Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Didesne ar mažesnė rizika - nuolatinė jūrininkų palydovė. Visą laivybos istoriją galėtume vadinti ištisiniu narsumo, rizikos ir nuotykių metraščiu. - Eimutis Astikas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Laivo gydytojų istorijos

Šiais laikais beveik išnykstantys laivo gydytojai yra viena seniausių profesijų jūreivystėje.

Laivo lazaretas
Laivo lazaretas @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Jūrų medicinos bumas

 

Laivų gydytojai buvo žinomi jau senovėje. Pavyzdžiui, senovės romėnų kariniuose irkliniuose laivuose (trirema, kvinkvirema ir kt.), kurių įgulas sudarydavo šimtas ir daugiau žmonių, vienas iš prižiūrėtojų buvo atsakingas už irkluotojų fizinę būklę, turėjo traukyti strėles, įstrigusias į karių kūnus, tvarstyti žaizdas. Neteko aptikti informacijos, kaip jie tuo metu buvo vadinami, tačiau iš esmės tai buvo pirmieji laivo gydytojai.

Prasidėjus didžiųjų geografinių kelionių ir atradimų amžiui, kai europiečių laivai plaukiojo pasauliu, ieškodami saugesnių ar greitesnių prekybos kelių, naujų prekybos partnerių, laivų gydytojai turėjo didelę paklausą. Į tolimas keliones jie lydėjo Kristupo Kolumbo, Džeimso Kuko ir kitų keliautojų ekspedicijas. Dažniausiai tai būdavo kirpėjai ir virėjai, kurie mokėjo nuleisti kraują, susiūti žaizdą, žinojo kokių žolelių nuoviromis pagirdyti sunegalavusį jūreivį.

Plečiantis kelionių geografijai ir dažnėjant jūrų mūšiams, jūrų medicina patyrė bumą. Buriniame britų Karališkajame karo laivyne atsirado terminas „laivo chirurgas“. Šie vyrai dažniausiai neturėjo rimto medicininio išsilavinimo, bet mokėjo sutvarstyti žaizdas, galėjo nupjauti nepagydomai sužalotą ranką ar koją. Tačiau laikui bėgant britų admiralitetas siekė, kad ir kariniuose laivuose atsirastų akademinį išsilavinimą gavę gydytojai. 1814 m. Karališkasis laivynas paskelbė, kad turima 14 gydytojų, 850 chirurgų, 500 jų asistentų, prižiūrinčių 130 000 vyrų krante ir jūroje.

Prilygo karininkams

XIX amžiuje Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Rusijoje buvo pradėta ruošti gydytojus tarnybai kariniuose laivuose. Jie būdavo prilyginami karininko rangui, suteikiant karinį laipsnį ir galimybę užsitarnauti vis daugiau žvaigždučių antpečiuose. Galime priminti, kad tarp tokių laivo gydytojų buvo ir žinomas tarpukario Lietuvos visuomeninis veikėjas, generolas Vladas Nagevičius (1880-1954). Jis Sankt Peterburge baigė Karo medicinos akademiją ir tarnavo carinės Rusijos kariniame jūrų laivyne. Laivo gydytojo pareigas ėjo šarvuotyje „Slava“, kanonierėje „Chrabryj“ ir kituose Baltijos laivyno kariniuose laivuose. Kai kurie šaltiniai mini, kad jam buvo suteiktas antro rango kapitono laipsnis.

Pačių „skęstančiųjų“ reikalas?

Prasidėjus XXI amžiui laivų gydytojai išliko tik dideliuose kariniuose laivuose, kruiziniuose laineriuose ir tik kai kuriuose žvejybos bei komercinės paskirties laivuose. Dabar Tarptautinė darbo jūroje konvencija (Maritime Labour Convention) numato, kad laivo gydytojas reikalingas tik tokiame laive, kurio įgulą sudaro ne mažiau kaip 100 žmonių, o reisas trunka ilgiau kaip 3 paras. Kadangi dabar daugelio laivų įgulos narių skaičius vis mažėja, reisai trumpėja, ryšys su krantu darosi patikimesnis, nebereikalingas ir laivo gydytojas. Užtenka, kad kapitonas ar kuris nors iš šturmanų yra baigęs pirmosios medicininės pagalbos kursus. Kitaip tariant, tai primena plačiai paplitusią sentenciją – „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. Bent taip jau mano daugelio laivininkysčių vadovai, taupydami išlaidas savo jūrininkų sveikatos sąskaita. Bet pasitaiko ir kitokių atvejų. Pavyzdžiui, rusų Tolimųjų rytų laivininkystė skelbia, kad jai krovininiuose laivuose reikalingi gydytojai, turintys 3-5 metų darbo stažą, mokantys anglų kalbą ir susipažinę su darbo jūroje specifika.

 

Būdavo ir taip

 

Man pasisekė paplaukioti žvejybos ir prekybos laivais, kai juose dar buvo laivo gydytojai. Bet ir tada ne visada pavykdavo prisivilioti jūrai tinkamus medikus. Atsimenu, kai kartą su redakcijos užduotimi į žūklės rajoną plaukiau su DŽTŠ „Petrrodvorec“, laivo gydytojo pareigoms kadrų skyrius buvo atsiuntęs medicinos mokyklą baigusį stomatologą. Kokia iš jo nauda patyriau asmeniškai vos išplaukus į audringą Atlanto vandenyną. Didžiulėms bangoms nežmoniškai kratant tralerį, netyčia nusitvėriau už stalo krašto apibarstyto stiklo duženomis ir smarkiai susižalojau delną. Kai trykštelėjo kraujo fontanas, naujasis laivo eskulapas išsigando daugiau už mane. Ranką sutvarstyti padėjo pirmasis kapitono padėjėjas. Iš laivo gydytojo buvo tik tiek naudos, kad mano ir savo nervams nuraminti jis įpylė po taurelę spirito iš savo medikamentinių atsargų.

Jūrų kapitonas E. Astikas papasakojo man dar įdomesnę istoriją iš senesnių laikų. Mokomajame burlaivyje „Meridianas“ jam einant kapitono vyresniojo padėjėjo pareigas, kartą prisistatė naujuoju laivo gydytoju paskirtas senyvo amžiaus žmogelis. Pasiteiravus apie jo medicininį išsilavinimą, paaiškėjo, kad jis turi net dvi pažymas. Viena jų liudijo, kad senukas yra pirmos kategorijos kirpėjas, o kita – jog kadaise baigė dviejų mėnesių trukmės felčerių kursus. Pasak E. Astiko, pirmiausia ką jis padarė tapęs „Meridiano“ įgulos nariu, tai „sunaikino“ medicininio spirito atsargas.

 

Gelbėjo gyvybes

 

Keli anekdotiški nutikimai toli gražu nereiškia, jog tarp laivo gydytojų, dirbusių anuometiniame žvejybos ir prekybos laivyne, nebuvo puikių specialistų. Kelios dešimtys didžiųjų žvejybos tralerių, keliolika transportinių ir gamybinių plaukiojančiųjų bazių negalėjo išplaukti į tolimas žūklavietes be gydytojo. O tokiuose dideliuose plaukiojančiuose fabrikuose, kaip „Rybackaja slava“ ir „Bojevaja slava“, darbavosi medikų grupė, kurioje be bendrosios praktikos gydytojo būtinai būdavo ir chirurgas, stomatologas, medicinos sesuo. Jie rūpinosi ne tik savo įgulos, daugiau kaip 200 žmonių, bet ir žūklės rajone dirbančių žvejų, sveikata. Šių medikų dėka buvo išgelbėta ne viena susirgusio ar traumą patyrusio jūros darbininko gyvybė.

Kai kurie gydytojai taip susiviliojo jūra, anaip tol ne vien dėl didesnio uždarbio, kad tapo tikrais jūros medicinos specialistais ir noriai dalijosi savo patirtimi su tais savo kolegomis iš provincijos, kurie išplaukdavo į jūrą tik vienam kitam reisui. Reikėjo ir tokių, juk didelių laivų buvo daug, patyrusių laivo gydytojų mažokai.

Kiekviename didžiajame žvejybos traleryje, dar jį projektuojant būdavo numatytos patalpos medicinos punktui. Didesniame laive būdavo įrengiamas ir lazaretas – nedidelė stacionari gydymo įstaiga. Beje, šiose patalpose, kurios dažniausiai būdavo tuščios, neretai būdavo apgyvendinami kviesti ar nekviesti laivo svečiai. Ne kartą tokiame lazarete teko gyventi ir man komandiruočių į jūrą metu.

 

Naudinga draugystė

 

1966 metų vėlyvą rudenį mudu su senu ir patikimu bičiuliu ELTOS fotokorespondentu Bernardu Aleknavičiumi, išplaukėme į Atlanto vandenyną su 155metrų ilgio Lenkijoje statytu laivu „Sovetskaja Litva“.

Po audringo atsisveikinimo su krantu jūreiviai, išskyrus budinčiuosius, kitą rytą nerodė gyvybės ženklų. Pastebėjome tik vieną žmogystą ramiai vaikštinėjančią po nedidelę aikštelę viršutiniame laivo denyje. Apsidžiaugėme, kad mūsų pirmasis pažįstamas pasirodė besąs laivo gydytojas Vaclovas Stankevičius.

Iš savo patirties žinojau, kad jūroje visuomet praverčia užmegzti artimesnę draugystę su koku ir gydytoju. Tai garantavo, kad niekada neliksi alkanas, o pradėjus graužti, anot estų marinisto Juhano Smulo, Didžiajam Pilkiui – Jūros Nuobodai, bus kas sušelpia viena kita taurele spirito.

Naujasis mūsų pažįstamas papasakojo, kad dirba Priekulės miestelio ligoninėje chirurgu. Gavęs pasiūlymą vienam reisui išplaukti su plaukiojančia baze „Sovetskaja Litva“, neatsispyrė pagundai išbandyti jūreivio duonos. Plaukia pirmą kartą, bet jūros liga jo neįveikė, nors Atlantas mus pasitiko tokia stipria audra, kad nuo bangų atakos sulinko net relingai laivo priekyje.

– Bijojau, kad ne aš gydysiu, o mane patį reikės statyti ant kojų, – atviravo šnekus gydytojas.

Susitarėm, kad kai tik kas nors įdomaus atsitiks laivo medikų (plaukė du gydytojai ir medsesuo) valdose, mes nebūsim pamiršti.

 

Sėkminga operacija

 

Vieną ankstyvą sekmadienio rytą, kai laivas jau sukiojosi netoli Islandijos krantų, prasivėrė mūsų kajutės durys ir jose pasirodė kailiniuota mūsų bičiulio Vaclovo galva.

– Vyrai, griebkit savo fotoaparatus ir bėkit pas mus. Tuoj pradedam pirmą operaciją šiame reise.

Pakilę iš miegų lekiam į laivo galą, kuriame ryškiai švietė operacinės iliuminatoriai. Į operacinę minutei įleido tik Bernardą, kad šis padarytų pora kadrų būsimiems mūsų reportažams ir laivo medikų atminimui.

Pasirodo, naktį stiprus apendicito priepuolis sugriebė virėją Elžbietą K. Medikams neliko kitos išeities, kaip tik skubiai ruoštis operacijai. Nors „Sovetskaja Litva“ tuo metu stovėjo nuleidusi inkarą priešais Reidarfjorduro įlanką rytinėje Islandijos pakrantėje, tačiau vis tiek buvome kočiojami bangų. Pro iliuminatorių mačiau, kad Vaclovas stovi prisirišęs prie operacinio stalo, dar du vyrai stovi pasirengę jį prilaikyti. Jam asistavo dvi moterys – gydytoja ir medicinos sesuo. Operacija pavyko puikiai ir virėjai neteko su pakeleivingu laivu grįžti į Klaipėdą..

 

Kas buvo– pražuvo, bet prisiminti malonu

 

O kitas įvykis mūsų bičiuliui sukėlė didelį šoką, po kurio tikrai reikėjo nervus raminti populiariausiais „vaistais“. Viskas parsidėjo nuo to, kad vieno VŽT mechanikas K., kol jo laivas pridavinėjo žuvį plaukiojančiai bazei, paprašė V. Stankevičiaus operuoti į kojos pirštą įaugusį nagą. Gydytojas apžiūrėjo ir pasakė, kad operacija dabar nebūtina. Juolab, kad ir sanitarinės sąlygos vidutiniajame žvejybos traleryje nėra idealios gyventi ir dirbti su operuota pėda. Bet žmogus prašo, o gydytojas dykinėja be darbo, tad Vaclovas ir sutiko imtis to nelemto nago.

Suleido reikalingus vaistus, išpjovė ką reikėjo. Ir staiga pacientas šast ant grindų ir nebekvėpuoja. Išsigandęs gydytojas puolė jį gaivinti: pusti į burną, masažuoti krūtinę. Vos spėjo Vaclovas nusibraukti prakaitą nuo kaktos, kai pacientas vėl guli kaip negyvas. Teko vėl gaivinti. Pagaliau, be nuotykių sutvarsčius operuotą koją, mechanikas po valandos buvo nuleistas į savo VŽT. Iki to laiko traleris jau buvo spėjęs atsikratyti krovinio ir kartu su atsigavusiu mechaniku išplaukė toliau vagoti Atlanto arimų..

Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų nuo mūsų bendrai praleistų dienų „Sovetskaja Litva“ denyje, su Vaclovu Stankevičiumi atsitiktinai susitikom Kaune. Tą pusmetį, praleistą jūroje einant laivo gydytojo pareigas, jis prisiminė su dideliu malonumu ir nostalgija. Manau, kad panašiai šiandien jaučia ir kiti medikai, paskyrę didesnę ar mažesnę savo gyvenimo dalį jūrai ir jos žmonių sveikatai.

Fotoreportažas
  • Laivo gydytojų istorijos-Foto-nr-4037_4038.jpg
  • Laivo gydytojų istorijos-Foto-nr-4037_4039.jpg
  • Laivo gydytojų istorijos-Foto-nr-4037_4040.jpg
  • Laivo gydytojų istorijos-Foto-nr-4037_4041.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Laivo gydytojų istorijos"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.