būt, 100 tūkstančių aukų karo lauke“.

 

Laivas konkurentų pykčiui

 

„Lusitania“ tuo metu buvo pats didžiausias keleivinis laivas pasaulyje. Jo pagrindiniai techniniai duomenys įspūdingi: ilgis 239,9 m, plotis 26,5 m, aukštis nuo vaterlinijos iki valčių denio 18,4 m, keturios 76000 AG garo turbinos, maksimalus greitis daugiau kaip 25 mazgai. Šešiuose laivo deniuose rikiavosi skirtingo dydžio kajutės, talpinančios 2198 keleivius, restoranai, valgyklos, kavinės, muzikinis salonas, rūkomieji kambariai.

Britų „Cunard Line“ laivininkystės kompanijai neatsitiktinai prireikė tokio didelio ir prabangaus laivo. Pagrindiniai jos konkurentai, vokiečių „Norddeutscher Lloyd“ ir „Hamburg America Line“, tuo metu turėjo didesnius, greitesnius ir modernesnius keleivinius laivus.

„Cunard Line“, remiama Didžiosios Britanijos vyriausybės, bandė pranokti savo konkurentus sparta, pajėgumais ir prabanga. „Lusitania“, pradėjusi keliones per Atlantą 1907 m., palyginti greitai sulaukė sėkmės. Ji ne tik laimėjo prestižinį Žydriosios juostos prizą už greičio rekordą, bet ir pelnė keleivių simpatijas. Keliauti per Atlantą su „Lusitania“ pasaulio garsenybėms tapo gero tono požymiu.

 

Vokiečių perspėjimas

 

Per aštuonerius metus, iki lemtingojo susidūrimo su vokiečių povandeniniu laivu, „Lusitania“ jau buvo 202 kartus perplaukusi Atlantą. Į paskutinį reisą iš Niujorko laineris išplaukė 1915 m. gegužės 1 d. Laive tuo metu buvo 1266 keleiviai ir 696 įgulos nariai.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui JAV laikėsi neutralios pozicijos, be to, vis dar veikė tarptautinės teisės normos, ginančios civilinius laivus, patekusius į karo zonas. Todėl keleiviniai laivai ir toliau be baimės kursavo tarp Šiaurės Amerikos ir Europos. 1915 m. pradžioje padėtis pasikeitė.

Norėdama įgauti didesnį pranašumą Atlanto vandenyne, Vokietijos vyriausybė nusprendė padidinti povandeninio laivyno aktyvumą. Britanijos salas supančias jūras ji paskelbė karo zona ir perspėjo, kad čia pasirodysiantys Antantės šalių laivai bus skandinami be perspėjimo.

Vokietijos ambasada Vašingtone 1915 m. balandžio 22 d. viešai išplatintame pranešime perspėjo, kad nuo dabar keleiviai savo paties rizika vyksta laivais į Britų salas. Tai buvo aiški užuomina, patarianti ne rizikuoti. Beje, šis pranešimas buvo išspausdintas šalia „Lusitania“ reisų tvarkaraščio.

Vokietijos ambasados perspėjimas sukėlė „Lusitania“ keleivių nerimą. Kapitonas Viljamas Turneris bandė nuraminti juos, aiškino, kad didelis lainerio greitis apsaugos jį nuo vokiečių povandeninių laivų persekiojimo. Keleiviai patikėjo kapitonu, nes po Vokietijos ambasados pranešimo nebuvo anuliuotas nei vienas keleivio bilietas.

 

Kas sukėlė antrą sprogimą?

 

U-20 laivo vadas V.Schviegeris paleido torpedą prieš tai neįspėjęs nei keleivių, nei įgulos. Iki tol vokiečių povandeniniai laivai, jau ne kartą užpuldinėję Antantės šalių keleivinius ir prekybos laivus, leisdavo juose buvusiems žmonėms susėti į gelbėjimo valtis ir tik tada laivus sunaikindavo.

Torpedavęs „Lusitania“, U-20 vadas laivo žurnale paliko tokį įrašą: „Atrodo, kad laivas ilgai ant vandens neišsilaikys. Pasinėrėm į 24 metrų gylį ir pasitraukėm iš įvykio vietos. Negalėjau paleisti antros torpedos į šitą masę žmonių, bandančių išsigelbėti“. Kilus tarptautinės visuomenės pasipiktinimui, juk žuvo 18 šalių piliečiai, vokiečių spauda paskelbė šį įrašą.

Vokiečiai tvirtino, kad laineris, kurio korpusas buvo suskirstytas į 12 vandeniui nepralaidžių sekcijų, turėjo dvigubą dugną, negalėjo taip greitai nuskęsti po vienos torpedos šūvio. Antrą sprogimą išprovokavo laineryje buvę šaudmenys. Apie tai iš anksto žinojo vokiečiai, todėl laineris buvo klasifikuojamas, kaip pagalbinis kreiseris. Vokietija turėjo teisę jį sunaikinti, nepaisant laive buvusių keleivių.

Po 50 metų išslaptinus „Lusitania“ krovinio manifestą, paaiškėjo, kad laineris išties gabeno didelį kiekį šaudmenų. 1950 m. ant nuskendusios „Lusitania“ liekanų britai numetė gilumines bombas. Pasak Dublino universiteto profesoriaus Williamo Kingstono, tokiu būdu Didžiosios Britanijos vadovybė, kurį daugelį metų trukdė atskleisti tiesą apie „Lusitania“ katastrofą, stengėsi sunaikinti kaltės pėdsakus.

 

Spėlionės nesibaigia

 

Praėjo daugiau kaip šimtas metų po lainerio „Lusitania“ katastrofos, tačiau ją vis dar gaubia paslaptys. Matyt, ne šiaip sau katastrofos tyrimo komisijai vadovavęs garsus britų teisininkas Džonas Bighamas (1840-1929), pasibaigus procesui kuluaruose prasitarė: „Lusitania“ – velniškai purvinas reikalas“. Tyrimo ataskaita niekada pilnai nebuvo paviešinta. Jos kopijos buvo saugomos tarp asmeninių D.Bighamo popierių, bet po jo mirties dingo.

Apie „Lusitania“ žūti pasakojama daugelyje dokumentinės ir grožinės literatūros kūrinių. Artėjant katastrofos šimtmečiui buvo sukurta nemažai dokumentinių filmų. Tarp jų išskirtinę vietą užima bendra britų-vokiečių gamybos dokumentinė drama „Lusitania“: žmogžudystė Atlante“.

Šiuose ir kituose kūriniuose kritikuojama oficiali „Lusitania“ žūties versija. Daugiausia klausimų kyla dėl antrojo sprogimo kilmės, taip pat abejojama ar vokiečių torpedinė ataka iš tiesų buvo netikėta staigmena britų Admiralitetui.

Fotoreportažas
  • Kodėl nuskendo „Lusitania“? -Foto-nr-5388_5389.jpg
  • Kodėl nuskendo „Lusitania“? -Foto-nr-5388_5390.jpg
  • Kodėl nuskendo „Lusitania“? -Foto-nr-5388_5391.jpg
  • Kodėl nuskendo „Lusitania“? -Foto-nr-5388_5392.jpg
  • Kodėl nuskendo „Lusitania“? -Foto-nr-5388_5393.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Kodėl nuskendo „Lusitania“?"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.