Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Vaikystėje visada svajojau apie jūrą ir svetimus kraštus. Svajonė išsipildė - sėdim su laive dirbančiu vietiniu Saidov ir grožimės ekvatoriaus saulėlydžiu - Žydrūnas Naujokas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Lietuviško Klaipėdos uosto atsiradimas

2013 metais buvo pažymimas Klaipėdos uosto prijungimo prie Lietuvos 90-metis.

Jau 90 metų Klaipėdos uoste plevėsuoja lietuviška vėliava.
Jau 90 metų Klaipėdos uoste plevėsuoja lietuviška vėliava. @ Vidmanto Matučio nuotr.

Politinės aplinkybės

Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriuje dirbantis Romualdas Adomavičius jaunesnysis nuosekliai gilinosi į Klaipėdos uosto perdavimo Lietuvai aplinkybes, dokumentus ir veikėjus. Jo dėka atskleista, kad Kopgalio kapinaitėse kasmet be Klaipėdos uosto istorijai ypač nusipelniusio pirmojo uosto kapitono  Liudviko Stulpino turėtume pagerbti ir kunigą, visuomenės veikėją  Joną Žilių-Jonila, kuris daug prisidėjo, kad Lietuva atgautų Klaipėdos uostą.

JAV lietuvis J. Žilius-Jonila kaip Lietuvos atstovas dalyvavo 1919 metais vykusioje Paryžiaus taikos konferencijoje, kuri sprendė, kaip po I pasaulinio karo atrodys Europa. Jos metu ir buvo sudaryta Versalio sutartis. Tuomet ir atsirado sąvoka Klaipėdos kraštas, nes buvo nuspręsta teritorijas nuo Nemuno šiauriau atskirti nuo Vokietijos. Jį buvo pavesta valdyti Tautų sąjungai.

Po Paryžiaus taikos konferencijos  J. Žilius-Jonila apsigyveno Klaipėdoje, bandė įsigyti nuosavybės ir pamatė, kad kraštą administravę prancūzai paiso tik savo ir savo draugų lenkų interesų. Tuomet Europoje manyta, kad Lenkija bus atsvara prieš besiformuojančią bolševikinę Rusiją .

1922 metais J. Žilius-Jonila tapo Lietuvos Vyriausybės atstovu Klaipėdos krašte, iškėlė mintį, kad atgauti Klaipėdos kraštą Lietuva gali tik karinės intervencijos būdu. 1922 metų lapkritį Lietuvos Vyriausybė, kuriai vadovavo Ernestas Gilvonauskas,  atmetė iki tol naudotas neefektyvias diplomatines priemones. Nuspręsta rengti Klaipėdos krašte sukilimą. Tai ir įvyko 1923 metų sausį. Iki tol Europoje formavosi nuomonė, kad Klaipėda išliks laisvuoju miestu, kokiu buvo Gdanskas.

Po ginkluoto sukilimo Tautų sąjungos vardu kraštą administravę prancūzai nenorėjo priešintis. Prieš tai jau buvo užsiminta, kad Klaipėdos kraštas esantis lietuviškas, tik Klaipėda labiau vokiška.

Nebeliko nieko kito, kaip sutartimi įteisinti Klaipėdos krašto perdavimą Lietuvai. Manyta, kad savarankiška Lietuva ilgai neišsilaikys - ją anksčiau ar vėliau užims Lenkija.   

Atgavus Klaipėdos kraštą J. Žilius-Jonila porą metų 1925-1926 metais buvo jo gubernatoriumi. 

Uostas minėtas daug anksčiau

Istorikas  R.Adomavičius jaunesnysis mano, kad Klaipėdos uosto perdavimo Lietuvai 1923 metais ideologinės šaknys siekia net XIX amžių. 1885 metais JAV išeivijos leidinyje "Lietuvizskasis balsas" Jonas Šliupas Klaipėdą vertino kaip uostą, kuris turėtų priklausyti "lietuwininkams".

Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška 1917 metais išleistame Lietuvos geografijos vadovėlyje mokykloms aiškiai sudėlioja požiūrį į Klaipėdos uostą.

"Nuo jūros mūsų kraštas ir šiandien nėra atsirišęs. Juk per 100 su viršum varstų pakraščiu Lietuva prieina prie jūros (...). Nebe pamato tad lietuviai, kaip jų giminiečiai latviai (šiaurėje) bei prūsai (vakaruose) Baltijos jūrą "savo" jūrėmis-marelėmis yra skaitę (...). Ji brangi yra mums, kad ir smiltimis užtraukiamais, bet vis dėlto naudingais uostais. Toki yra antai: Lietuvos - Klaipėdos, seniau ir Palangos uostai...", - rašė M.Biržiška.

Nors iš šioje ištraukos galima suprasti, kad uostą nuolat reikės gilinti, bet kartu suformuota mintis, kad Lietuvai ekonomiškai naudinga turėti uostą.  

Leidėjas Kęstutis Demereckas prisiminė, kad dar 1902 metais vokiečių rašytojas Johanas Zebrickis rašė, jog  Klaipėdai vienintelė galimybė vystytis yra jos susijungimas su Lietuva. 

Tarptautinio intereso uostas

Klaipėdos krašto ir uosto valdymą Lietuvai pasirašius sutartį Tautų sąjungos ypatingos komisijos buvo perduotas 1923 m. vasario 17 d.

Anot R.Adomavičiaus, nuo tos datos, o taip pat sukilimo datos atsispiriama kalbant apie Klaipėdos uosto perėmimą.

Jau 1923 m. vasario 28 d. pirmuoju Klaipėdos uosto viršininku paskiriamas Palangos- Šventosios uosto statybas vykdęs inžinierius Ričardas Visockis. Jis turėjo organizuoti Klaipėdos uosto perėmimą Lietuvos žinion.  Klaipėdos uosto viršininko knygoje įrašas nr. 1 liudija, kad 1923 m. birželio 23 d. Vyriausybės atstovas Viktoras Gailius perduoda Klaipėdos uostą Klaipėdos krašto įgaliotiniam Jonui Budriu. Šio 1923 m. birželio 27 d. pavedimu Klaipėdos uostas pereina Susisiekimo ministerijos valdymui, kuri perduoda uostą jos viršininkui R.Visockiui. Tuo raštu buvo perimti tik tarnautojai. Krantinių, kranų, laivų ir kito turto perėmimo procesas vyko vėliau.

1923 m. birželio 23 d. nuotraukoje užfiksuotas mitingas apie Klaipėdos uosto perėmimą, kur keliama lietuviška vėliava.

1923 metų vasarą Klaipėdos uosto viršininko pareigas iš R.Visockio perėmė jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas ir ėjo iki 1924 metų vasaros, kai perdavė suformuotai Klaipėdos uosto tarybai. Paraleliai L.Stulpinas nuo 1923 metų iki pat mirties 1934 metais ėjo Klaipėdos uosto kapitono pareigas.

Buvo derinamos sąlygos, kaip Lietuva valdys Klaipėdos kraštą ir uostą. Į Klaipėdos uosto valdybą veržėsi lenkai. Dėl Vilniaus krašto aneksijos tuometė Lietuva nepalaikė su Lenkija diplomatinių santykių.

"Gesinti gaisrą" dėl atvirų lenkų interesų Klaipėdos uoste Tautų sąjunga atsiuntė JAV diplomatą Normano Daviso. Jis vadovavo komisijai, kuri susipažino su Lietuvos, Lenkijos, Tautų sąjungos interesais Klaipėdos uoste. Jo siūlymu buvo nuspręsta, kad  Klaipėdos uosto valdybos pirmininku bus Lietuvos atstovas.

1924 metų gegužės 8 d. pasirašyta Klaipėdos konvencija. Vienas iš jos priedų buvo Klaipėdos uosto valdymo taisyklės. Klaipėdos uostas paskelbtas tarptautinio intereso uostu. Lietuvos vyriausybė laidavo tranzito laisvę jūra, vandens keliais ir geležinkeliais.

Kiek vėliau pirmuoju Klaipėdos uosto tarybos pirmininku  paskirtas Tomas Naruševičius. Jis šias pareigas ėjo iki 1927 metų. Uosto tarybos nariais taip pat paskirti po vieną Tautų sąjungos ir Klaipėdos krašto atstovą. Tuo Lenkijos pretenzijos į Klaipėdos uostą pripažintos nepagrįstomis. Taip iš esmės užbaigtas Klaipėdos uosto perėjimas Lietuvos žinion.

 

Parengta pagal istorinio forumo "Lietuviškam Klaipėdos uostui - 90" istoriko Romualdo Adomavičiaus pranešimą

 

 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Lietuviško Klaipėdos uosto atsiradimas"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.