Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Nesijuokit, jei senas matrosas braižo smėly bures ramentu - Poetas Bronius Mackevičius.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Paskutinis laivas kapitono L.Stulpino karjeroje

Rusų krovininis ir keleivinis garlaivis „Rossija“ – buvo paskutinis okeaninis laivas pirmojo lietuvio jūrų kapitono Liudviko Stulpino karjeroje.

Atvirukas. Keleivinis laivas ROSSIJA
Atvirukas. Keleivinis laivas ROSSIJA @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Permainingi likimai

 

Per tą laiką, kol jai vadovavo L.Stulpinas (maždaug 1914-1918), keitėsi ne tik laivo pavadinimas, bet ir santvarka Rusijoje. Kiekviena jų savaip įvertino iš Žemaitijos kilusio jūrų kapitono veiklą. Carinė valdžia jį apdovanojo Šv.Stanislovo ordinu su kardais, o atėję bolševikai grasinosi sušaudyti.

Ne mažiau permainingas buvo ir paties laivo likimas. Per 36 tarnybos metus jame plevėsavo trijų valstybių vėliavos: carinės Rusijos, Danijos ir Japonijos. Keturis kartus keitėsi laivo vardas ir jo paskirtis. Pradėjęs plaukioti kaip keleivinis laivas, Pirmojo pasaulinio karo metais gabeno kariuomenę ir amuniciją. Per abu pasaulinius karus buvo tapęs ir plaukiojančia ligonine..

1908 m., nuleidžiant jį į vandenį, grojo orkestras. 1944 m., skęstant Pietų Kinijos jūroje, aplinkui sklido tik sužeistųjų dejonės ir pagalbos šauksmai.

 

Emigrantų laivas

 

„Rossija“ buvo didžiausias laivas Rusų Rytų Azijos garlaivių bendrovės flotilėje. Tai buvo 144,8 metro ilgio, trijų denių garlaivis, varomas dviem sraigtais. Dviejų didžiulių garo mašinų vandens katilus kaitino 21 anglių pakura. Nesunku įsivaizduoti kaip ten turėjo suktis laivo kūrikai, kad jų „maitinamos“ garo mašinos pasiektų 6300 arklio galių pajėgumą. Tik tai leido dideliam ir sunkiam garlaiviui išvystyti 16 mazgų greitį.

Savo išvaizda „Rossija“ nedaug kuo skyrėsi nuo kitų transatlantinių laivų, gabenančių krovinius ir keleivius. Nuo viršutinio denio į viršų kilo du stori kaminai ir keturi stiebai, laikantys radijo telegrafo anteną, o reikalui esant galintys pakelti ir bures.

Laivas buvo statomas Škotijoje Glazgo mieste, kuris tuo metu garsėjo savo laivų statybos pramone. Rusų Rytų Azijos garlaivių bendrovės užsakymu pastatytas laivas gavo aukščiausią anglų draudimo bendrovės Lloydo įvertinimą. Tai reiškė, kad naujasis garlaivis galės ištisus metus, žiemą ir vasarą, plaukioti tarp Libavos (dabar Liepoja) ir Niujorko. Pagrindinė jo paskirtis – gabenti iš Rusijos bėgančius emigrantus.  Po P.Stolypino vykdomos agrarinės reformos jų vis labiau daugėjo .

Emigrantų pervežimui buvo skirtos trečios klasės patalpos, kuriose be ypatingų patogumų galėjo sutilpti apie 1400 keleivių. Pirmos klasės kajutės galėjo priimti 50, antros – 200 keleivių. Visos kajutės ir deniai turėjo elektros apšvietimą.

 

Pastovus maršrutas

 

1908 metų gegužės 14 dieną Rusų Rytų Azijos garlaivių bendrovės valdyba Liepojos uoste surengė iškilmingas savo naujojo laivo krikštynas ir jo pašventinimą. Ant abiejų bortų buvo užrašytas jo vardas lotyniškomis raidėmis – „Rossia“.

Netrukus jis išplaukė į savo pirmąjį reisą. Pakeliui į Niujorką „Rossija“ paprastai sustodavo Roterdame, kur papildomai paimdavo keleivių, plaukiančių pirma ir antra klase. Liepojoje nedaug atsirasdavo turtingų keleivių, norinčių ir galinčių su komfortu perplaukti Atlantą. Garlaivio triumai talpino beveik 7 tūkstančius tonų krovinių.

Kelionė iki Niujorko ir atgal vidutiniškai trukdavo pusantro mėnesio. Iš Amerikos laivas grįždavo pakrautas daugiausia įvairiais žemės ūkio padargais ir mechanizmais. Liepojoje tarp reisų laivas stovėdavo neilgiau savaitės.

Ne kiekvienas transatlantinis reisas baigdavosi laimingai. 1910 metų gruodžio 26 dieną, būdamas vos už 4 mylių nuo Liepojos, laivas užšoko ant pakrantės akmenų. Dėl siaučiančių audrų ir, matyt, kitokių nesklandumų, išlaisvinti laivą iš akmenų spąstų pavyko tik kitų metų gegužyje. Po to laivas buvo nuplukdytas kapitaliniam remontui į Kopenhagą ir dar porą metų plaukiojo įprastu maršrutu. Kas tuo metu vadovavo keleiviniam garlaiviui „Rossija“ nepavyko atrasti prieinamuose šaltiniuose.

 

Pabėgimas iš Libavos

 

 Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, „Rossija“, kaip ir daugelis su Rusijos vėliava plaukiojančių laivų, buvo perimta Baltijos karinio jūrų laivyno žinion. Didelis keleivinis-krovininis laivas labai tiko kariuomenei ir karinei amunicijai gabenti. Tuo metu jam jau vadovavo L.Stulpinas, pagarsėjęs abejose Atlanto pusėse kaip „Birmos“ kapitonas, nukreipęs savo laivą į „Titaniko“ katastrofos vietą.

Bijantis netikėto vokiečių puolimo kariniai ir komerciniai laivai, tarp jų ir „Rossija“, skubiai paliko Liepoją. Bijantis vokiečių antpuolio iš jūros, įplaukimą į uostą užtvėrė čia nuskandinti seni laivai.

Baltijos laivyno vado admirolo N.Esseno įsakymu laivui „Rossija“ buvo suteiktas naujas vardas – „Rus“ („Русь“). Apginkluotas įvairiais šaunamaisiais ginklais jis tapo reideriu, kurio paskirtis buvo užpuldinėti priešo šalies prekybinius laivus. Kaip savo atsiminimuose rašė brigados generolas V.Nagius-Nagevičius, esą kapitonui L.Stulpinui tikrai kartais tekdavo persekioti priešo transportus. Jo nuopelnai karo metais buvo įvertinti Šv.Stanislovo ordinu su kardais.

Per Rusiją sukrėtusias Vasario ir Spalio revoliucijas L.Stulpinas išvengė susidorojimo, kuris ištiko ne vieną caro laikų laivo kapitoną. Klaipėdos žurnalistai-marinistai Zita Tallat-Kelpšaitė ir Gediminas Pilaitis, prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui apsilankė SSSR Centriniame valstybiniame karinio jūrų laivyno archyve. Čia jie rado dokumentų, patvirtinančių, kad 1917 metais L.Stulpinas vis dar buvo „Rus“, tapusios plaukiojančia ligonine, kapitonu.

 

Sugrįžimas į Liepoją

 

Tuo metu ne tik „Rus“, bet ir rusų kariniai laivai, pabėgę nuo vokiečių iš Liepojos ir Talino, stovėjo Helsingforse. (dabar Helsinkis). Čia glaudėsi ir Liepojos-Niujorko linijoje dirbę Rusų Rytų Azijos garlaivių bendrovės keleiviniai laivai.“

Į valdžią atėję bolševikai apkaltino kapitoną L>Stulpiną dėl jo pastangų Rusų Rytų Azijos bendrovės laivus perduoti buvusiems jų šeimininkams danams. Nors jam ir teko kelis mėnesius praleisti Helsinkio kalėjime, tačiau Suomijos juristų dėka lietuvis kapitonas buvo išteisintas ir grįžo į savo laivą.

Po Bresto taikos sutarties, pasirašytos 1918 metų kovo 3 dieną, visi Rusijos laivai turėjo palikti Suomijos uostus. Bolševikams, bijantiems, jog ilgai delsiant jų laivus neužimtų vokiečiai ir suomiai, teko skubiai evakuoti Rusijos karinio laivyno Baltijoje liekanas.

Tuo tarpu nepajudėję iš vietos „Rus“ ir kiti keleiviniai laivai buvo perduoti buvusiems šeimininkams – danų laivininkystės kompanijai „Det Qstasiatiske Kompagni“. Rusų Rytų Azijos laivininkystės bendrovė buvo šios kompanijos dukterine įmone.

Taip „Rus“ atsidūrė Kopenhagoje, kur jam buvo suteiktas naujas vardas – „Latvia“. Vis dar vadovaujant L.Stulpinui 1918 metų rudenį šis laivas pargabeno į Liepoją karo pabėgėlius iš Europos. Netrukus ir pats kapitonas apsigyveno Liepojoje, kur ėjo Lietuvos Respublikos konsulo pareigas.

 

Japonija ir amerikiečių torpeda

 

O laivą, kuriam ilgus metu vadovavo L.Stulpinas, toliau blaškė permainingas likimas. 1921 metų vasarą „Latvia“ pradėjo plaukioti maršrutu Liepoja-Dancigas-Halifaksas (Kanada)-Niujorkas. Po poros metų laivas buvo parduotas vienai japonų firmai, kuri jį pervadino į „Fuso Maru“.

Iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios „Fuso Maru“ gabeno keleivius ir krovinius tarp Japonijos ir jos okupuotų rytų Kinijos uostų. 1941 metų lapkrityje laivas buvo apginkluotas zenitiniais pabūklais ir nudažytas slepiama pilka spalva. Jis dalyvavo keliose karinėse operacijose gabendamas kareivius ir karinę techniką.

1944 metų liepos 31 dieną skaitlingą japonų konvojų, kuriame buvo ir „Fuso Maru“, Pietų Kinijos jūroje užpuolė trys amerikiečių povandeniniai laivai. Jie taikliai leido torpedas į japonų transportinius laivus, kurie skendo vienas po kito.

Povandeninis laivas „Steelhead“ („Plieninė galva“) 5 valandą ryto paleido torpedą į „Fuso Maru“. Ji įsirėžė tiesiai į mašinų skyrių, esantį žemiau vaterlinijos. Sprogimas buvo toks galingas, kad sunaikino daugelį gelbėjimosi valčių ir sunkvežimių, sustatytų viršutiniame denyje. Smarkiai pažeistas „FusoMaru“ po 15 minučių dingo po vandeniu, nusinešdama į gelmes daugiau kaip tūkstantį japonų.

Taip baigėsi paskutinio laivo, kuriam vadovavo L.Stulpinas, istorija.

Fotoreportažas
  • Paskutinis laivas kapitono L.Stulpino karjeroje-Foto-nr-7443_7444.jpg
  • Paskutinis laivas kapitono L.Stulpino karjeroje-Foto-nr-7443_7445.jpg
  • Paskutinis laivas kapitono L.Stulpino karjeroje-Foto-nr-7443_7446.jpg
  • Paskutinis laivas kapitono L.Stulpino karjeroje-Foto-nr-7443_7447.jpg
  • Paskutinis laivas kapitono L.Stulpino karjeroje-Foto-nr-7443_7448.jpg
  • Paskutinis laivas kapitono L.Stulpino karjeroje-Foto-nr-7443_7449.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Paskutinis laivas kapitono L.Stulpino karjeroje"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.