Paryžiaus Luvro muziejuje eksponuojamas paveikslas „Medūzos“ plaustas“ primena XIX a. Europą sukrėtusią jūrinę katastrofą.
„Medūzos“ plausto tragedija
T.Žeriko paveikslas „Medūzos“ plaustas“ (491x716), pirmą kartą eksponuotas Paryžiaus salono parodoje 1819 m. @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.
Pakeitė kursą
1816 m. birželio 17-ąją keturi prancūzų burlaiviai iš Rošforo uosto pasuko Afrikos link. Į Senegalo sostinę Sen Luji jie gabeno krovinius ir daugiau kaip 600 prancūzų.
Flotilei vadovavo komodoras Hugo Diuro de Šomary. Kolonijos gubernatorius Žiuljenas Šmalcas pageidavo, kad į Sen Luji būtų plaukiama trumpiausiu keliu. Maršrutas kirto į jūrą einančias seklumas. Ypač pavojinga buvo 30 mylių į jūrą nutysusi Argeno sekluma.
Transportinis laivas „Loire“, brigas „Argus“ ir korvetė „Echo“, kurie gabeno ginkluotę ir maisto atsargas, pasuko giliau į jūrą. Flagmaninas - 46 m. ilgio tristiebė fregata „Medūza“, ignoruodama Jūrų ministerijos nurodymą visiems laivams laikytis kartu, nuplaukė pakrantės kursu.
Navigatoriaus pareigas komodoras pavedė keleiviui Antuanui Richefortui. Jis tvirtino tarnavęs Prancūzijos karo laivyne. Tačiau pastaruosius 10 m. praleido anglų nelaisvėje. Beveik 400 „Medūzos“ keleivių ir keturių statinių su auksu likimas atsidūrė nekompetentingose rankose.
Į plaustą prievarta
Liepos 2 dieną „Medūza“ atsidūrė prie seklumų, kur plytėjo baltos putos ir purvinas vanduo. „Medūza“ maždaug už 50 jūrmylių nuo kranto sėdo ant seklumos. Tuo metu vandens lygis rajone buvo aukščiausias. Neliko šansų sulaukti palankesnių sąlygų.
Viltis ištrūkti palaidojo audra. Laive kilo chaosas. „Medūzos“ keleiviai grasino, kad šaudys karininkus, kurie bandys gelbėtis turėtais barkasu ir velbotais. Gubernatorius prisiekė, kad nesiruošia bėgti iš laivo. Pradėtas statyti didelis plaustas 200 žmonių.
Liepos 5-osios rytą komodoras įsakė palikti „Medūzą“. Į barkasą sėdo gubernatorius su šeima ir dalimi bagažo. Į kitas valtis buvo sulaipinti kolonijos administracijos pareigūnai. Prastuomenė per prievartą suvaryta ant plausto. Sulipo vos penkiasdešimčiai žmonių ir iš karto atsidūrė iki kelių vandenyje. Teko į jūrą mesti maisto ir gėrimo atsargas.
Palikti likimo valiai
Į 20 m ilgio ir 8 m pločio plaustą buvo perkelti 147 keleiviai. Inžinierius ir geografas Aleksandras Korearas turėjo vietą gelbėjimosi valtyje, bet laikė pareiga būti plauste kartu su vienuolika skirtų darbininkų. Panašių motyvų vedamas plauste atsidūrė ir medicinos tarnybos pareigūnas chirurgas Žanas Savinji. Jie liko gyvi ir aprašė „Medūzos“ plaustą ištikusią tragediją.
Plaustą į krantą turėjo buksyruoti keturi velbotai. Irkluotojai neišjudino jo iš vietos. Gubernatorius ir komodoras įsakė nukirsti buksyravimo lynus.
„Mes negalėjome patikėti, kad mus paliko likimo valiai. Valtims dingus iš akių, supratome į kokią beviltišką padėtį patekome ir mus apėmė neviltis“ – rašė A.Korearas ir Ž.Savinji.
Dreifuojančiame plauste 147 žmonės stovėjo vandenyje. Grėsė pavojus būti nuplautiems į jūrą.
Vėjas plaustą be vairo su nedidele bure nešiojo. Ant jo nebuvo kompaso, jūrlapių, nors karininkas buvo užtikrinęs, kad juos ras. Plauste buvo tik kelios statinaitės vyno ir gėlo vandens, maišas džiūvėsių.
Kova dėl būvio
Pirmąją naktį žuvo dvylika vyrų. Dar keli buvo sužeisti, kai lūžo stiebas. Žaizdoti žmonės kentėjo nuo sūraus jūros vandens ir svilinančių saulės spindulių.
Skysčių atsargos greitai išseko, kančios didėjo. Dėl saugesnės vietos ir maisto prasidėjo kovos. Keletas žmonių buvo sutrypti, kai bandė nusigauti arčiau plausto vidurio.
Per aštuonias dienas 65 nusilpę ir sužaloti keleiviai buvo nuplauti arba numesti į jūrą.
Ž.Savinji vėliau rašė: „Tie, kurių pasigailėjo mirtis, pjaustė lavonus į gabalus ir valgė juos. Dauguma negalėjome prisilieti prie tokio baisaus maisto. Tačiau greitai poreikis išgyventi tapo stipresnis už žmoniškumą“.
Kai po 12 dienų brigas „Argus“ sutiko dreifuojantį „Medūzos“ plaustą, jame rado tik 15 gyvų vyrų. Penki iš jų netrukus mirė.
Komodoras H.Šomary, su vienu iš velbotu laimingai pasiekė Sen Luji. Jie nusprendė išgelbėti auksą, kurį gabeno fregata „Medūza“. Komanda laivą atrado vis dar įstrigusį seklumoje - gerokai bangų apdaužytą. Iš septyniolikos žmonių, kurie nepanoro gelbėtis iš laivo, po 54 dienų gyvi liko tik trys.
Nusikaltimas ir bausmė
1816 m. rugsėjo 13 d. Paryžiaus „Journals des Débats“ pasirodė A.Korearo ir Ž.Savinji straipsnis pagal pranešimą valdžiai apie „Medūzos“ likimą. Vėliau jie parašė knygą „Medūzos“ avarija“. Ji iki 1821 m. sulaukė penkių leidimų, buvo išversta į anglų, vokiečių, olandų ir italų kalbas.
Publikacijos sukėlė ne tik politinį skandalą, bet ir kultūrinį šoką. Paaiškėjo, kad ir civilizuoti europiečiai, patekę į ekstremalias sąlygas elgiasi ne geriau už laukinius.
Komodorui H.Šomary buvo pareikšti kaltinimai dėl nekompetentingo fregato „Medūzos“ ir visos flotilės vadovavimo, dėl to, kad laivą paliko anksčiau ir tinkamai nepasirūpino keleivių saugumu. Tai buvo sunkūs kaltinimai, galėję grėsti mirties bausme. Užtartas įtakingų giminaičių ir draugų, H.Šomary atsipirko tik trimis metais kalėjimo, kuriuo tapo jo bičiulio dvaras. Ž.Šmalcas taip pat buvo pripažintas vienu nelaimės kaltininku, po metų prarado gubernatoriaus postą.
Fotoreportažas
0
0
Susiję straipsniai
Be pėdsakų dingęs burlaivis „København“
„København“ buvo paskutinysis pasaulyje pastatytas penkių stiebų krovininis burlaivis.
