Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Didesne ar mažesnė rizika - nuolatinė jūrininkų palydovė. Visą laivybos istoriją galėtume vadinti ištisiniu narsumo, rizikos ir nuotykių metraščiu. - Eimutis Astikas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Moterys burlaivių pasaulyje

Jūreivystės istorijoje savo pėdsakus paliko bent kelios XVIII a. moterys apsimetinėjusios vyrais.

Žemaūgės moterys dažnai padavinėdavo paraką laivo artileristams.
Žemaūgės moterys dažnai padavinėdavo paraką laivo artileristams. @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Pabėgus vyrui tapo jūrų pėstininke

 

Viena iš tokių buvo anglė Hanna Snell (1723-1792), gimusi Vusteryje. Pasak jos amžininkų, gerai pažinojusių Snell šeimą, Hanna dar vaikystėje žaisdavo su berniukais karą. Sulaukusi septyniolikos ji išvyko į Londoną. Po keturių metų ištekėjo už tūlo Džeimso Samso.

Šeimyninis gyvenimas Hannai nenusisekė. Vyras netrukus ją metė, o pirmagimė duktė Siuzana mirė nesulaukusi net vienerių metų. Karingai nusiteikusi gyvanašlė apsivilko savo brolio vyriškais rūbais ir išvyko ieškoti niekingai pabėgusio vyro. Deja, paieškos buvo bevaisės. Kaip vėliau paaiškėjo, buvęs Hannos vyras įvykdė žmogžudystę ir buvo pakartas.

Nematydama kitokios išeities, Hanna, apsimetusi vyru, įstojo į hercogo Kumberlendo armiją, kuri kovojo su jaunu pretendentu į Anglijos ir Škotijos sostus Karoliu Eduardu Stiuartu. Kaip jai čia sekėsi žinių neišliko.

Įdomiausias ir geriausiai žinomas Hannos Snell gyvenimo tarpsnis prasidėjo jai atvykus į Portsmutą. Šiame jūreivių mieste prie Lamanšo sąsiaurio, pasivadinusi Džeimsu Grėjumi, ji prisijungė prie jūros pėstininkų. Išlikusiuose to meto dokumentuose užfiksuota, kad 1747 metų spalio 23 dieną tokią pavardę turintis jūreivis tikrai pakilo į karinio laivo „Swallow“ denį.

Britų karinių laivų eskadra, kurios sudėtyje buvo ir „Swallow“, gavo užduotį užgrobti Prancūzijos kolonijas Indijos vandenyno salose. Ataka prieš Mauricijaus saloje įsitvirtinusius prancūzus baigėsi nesėkmingai. H.Snell vėliau gyrėsi, kad ji šiose kautynėse vis tik nušovė keletą prancūzų.

Vėliau jūrų pėstininkų dalinys, kuriame tarnavo Hanna, buvo pasiųstas į pačią Indiją. Aršiame mūšyje su prancūzų kolonistais, aktyviai dalyvavo ir jūrų pėstininkas Džeimsas Grėjus. Viename mūšyje jį sužeidė į kirkšnį. Tokios žaizdos gydymas galėjo atskleisti tikrąją jūrų pėstininko lytį. H.Snell pasisekė, kad jos slaugytoja buvo vietinė indė, pažadėjusi neišduoti paslapties.

1750 metais jos dalinys grįžo į Angliją. Hanna Snell apsigyveno Londone ir savo buvusiems bendražygiams prisipažino, kad visą laiką apsimetinėjo vyru. Prašė jų paliudyti, kad tikrai tarnavo jūrų pėstininkų dalinyje ir dalyvavo mūšiuose. Mat ji kreipėsi į armijos vadovybę su prašymu paskirti jai kario pensiją. Valdžia, kaip jai ir įprasta, neskubėjo tenkinti tokio keisto kareivio prašymo.

Nesulaukusi paramos, H.Snell pabandė užsidirbti pinigų pardavinėdama savo gyvenimo istoriją Londono leidėjams. Vienas jų, Robertas Walkeris, surizikavo ir, nusipirkęs jos memuarus, išleido knygą „The Female Soldier“ („Moteris kareivis“). Atrodo, kad ši knyga turėjo pasisekimą, nes netrukus H.Snell nuotykius aprašė ir populiarus to meto Londono žurnalas „The Gentleman's Magazine“. Straipsnis buvo iliustruotas jos portretais, kuriuos nupiešė leidinio dailininkai. Karo veteranė uždarbiavo ir pasirodymais kabaretų scenoje. Vilkėdama karinę uniformą ji demonstravo kovinius veiksmus, dainavo kariškas dainas.

Netikėtai išpopuliarėjusi H.Snell, pagaliau, sulaukė ir valdžios dėmesio. Ji oficialiai pripažino Hannos karinę tarnybą britų armijoje ir paskyrė pensiją. Tai leido jai viename iš Londono priemiesčių atidaryti užeigą „The Widow in Masquerade“ („Apsimetusi našlė“). Atrodo, kad verslas sekėsi, nes Hanna vėl ištekėjo. Šį kartą sėkmingai, susilaukė dviejų vaikų. Mirė sulaukusi garbingo amžiaus ir buvo palaidota Čelsio ligoninės karo veteranų kapinėse.

Egzotiška ir legendinė H.Snell gyvenimo istorija nepamiršta ir mūsų dienomis. Britų dramaturgas Shirley Gee sukūrė dvi radijo pjeses apie ją, o Australijos mokslininkas Matthew Stephens 1997 ir pakartotinai 2014 metais išleido knygą „Paslaptingas jūrų pėstininkės H.Snell gyvenimas“.

 

Admiralitetas nepagailėjo pensijos

 

Dvi amerikiečių mokslininkės 1996 metais išleistoje knygoje „Iron Men, Wooden Woman. Gender and Seafaring in the Atlantic World, 1700-1920“ („Geležiniai vyrai, medinės moterys. Lytis ir jūrų transportas Atlanto vandenyne, 1700-1920“) anglę Mary Lacy pristato kaip jūrininkę ir laivų statytoją. Ji esą buvo pirmoji moteris, kuriai anglų Admiralitetas, garsėjantis antifeminizmu, suteikė laivų statytojo sertifikatą ir paskyrė metinę 20 svarų pensiją. Tai buvo retas ir neįtikėtinas atvejis britų Karališkajame laivyne.

Mary Lacy (1740-1801), persirengusi berniuko rūbais, iš namų pabėgo dar paauglystėje. Istorija nutyli, kas privertė ją taip pasielgti. Gal nesutarimai šeimoje, o gal geresnio gyvenimo paieškos.

Smulkaus sudėjimo mergina vilkinti berniuko rūbeliais niekam nekėlė jokių įtarimų. Todėl jai nebuvo sunku įsitaisyti kariniame burlaivyje žemiausio rango įgulos nariu –.„powder monkey“ (miltelių beždžionė). Vykstant jūrų mūšiui, tų „beždžionių“ pagrindinis uždavinys buvo padavinėti paraką laivo artileristams ir jūrų pėstininkams. Žemas ūgis leido jiems lengvai ir greitai nardyti ankštomis laivo patalpomis. Tokių berniukų poreikis laivyne buvo didelis. Pavyzdžiui, Trafalgaro mūšio metu H.Nelsono laive „Victoria“ darbavosi 31 „miltelių beždžionė“.

Kiek ilgai Mary Lacyi lakstė po laivą nešina parako maišeliais nežinia. Matyt, nedaug, nes jau 1759 metais, pasivadinusi Viljamu Čandleriu, tarnavo burlaivio „Sandwich“ staliaus pagalbininku. Iš viso britų laivyne Mary praleido maždaug penkerius metus. Per tą laiką patyrė visko. Kartą „Sandwich“ audros metu prarado pagrindinį ir priekinį stiebus, bangos nuplovė 7 įgulos narius. Vėliau, plaukiodama su linijiniu karo laivu „Royal Sovereign“, ji dalyvavo ne viename anglų ir prancūzų laivų mūšyje.

Šiandien atrodo neįtikėtina, kad moteris galėjo taip ilgai neatpažinta išgyventi šalia daugybės vyrų. Tačiau Karališkajame laivyne vyravo tokia griežta tvarka, kad laivo jūreiviai beveik neturėjo nei laiko, nei jėgų asmeniniam bendravimui.

Darbas ir gyvenimas kariniuose laivuose nebuvo lengvas. Laivo patalpos, nuo triumų iki spardeko, buvo drėgnos ir šaltos. Jos neretai išprovokuodavo nemalonia jūreivių ligą – reumatą. Gal todėl ji paliko jūrą ir įsitaisė Portsmuto laivų statykloje mokine? Čia ji išmoko skaityti brėžinius, įgijo laivų statybos praktikos. Dirbdama statykloje ji ir toliau vilkėjo vyriškais rūbais, nes taip buvo patogiau, tačiau jau nebeslėpė, kad yra moteris.

Darbas doke jai patiko ir gerai sekėsi, kol kerštingai nesugrįžo laivuose įgytas reumatizmas. Mary toliau nebegalėjo atlikti jai pavestų darbų. Tad ji kreipėsi į Admiralitetą prašydama paskirti pensiją jau pagal tikrąją savo pavardę – Mary Lacy. Prašymas buvo patenkintas.

Įdomi ir išskirtinė jos gyvenimo istorija tikriausiai būtų jau seniai pamiršta, jei ne viena aplinkybė. Norėdama įtikinti Admiralitetą, kad ji nusipelnė pensijos, Mary Lacy parašė  plačią savo autobiografiją, kuri vėliau tapo knyga „The Female Shipwright“ („Moteris laivų statytoja“). Po jos išleidimo Mary Lacy dingo iš visuomenės akių. Tik maždaug po 200 metų ją vėl „atrado“ jūreivystės istorikai.

 

„Britanijos amazonė“

 

Taip Anglijoje vadino Mary Anne Talbot (1778-1808), kai buvo paviešinta jos gyvenimo istorija, kupina nuostabių nuotykių.

Teigiama, kad ji buvo viena iš šešiolikos lordo Viljamo Talboto nesantuokinių dukterų. Motina mirė gimdymo metu, o spėjamas tėvas iškeliavo Anapilin , kai Mary buvo keturi metai. Visą savo vaikystę ir paauglystę našlaitė praleido globojama įvairių giminaičių ir internetinėse mokyklose.

Atrodo, kad prieš mirdamas lordas buvo palikęs savo nesantuokinei dukrai nemažą turtą, kuris duodavo 1500 svarų metinių pajamų. Kol Mary sulauks pilnametystės, šį turtą valdė jos globėjas. Deja, šis džentelmenas pasirodė esąs geras niekšelis. Jis ne tik, kad nepasirūpino savo globotinės išsilavinimu ir paruošimu savarankiškam gyvenimui, bet galimai pardavė kitam niekšeliui – armijos kapitonui Eseksui Bovenui. O šis Mary pavertė savo meiluže.

1792 metais išplaukdamas į Santo Domingą, E.Bovenas kartu pasiėmė ir Mary. Aprengęs vyriškais rūbais, laivo „Crown“ kapitonui ją pristatė kaip savo tarną Džoną Taylorą. Kelionė buvo ilga ir sunki. Jos metu „Džonas“ ne kartą buvo siunčiamas pumpuoti vandenį iš triumu ir atlikti kitų kasdieninių laivo darbų. Čia įgyta jūreiviška patirtis vėliau Mary labai pravertė.

Laivui susiruošus grįžti į Angliją, E.Bovenas prigrasino Mary parduoti į vergiją, jei ji neplauks kartu. Sugrįžus namo, laivui „Crown“ buvo pavesta nugabenti britų karius į Flandriją, kur vyko kovos su prancūzais. Mary, vis dar vilkinti berniuko rūbais, buvo paskirta pulko būgnininku. Viename iš mūšių žuvo jos šeimininkas ir meilužis kapitonas E.Bovenas.

Atgavusi laisvę Mary Anne Talbot dezertyravo. Dėvėdama jūreiviškus rūbus, ji pateko į prancūzų laivą ir ėjo jame „kabinos berniuko“, kitaip tariant jungos, pareigas. Jos nelaimei, tai buvo korsarų laivas. Britams užgrobus jį, Mary buvo paimta į nelaisvę ir perkelta į linijinį karo laivą „Brunswick“. Ten jai buvo paskirtas „miltelių beždžionės“ darbas. Mūšiuose su prancūzų laivais ji buvo du kartus sužeista.

Po daugybės nuotykių ji sugebėjo grįžti į Londoną ir nenorėdama vėl patekti į Karališkąjį karo laivyną buvo priversta prisipažinti, jog yra moteris. Tuo pačiu ji kreipėsi į Admiralitetą, kad jai būtų atlyginta už karinę tarnybą ir patirtus sužeidimus. Dėl atsivėrusių senų žaizdų kojoje ji ir toliau vilkėjo vyriškus rūbus.

Paskesniais metais Mary Anne Talbot išbandė visokiausius darbus, tačiau niekaip negalėjo išbristi iš skurdo. Buvo patekusi net į skolininkų kalėjimą. Iš ten išėjusi dirbo tarnaite pas knygų leidėją Robertą Kirby. Šis susidomėjo savo tarnaitės pasakojimais ir pagal juos parašė knygą „The Life and Surprising Adventures of Mary Anne Talbot“ („Mary Anne Talbot gyvenimas ir stebinantys nuotykiai“). 1804 metais išleista knyga suteikė M.Talbot trumpalaikę šlovę, bet netrukus ji mirė sulaukusi vos 30 metų amžiaus.

Fotoreportažas
  • Moterys burlaivių pasaulyje-Foto-nr-6484_6485.jpg
  • Moterys burlaivių pasaulyje-Foto-nr-6484_6486.jpg
  • Moterys burlaivių pasaulyje-Foto-nr-6484_6487.jpg
  • Moterys burlaivių pasaulyje-Foto-nr-6484_6488.jpg
  • Moterys burlaivių pasaulyje-Foto-nr-6484_6489.jpg
  • Moterys burlaivių pasaulyje-Foto-nr-6484_6490.jpg
  • Moterys burlaivių pasaulyje-Foto-nr-6484_6491.jpg
  • Moterys burlaivių pasaulyje-Foto-nr-6484_6492.jpg
  • Moterys burlaivių pasaulyje-Foto-nr-6484_6493.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Moterys burlaivių pasaulyje"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.