Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Lenkiu žilą galvą prieš savo kartos jūrininkus. Buvome romantikai, sužavėti jūros bangų, jos šėlsmo. Vardan jos paaukojome jaunystę, sveikatą, netgi meilę. Ir to bendravimo su jūra nesigailime - Rimantas Ragaišis, laivo bocmanas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Nepamirštami ežerų krašto jūrininkai

Man, kaip žmogui susietam su jūrą, džiugu, kad ežerų kraštas davė Lietuvai daugybę garsių jūrininkų. Netgi dabartinis Lietuvos karinių jūrų pajėgų vadas admirolas Kęstutis Macijauskas kilęs nuo Dusetų ežero Ignalinos rajone.

Bocmanas Rimantas Ragaišis
Bocmanas Rimantas Ragaišis @ Rimanto Ragaišio archyvo nuotr.

Rokiškėnas jūrų kapitonas

Tikras rokiškėnas yra jūrų kapitonas Povilas Baronas. Aš, kilęs iš Daugailių parapijos Velaikių kaimo jį laikiau kraštiečiu. Mes, jūrininkai iš Rokiškio, Utenos, Ignalinos, Zarasų, Biržų, Anykščių visada geriau suprasdavome vienas kitą. Laivuose susitikdavome kaip kraštiečiai, turėdavome ką pakalbėti apie Aukštaitijos krašto grožį, žmones.

Su jūrų kapitonu Povilu Baronu teko darbuotis viename laive. Vidutiniu žvejybos traleriu gaudėme žuvis Šiaurės Atlante. Buvo puikus, darbštus, sumanus vadovas. Jo vadovaujamas laivas namo visada grįždavo įvykdęs žuvies sugavimo planus. Įgula didžiavosi savo kapitonu.

Nuoširdaus ir gero kraštiečio jau nebėra tarp mūsų. Jūrininkai anksti pražyla, jūrų kapitonai širdyje lieka su jūros ilgesiu.

Povilo Barono vaikystė prabėgo prie Nemunėlio upelio ir Kavoliškio dvaro prūdo. Gal tai ir lėmė, kad baigęs aštuonias Rokiškio pirmosios berniukų gimnazijos klases, jaunuolis patraukė į Klaipėdą. 1954 metais baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą - tapo laivavedžiu. Paskui prasidėjo reisai žvejybos laivais. Dirbo laivavedžiu, kapitono padėjėju, nuo 1962 m. - tolimojo plaukiojimo kapitonu. Septynerius metus buvo vidutinio žvejybinio tralerio „Biržai“ kapitonas. Teko dirbti ir Afrikoje, Dakare (Senegalas), vadovauti remonto pamaininei komandai. Povilas Baronas - vienas geriausių Lietuvos okeaninės žvejybos laivyno kapitonų.

Ignalinos rajono jūrininkai

Iš Daugailių, kurie yra tarp Rokiškio ir Ignalinos, kilęs tolimojo plaukiojimo kapitonas Algimantas Valiukėnas.

Visada prisiminsiu A.Valiukėną kaip ramaus, santūraus būdo žmogų, kuris be reikalo nekeldavo balso, neaprėkė nė vieno pavaldinio. A.Valiukėnas bandė išgelbėti Lietuvos okeaninės žvejybos laivyną. Tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos žvejybos departamento vadovu. Jam teko ir painūs „Jūra-P escar“ įmonės Argentinoje reikalai. Anapilin išėjęs šviesaus atminimo kapitonas A.Valiukėnas buvo darbštus ir studentų mylimas Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos dėstytojas. Jis parašė, o artimieji ir bendraminčiai jau po mirties pristatė išleistą vadovėlį „Laivo valdymas ir eksploatacija“.

Kaip neprisiminsi Aukštaitijos krašto jūrininko iš Vyžuonių Ignalinos rajone kilusio jūrų kapitono Broniaus Černio. Pusę metų teko su juo darbuotis didžiajame žvejybos traleryje „Aukštaitija“, kur B.Černius buvo kapitonu.

Nuo laivo kapitono priklausė žvejybos sėkmė – jei laimikis geras ir jūrininkų atlyginimas didesnis. O kur dar vandenynuose siaučiančios audros, kai denį užlieja penkių aukštų namo dydžio bangos. Tokiais atvejais dažnai gelbsti tik kapitono sumanumas. B.Černiaus vadovaujamuose laivuose jausdavomės saugiai. Su jūrininkais jis visada rasdavo bendrą kalbą, susikrimtusį jūreivėlį paguosdavo, apsileidusiam ir griežtesnį žodį pasakydavo. Įgula jį labai gerbė ir mylėjo.

Nepakartojamas susitikimas

Jūrininku galima laikyti ir rokiškėną poetą Paulių Širvį. Į laivyną komandiruotas kaip literatas, savo kūryba turėjęs kelti jūreivystės prestižą, jis kelis metus plaukiojo apiformintas kaip jūreivis. P.Širvys visada mielai bendraudavo su jūrininkais. Man jį „Literatų kavinėje“ Vilniuje pristatė žurnalistas Fredas Šimkus. Konjaką primenanti „pliska“, kurią P.Širvys vadino „prieštankinėmis granatomis“, atrišo liežuvius.

Įsikalbėjome, kaip kraštietį P.Širvys pakvietė į namus Vilniuje Tiltų gatvėje. Susirinko rašytojai, poetai, skambėjo dainos, P.Širvys sodriu baritonu užtraukė poeto Jono Aisčio „Lopšinę“. Prisimenu kaip P.Širvys pasikvietė mane į virtuvę, paprastai pasakė, kad baigiasi atsargos – reikia papildyti. Pajuokavau, kad reikia mesti tralą į Nerį, esame jūros žvejai gal kas ir paklius.

Apie vidurnaktį atsidūrėme prie „Dainavos“ restorano. P.Širvys liko gatvėje, o aš norėjau pakliūti į restorano vidų. Šveicorius manęs neįleido. Viskas pasikeitė, kai pasirodė P.Širvys. Restorano bufete nusipirkome trejetą butelių „Palangos“, porą riesčių dešros, kepalą duonos. Dešras užmovę ant butelio ėjome per miestą. P.Širvio bute jo draugai mus, grįžusius su „trofėjais“, pasitiko plojimais. Ir vėl dainos. Atsisveikinant P.Širvys stipriai vyriškai apkabino, palinkėjo laimingo plaukiojimo. Toks buvo mano pirmasis ir vienintelis susitikimas su Pauliumi Širviu Vilniuje, 1968 metų vasaros naktį. Didžiavausi kai poeto P.Širvio vardu buvo pavadintas žvejybinis laivas. Gaila, kad „ištirpo“ žvejybos laivas „P. Širvys“ lietuviškosios „pragaro prichvatizacijos“ bangose.

Jūrininkai persikūnija į paukščius

Aukštaitijos kraštas davė Lietuvai daug gerų jūrininkų. Vieni jau išėjo anapilin, kiti dar plaukioja. Galima prisiminti, kad ir pirmasis žuvęs nepriklausomos Lietuvos jūrininkas buvo iš Aukštaitijos. Anykštėnas Antanas Mėlynis 1923 – 1925 metais mokėsi specialiai įkurtos Kauno technikos mokyklos pirmojoje Jūreivystės skyriaus laidoje. 1925 – 1928 metais jis kartu su kitais septyniais lietuviais atliko praktiką suomių mokomąjame burlaivyje „Archibald Russel“. Atlanto vandenyne  už 300 jūrmylių į šiaurės rytus nuo Ugnies žemės per galingą štormą bangą nusitempė jį į vandenyną nuo bugšpryto.

Nelengva, bet romantiška  jūrininko profesija, nors ją nuolat lydi pavojai. Nuo XX amžiaus pradžios ir po Lietuvos nepriklausomybės įkūrimo iki mūsų dienų, įskaitant ir sovietmetį, jūrose ir vandenynuose netekome per 260 jūrininkų. Jūros dugne guli tarpukario Lietuvos motorlaiviai „Neringa“, „Panevėžys“, „Kaunas“, „Nida“, „Kretinga“, „Utena“, „Marijampolė“, „Šiauliai“, vienintelis Lietuvos prieškario karo laivas „Prezidentas Smetona“. Negailestingas buvo ir tarybinis laikotarpis, ypač žvejams. Vidutinieji žvejybos traleriai skendo Atlante, mažieji – Baltijos jūroje. Ypač skaudūs 1958 metai, kai Baltijoje vienas po kito nuskendo žvejybiniai laivai su 10 ir 9 įgulos nariais. Skaudžiausia visų laikų tragedija – Lietuvos transporto laivo „Linkuva“ žūtis 2000 metų birželio 21-ąją. Užkluptas uragano Ramiajame vandenyne laivas dingo kartu su 18 jūrininkų įgula.

Žuvusiems jūrininkams atminti Klaipėdoje pastatytas paminklas „Albatrosas“. Nuo seno jūrininkai tikėjo, kad jūroje žuvusių sielos grįžta į krantą persikūnijusios į paukščius.

Brangiausia vieta – Lietuva

Tarp jūrose ir vandenynuose žuvusių jūrininkų nedaug iš ežerų kraštų. Tai reiškia, kad jie buvo geri jūrininkai, be reikalo nerizikuodavo laivu ir įgulomis. Bet jūrininkų gyvenimas, kur nemažai streso, sunki situacija, kai po Nepriklausomybės atkūrimo didžiulis Lietuvos žvejybos laivynas išnyko kaip rūkas, davė savo. Jūrininkai, o ypač jūrų kapitonai anksti pražyla, neišlaiko ir audrų užgrūdinti vyrai – iškeliauja į amžinojo poilsio vietą.

Šiandien jau nebeturime iš ežerų kraštų kilusių garsių jūrininkų jau minėto rokiškėno Povilo Barono, daugailiškių Algimanto Valiukėno, Viliaus Volkovo, uteniškio Algirdo Mitalo, anykštėno Stasio Šenavičiaus.

Dauguma jų nebesugrįžo į gimtinę, atgulė Klaipėdoje, Lėbartų kapinėse. Kaskart užsuku prie kraštiečių jūrininkų kapų, uždegu žvakelę.

Lietuvos ežerų kraštas gali didžiuotis iš jo kilusiais jūrininkais, kurie aukštai iškėlė jūreivystės vėliavą. Ir toliau ją neša jūrų kapitonas Bronius Černius, daugelį metų laivo gydytoju dirbo ir uteniškis Kazimieras Garalis, jau minėtas flotilės admirolas Kęstutis Macijauskas iš Dusetų, taip pat dusetiškiai jūrų kapitonas Antanas ir locmanas Alfredas Braukylos, iš Igalinos krašto kilęs laivo mechanikas, jūrinių knygų leidėjas Vincentas Romas Tijūnėlis, anykštėnas upeivis Antanas Gudzevičius, iš Klevėnų (Anykščių rajonas) kilęs jūrininkas, plaukioja su didžiausiu Lietuvos laivu „Venta“, ir literatas Vytautas Apacenko.

Išleidau knygos „Ko bangos nenuplovė“ antrąją dalį. Joje daug vietos skiriu jūrininkams kraštiečiams. Išvagojau jūras ir vandenynus. Pamačiau daug kraštų. Nėra gražesnės ir mielesnės vietos už tėvynę Lietuvą ir ežeringuosius mano gimtuosius kraštus.

 

 

Fotoreportažas
  • Nepamirštami ežerų krašto jūrininkai-Foto-nr-427_430.jpg
  • Nepamirštami ežerų krašto jūrininkai-Foto-nr-427_428.jpg
  • Nepamirštami ežerų krašto jūrininkai-Foto-nr-427_429.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Nepamirštami ežerų krašto jūrininkai"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.