Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Vaikystėje visada svajojau apie jūrą ir svetimus kraštus. Svajonė išsipildė - sėdim su laive dirbančiu vietiniu Saidov ir grožimės ekvatoriaus saulėlydžiu - Žydrūnas Naujokas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Mano pažintis su kapitonu Liudviku Stulpinu

Sovietmetį buvau vienintelis Lietuvos žurnalistas, kuris skaitytojams pristatė jūrų kapitoną Liudviką Stulpiną.

Prisiminti L.Stulpiną paskatino paminklo atidengimas žymiam jūrų kapitonui Telšiuose
Prisiminti L.Stulpiną paskatino paminklo atidengimas žymiam jūrų kapitonui Telšiuose @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Suskilęs antkapis

 

Žurnalas „Nemunas“ 1969 m. pirmame numeryje išspausdino mano straipsnį apie pirmąjį lietuvį, XX a. pradžioje vadovavusį dideliems okeaniniams laivams, pirmąjį tarpukario Lietuvos Klaipėdos uosto viršininką L.Stulpiną. Tai buvo pirma ir vienintelė publikacija, kur minima jo pavardė, per visą sovietmetį iki Atgimimo laikų. O jos atsiradimo istorija tokia.

1962 m. apsigyvenęs Klaipėdoje ir pradėjęs dirbti „Lietuvos žvejo“ redakcijoje apie tarpukario Lietuvos prekybos laivyną mažai ką žinojau. Liudo Stulpino pavardės iš viso niekada nebuvau girdėjęs.

Po karo senųjų klaipėdiečių uostamiestyje nedaug tebuvo likę, o ir tie patys nebuvo linkę afišuotis. Maža kam nors, kas nors šaus į galvą. Man pasisekė, kad vos atsidūręs Klaipėdoje, susiradau kelią į Smiltynės jachtklubą, kuriame buvo susiklosčiusi ypatinga aura. Čia sutikdavau geresnius laikus menančius garbingus vyrus: Lietuvos prekybos laivų „Kretinga“ ir „Kaunas“ bocmaną Feliksą Vainorą, karo laive „Prezidentas Smetona“ tarnavusį Stanislovą Marcinkevičių, prieškario laikų buriuotojus Salį Šemerį-Šmerauską, Edvardą Ingaunį, Sigizmundą Mačiuką. Kažkuris iš jų man ir užsiminė, kad Smiltynėje yra senos Kopgalio kapinės, kurios priglaudė žinomus prieškarinės Klaipėdos žmones.

Kažkurią dieną mano kolega foto žurnalistas Bernardas Aleknavičius, pasirodo jau ne kartą čia buvęs, atvedė mane prie apleisto kapinių kalnelio. Tada mums pasirodė, kad mažai kas čia lankosi. Sužėlę erškėtrožių ir alyvų krūmai slėpė suskilusį antkapį. Dabar tiksliai nebeatsimenu, bet man menasi, kad jį puošė kuklus įrašas „Liudas Stulpinas Uosto kapitonas“. Dėl dviejų žodžių –„Liudas“ ir „kapitonas“ esu garantuotas. Tada dar stebėjausi, kodėl ne „Liudvikas“, o „Liudas“.

Tuomet dar nežinojau, jog stoviu prie pirmojo lietuvių jūrų kapitono kapo. Bet smalsumą žadinanti sėkla jau buvo pasėta.

 

Redakcijos svečias

 

Į „Lietuvos žvejo“ redakciją anuomet galėjo užeiti kas tik norėjo. Visą didžiulį kampinį pastatą Manto gatvėje buvo užėmusi Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo valdyba, tačiau jos budėtojas, sėdintis prie laiptų, niekam netrukdė pakilti į antrą aukštą, kur buvo įsikūrusi redakcija.

Lankytojų sulaukdavome gana dažnai ir visokių. Tuomet, kaip žinia, nebuvo jokių „feisbukų“, tad grafomanai su savo rašliavomis atakuodavo redakcijas. Pasitaikydavo ir malonių išimčių. Viena iš tokių buvo kiek netikėtas Petro Daunoro apsilankymas.

Tai buvo jau gana solidaus amžiaus, bet dar tvirtai atrodantis vyras. Pirmaisiais pokario metais jis dirbo Klaipėdos valstybinio žuvies pramonės tresto laivyno vyriausiuoju inžinieriumi. To tresto jau seniai nebebuvo. P.Daunoras manė, kad neteisinga pamiršti pirmuosius vietinių žvejų žygius į minomis knibždančią Baltiją ir pasiūlė išspausdinti žvejų laikraštyje savo prisiminimus iš tų laikų.

Redakcijos svečias pasirodė šnekus. Paaiškėjo, kad jis senas klaipėdietis. Tarpukaryje dalyvavo Klaipėdos uosto gilinimo darbuose, pažinojo daugelį jūrai ir uostui artimų žmonių. Prisiminė ir uosto kapitoną Stulpiną. Prisiminiau ir aš tą pavardę matęs antkapyje Kopgalio kapinėse. Pradėjau klausinėti ką daugiau jis žino apie tą asmenį.

Pasirodo, P.Daunoro ir L.Stulpino pažintis prasidėjo dar carinės Rusijos laikais. Pašauktas tarnauti į carinės Rusijos kariuomenę, P.Daunoras Kronštate mokėsi laivo mechanikų mokykloje. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, buvo pasiųstas praktikai į didžiausią Rusijos Rytų Azijos laivininkystės bendrovės garlaivį „Rossija“. Šiam laivui, kuris buvo pertvarkytas karo reikalams ir pavadintas „Rus“ („Русь“), tuo metu vadovavo 43 metų lietuvis Liudvikas Stulpinas.

  • Nors teko kartu plaukioti ir dirbti, tačiau jis visuomet buvo keliais rangais aukščiau, tad neteko artimiau bendrauti, – sakė P.Daunoras.

 

Kapitonas tarpukario leidiniuose

 

Vėl kiek netikėtai L.Stulpino pavardė mano akiratyje atsirado vartant senus žurnalus ir laikraščius M.Mažvydo bibliotekoje. Tarpukario Lietuvos leidiniai buvo laikomi specialiame skyriuje. Gavus leidimą, norimą leidinį atnešdavo į atskirą, dažniausiai visiškai tuščią skaityklą.

Tada gal dar nebuvo kopijavimo aparatų, o gal tiesiog man nepasiūlė tokios paslaugos. Gerai, kad aš šalia turėjau savo bičiulį Bernardą Aleknavičių su fotoaparatu. Mane sudominusius straipsnius jis paprasčiausiai nufotografuodavo.

Žurnale „Inkaras“, kurio trys numeriai išėjo 1928 m. pradžioje, radau L.Stulpino straipsnį „Keletas žodžių prekybos laivyno reikalu“. Jis rašė, kad jau kelinti metai Jūrininkų sąjunga deda visas pastangas sudominti „sunkiai išjudinamą visuomenę“ Lietuvos prekybos laivyno kūrimo reikalais.

Bevartydamas žurnalą „Mūsų jūra“, 1939 m. pirmame numeryje iš karto krito į akis didelis straipsnis „Liudas Stulpinas“. Jį pasirašė B.gen.Nagius. Nesunku atspėti, kad tai buvo žinomas visuomenės veikėjas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas, brigados generolas Vladas Nagius-Nagevičius (1880-1954). Straipsnio autorius prisiminė, jog jam, baigiant Karo medicinos akademiją, teko plaukiojimo stažą atlikti laive, kuriame pirmojo šturmano pareigas ėjo lietuvis Stulpinas. Iš tolimesnio teksto aiškėja, kad jų pirmoji pažintis įvyko keleiviniame garlaivyje „Estonia“ kelionės metu į Niujorką ir atgal.

V.Nagius-Nagevičius savo straipsnyje paminėjo daug įdomių faktų iš tų laikų, kai L.Stulpinas vadovavo Rusijos Rytų Azijos garlaivių bendrovės keleiviniams laivams, plaukiojusiems tarp Rusijos ir Šiaurės Amerikos. Kai kuriuos iš jų aptikau ir kituose leidiniuose.

Ne vienas leidinys rašė, kad L.Stulpino vadovaujama „Lithuania“ audros metu išgelbėjo Baltijos jūroje skęstančio vokiečių burlaivio įgulą. Už drąsą ir sumanumą kapitonas buvo apdovanotas medaliu. Prie Šetlandų salų ir pati „Lithuania“, turėdama daugiau kaip 700 keleivių, buvo patekusi į avariją, tačiau kapitonui L.Stulpinui pavyko laimingai nuvesti laivą į artimiausią uostą. Dažnai minima kiek romantiška, tačiau labai L.Stulpinui būdinga istorija, kaip jo vadovaujama „Birma“, išgirdusi SOS signalus, 1912 m. balandyje skubėjo į pagalbą skęstančiam anglų transatlantiniam laineriui „Titanikas“.

 

Kapitoną priminė „Nemunas“

 

Per keletą metų susikaupė nemažas pluoštelis įvairios informacijos, kuria remiantis jau buvo galima papasakoti apie sovietmečiu pamirštą pirmąjį lietuvį gavusį tolimojo plaukiojimo diplomą ir vedusį didelius keleivinius laivus per Atlanto vandenyną.

Tačiau buvo vienas „bet“. Po bolševikų įvykdyto spalio perversmo Baltijos laivyno komisarų taryba, vadovaujama aršių ir įtarių bolševikų P.Dybenkos ir N.Krylenkos, apkaltino L.Stulpiną, kad šis, esą susimokęs su buvusiais laivų savininkais siekė valdžios konfiskuotus laivus parduoti ir išsiųsti į Angliją. Kapitonas buvo areštuotas ir uždarytas į Helsinkio kalėjimą.

Toks faktas iš karto būtų užkliuvęs Glavlito kontorai, kitaip tariant budriems cenzoriams, kurie prižiūrėjo, kad nebūtų teigiamai vertinama mūsų praeitis ir tarpukario Lietuvos veikėjai.

Mano surinkta medžiaga apie L.Stulpiną nebuvo paslaptis kai kuriems kolegoms – plunksnos broliams. Kartą apie pirmąjį lietuvį – okeaninių keleivių laivų kapitoną, išsikalbėjau į „Lietuvos žvejo“ reakciją užsukusiu Vitu Žvirdausku. Jis man įteikė ką tik išleistą savo knygą „Vandenyno druska“, kurioje pasakojama apie žvejus, jų sunkų, įtemptą darbą, kovą su audromis ir žemės ilgesiu. Papasakojo, kad dvejus metus dirbo žvejybos laivyne, plaukiojo Šiaurės Atlante, o dabar dirba neseniai pradėjusiame eiti „Nemuno“ žurnale.

Išgirdęs tai, ką aš jam papasakojau apie L.Stulpiną, Vitas iš karto užsidegė. Sako, duok mums tą rankraštį, atspausdinsim. Žurnalo redaktorius Antanas Drilinga esąs drąsus vyras – dar ne tokius rašinius leidžia į pasaulį.

O kaip bus su tuo jo gyvenimo epizodu, kai bolševikai L.Stulpino vos nesušaudė? Juk, kaip sakoma, žodžių iš dainos neišmesi. Cenzoriams tai nepatiks. Vitas pasiūlė šią vietą nekaltai apeiti. Parašęs, kad po revoliucijos L.Stulpinas buvo išrinktas Baltijos jūrininkų sąjungos pirmininku, kas atitiko tikrovę, pridėjau sakinį, kad jo pažiūros nebuvo nuoseklios ir jis liko įvykių nuošalyje.

Didelei nuostabai ir džiaugsmui 1969 m. pirmame „Nemuno“ numeryje pasirodė mano publikacija „Palaidokit prie jūros ...“, kurią iliustravo L.Stulpino nuotrauka. Ją prieš keletą metų iš „Mūsų jūros“ žurnalo buvo perfotografavęs B.Aleknavičius.

Prisiminti šios publikacijos istoriją paskatino neseniai Telšiuose, iš kurio apylinkių jis kilęs, atidengta skulptūra pirmajam lietuviui, tapusiam okeaninių laivų kapitonu, pirmajam nepriklausomos Lietuvos jūrų uosto vadovui ir kapitonui Liudvikui Stulpinui.

Fotoreportažas
  • Mano pažintis su kapitonu Liudviku Stulpinu-Foto-nr-7417_7418.jpg
  • Mano pažintis su kapitonu Liudviku Stulpinu-Foto-nr-7417_7419.jpg
  • Mano pažintis su kapitonu Liudviku Stulpinu-Foto-nr-7417_7420.jpg
  • Mano pažintis su kapitonu Liudviku Stulpinu-Foto-nr-7417_7422.jpg
  • Mano pažintis su kapitonu Liudviku Stulpinu-Foto-nr-7417_7423.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Mano pažintis su kapitonu Liudviku Stulpinu"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.