Prie Lietuvos krantų sugaunamos trys plekšnių rūšys ir otas. Labiausiai paplito upinės plekšnės.
Pasakorių mėgiamos žuvys
1932 m. Gdansko laisvojo uosto 10 ir 20 zlotų monetos pinige pavaizduotas otas. @ nuotr.
Dvilypis pusiškumas
Plokščiame plekšnių kūne akys ir žiaunadangtis yra viršutinėje pusėje. Ši jų kūno dalis yra bežvynė, šiurkšti, tamsiai ruda. Tuo tarpu apatinė arba akloji plekšnių dalis būna šviesi.
Plekšnių šonų netolygumas pasireiškia tik ūgtelėjusioms žuvytėms. 1-2 mėnesių, 13-15 mm ilgio plekšnių ir otų lervučių pusės yra lygios. Vėliau, priklausomai nuo rūšies, vyraujanti pusė pradeda sparčiau augti. Žuvų kūnas tampa plokščias, galva persikreipia, akys pasislenka į viršutinę pusę.
Lengvo ir tikslaus paaiškinimo, kuris plekšnės šonas yra viršuje nerasime knygose ir internete. Didžioji dalis sugaunamų upinių plekšnių vertinant pagal akių padėtį yra dešiniašonės. Kairiapusių upinių plekšnių santykis su dešiniomis yra 1:4.
Tačiau otai yra išskirtinai kairiapusiai. Vyraujantis pusiškumas yra paveldimas.
Kilmę aiškinančios sakmės
Dvilypis plekšnių vienpusiškumas žvejams kėlė daug klausimų. Apie jas išliko daug pasakojamosios tautosakos.
Dešiniapusės plekšnės buvo laikomos sėkmę pritraukiančiomis žuvelėmis. Šventosios žvejai manė, kad, jei metų pradžioje pirma tinklais sugauta žuvis yra plekšnė, tai žuvies nepristigs visus metus.
Žinomos kelios plekšnių pusiškumą aiškinančios sakmės. Pamaryje jos vadinta Marijos žuvele. Pasakojama, kad jauna mergina Marija norėjusi iš Labguvos (dabar Poleskas Kaliningrado srityje) keliauti į Memelį (Klaipėdą). Ji nepanorusi laiveliu per marias plaukti, sakė eisianti tiltu. Prisipylė į prijuostę smėlio, susižėrė akmenų ir eidama sviedė po saują į vandenį. Taip atsiradęs tiltas, kuriuo ji laimingai pasiekusi Klaipėdą.
Toliau pasakojama, kad kelionėje Marija praalkusi ir nusprendusi pavalgyti. Kyštelėjo ranką vandenin ir išgriebė pirmąją pasitaikiusią žuvį. Atkando puselę, pasisotino. Likusią paleido atgal, palinkėjo, kad toliau plaukiotų. Taip atsirado Marijos žuvelė (Marienfischchen). Pietryčių Baltijos pakrantės vokiškai kalbančiose bendruomenėse buvo žinomos net kelios sakmės apie Marijos žuvelę atmainos.
Otas virto auksine žuvele
Lenkijos Kašubijos krašte plekšnė vadinta varguolių duona, nešvaria žuvimi. Yra ir šį teiginį pagrindžiančių posakių. Plekšnės siejamos su priešišku antgamtiniu povandeniniu pasauliu.
Rytų Baltijo žuvininkų kultūroje laimės žuvelės vaizdinį padeda atsekti pasaka apie žveją ir šykščią jo žmoną. Ji geriau žinoma kaip „Pasaką apie auksinę žuvelę“. Ją užrašė ir 1812-1815 m. „Pasakos namams ir vaikams“ rinkinyje paskelbė Vokietijos pasakų rinkėjai broliai J. ir V. Grimai.
Rusų poetas A.Puškinas 1833 m. išvertė ir perkūrė kai kurias minėto rinkinio vietas. Norėdamas išgauti skambesį, poetas eilėraščiuose įpynė rusų liaudies pasakojamosios tautosakos.
Grimų užrašytoje pasakoje žvejas tinklu ištraukė plekšnę/otą, kuriuo buvo paverstas princas. Rusams nepažįstamą plenkšniažuvę A.Puškinas pakeitė slavams sėkmę nešančiu vaizdiniu – auksine žuvele. Manoma, kad jos prototipas yra perimtas iš tuo metu mėgiamų akvariumuose auginti karpinių žuvelių. Dėl sodriai geltonų, rausvų atspalvių, vėduokliškų uodegų jos buvo vadinamos auksinėmis žuvelėmis. Išskirtinė žuvelių atmaina tiko romantikų sukurtam auksinės žuvelės įvaizdžiui.
Plekšnės– vaizdiniame mene
Prieškario atviruke atvaizduota otas ir jo kūne nupiešta žymiausios nerijos poilsiavietės Kranto (dabar Zelenogradskas Kaliningrado srityje) poilsinė.
Siekta priminti, kad geri palinkėjimai siunčiami iš Kranto (Krantz) krašto. Jis garsėjo gerai ruošiamomis plekšnėmis/otais. Tai reiškė ir sėkmės kraštą. Tenka apgailestauti, kad šiandieninio kurorto įvaizdžio kūrėjai atnaujindami miestelio herbą otą pakeitė karšiu.
Otas puikavosi ir ant monetų. 1932 m. laisvajame Gdansko uostamiestyje dešimties ir dvidešimties zlotų monetos pinige buvo pavaizduotas otas. Miestiečiai šią monetą vadino plekšne.
Fotoreportažas
0
0
Susiję straipsniai
Vienas seniausių žvejų kaimelių Vokietijoje
Senas žvejų kaimelis Freest, įsikūręs daugiau kaip prieš 700 metų pietinėje Baltijos pakrantėje, vienas iš nedaugelio tokių, kuriuose gyva senoji žvejybos tradicija naujomis sąlygomis.
Žuvys, kaip ir paukščiai, žieduojami
Ženklinimas nuo seno naudojamas būdas žuvų elgsenai tirti. Žymekliai padėjo nustatyti Baltijos jūros žuvų keliones, atsivėrė margas žuvų migracijų žemėlapis.
