Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Nesijuokit, jei senas matrosas braižo smėly bures ramentu - Poetas Bronius Mackevičius.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Misija – uoste žadinti lietuviškumą

Ričardas Lučka Klaipėdoje yra vienas iš tų jūrininkų pagal kurį gretinamas nacionalinio Lietuvos jūrų laivyno kapitono įvaizdis.

Jūrų kapitonas Ričardas Lučka.
Jūrų kapitonas Ričardas Lučka. @ Vidmanto Matučio nuotr.

Bėgo iš kolūkinės vergovės

Tarp tų vyrų, kurie 1945 metais Prienų rajone išėjo į mišką partizanauti buvo ir jūrų kapitono Ričardo Lučkos tėvas Laurynas Lučka. Tik jaunesni kovotojai Juozas Kleiza ir Kazys Pinkvartas paragino grįžti namo – tapti ryšininku ir siūti uniformas.

Laurynas Lučka susišaudymuose nedalyvavo, bet atsiminimuose užrašė, kad su stribais partizanai nesunkiai susitvarkydavo, bet kai kariuomenė įsitraukdavo būdavo karšta.

„Kegebistai tėvą tardė, bet jis nieko neišdavė. Mums teko keltis iš vienos vietovės į kitą. Gyvenome ir Vilniuje, ir Dotnuvoje, ir Babtuose. Kai Stalinas mirė mūsų klajonės iš vienos Lietuvos vietos į kitą liovėsi“, – į praeitį grįžo R.Lučka.

Tėvas juos paragino bėgti iš kolūkinės vergijos Babtuose į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Kaimuose žmonės tuomet buvo laikomi prievarta, baigę mokyklas negaudavo paso, kad neišvyktų.

Kitaip buvo tiems, kurie stojo į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Jiems paso nereikėjo. Po karo trūko maisto. Klaipėdoje skubiai buvo kuriamas žvejybos laivynas, žuvies pramonei reikėjo kadrų. Tiek Klaipėdoje „Baltijos“ laivų statykla, tiek gamyklos Vokietijoje iš išlydytų tankų statė vidutinius žvejybos tralerius ar „logerius“.

 

Brolių keliai ėjo kartu ir skyrėsi

Su broliu Alfredu, kuris buvo jaunesnis metais ir keturiais mėnesiais, kartu atvyko į Klaipėdą, išlaikė egzaminus ir viename kurse mokėsi laivavedybos. Ir mokykloje visą laiką mokėsi kartu, nes brolis pradėjo ne nuo pirmosios, o nuo antrosios klasės.

„Tėvo pamokinti surašėme „švarią šeimos biografiją“. Ją kaskart perrašinėjome beveik žodis į žodį ir niekam neužkliuvo. Mes ir vizas gavome“, – kalbėjo R.Lučka, prisiminęs ir draugą Algimantą Manelį, kuriam leido plaukioti tik Baltijos jūroje, nes tėvas buvo represuotas kaip Lietuvos kariuomenės karininkas.

Brolių keliai išsiskyrė tik po pirmojo kurso. Alfredas Lučka mokėsi geriau – jį paėmė į komandą, kuri iš Kaliningrado į Vladivostoką plukdė du transporto laivus. Gerai mokėsi ir Ričardas Lučka, turėjo pakliūti tarp geriausiųjų, bet nesiryžta į ilgą kelionę imti dviejų brolių. Jis praktiką atliko burlaivyje „Tropik“. Šis buvo toks pats, kaip ir „Meridianas“.

Brolių keliai išsiskyrė ir po antrojo kurso. Alfredas Lučka praktiką atliko Latvijos prekybos laivyne, o Ričardas Lučka – žvejybos laivuose. Tai lėmė ir jų tolesnius likimus – vieną surišo su Latvijos tanklaivių laivynu, kitą – su Klaipėdoje buvusia „Okeaninės žvejybos baze“.

"Praktiką atlikau vidutiniuose žvejybos traleriuose „VŽT-100“ ir „VŽT-4228“, o pirmas reisas III šturmanu buvo su „Baltijos“ laivų statykloje statytu „VŽT-22“. Tai buvo neriboto plaukiojimo rajono laivas, kurio įgula sudarė 23 jūrininkai. Laivo kapitonas – Vladimiras Radionovas“, – pirmąją jūrine patirtimi dalinosi R.Lučka.

Žvejybos laivo „VŽT-384“ kapitonu R.Lučka pradėjo plaukioti 1965 metais. 26-erių metų jaunuolis buvo vienas jauniausių kapitonų tuometiniame Lietuvos žvejybos laivyne.

 

Žvejyba Kubos laivuose

Ryškus posūkis R.Lučkos gyvenime įvyko 1969 metais. Tuometinio „Zaprybprom“ vadovybė pasiūlė jam vykti į Kubą mokinti kubiečius žvejoti. Išvykti reikėjo su šeima – dukra ir žmona.

Kontraktas buvo dveji metai, tačiau kubiečiai pasiūlė pasilikti dar vienerius metus.

„Prieš išvykdamas į Kubą konsultavausi su grupioku Arsenijumi Biču, kuris ten jau buvo lankęsis. Jis man patarė vykti nedvejojant“, – prisiminė R.Lučka.

Lietuviai Kuboje pakeitė košės prisivirusius jūrininkus iš Kaliningrado. Šie atvykę labai girtuokliaudavo – kartą skrisdami iš Havanos paklausė, kodėl nebanguoja ir pabandė įsiūbuoti skrendantį lėktuvą šokinėdami nuo vieno borto į kitą. Įsismarkavusius rusus sutramdė su pistoletu į saloną išbėgęs lėktuvo pilotas.

Kuboje buvo apie 30 žvejybos laivų – Kijeve statytų vidutinių žvejybos tralerių, Vokietijos ir Ispanijos statybos žvejybos laivų. Žvejybos laivų įgulą sudarė per 20 žmonių. Kapitonas, vyriausiasis padėjėjas, vyriausiasis mechanikas, šaldymo ir kitų svarbių įrenginių mechanikai buvo iš Sovietų Sąjungos, kiti įgulos nariai – kubiečiai.

R.Lučka pradžioje pateko į laivą, kuris gaudė žuvis Meksikos įlankoje. Buvo gaudoma vienos rūšies žuvis, ispaniškai vadinama „taronka“. Ji buvo malama į miltus ir pardavinėjama Ispanijai. Po to jau buvo reisai Afrikoje žvejojusius laivus. Kuba naudojo Vokietijos Stralzundo laivų statykloje pastatytus naujausius „Atlantik“ tipo laivus. Jie gaudė vertingesnes žuvis, kurias pardavinėjo Afrikos uostuose ir uždirbinėjo Kubai valiutą. Reisai vietoje šešių mėnesių tęsdavosi iki devynių. Užlaukdavo į įvairius uostus nuo Las Palmo iki Keiptauno.

„Mus metė kaip į vandenį. Ispanų kalbos nemokėjome. Buvo toks šturmanas kubietis Avelino. Jis laivavedybos mokėsi Leningrade, bet buvo nusiteikęs prieš rusakalbius. Pasakė man – atvykai į Kubą, kalbėk ispaniškai. Buvau priverstas mokintis ispanų kalbos, kasdien po 50-100 naujų žodžių“, - susimąstė R.Lučka.

Kubiečiai buvo prasti jūrininkai. Iki revoliucijos prie amerikiečių daugiausiai dirbo aptarnavimo sferoje. Pakliuvę į laivus jie iš jų bėgdavo – atgal sugrąžindavo pasieniečiai. Kubiečiai nemokėjo žvejoti dideliais laivais. Jie žuvis visada gaudė tik prie kranto mažais laiveliais.

Desantą iš SSRS Kuboje sudarė apie 100 žmonių. Tiek laivyno bazėje Havanoje, tiek laivuose, vadinamieji „sovietikai“ maitinosi atskirai nuo kubiečių. Kubiečių maisto pagrindą sudarė ryžiai, jūrininkams iš SSRS duodavo ne tik žuvies, bet ir mėsos.

 

Locmanavimo patirtis Klaipėdos uoste

Iš Kubos 1972 m. grįžusiam R.Lučkai siūlė vadovauti naujam „Atlantik" tipo žvejybiniam laivui. Jis atsisakė. Klaipėdos prekybos uosto kapitono Sergejaus Andrejevo paprašė, kad priimtų locmanauti. Locmanų vadas tuomet buvo Georgijus Minkinas.

Pradėjo nuo locmano – mokinio, išsilaikė II, I ir vyriausiojo locmano kvalifikacijas.

Locmanu dirbau pamainomis ir neakivaizdžiai galėjau studijuoti žuvies pramonės Kaliningrado laivavedybos institute, kurio filialas buvo ir Klaipėdoje. Vasarą su Lietuvos jūrų laivininkystės „Mirnij“ klasės laivais plaukiau du sezonus kelis reisus į Igarką kaip vyriausiasis šturmanas“, – į locmanavimo laikus grįžo R.Lučka.

Klaipėdos uostas tuomet iš esmės skyrėsi nuo šiandieninio. Didžiausias atplaukęs laivas buvo 230 metrų ilgio tanklaivis „Sofia“. Pagrindiniai laivai buvo tanklaiviai – nuo 105 metrų ilgio ir 5000 tonų talpos iki 176 metrų ilgio „bauskos“ tipo latviškų tanklaivių su 9,5 metro gramzda. Daug plaukė nedidelių apie 100 metrų ilgio miškovežių, kurie į Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus fabriką plukdė medieną.

Didesni tanklaiviai būdavo kraunami prie krantinės iki 8 metrų gramzdos, po to išvaromi į išorinį reidą ir baigiami krauti naudojantis mažesniais 5000 tonų talpos tanklaiviais, vadinamais „Piviek“. Tanklaivių kapitonai neturėjo patirties kaip saugiai švartuoti atviroje jūroje laivą prie laivo. Čia labai pravertė žvejybinė locmano R.Lučkos ir kitų patirtis – žvejai buvo įpratę laivus „sukabinti“ net pasišiaušus jūrai.

Locmanai Klaipėdos uoste dirbo keturiomis pamainomis. Iš viso buvo 20 locmanų. Dauguma locmanų rusai, buvę karinių laivų jūrininkai, žvejybos laivų kapitonai. kai R.Lučka atėjo locmanu jau dirbo Feliksas Rimkevičius, Romas Petkus. Įsiminė locmanu dirbęs mažojo žvejybinio tralerio kapitonas Jurijus Burkovas, kariniame laive mičmanu tarnavęs Michailas Šmeliovas, aukštas, stambus, bet rizikingas kariškis Igoris Stepanovas. Taip pat dirbo Beniulis, Lisickij, Juozas Katauskas, Zelenskij, Vladimiras Nedočiotovas, Anatolijus Jelisejevas, Aleksandras Korotkovas, Eduardas Usovas, Algis Daunis, Arkadijus Mukansas, Alfonsas Andriušis.

Locmanų patalpos buvo dabartinės Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos (KLASCO) šiaurinėje dalyje namelyje prie bokšto. Bokšto tuomet dar nebuvo. Laivų eismo tarnybos specialistai plaukiančius laivus stebėjo iš balkonėlio prie namelio.

Locmanų tarnyba turėjo du katerius.

„Prieš mus locmanai plaukiojo su mediniais laivais. Mes turėjome Leningrado laivų statykloje pastatytus katerius. Kateriai buvo jūriški, gražiai ėjo per dideles bangas, lengvai švartuodavosi prie laivų“, – prisiminė R.Lučka.

Katerio pamainos šturmanas buvo Kazys Petkus, kapitonas Vytautas Skinkis. Per audrą, kai reikėdavo iš laivo „nuimti“ locmaną būtinai kviesdavo V.Skinkį. Locmanai sakydavo – jei kas ir gali juos „nuimti“ per audrą nuo laivo, tai tik V.Skinkis.

Išplaukiančio laivo kapitonas neturėjo teisės išplukdyti locmaną toliau uosto išorinio reido.

Laivai laukdavo ir po kelias paras, kol audra nurims ir išsodins locmaną. Locmanai kartais smarkiai rizikuodavo – pakrautas laivas sukdavo ratą numušdamas bangą, o locmanas iš 2-3 metrų aukščio šokdavo ant priplaukusio katerio denio. Būta ir nusibrozdinimų, ir lūžusių kojų, bet nė vienas locmanas nežuvo.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo locmanams buvo išduoti jūriniai pasai ir jie per audrą su laivais galėdavo plaukti į artimiausią uostą. Po to grįždavo kitu laivu arba lėktuvu.

„Didžiausia nesąmonė buvo tai, kad tuo metu Klaipėdos uoste veikė net trys skirtingos locmanų tarnybos – Prekybos uosto, Žvejybos uosto ir Vakarų laivų remonto įmonės. Kai laivas plaukdavo remontuotis, jį iki Danės upės lydėdavo Prekybos uosto locmanas, vėliau perimdavo Žvejybos uosto locmanas, o prie pirso švartuodavo laivų remonto įmonės locmanas“, – kalbėjo R.Lučka, prisiminęs, kad tą tvarką jis pakeitė, kai tapo Klaipėdos uosto kapitono pavaduotoju.

 

Į jūrą sugražinę įvykiai

Brolio Alfredo žūtis 1981 metų vasarą su akvalangu nardant prie Kubos krantų ir tanklaivio „Globi Assimi“ avarija Klaipėdos uoste paskatino R.Lučką baigti locmanauti ir ieškotis darbo jūroje.

1981- ieji įsirėžė kaip juodžiausi ir trapiausi metai.

„Su broliu dviem šeimomis su automobiliais poilsiavome prie Juodosios jūros, važiavome į Odesą, kur brolis mokėsi aukštojoje jūreivystės mokykloje. Grįžus aš likau Babtuose pas tėvus, o brolis iš Rygos tanklaiviu išplaukė į Kubą. Daugiau jo nemažiau – žuvo rugpjūčio 29-ąją prie Kubos“, – šiuos laikus visada sunku prisiminti R.Lučkai.

Tų pačių metų gruodį Klaipėdą sukrėtė baisi laivo avarija. R.Lučka turėjo toje pamainoje dirbti locmanu. Bet buvo giminaitės vestuvės ir susikeitė su kitu locmanu. Kas įvyko papasakojo kiti locmanai.

Į „Globe Assimi“ prie naftos krantinių buvo kraunamas mazutas. Stiprėjo vėjas. Uosto tarnybos per užsienio laivams skirtus „Inflot“ agentus įspėjo laivo kapitoną, kad likti uoste pavojinga dėl traukūno. Net ir pūstelėjus iki 25 metrų per sekundę vėjui laivams likti prie pirmųjų krantinių būdavo pavojinga. Per 360 metrų pločio vartus risdavosi galingos bangos.

„Locmanas Alfonsas Andriušis nuėjo į laivą ir iš karininkų rado tik vyr. šturmaną. Kapitonas, vyriausiasis mechanikas ir daugumą jūrininkų buvo išėję į miestą. Traukūnas šokdino laivą, trūkinėjo lynai, jį laikė vilkikai. Kai į laivą išoko kapitonas ir trečiasis mechanikas nuspręsta jį vesti lauk iš uosto“, – detales pasakojo R.Lučka.

Locmanas A.Andriušis pareikalavo „duoti laivui pilną greitį“. Laivo variklis buvo šaltas, trūko jėgos. Gavo į „nosį“ vieną, antrą bangą, o trečia banga užmetė laivą Laivybos kanalo šiaurinio krašto. Triumuose buvo 16 tūkst. tonų mazuto. Laivas perlūžo užteršdamas pakrantę.

Laive buvusią nepilną įgulą ekstremaliomis sąlygomis nutiesę į laivą lynus su krepšių gelbėjo Prekybos uosto laivyno tarnyba, kurios vadovu buvo Nikolajus Šliaminas, buvęs kapitonas.

„Globe Asimi“ avarija įvyko dėl jo kapitono kaltės. Incidentą tyrė SSRS Jūrų transporto ministerijos laivybos saugumo inspekcija. Ji analizavo atvejus, kai panašiomis sąlygomis buvo išvesti iš uosto dideli laivai. Inspektoriai konstatavo, kad Klaipėdos uostas saugus. Po incidento uostui buvo sumokėtas draudimas už patirtą žalą“, – prisiminė R.Lučka.

 

Misijos moksliniame laive

Po šio įvykio R.Lučka jau pakankamai pasisėmęs locmanavimo patirties tapo laivo „Lev Titov“ kapitonu. Laivas priklausė SSRS Hidrometeorologijos tarnybos Lietuvos filialui. Jis prie Norvegijos, Islandijos, Grenlandijos krantų vykdė mokslinius tyrimus.

„Matuodavome vandens sroves, temperatūrų režimus. Ten, kur vandenyne yra temperatūrų kritimų zona, povandeniniai laivai gali siųsti signalus tūkstančius jūrmylių ir jie nebus užfiksuoti priešininkų laivų“, – apie tai, kas sovietmetį buvo žymima grifu „slaptai“ prabilo R.Lučka.

Duomenys apie vandens temperatūrų pokyčių zonas būdavo siunčiami į Vilnių, o iš ten į Maskvą.

Visi įgulos nariai buvo pasižadėję neplatinti informacijos apie mokslines ekspedicijas. Laivo kapitonas turėjo slaptą kodavimo sistemą. Jam žuvus, kapitono seifą su slaptais kodais galėjo atidaryti tik „zampolitas“.

Lietuvos nepriklausomybę R.Lučka sutiko laive „Lev Titov“. Nepriklausomai Lietuvai šis laivas tokiai funkcijai, kurią vykdė buvo nereikalingas. R.Lučka siūlė laivą panaudoti kuriant Lietuvos pakrančių rinktinę, bet nugalėjo kiti interesai. Raimondas Baltuška įtikino, kad Lietuvai reikšmingiau kurti karines jūrų pajėgas, kad ir su rusiškomis fregatomis.

Laivas „Lev Titov“ liko iš sovietinio Hidrometeorologijos tarnybos „Hiodromedobservatorijos“ padalinio Klaipėdoje sukurtame Lietuvos jūrinių tyrimų centre ir tapo „Vėju“. Kitas toks pats mokslinis laivas „Samoilovich“ perduotas Lietuvos karinėms jūrų pajėgoms ir tapo štabo aprūpinimo laivu „Vėtra“.

 

Pokyčiai uosto kapitono tarnyboje

Tuoj po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1990 metais Ričardui Lučkai buvo pasiūlyta eiti Klaipėdos uosto kapitono pareigas. Buvo ieškoma lietuvių kalbą mokančių jūrininkų, nes uoste dirbo daugiausiai rusai. Tuomet R.Lučka dirbti uosto kapitonu atsisakė.

Į uostą atėjo 1992 metais, kai jį esant reise per radiją pasikvietė buvęs kursiokas Kaliningrado jūreivystės institute Nikolajus Severinčikas. Jis lietuviškai nekalbėjo. R.Lučka pakeitė lietuviškai taip pat nekalbėjusį kapitono pavaduotoją Michailą Jurčionoką.

„Nikolajus Severinčikas buvo padorus kapitonas ir žmogus. Jis pakeitė mirusį Liubą. N.Severinčiką iš Afrikos į Klaipėdą iškvietė, kai mirė jo žmona ir liko du maži vaikai. Kapitonui reikėjo darbo krante ir jis sutiko vadovauti uostui“, – vertino R.Lučka.

Klaipėdos uoste po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko didžiuliai pokyčiai. Daug ką reikėjo iš esmės keisti, kurti iš naujo. Pirmiausia reikėjo į pensiją išleisti žvejybos uosto kapitoną Vilių Pakalniškį, kuris priešinosi prekybos ir žvejybos uosto sujungimui.

Iš to laiko R.Lučka ryškiausiai įsiminė momentą, kai Prekybos uosto kapitono tarnybos pagrindui sukurta Klaipėdos uosto kapitono tarnyba. Kol prekybos uostui vadovavo Salomonas Kvašos apie atsiskyrimą net neleista užsiminti – Prekybos uostas turėjo didžiulį norą išlaikyti kapitono tarnybą, nes už locmanavimą buvo gaunamos nemažos pajamos. Palanki situacija susiklostė, kai prekybos uosto viršininkas Salomonas Kvaša išėjo į pensiją ir vadovo konkursą laimėjo Sigitas Šileris.

Prekybos uosto kapitono tarnybos pagrindu sukūrus Klaipėdos uosto kapitono tarnybą ji kurį laiką buvo savarankiška ir už locmanavimą gautas lėšas naudojo kapitono tarnybai stiprinti. Buvo priimami nauji specialistai, atnaujinamos techninės priemonės.

Susikūrus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai, kai jai pradėjo vadovauti Valentinas Greičiūnas, Uosto kapitono tarnyba prijungta prie Uosto direkcijos. Nikolajus Severinčikas tapo Uosto direkcijos generalinio direktoriaus pavaduotoju – uosto kapitonu.

R.Lučka prisijungimą prie Uosto direkcijos vertina teigiamai.

„Uosto direkcija stiprėjo. Valentinas Greičiūnas buvo ūkiškas žmogus. Imtasi rekonstruoti Uosto kapitono tarnybos pastatą Prekybos uosto teritorijoje, pereimta Hidrografijos tarnyba, buvo tvarkomi laivų eismo ir dispečerinės bokštai, pradėtos rekonstruoti krantinės ir gilinamas uostas“, – prisiminė R.Lučka.

Iš to laiko įsiminė ir ypač probleminis Žvejybos uostas dabartinės „Klaipėdos Smeltės“ dalyje. Žlungant Lietuvos žvejybos laivyno įmonei „Jūra“ žvejybiniai laivai iš žvejybos rajonų buvo sugrąžinti į Klaipėdą. Jie stovėjo prišvartuoti net šešiais korpusais. Neliko įgulų, nebuvo kuro, be priežiūros palikti laivai „sušalo“ – per kingstonus į vidų plūdo vanduo, dalis skendo prie krantinių.

 

Naujovių dvelkstelėjimas iš Vakarų

1992 metais pradėjus dirbti uosto kapitono pavaduotoju R.Lučkai pirmiausia reikėjo mokinti locmanus lietuviškos raštvedybos. Lietuvių buvo nedaug – Feliksas Rinkevičius, Valerijonas Nagys. Reikėjo rengti dokumentus, keisti laivybos taisykles, iš žvejybos uosto perimti jūrininkų diplomavimo grupę, kuriai vadovavo Janina Beinorienė. Ši grupė turėjo daug darbo – ji rūpinosi ir jūrinių laivų registru. Po nepriklausomybės atkūrimo laivai keitė savininkus, pavadinimus.

„Gerai, kad jūrinis departamentas buvo Klaipėdoje, jam vadovavo jūrinius reikalus suprantantis Vytautas Paulauskas. Ir susisiekimo ministras Jonas Biržiškis buvo protingas vyras. Atvykdavo į Klaipėdą, lipo į laivų eismo tarnybos bokštą, domėdavosi, kaip funkcionuoja uosto tarnybos“, – svarstė R.Lučka.

Kol vyko pasikeitimai buvo priimta tvarka, kad uoste galioja senieji tarybiniai jūriniai dokumentai. Tai padėjo išvengti suirutės.

Nauja pokyčių banga plūstelėjo 1995 metais, kai Lietuva įstojo į Tarptautinę jūrų organizaciją (IMO). Daug ką reikėjo pertvarkyti pagal tarptautines normas. Šalia lietuvių kalbos intensyviai naudota ir jūrinė anglų kalba.

Reikėjo stiprinti ir Lietuvos jūrinį įvaizdį. Kurti naujas jūrines uniformas, tradicijas, stiprinti mokymo sistemą.

Uosto kapitono tarnyba buvo tarsi jūrinė administracija – atsakinga už viską. Jai teko net ir Jūreivystės mokyklos direktoriaus vietoje į reisą išvykusio Ričardo Zažeckio ieškoti. Prikalbino Viktorą Senčilą ir neapsiriko.

„Dirbdavome ir dieną, ir naktį – kiek reikėjo, niekas darbo laiko neskaičiavo“, – teigė R.Lučka.

Svarbus to meto darbas buvo kurti Koordinacinį jūrų gelbėjimo centrą. R.Lučka kalbino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signatarą, jūrų kapitoną Juozą Karvelį. Bet šis pateikė prieštaringą nuomonę dėl jūrinio gelbėjimo ir naftos paieškos funkcijų jungimo. Netrukus išvyko į reisą, leisdamas suprasti, kad jis centro kūrime nedalyvaus. Koordinacinį jūrų gelbėjimo centrą sukūrė ir darbuotojus parinko jau miręs jūrų kapitonas Romas Musulas.

„Tokio centro kūrimas buvo didžiulė naujovė postsovietinėje Lietuvoje. Sovietų sąjungoje žmonių ir laivų gelbėjimas būdavo organizuojamas visai kitaip“, – tikino R.Lučka.

Nepriklausomoje Lietuvoje pasikeitė nuosavybės formos – jūrinėje srityje atsirado privati nuosavybė. Keitėsi požiūris į žmonių ir turto gelbėjimą – pirmiausia žmogus, o po to turtas. Jūrinis turtas privalėjo būti draustas, jo gelbėjimas tapo labiau savininko reikalu. Tuo tarpu gelbėti žmones privalėjo Uosto kapitono tarnybai pavaldus Koordinacinis jūrų gelbėjimo centras.

Kurdami Koordinacinį jūrų gelbėjimo centrą Klaipėdos uosto kapitono tarnybos specialistai ne kartą lankėsi Švedijoje iš jos semdamiesi patirties, kaip toks centras funkcionuoja.

 

„Anatolijaus“ krikštas kapitono pareigose

1999 metais Londone tarptautiniame jūriniame forume netikėta liga ištiko Klaipėdos uosto kapitoną Nikolajų Severinčiką. Iki 2000 metų, kol buvo paskirtas naujas uosto kapitono, kapitono pareigas beveik metus laikinai ėjo Ričardas Lučka.

Tas laikotarpis įsiminė didžiausiu Lietuvos istorijoje uraganu „Anatolijus“ 1999 metų gruodžio 4 dieną, kai vėjo greitis siekė iki 45 metrų per sekundę.

„Galima sakyti, kad „Anatolijų“ atlaikėme be rimtesnių pasekmių. Laiku išvedėme didžiausius laivus, per sunkiausią laiką pasikviečiau į darbą visus locmanus“, – prisiminė R.Lučka.

Uraganas „Anatolijus“ uoste gerokai apdaužė nuo grandinių atitrūkusį „Laivitės“ doką. Uosto kapitono tarnyba pasirūpino, kad dokas būtų laikomas prispaustas vilkikų. Nuo uraganinių vėjų dokas saugotas visą parą.

Kai R.Lučka laikinai ėjo uosto kapitono pareigas, jo pavaduotoju buvo jau prieš tai šiose pareigose dirbęs Jonas Sūris. R.Lučka rūpinosi laivų eismo tarnyba, locmanais, hidrografija, J.Sūris – uosto priežiūra. Daugelį sprendimų R.Lučka priimdavo pasitaręs su J.Sūriu ir kitais Uosto kapitono tarnybos specialistais.

Kur kas sunkesnis laikotarpis R.Lučkai buvo, kai uosto kapitonu pradėjo dirbti Viktoras Lukoševičius. Kartais uosto kapitonas dingdavo lyg į vandenį – tylėdavo netgi jo mobilusis telefonas, o viskas būdavo palikta spręsti pavaduotojui R.Lučkai.

Iš paskutiniųjų darbo Uosto kapitono tarnyboje metų R.Lučkai labiausiai įsiminė Klaipėdos uosto vartų bangolaužių rekonstrukcija, kuri vyko 2000 - 2001 metais. Kiek prieš tai būta įvairiausių išvedžiojimų, kad kanalas pasidarys per siauras, kaupsis ledai, laivai nepataikys įplaukti per uosto vartus.

„Uosto vartų rekonstrukcijai labiausiai priešinosi locmanai. Mes su N.Severinčiku aiškinome, kad pertvarkyti uosto vartus reikia apsaugant uostą nuo ilgosios bangos (traukūno). Gyvenimas parodė, kad buvome teisūs“, – tvirtino R.Lučka.

 

Kapitonų klubas ir jūrininkų mokymas

Klaipėdos uoste Ričardas Lučka yra vienas iš tų jūrų kapitonų, kuris visuomet noriai bendrauja su žiniasklaida, rūpinasi jūrinių tradicijų puoselėjimu Klaipėdos mieste. Ne Kaunas iš kur kapitonas kilęs, ne Vilnius, kur bėgo vaikystės dienos, kitos Lietuvos vietos, kur tėvas slapstėsi nuo saugumiečių, o Klaipėda tapo artimiausiu miestu.

Klaipėdoje suburta jūrų kapitonų bendruomenė, Klaipėdoje yra galimybė bendrauti su žmonėmis, kurie vis dar turi norų plaukti į jūrą.

„2000 metais matėme, kad subrendo reikalas atkurti jūrų kapitonų klubą. Pagrindinis steigėjų branduolys buvome – aš, Nikolajus Severinčikas, Arvydas Narmontas, Zenonas Kaupas ir Vytautas Saulėnas“, – prisiminė R.Lučka.

Sovietmetį Klaipėdoje buvo jūrų kapitonų klubas prie Lietuvos jūrų laivininkystės. Jam kurį laiką vadovavo jūrų kapitonas Eimutis Astikas. Tarybinio klubo dokumentus išlaikė jūrų kapitonas Viktoras Paivinas, bet po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo neperregistruoto klubo veikla buvo užgesusi.

„Mūsų įkurto jūrų kapitonų klubo veiklos principas buvo ne kiekybė, o kokybė, patriotiškas požiūris į Lietuvą kaip jūrų valstybę. Klubas tapo vieta, kur noriai rinkdavosi jo nariai jūrų kapitonai“, – tikino R.Lučka.

Jis Jūrų kapitonų klubui vadovavo lygiai dešimtmetį. 2010 metais klubo vairalazdė perduota jaunesniam jūrų kapitonui Juozui Liepuoniui.

Vertinama, kad R.Lučkos laikotarpiu Jūrų kapitonų klubas daug padarė. Buvo išleista trijų dalių knyga apie Lietuvos jūrų kapitonus. Sukaupta daug vertingos archyvinės medžiagos apie jūrų kapitonus.

„Užmezgėme kontaktus su mokslo įstaigomis, Lietuvos jūrų muziejumi, kitomis jūrinėmis institucijomis. Jūrų kapitonų klubas stengėsi įamžinti pirmojo nepriklausomos Lietuvos Klaipėdos uosto kapitono Liudo Stulpino atminimą“, – į netolimą praeitį vis grįžta R.Lučka.

Kapitonų klubas stengėsi padėti savo klubo nariams jūrų kapitonams jų darbe – teikė rekomendacijas. Klube tradicija – kapitonams pasakoti savo įspūdžius iš reisų.

R.Lučka dalį savo laiko skyrė ir pedagogikai. Porą metų vadovavo Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos Navigacijos katedrai. Ir toliau dėstytojauja šioje mokykloje – konsultuoja profesionalius jūrininkus besirengiančius atestacijoms egzaminams, profesines laivavedybos žinias perduoda studentams.

 

Fotoreportažas
  • Misija – uoste žadinti lietuviškumą-Foto-nr-2512_2513.jpg
  • Misija – uoste žadinti lietuviškumą-Foto-nr-2512_2514.jpg
  • Misija – uoste žadinti lietuviškumą-Foto-nr-2512_2515.jpg
  • Misija – uoste žadinti lietuviškumą-Foto-nr-2512_2516.jpg
  • Misija – uoste žadinti lietuviškumą-Foto-nr-2512_2517.jpg
  • Misija – uoste žadinti lietuviškumą-Foto-nr-2512_2518.jpg
  • Misija – uoste žadinti lietuviškumą-Foto-nr-2512_2519.jpg
  • Misija – uoste žadinti lietuviškumą-Foto-nr-2512_2520.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Misija – uoste žadinti lietuviškumą "

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.