Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Didesne ar mažesnė rizika - nuolatinė jūrininkų palydovė. Visą laivybos istoriją galėtume vadinti ištisiniu narsumo, rizikos ir nuotykių metraščiu. - Eimutis Astikas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Krantas, kurio laiveliai išsilenkdavo

Pamario krašte sustiprėjo kultūrinis gyvenimas. Būdamas neabejingu stebėtoju ir pasinaudodamas galimybe, priminsiu dalį ryškesnių, laiko tėkmėje pasimetusių pamario žymenų, atskleidžiančių turiningą bendrystę margame, daugiasluoksniame Vakarų Lietuvos gamtos ir kultūros istorijos audinyje. Pateiksiu žinių, paskatinančių kurti turiniu ir prasme reikšmingą praeičiai miestelio ženklą.

Kintų herbas miestelyje. 2013 metai.
Kintų herbas miestelyje. 2013 metai. @ Egidijaus Bacevičiaus nuotr.

Mažai pakitęs kraštovaizdis

Vėjų ir vandenų sukurtas Nemuno žemupio ir pamario kraštovaizdis lankytoją suveda akistaton su praeitimi. Regime nedaug pakitusį reginį kaip ir mūsų pirmtakai. Patiriame tuos pačius pamario vėjų šuorus, pažeme besisklaidančius įmirkusių dirvų ir marių vandenų drėgme prisodrintus kvapus

Pirmosios žymesnė Kintų krašto vietovės - 1360/1409 m. minima ant moreninio Ventės kyšulio (rago) pastatyta Ventės pilis (Windenburg) ir nuo XVII a. legendomis apipintas Muižės (Pfeilen/ Feilenhof) dvaras.

Atkampiame pievininkų ir pelkininkų krante buvo susisiekiama arklių traukiamais vežimais ir karietomis. Žiemą keliauta rogėmis, esant tinkamos krypties vėjui, skersai marių čiuožta greitaeigėmis vėjarogėmis – bujais. 1875 m. baigta tiesti vakarinė Karaliaučių per Tilžę, Žibus ir Klaipėdą sujungusi geležinkelio atkarpa. Dviejų kilometrų atšaka Šilokarčemą pasiekė tik 1912 m., kai nuo 1884 m. jau buvo važinėjama dviračiais, o po 1902 metų krašte išriedėjo pirmos anuometės keistenybės – automobiliai.

Sugretinus įvairių laikotarpių žemėlapius, matyti, kad XVI a. susiklosčiusiame ir iki mūsų dienų mažai pasikeitusiame kelių tinkle žvyrkeliai vingiavo išilgai pamario į Kintus, Priekulę. Toliau pagal poreikį buvo sukama senuoju keliu į Klaipėdą arba Šilutę, Tilžę. Aplinkkeliai atsišakojo tiltų ir upių perkėlų (medinių plaustų) link.

Sukilus vandenims ir subjurus molžemiui, atskiros atkarpos buvo bemaž nepravažiuojamos. Peer valkas gelbėtasi pakeltomis praėjomis – vėlėna ir medžių šakomis išklotais pylimais. Prie kryžkelių ir pagrindinių kelių šliejosi bažnyčios, užeigų namai bei Rytprūsiams būdingi dviaukščiai mūro dvareliai. Jociškių ir Muižės dvarvietėms priklausę keliai vedė dvejomis kryptimis: plaukte keliaujantieji upe vyko į Mingę, o pėstieji ir ratuotieji – į Kintų bažnytkaimį.

Mingė buvus upeivių, mareivių ir sausumos keliautojų susitikimo vieta. Nuo tiesioginių vėjų apsaugotoje plačioje krantinėje per mažąjį ir didįjį šaktarpius, audras ir žiemą saugotos ir atnaujinamos jachtos ir burvaltės. Iš uostelio per Atmatą plaukta į Nemuno vidurupį ir toliau į Labguvą. Vykusieji Vakarų kryptimi saugiu nuotoliu privalėjo išsilenkti nekokią šlovę įgavusio Ventės kyšulio - plaukė skersai marių į Nidą, Juodkrantę, čia perlipę į garlaivius per pusdienį nukakdavo į Klaipėdą ar tolimesnį Karaliaučių.

1865-1873 m. Lankupius su Smelte sujungęs Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalas sielių ir sunkiųjų krovinių srautą nukreipė saugesniu keliu. Ištiesinta žemutinė Minijos vaga atskyrė nuošalėje palikdama Jociškių dvarelį. Dėl to dalis žvyrkelių sunyko, didėjo naujo kelio į Šilutę svarba. Išilgai pamario keliai apsaugoti miškų gojeliais, pievų ir apsauginių pylimų kelių pašalės sutvirtintos šiandieną išvešėjusiais storakamienių gluosnių, uosių ir paprastųjų klevų voromis. Dieną ir mėnesienoje boluojantys beržų kamienai žymi saugų kelią ir yra gražus mus pasiekęs krašto aplinkos puolėjimo paliudijimas.

 

Ūžė, gaudė, mojavo sparnais

Būdingas pamario kraštovaizdžio reginys, kurio pasigestų šiandienos lankytojas, ant pakilumų pačioje pagairėje sparnus sukę vėjo malūnai.

Šis ūkio naudmenas kūręs technikos paveldas šiandieną primirštas. Tuo tarpu iki XX a. amžiaus vidurio krašto reikmes tenkino apie dešimtis stiebinių arba strypinių (Bock (Gestell)–Windmühle) malūnų. Svarbesni jų, kaip atskaitos vietos, pažymėti krašto žemėlapiuose. Kasdieninėje kalboje vadinamų „vištakojų“ pagrindinė statinio dalis buvo tarsi pakabinta ant stovo. Sudurtiniu būdu apkalta lentų ar skiedrų siena su langais ir durimis, išorės laiptais su apžvalgos aikštele. Statinys prieš vėją būdavo pasukamas kartu su visomis sienomis ir sparnais. Stiebiniai malūnai stovėjo Aluonėnuose, Drevernoje, Vepriuose, Berciškių kaimuose, taip pat Pauruose (Žūkuose), Lampsakiuose (netoli Lankupių) ir du Mantvyduose.

Fotografas-kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius ir diplomuotas krašto istorikas Rubenas Bukavickas patikslino, kad pagal jų surinktas žinias ir senbuvių apklausas, Kintų apylinkėse stovėjo 4 malūnai: Žynių, Pricmų, Kintų ir Stankiškių. Kintų malūne veikė lentpjūvė. XX a. septintame dešimtmetyje malūnai nustojo savo veiklos.

Mingės kaime priešais Brunsdeylino viešbutį (Hötel Brunsdeylin) veikė naujesnio olandų pavyzdžio (Holländer) statybos malūnas. Statinio apatinė dalis buvo įtvirtinta ant akmeninio pagrindo, ir sukiojama viršutinė, keturis sparnus laikanti „kepurė“.

Aisėnų ir Norkaičių kaime menčių ratus girgždino vandens (Der Wassermühle), o Vilkyčiuose šniokšdamas griaudė garinis (Die Dampfmühle) malūnai. Klaipėdoje ir Rusnėje medienos paruošų vietose visą parą be atvangos ūždami džeržgė malūnai-lentpjūvės (Segel Windmühl), dundėjo kalvių paliupos. XX a. pradžioje Rytprūsiuose pagal Vidurio Europos naujovę išplito daugiasparniai malūnėliai. Ant stogo kraigo ar gretimais ant pastotės elektrą gaminusi „vėjų rožė“ būdavo pritvirtinta mentele pati pasisukdavo stipresnio vėjo kryptimi. Tokius malūnėlius turėjo Saugų ir Žemaitkiemio sodybų savininkai. Feilės (Muižės) ir Jociškių dvareliuose veikė plytinės, rausvo molio plytos atlaikiusios drėgnų orų išbandymus pelnė pripažinimą, išlikusių jų matome bažnyčių mūruose, mokyklų, ūkio ir gyvenamosios paskirties statiniuose.

 

Dugną skaitė kaip savo delną

Kintų kranto priekrantėje reikėjo nuolat išlikti budriems, gerai žinoti marių dugną, vandenis ir įnoringus orus.

Vakarų, vadintas Marinis ir Pietvakarių (Pilvinis) vėjai atviroje įkrantėje sukeldavo 1,5-2 m aukščio gožbanges. Nepermatoma siena išplitęs rūkas buvo tikra žvejų-laivininkų neganda. Tokių paliudijimų randame kapinaičių antkapiniuose užrašuose, senųjų ir šių dienų netektimi ženklintuose prisiminimuose.

Povandeninius kliuvinius ir sroves bylojo iškalbingi dugno vietovardžiai. Dalį žodinio paveldo išsaugojo Christianas Stangas ir Jurgis Gerulis Nemunyno kaimų gyventojų tarmės tyrime „Lietuvos žvejų tarmė Prūsuose“ (1933). Pasak senbuvio Viliaus Gelžiaus (g.1916) sekli šiaurrytinė Kuršių marių dalis (nuo Smiltelės iki Ventės rago) vadinta Krantu(-as); gilesni, piečiau Ventės-Nidos linijos tekėję Vidmarių vandenys ir Budumas (Vidaus gelmė) – plačiausia ir giliausia vieta su duburiais (loma) ties Dreverna vadinta Dūna (Dūnė), Kulkio sekiu ir povandeniniu Kulkio ragu (ties Svencele). Išilgai Kintų kranto 0,60 iki 0,9 m gylio dumblynė tai – (Kintų) dumbaras, atokiau buvo Kintų Ruceikių panuovolis ir Bambelio (Bambalis) duburys. Piečiau Ventės rago plytinčios riedulingos Kalvos ir Akmenės žymeniu buvo įspūdingo dydžio riedulys Lukst‘as (Beerbohm, 1833). Ledų sangrūdos akmenis išjudindavo, sakydavo: „akmenys keliauja“. Akmeningus plotus ženklino, apie juos įspėdavo, pagal galimybes šalino.

 

Laivelių gausa neišsiskyrė

Didesnė šiaurinių marių rytinio kranto (iki Nemuno žiočių) įkrantės dalis saugiai laivybai netinko.

Krantą pasiekdavo mažos grimzlės plokščiadugnės burvaltės (kuršvaltės). Nuo 1857 m. plaukiojantys garlaiviai laikėsi marių vidurio, arčiau nerijos, o atvykus į numatytą vietą, priešais seklumas keleiviams tekdavę persėsti į irklais ir burėmis varomą valtelę, ir taip pasiekti galutinį kelionės tikslą.

Žūklės ir žuvų laikymosi vietose varikliais varomos valtys draustos. Panaši tvarka išliko iki XX a. 4-o dešimtmečio. Naudojamuose priekrantės sekliuose atsirado išyros su gretimais sukalti strypai, grandinės ir žiedais valtims pririšti. Nutikdavo, kad patvankų perklostomos nuosėdos užnešdavo priplaukimo griovius, ir kasmet juos tekdavę atnaujinti. XIX a. pradžioje pradėti kranto sutvirtinimo darbai (Beerbohm, 1833). Netolygų žvejų ir laivų pasiskirstymą rytiniame marių krante liudija išlikę apskaitų žiniaraščiai. 1871 m. Mingės kaime suskaičiuoti 55 tikri ir 10 vasaros-rudens (sezoninių) žvejų. Jie turėjo 65 įvairios paskirties laivelius. Pakalnėje, Vorusnėje ir Skirvytėje atitinkamai buvo 57, 48 ir 44 žvejai, kurie turėjo 67, 64 ir 50 laivelių. Galima palyginti, kad dabartinės Kaliningrado srities kaimuose – Insėje, Tovėje ir Gilijoje buvo atitinkmai 86, 108 ir 82 laiveliai - daugiausia visose mariose.

Abipus Kintų žūkle vertėsi vienas Ventės kaimo „žvejas“ ir keturi Muižės (istoriniame Feilės) dvare. Likusieji gyventojai žūkle vertėsi vasarą-rudenį ir laivelius saugojo Krokų lankos pakrantėje. Stankiškių ir Povilų gyvenvietės turėjo po 3 ir 5 laivelius. Suvernuose, Blažiuose ir Kintuose buvo 15, 12 ir 9 įvairaus dydžio valčių (Jahresbericht Commission zur wissenschaftlichen Untersuchung der Deutschen Meere, Kiel, 1873, p. 364).

Po 1969 metų Ventės rago krantas išklotas riedulių danga. Priešais švyturį įrengta laivelių krantinė. Po audringos žiemos užnešta dumblu, jau keli dešimtmečiai naudojimui yra netinkama ir tapusi poilsiautojų pasivaikščiojimo taku ir aukštele virš vandens.

Šturmų pramoginių laivelių uostelis saugios laivybos dėlei nuolat gilinimas.

 

Įspėjo apie seklų krantą

Seklaus kranto laivybos ypatumai ženklinti marių žemėlapiuose (marlapiuose) išskiriant raudona spalva. Naktį apie juos įspėdavo Ventės ir Uostadvario (istorinio Kuwertshof) švyturių blykstės, rūke gaudė slopus bažnyčių varpų aidai. Vėliau juos pakeitė sirenų (rūko rago) gausmas. Kintų bažnyčios varpo dūžių žodinis atitikmuo buvo „Vyžos–Naginės“, Saugų bažnyčios– „Prie Saugų daug vargų“ (Kalvaitis, 1910).

Įspėti marių jūreivius siekta raudonai dažant vėtrungių vėliavėles. Neatsitiktinai Feilės dvaro/Ventės rago vietovės ženklu buvo raudonas trikampis.

Mažas Drevernos-Kintų kranto laivelių kiekis neišsiskyrė puošniųjų vėtrungių gausa bei puošybos dėmenų įvairove. 1844 m. patvirtinti apymario kaimeliams priklausančių laivelių spalviniai skiriamieji ženklai traukė akį ir kurstė vaizduotę, tačiau gyvenime nepasiteisino: vandens-kranto sąlyčio linijoje juos sunku buvo atpažinti, jų įsiminti negelbėjo sąsajos su kaimelio ypatybėmis, mažą naudos būta iš aiškinamųjų-atmintinių ir nešiojamų žemėlapių. Neatsitiktinai 1878 m. žvejybos įstatyme spalvinio žymėjimo atsisakyta, o valtys pradėtos ženklinti ant didžiųjų burių ir laivo pirmagalio šone trimis pirmosiomis gyvenvietės pavadinimo raidėmis ir skaičiais, privalomais išdažyti juoda-balta spalva, kad būtų skiriami iš tolo (Woede, 1965).

XX a. trečiame dešimtmetyje Klišių kaimo žvejas Vilius Gledžius prisiminė, kad bures žymėjo dvinariu Kl-2, ant valties šono mažosiomis raidėmis– kl-2. Kaimynų valtys ženklintos kitais skaičiais. Drevernos ir Svencelės kaimų laivai atitinkamai turėjo Dr/dr ir SV/sv ženklus ir skaičius.

 

Naujų tapatumo ženklų paieškos

Apžvelgę dalį ryškesnių krašto išskirtumų, grįžkime prie galimo Kintų ženklo. Šiandieną didžiausios pamario Kintų gyvenvietės vietovardis minimas nuo 1500 m. ir kildinamas nuo asmenvardžio Blassy Kint(h)/ Kinte (minimas 1540 m.).

Parapijos istorija iškilo po 1705 m., kuomet audros paplauta Ventės kyšulio pilis-bažnyčia tikra to žodžio prasme buvo pervežta ir pastatyta šiandieninėje vietoje. Per tris šimtmečius bažnytkaimis išaugo į miestelį. Sparti poilsiavietės plėtra įvyko 1903-1912 metais. Apie pokyčius liudija puošnūs pagrindinių parduotuvių ir viešbučių secesijos (Jugendo) stiliaus frontonai, įamžinę pastatų pastatymo metus ir saikingą visgi „Miestelio prie marių“! prabangą.

1930-1935 m. Kintams buvo suteiktas kurorto vardas. Ta proga išleistas Kintų vaizdelių rinkinys. Per karą mieste;ios beveik nenukentėjo. Po slogių sovietmečio niokojimų atsigaunantis miestelio kultūrinis pramoginis gyvenimas bando atsigręžti į marias, nepelnytai stelbdamas ar užmarštin nublokšdamas Minės/Mingės kaimo šlovę.

Reikėtų išsirinkti istoriškai pagrįstą, keletą kertinių krašto ypatybių jungiantį žymenį, išryškinantį pamario gamtos, kultūros ir žmonių kūrybinius pasiekimus. Emocinės krašto patirtys vietinį, ir svečią skatintų gilintis į „savą krašto atradimą“. Ryškiu krašto ženklu galėtų būti Ventės rago švyturys (medinis pastatytas 1836 m., raudonų plytų 1868 m.), senoji Ventės smuklė, praeitį su dabartimi giliaprasmiškai siejančiam ženklui tiktų Kintų bažnyčia su istorine (šiuo laiku nesančia) varpine, šimtametė Ventės ir Kintų mokyklos. Nereiktų užmiršti ir vėjinių malūnų. Vieno ar kelių atstatymas šiais laikais paįvairintų lankytinų vietų patrauklumą. Sektinu pavyzdžiu galėtų būti 2004 m. Wettmaro (Burgdorf) bendruomenės atstatytas 1747 m. malūnas. Verta priminti, kad krašte nestokota atplukdomų sielių ir per keturis dešimtmečius kintiškiai buvo įgiję gerą baldžių, dailidžių, namų ir laivų statytojų vardą. Teigiama, kad Rasytė, Nida ir Juodkrantė iš dalies pastatyti meistrų iš Kintų. Yra žinoma, kad šio kranto namai per marias „keliavę“ į neriją.

Krašto praeičiai pristatyti reikėtų turiningo pasakojimo, sklandžios istorijos su aplinkiniuose kaimuose užrašytais lietuvių tautosakos pavyzdžiais.

Nereikėtų apeiti naujų krašto tapatumą įtvirtinančių įvykių. Vilhelmo Storostos (Vydūno) Kintuose mokytojaujant praleistus 1888-1892 metus, tautos dvasios budintojo idėjų sklaidos ir ta proga priminti išlikusią „Vydūno arfą“, jos susigrąžinimo aplinkybes (1988 m.).

Verta priminti pavasarinius žąsų antskrydžius į kviečių želmenų laukus ir tikrą išsigelbėjimą– „pamario atodaigio (atodagis, atuodaugis ir pan.) kviečių duoną (Kalvaitis, 1910). Gamtą pristatančiame ženkle turėtų vyrauti žalia spalva, galėtų būti Aukštumalos pelkės durpyno, išlakiomis pušimis apaugusios Kintų kopos, šimtametės girininkijos puošmenos – paprastosios tujos atvaizdas. Apie kraštą savitai bylotų Ventė rago paukščių stebykla ir pamario paukščių skrydžio takas. Ir pabaigai, kuriant krašto ženklą, būtinas glaudesnis istorikų ir kultūrininkų bendradarbiavimas.

Fotoreportažas
  • Krantas, kurio laiveliai išsilenkdavo-Foto-nr-2219_2220.jpg
  • Krantas, kurio laiveliai išsilenkdavo-Foto-nr-2219_2221.jpg
  • Krantas, kurio laiveliai išsilenkdavo-Foto-nr-2219_2222.jpg
  • Krantas, kurio laiveliai išsilenkdavo-Foto-nr-2219_2223.jpg
  • Krantas, kurio laiveliai išsilenkdavo-Foto-nr-2219_2224.jpg
  • Krantas, kurio laiveliai išsilenkdavo-Foto-nr-2219_2225.jpg
  • Krantas, kurio laiveliai išsilenkdavo-Foto-nr-2219_2226.jpg
  • Krantas, kurio laiveliai išsilenkdavo-Foto-nr-2219_2227.jpg
  • Krantas, kurio laiveliai išsilenkdavo-Foto-nr-2219_2228.jpg
  • Krantas, kurio laiveliai išsilenkdavo-Foto-nr-2219_2229.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Krantas, kurio laiveliai išsilenkdavo"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.