Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Lenkiu žilą galvą prieš savo kartos jūrininkus. Buvome romantikai, sužavėti jūros bangų, jos šėlsmo. Vardan jos paaukojome jaunystę, sveikatą, netgi meilę. Ir to bendravimo su jūra nesigailime - Rimantas Ragaišis, laivo bocmanas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Penkeri metai jūroje

Gydytojo-radiologo Roberto Patamsio prisiminimai apie reisus, kai jis laivuose dirbo gydytoju.                                                                                          

Uostas Providenje Čiukotkos pusiasalyje, kurį pamatydavo retas jūrininkas.  1989 m.ruppiūtį  motorlaivis  „Ivan Nesterov“ į jį užsuko pasiimti jūrlapius.
Uostas Providenje Čiukotkos pusiasalyje, kurį pamatydavo retas jūrininkas. 1989 m.ruppiūtį motorlaivis „Ivan Nesterov“ į jį užsuko pasiimti jūrlapius. @ Vidmanto Matučio archyvo nuotr.

Pirmasis  reisas: apiplaukiam aplink Žemės rutulį Šiaurės jūrų keliu.  Patirti  įspūdžiai plaukiant per tris vandenynus, aplankytos  atšiauriausios  pasaulio vietos

Prieš  išplaukdamas į  jūrą jau turėjau  septynerių metų  gydytojo praktiką, iš jų du paskutiniuosius metus dirbdamas Žvejybos uosto ir uosto laivyno cechiniu terapeutu Žalgirio gatvėje buvusioje  II-oje  Žvejų poliklinikoje. 1989 m. birželio mėnesį, grįžęs iš atostogų, turėjau išeiti į jūrą. Buvau paskirtas, kaip ir norėjau,  į  prekybinį laivyną.  Pradžia buvo kiek chaotiška – ryte atvykus į laivyno skyrių, buvo pranešta, kad jau esu paskirtas į  motorlaivį „Ivan Nesterov“, kuris 17.00 išplaukia iš Ventspilio į Kubą. Aš neturėjau ne tik  jūreivio paso, bet dar laukė ir daugybė kitų biurokratinių formalumų. Galų gale viską susitvarkęs, ankstų kitos dienos rytą atvykau į Ventspilį, kurio krantinėje buvo prisišvartavęs Lietuvos jūrų laivininkystės ledo klasės balkeris ( skirtas biriems kroviniams gabenti), priklausęs kapitonų serijos laivams (jie buvo pavadinti  žymių kapitonų vardais). Tai buvo patys didžiausi laivininkystės laivai, jų reisai dažniausiai būdavo transatlantiniai – į Kubą, o paėmę  Amerikoje ar Kanadoje krovinį, grįždavo atgal. Į laivą buvo kraunamos trąšos, tačiau ekologiniais sumetimais, nuo jūros pusės pūčiant vėjui, darbai būdavo nutraukiami, todėl pakrovimas ir užsitęsė.  Prisistačiau laivo kapitonui J. Michailovui, ramiam, taktiškam ir inteligentiškam žmogui. Jis mane nuvedė pas „starpomą“ (vyr. kapitono padėjėją), mano bendraamžį Henriką  Žalandauską, kuris šiuo metu yra vienas iš geriausių DFDS keltų kapitonų. Iš laivo gydytojos – stomatologės perėmiau ambulatoriją. Peržiūrėjęs vaistus, pamačiau, kad ilgesniam reisui jų turima per mažai – skubiai užpildžiau paraišką, užsakydamas kuo universalesnio veikimo vaistinių preparatų. Laivo komandą sudarė 32 žmonės, iš jų šeši lietuviai. Sekantį vidurnaktį laivas paliko uostą ir „nulingavo“ Kubos link. Visada būdavo malonu plaukti Šiaurės jūra, o ypač ties Lamanšu, kur siauroje vietoje susitinka daug laivų, kurie vėliau pasuka skirtingais kursais ir išsisklaido.  Pereinant Atlanto vandenyną per tris dienas persirgau „jūrligę“, kaip vėliau pasirodė – visam laikui. Laive darbo, lyginant su krūviu krante, buvo mažai, atrodė tikros atostogos – nors tekdavo gydyti  anginas, gastritus, grybelinius, alerginius susirgimus, pūlinius. Po trijų savaičių jau buvome Kuboje, Matanzase. Ten turėjo iškrauti dalį trąšų. Įlankoje buvo daugybė mažų valtelių – jos  buvo lygiai tokios pat, kaip ir  E. Hemingvėjaus aprašytoje apysakoje „Senis ir jūra“, o žvejai žuvis gaudydavo irgi tokiu pat būdu – valu su  rite. Pradėjome žvejybą ir mes. Tokios sėkmingos žūklės, kai jūriniai ešeriai užkimba tik kartą kilstelėjus spiningą, daugiau niekur patirti nebeteko.  Sekantis uostas – Kubos sostinė Havana. Labai nustebino apleistas,  apgriūvęs, nuo revoliucijos laikų visiškai neremontuotais namais miestas, kurio gatvėmis važinėjo senutėliai aprūdiję didžiuliai šeštojo dešimtmečio laikų fordai. Kai kur buvo pakabinti prastai nupiešti plakatai su šūkiu „Socialismo o muerte“ („Socializmas arba mirtis“). Atrodė,  tartum ten sustabdytas laikas. Patekome kaip tik fiestos metu, su draugais vakare vaikščiojome tarp besilinksminančių ir šokančių žmonių, tačiau matėsi, kad jų gyvenimas labai vargingas. Iškrovus laivą gavome naują reisinę užduotį – iš Vankuverio paimti sieros krovinį ir pristatyti jį į Murmanską. Perplaukėme Panamos kanalą ir išėjome į Ramujį  vandenyną. Vankuveris jau buvo pirmas „tikras“ užsienis. Puikus klimatas, gražus miestas, parduotuvėse įvairiausių prekių gausa, gatvėse – nauji automobiliai. Patekus iš socialistinio pasaulio tai iš pradžių stebina, tačiau vėliau pripranti ir nebekreipi į tai didesnio dėmesio. Pakrovus laivą, pasukome Tolimųjų rytų link, į Čiukotkos pusiasalyje esantį uostą Providenje, kur turėjome pasiimti  jūrlapius. Kadangi buvo rugpjūčio mėnuo, į Murmanską dar galėjome nuplaukti Šiaurės jūrų keliu.  Įplaukėme į uolomis apsuptą užutekį, prie kurio krantinės stovėjo prisišvartavę keli seni kariniai laivai. Toliau matėsi penkiaaukščiai gyvenamieji namai, barakai, kažkokie mūriniai statiniai, nedidelis aerodromas su keliais lėktuvais.  Tarp samanotų uolų buvo matyti žydra spalva dažytais pravoslaviškais kryžiais ir tvorelėmis kapinės,  kuriose raudonavo ir pavieniai obeliskai. Toliau buvo matyti  aukštos, vertikaliomis, lygiomis sienomis uolos, kurias pridengė rūkas. Šiam išsisklaidžius, ant uolų  didžiulėmis baltomis raidėmis iš toliausio atstumo buvo matomas šūkis „Slava velikomu Leninu!“(„Šlovė didžiajam Leninui!“). Tai mus nustebino, o kai kuriuos net prajuokino, kad  iš taip toli ir tokia gamtą darkančia forma net į šį pasaulio užkampį atkeliavo komunistinė propaganda. Pasiėmę  jūrlapius per Beringo sąsiaurį  įplaukėm į Čiukotkos jūrą. Joje nustebino banginių gausybė, plaukiojančių pavieniui ir kaimenėmis. Daugiau tokio vaizdo matyti nebeteko, tik kartą ties Kubos krantais perplaukėme per nedidelės banginių kaimenės vidurį. Laptevų jūroje prasidėjo ledo lytys, tarp kurių laivas ir įstrigo. Netrukus lengvai  traiškydamas ledus priplaukė atominis ledlaužis „Rossija“ ir padarytu farvateriu plaukėme jam iš paskos. Paskui jį pakeitė atominis ledlaužis „Taimyr“, o vėliau „Arktika“, kuris vedė mus iki Karos vartų. Ten ledų jau nebuvo ir po kiek laiko pasiekėme Murmansko uosto reidą.  Jame stovėjo Šiaurės karinio laivyno lėktuvnešiai, kariniai laivai, atominiai ledlaužiai, o uoste prisišvartavę prie krantinių  kariniai desantiniai laivai ant oro pagalvių, plaukiojantys ir  „nurašyti“ povandeniniai laivai. Laivo iškrovimo laukėme apie tris savaites. Miestas nepatiko – atšiaurus, nejaukus, parduotuvės beveik tuščios. Iškrovus laivą tuščiais triumais pasukome link namų. Norvegų jūroje patekome į audrą, kur šoninės bangos nepakrautą laivą gerokai siūbavo – kajutėse reikėjo viską tvirtinti. Grįžome  į Klaipėdą,  kur jau laukė išsiilgusi žmona. Šiluvoje likusiai dukrelei Vaivai ką tik buvo suėję metukai. Kitą dieną jau išplaukėme į Ventspilį, kurį pasiekę užbaigėme plaukiojimą aplink žemės rutulį Šiaurės jūrų keliu.

Pakrovus trąšas, vėl „išlingavom“ per Atlantą į Kubą, šįkart į Feltono uostą. Iškrovus pasukome į Šiaurę, Niujorke, netoli Laisvės statulos, stovėjom reide, o aprimus audrai, su locmanu Hudzono upe nuplaukėme į Olbanį. Pripildžius triumus grūdų, pasukome link namų. Naujuosius Metus jau sutikome šeimose.                                                  

         Antrasis plaukiojimas.  Motorlaivis „Kapitan Panfilov“. Du reisai į Kubą. Su gera komanda pusmetis neprailgo.

 

        Po Naujųjų metų  iš karinio komisariato gavau šaukimą, kad kovo 17 d. turiu atvykti į Leningrado karo medicinos akademiją dviejų mėn. kursams. Paskelbus 1990 m kovo 11 d.  Lietuvos nepriklausomybę, nuvykęs į komisariatą grąžinau šaukimą ir vykti į kursus atsisakiau. Rusų karininko tai visiškai nenustebino, tačiau nustebino laivyno skyriuje. Aišku, galėjau prarasti tik plaukiojimo vizą ir toliau vėl dirbti krante. Tačiau laikai jau buvo  pasikeitę, tad buvau paliktas rezerve ir dirbau Žvejų ligoninės terapiniame skyriuje. Gegužės mėn. pradžioje gavau paskyrimą į motorlaivį „ Kapitan  Panfilov“, kuris 7–oje  Laivų remonto įmonėje buvo baigiamas remontuoti. Susitvarkiau ambulatoriją, užpildžiau paraiškas vaistams. Netrukus išplaukėm į Ventspilį. Visada laivo komandai, ypač po remonto, ruošiantis reisui, būna tiek daug formalumų, komisijų, patikrinimų, pasiruošimų, užsakymų ir pan., kad laivui išėjus į atvirą jūrą jame būna tylu, kad atrodytų, girdėtum ir „musę zyziant“ – visi, kas ne „vachtose“ , pavargę miega kaip „užmušti“.  Iš Ventspilio vėl su trąšų kroviniu „išlingavom“ Kubos link ir po trijų savaičių buvome Matanzase.  Laivo kapitonu buvo Michailas Chaikevičius, žydų tautybės , kuris viską suprasdavo, tačiau ko nereikia stengdavosi ir nepastebėti. Su juo laisvai aptarinėdavom politinę padėtį Lietuvoje ir Rusijoje, papasakodavau apie  jį dominančius sąjūdžio tikslus. „Starpomu“ buvo jonavietis Dima Orlovas, o II-uoju kap. padėjėju radviliškietis Arūnas Bružas, dabar vienas iš geriausių LISCO kapitonų. Komanda buvo draugiška, daugelis turėjo įgimtą jumoro dovaną, kas laivo kasdienybėje yra didelis privalumas, palengvinantis monotonišką gyvenimą. Vakarais susirinkus laivugalyje  („ant karmos“) girdėdavosi linksmos kalbos ir juokas. Aš darbo turėjau nedaug – pasitaikydavo tik įprasti, lengvai diagnozuojami susirgimai. Iš Matanzaso atplaukėm į Feltoną (dideliame užutekyje buvo ir Raulio Kastro poilsinė vila). Pataikėm kaip tik į poilsinį sezoną – visi pliažai buvo pilni kubiečių.  Kadangi Kuboje buvo visų prekių deficitas (beveik  tuščios parduotuvės), su kaimelio gyventojais prasidėjo mainų prekyba – už vasarinius marškinėlius, kepuraites išsikeitėm gražių karališkųjų kriauklių. Laisvalaikiu pliaže degindavomės, maudydavomės sūriame vandenyno, kuris šviečiant saulei atrodė  skaidrus ir žydras, vandenyje. Apiplaukę Kubą iš kitos, Karibų jūros, pusės, atplaukėme į Guajabalio uostą, kuriame triumai per tris dienas buvo pripildyti rudos spalvos cukraus. Arūno Bružo iniciatyva vienai dienai motorine gelbėjimo valtimi išplaukėm į negyvenamą koralų salą. Maudėmės, rinkome koralus, vaikščiojome paplūdimiu, gasdindami vienintelius jos gyventojus – driežus varanus. Pasikrovę išplaukėm į Atlantą, o po 23 dienų jau buvome Rygoje. Iš Rygos atplaukėm į Leningradą,  pakrovė triumus trašomis ir vėl atgal į Kubą. Iš jos pasukome į šiaurę. Kanadoje, Sent Džono uoste, pakrovė grūdus ir per Atlantą vėl atgal  į Europą, šįkart į Gento uostą Belgijoje. Kol vyko iškrovimo darbai, daugelis jūreivių nusipirko taip trokštamus padėvėtus automobilius, tad grįžę į Klaipėdą daugelis buvo patenkinti tokia reiso pabaiga.

              Trečiasis plaukiojimas. Motorlaivis „Nikolaj Jarošenko“. Sekame tragiškus sausio įvykius Lietuvoje.

   1990 m. gruodžio mėn. gavau paskyrimą į dailininkų klasės laivą „Nikolaj Jarošenko“, kuris stovėjo Kaliningrado uoste. Atvykęs perėmiau laivo ambulatoriją, užpildžiau paraiškas vaistams. Laivo kap. Doncov po kranto linksmybių buvo sunegalavęs – pradėjo skaudėti širdies plote. Padariau  EKG, pasirodo, nieko rimto, tik sunkus pagirių sindromas. „Starpomu“ dirbo K. Maldžius. Dėl šaldytuvų gedimo grįžome į Klaipėdą – į audringą Baltiją pro uosto vartus išėjome prieš pat Naujuosius – gruodžio 31-sios vakarą. Gdansko įlankoje  išmetėme inkarą ir 10 dienų  laukėme geresnio oro – ir Baltijos, ir Šiaurės jūrose siautė štormai. Jau plaukdami Šiaurės jūroje sužinojome apie sausio – 13-osios įvykius Lietuvoje. „Laisvosios Europos“ radijas, Vakarų Europos televizijos teikė naujausią informaciją apie  padėtį Lietuvoje, su Jonu Kekiu (daugiau ir nebuvo su kuo) sekėme ir aptarinėjome politinių įvykių eigą. Gibraltaro sąsiauryje užsukome į Seutos uostą šiaurinėje Afrikos dalyje, priklausantį Ispanijai. Jis garsėjo pigiomis radijo ir video prekėmis, laikrodžiais, gėrimais ir pan. Išėjus iš uosto kelias dienas laivas atrodė  kaip tuščias – kajutėse  tyliai vyko „alkoholio naikinimas“. Po to sekė Rijekos uostas Slovėnijoje, Monfalkonės ir Marina Di Kararos  uostai Italijoje, grįžtant užsukome į Valbergo uostą Švedijoje. Taip, be jokių ypatingų įvykių, baigėsi 2,5 mėn. trukmės reisas.

       Ketvirtasis plaukiojimas. Motorlaivis „Kapitan Reutov“. Atsiminimai apie Siriją, „pučo“ atgarsiai laive.

 Netrukus jau turėjau naują paskyrimą  - kapitono  serijos  motorlaivis „Kapitan Reutov“ buvo baigiamas remontuoti 7 ­-oje Laivų remonto įmonėje. Vos tik įėjus į laivą pasitiko pakabintas skelbimas „Visi į Visasąjunginį referendumą!“ (juo buvo siekiama sutrukdyti  atsiskirti Pabaltijo respublikoms nuo Tarybų Sąjungos). Komandoje buvome tik trys lietuviai. Vienas po kito sekė penki reisai iš Klaipėdos į Rostoką su metalo kroviniu. Kajutkompanijoje sėdėdavau prie vieno stalo su vokiečiu inžinieriumi (iš Rytų Vokietijos). Jis visą laiką dejuodavo, kad susijungus Vokietijai jiems bus labai sunku. Atsakiau jam, kad sunku bus mums, o juos ant savo galingų pečių ištemps Vakarų Vokietija. Rostoko uoste buvo pilna rusų karinės technikos, kuri keltais per Klaipėdą buvo evakuojama į Rusiją. Trumpi „perėjimai“ ir dažnos švartuotės labai vargino komandą.Visi apsidžiaugėme reisu į Gdanską, o iš jo į Italijos uostą Regio di Calabrio. Iš ten grįžome į Rygą, o iš jos, paėmę krovinį, pasukome į Ruaną Prancūzijoje. Labai įstrigo atmintyje plaukimas Senos upe – jos vienas krantas status, uolėtas, kitas – lygūs laukai. Abipus upės eina asfaltiniai keliai, o automobiliais persikelti į kitą upės krantą galima zujančiais mažais keltais. Į Klaipėdą grįžome birželio mėn., manėme, kad mus jau pakeis pamaininė komanda. Į namus buvau parsinešęs ir dalį daiktų, knygų. Kalbas apie būsimą reisą į Siriją palaikiau pokštu, tačiau, pasirodo, tokia buvo nauja reisinė užduotis. Tuo metu komandoje jau buvo apie trečdalis lietuvių, susidraugavom su šturmano praktiką atliekančiu Arūnu Jurevičiumi. Jis į laivą buvo atsigabenęs ir tuo metu labai retą ir brangų daiktą – personalinį kompiuterį. Iš Klaipėdos pasukome į Gdanską, Vesterpliatėje pakrovė grūdus ir po 2 savaičių buvome Sirijos uoste Latakijoje. Labai greitai laive sulaukėme svečių – Tarybų Sąjungoje mokslus (dažniausiai karinius) baigusių vietinių sirų. Aš susipažinau su povandeninio laivo II rango kapitonu Muchamedu. Laive jis būdavo dažniausias svečias, teko lankytis pas jį ir namuose.  Jie visada mus vaišindavo araku (skiesta anyžių degtinė). Tuo metu Sirijoje buvo aibė tarybinių specialistų – pradedant kariniais patarėjais, baigiant inžineriniais – techniniais specialistais.  Prasilenkiant mieste jie dažnai ir pasisveikindavo, laikydami tokiu pat saviškiu. Sirijos saugumo darbuotojai vaikščiodavo civiliai apsirengę, tačiau už diržo užsikišę pistoletą, kas iš pradžių labai stebino. Aš susipažinau su vienu rusu tautybės kariniu patarėju, aviacijos majoru. Jis mums taip „apšvietė“ padėtį: Sirijoje yra stalininis režimas, tik arabiškas variantas. Viskas totaliai sekama ir pranešinėjama. Jokių nusikaltimų nebūna, galime drąsiai  vaikščioti ir naktimis. Su juo buvome užsukę ir į karininkų namus, kur nustebino portretų, paveikslų, biustų, statulėlių su prezidento H. Assado atvaizdais, gausybė.  Daugelis lietuvių irgi palaikė santykius su rusiškai kalbančiais sirais, tačiau, manau, jų tarpe beveik visi buvo dirbantys spec. tarnybose – juos domino šviežiausia informacija iš Tarybų Sąjungos ir Pabaltijo. Kai pasakydavau, kad Tarybų Sąjungos subyrėjimas neišvengiamas, jie labai  nuoširdžiai apgailestaudavo. Iškrovimo darbai vyko arabišku tempu - labai lėtai.  Mus visada  prajuokindavo uosto vartų sargybinis, kuris į darbo vietą buvo atsinešęs lovą su matracu: joje gulėdamas, galvą ranka pasirėmęs,  tingiai stebėjo pro šalį praeinančius.  Vienas elektromechanikas (kilęs iš Kaukazo), susirgo odos rože. Pravedus gydymą, pasveiko, tačiau praėjus kuriam laikui, rožė vėl recidyvavo. Galutinai, be komplikacijų, išgijo tik išėjus iš tropikų zonos į Atlanto vandenyną.

Palikę Latakiją, užsukome į Tartus (Sirija) uostą ir išėjome į Viduržemio jūrą. Rugpiūčio 19 d. laive įjungiau radijo imtuvą ir išgirdau pranešimą apie Maskvoje prasidėjusį pučą. Nuėjęs į mašinų skyrių, kur lietuvių buvo daugiausia, pranešiau visiems nemalonią žinią. Visi, ir lietuviai, ir rusai, laikėsi ramiai, išskyrus tik maisto sandėlio vedėją („artelščiką“), buvusį pirmąjį kapitono padėjėją, kuris negalėjo nuslėpti savo džiaugsmo. Nesusilaikiau nepasakęs: „štai taip atrodo laimingas žmogus“. „Laisvosios Europos“ radijas teikė ekstrinę informaciją apie įvykius Maskvoje, Rusijoje ir Pabaltijyje. Po kelių dienų jau buvo aišku, kad pučas pralaimėjo. Besėdint  kajutkompanijoje, į  ją užėjo mūsų „artelščikas“ ir linksmu balsu paklausė paskutinių naujienų. Jam ir atsakiau, kad pučo rengėjai nesugebėjo perskaityti plonos Lenino parašytos knygutės „Kak delatj vosstanie“ („ Kaip vykdyti sukilimą“) ir viską padarė atbulai, todėl pučas jau pralaimėtas, „ juda tik iš inercijos“. Pučui žlugus jis buvo taip susikrimtęs ir puolęs į paniką, kad teko skirti raminamuosius. Užsukę į Havrą (Prancūzijoje)  pasiėmėm krovinį ir pasukom Klaipėdos link.  Atėję dar tris dienas prastovėjome reide, kol  locmano buvome įvesti į uostą.                     

              Penktasis plaukiojimas. Motorlaivis „Lazdijai“. Komunistinė propagandinė  literatūra  „paleidžiama“ į tarptautinius vandenis.

1991 m. lapkričio mėn. buvau paskirtas į „Mirnyj“ tipo  motorlaivį „Lazdijai“. Ką tik visiems LISCO laivams buvo suteikti lietuviški pavadinimai.  Laivo kapitonu buvo lietuvis Mačiukas, „starpomu“ – labai puikus žmogus Nikolaj Nikiforov. Komanda irgi buvo puiki, draugiška,  joje nemažai lietuvių. Susidraugavom su Sigitu Šoriu, Vidu Jurgeliu. Pirmasis reisas į Bilbao, iš jo į Gentą (Belgija) ir atgal į Klaipėdą.  Pasiėmę Kaliningrade krovinį nuplaukėme į Bordo (Prancūzija), iš jo į Ipsvič (Anglija), po to į Vyborgą (buvusį suomių miestą Viipuri), Sjodertelje (Švedija), Leningradą. Plaukiant Biskajos jūra gavom iš kapitono nurodymą  „atsikratyti“ laive buvusios sovietinės politinės ir propagandinės literatūros. Su matrosu Ričardu krovėm tokias knygas į maišus ir iškratydavom per bortą į jūrą – tegul plaukia, sakom, į Ispaniją, ten dar yra socializmo gerbėjų. Palikom tik turinčią nors kokią vertę literatūrą.  Atplaukėm į Aviles (Ispanija), iš jo į Imingemą (Anglija) ir grįžome į Klaipėdą. Iš medicininės pusės reiso metu tebuvo smulkios traumos, ūminiai uždegimai, pūliniai, dantų kariesai ir periodontitai, vienam komandos nariui – dipsomanijos priepuolis. Reikia pasakyti , kad reiso metu dažna laiko ir klimato juostų kaita versdavo organizmą adaptuotis, kas labai sekino jūreivių sveikatą. Juk ateinant į Kubą paskutinę savaitę laivo laikas buvo pasukamas septynias valandas į priekį, o grįžtant atgal per pirmą savaitę – septynias valandas atgal. Laive veikė daug žalingų sveikatai faktorių: elektrostatiniai ir magnetiniai laukai, pastovus variklio triukšmas ir vibracija, radiolokatoriaus skleidžiamos bangos, hipodinamija. Juk ir gerdavom ne aukščiausios kokybės vandenį, daugelis jūreivių rūkė,  gėrė stiprią kavą , nervų sistemą alino ilgas buvimas uždaroje erdvėje, šeimų ilgesys.

   Šeštasis plaukiojimas. Motorlaivis „Kretinga“. „Taimčarteris“ Viduržemio jūroje. Aplankau Kairą, Salonikus, Jeruzalę.

1992 m. gruodžio viduryje gavau paskyrimą  į motorlaivį „Kretinga“, kuris buvo iškraunamas  Kaliningrade. Atvykęs prisistačiau kapitonui, priėmiau ambulatoriją. Laive sutikau ir seną pažįstamą Sigitą Šorį. Komanda buvo draugiška, daugelis – su jumoru, todėl dienos neprailgdavo. Barenco jūroje jau buvo poliarinė naktis. Kol pasiekėme Archangelską, atėjo ir Naujieji Metai. Juos atšventėme stovėdami reide. Laivo maisto sandėlio vedėjas („artelščikas“) , buvęs pirmasis kapitono padėjėjas , apvoginėjo  komandą (aišku, kartu su  „starpomu“). Suorganizavom visuotinį komandos susirinkimą, reikalaudami jį atleisti. Vietoj jo pasiūlėm vyr. matrosą Povilą Ruginį, kuris viso reiso metu puikiausiai tvarkėsi su savo naujomis pareigomis. Buvo kraunamas medienos krovinys į Aleksandriją (Egiptą). Vykstant krovos darbams, apžiūrėjome miestą. Pasirodė kaip tipiškas šiaurinis Rusijos uostamiestis. Be nuotykių per tris savaites jau buvome Aleksandrijoje. Supakuotas lentas iškrovinėjo patys arabai, pasitaikius progai stengdamiesi pavogti krovinio tvirtinimo lynus. Kad jie nevaikščiotų po gyvenamąsias patalpas, durys buvo užrakintos, o prie vienerių „ėjo vachtą“ budintis matrosas. Arabų muitininkų įkyrumas buvo neeilinis - kol iš laivo nuėjom iki uosto vartų, mūsų daiktus tikrino penkis kartus. Turguje prekeiviai irgi buvo labai familiarūs ir įkyrūs, o pamatę naujai atvykusius, kainas iškart pakeldavo 3-5 kartus. Iš tikro kokybiškų prekių jie mažai ir teturėjo. Septyniese su taksi nuvykome į sostinę Kairą, aplankėme Gizos  piramides, kai kuriuos muziejus. Matėme šalies gyventojų skurdą ir netvarką. Buvo gaila iš mūsų kraštų atskridusių gandrų – jie buvo purvinomis plunksnomis ir liūdni. Po šio reiso mūsų laivą nusamdė kažkokia užsienio jūros krovinių kompanija - plaukiojome „taimčarteryje“. Visos komandos nariams turėjo mokėti valiutinius priedus, bet laivo kapitonas ir „starpomas“ sugebėjo juos pavogti, priedus išsimokėdami sau ir jiems artimiausiems palaižūnams. Prasidėjo plaukiojimai po Viduržemio jūros baseiną. Aplankėme Izmirą (Turkija), Sfaksą (Tunisas), Ašdodą (Izraelis). Iš Ašdodo  su taksi nuvykome į Jeruzalę aplankyti mums šventų vietų. Aplankėme Betliejų, Jėzaus Kristaus karsto bažnyčią. Šiek tiek stebino, kad buvo daug turistų, o mažai maldininkų. Į namus parvežti  nusipirkome rožančių, kryželių, juos pašventinome ant Jėzaus Kristaus kapo.  Miestuose visur buvo pilna ginkluotų kareivių ir policininkų. Prie Ašdodo jūroje vyko karinės pratybos:  pro mus dideliu greičiu praplaukdavo kariniai kateriai, netoliese į taikinius šaudė kariniai sraigtasparniai. Iš Ašdodo nuplaukėm į Chersono uostą pietų Ukrainoje. Miestas labai patiko - gražus, tvarkingas, draugiški žmonės.  Net keturis kartus buvome Salonikuose (Graikija), kuris tapo gerai žinomu ir artimu miestu. Jame traumą gavo mūsų laivo bocmanas Vitia - teko susiūti kirstinę galvos žaizdą. Dar Archangelske buvo susilaužęs ranką elektromechanikas – jau plaukiojant „taimčarteryje“ jam nuėmiau gipsą. Libane mūsų iš uosto saugumo sumetimais neišleido, paskyrė sargybą. Vėliau patekom į Andriupolį (Graikija), o iš jo pasukome namų link. Plaukiojimas truko 6 mėnesius, bet buvo labai įdomus, į namus grįžome namiškiams parveždami daug dovanų. 

       Paskutinis ir ilgiausias plaukiojimas. Motorlaivis „Babtai“. Nesėkmingas „taimčarteris“.

1993 m. lapkričio mėn. gavau paskyrimą į motorlaivį „Babtai“. Laivo kapitonas buvo Magaramas, o „starpomą“ vadinome tėvavardžiu - Lvovičius. Pirmasis reisas buvo į  Imingemą (Anglija), po to Kopenhagą (Danija). Kopenhagoje buvome dvi  savaites, per kurias spėjau susipažinti su miestu, aplankiau kai kuriuos muziejus. Po to  reisas į Odesą, užeinant į Seutą. Vėliau Goluej (Airija), Dublin. Belfaste sutikome Šv. Kalėdas. Buvo labai audringa jūra, todėl plaukdami be krovinio dažnai slėpdavomės už salų. Laivo konstrukcija buvo tokia, kad nuo priešpriešinės bangos per visas korpuso pertvaras pereidavo garsus „drebulys“. Mes juokdamiesi sakydavom: „kada gi mūsų laivas subyrės“, tačiau motoristas Liudas rimtu žinovo balsu pabrėždavo, kad tai tik parodo laivo tvirtumą.  Vienąsyk vos „išlindus“ iš už salos, bangos taip ėmė „kratyti“ laivą, kad kajutkompanijoje ant stalo stovėjusios pilnos kompoto  stiklinės ir sriubos lėkštės pasidarė tuščios. III-ojo laivo mechaniko Andriejaus „vachtos“ metu sugedo „dinama“, gaminanti laivui elektros energiją.  Likus su viena, plaukiojimas audringu oru tapo rizikingas – sugedus ir antrajai, sustotų laivo variklis. „Diedas“ (vyr. mechanikas) Andriejui davė gerokai velnių ir pagąsdino raportu Laivininkystei. Pastebėjau, kad Andriejus, su kuriuo anksčiau kartu sportuodavom, pradėjo rūkyti. Vieną vakarą, po vachtos, pradėjusį vemti krauju ir apalpusį, užsimetęs ant pečių  parnešiau į kajutę. Buvo aišku, kad vyksta vidinis kraujavimas iš stresinės skrandžio opos. Iš ambulatorijos susinešiau ir pastačiau lašelines, reikalingus vaistus. Lyg tyčia, visame laive neatsirado ledų – visi šaldytuvai buvo atitirpinti. Andriejui atsigavus,  nuėjau ieškoti kapitono, tačiau jo niekur neradau. Ant kapitono tiltelio II-ajam kapitono padėjėjui, irgi Andriejui, išdėsčiau trumpai situaciją. Reikėjo ligonį skubiai perduoti į krantą, į artimiausio uostamiesčio ligoninę: reikėjo atlikti ekstrinę gastroendoskopiją, „prideginti“ žaizdą. Andriejus nieko neklausdamas apsuko laivą ir po 3 val. jau buvome Danijos uosto Olborg reide, kur mūsų ligonį pasiėmė atskridęs sraigtasparnis. Kaip vėliau sužinojom, jam „pridegino“ skrandžio žaizdą, perpylė 1 litrą kraujo ir po trijų dienų lėktuvu išsiuntė į namus. Vėliau mūsų elektromechanikas (kuris ir anksčiau gydėsi įvairius chroninius susirgimus)  susirgo atopiniu dermatitu. Turėjau su juo šiek tiek vargo.

Naujuosius 1994 metus sutikome  Kaliningrade ir šešiems mėnesiams patekom į „taimčarterį“ - mūsų laivas buvo išnuomotas. Tačiau šiame laive niekas nesukčiavo, visi vienodai gaudavome  „čarterinius“ priedus. Paėmę krovinį, išplaukėm į Neapolį. Miestas man labai patiko, iš jo traukiniu nuvažiavau iki Vezuvijaus ugnikalnio, išvaikščiojau Pompėją.  Italai Neapolyje visai nekreipdavo dėmesio į šviesoforo signalus – esant raudonai šviesai visi automobiliai lėkdavo nemažindami greičio. Plačią gatvę į uostą sulaukus tinkamo momento tekdavo kuo greičiau perbėgti. Tačiau miestas turėjo kažkokią ypatingą aurą, prisiminimai neišblėso iki šiol. Iš jo nuplaukėm į Imingemą, vėliau į Roterdamą ir Amsterdamą. Grįžome krovinio į Kaliningradą, kurį turėjome nugabenti į Antverpeną. Nuo čia ir prasidėjo morališkai nemaloniai veikiantis laukimas ir nežinomybė.  Išėjus į Šiaurės jūrą reide prastovėjom dvi savaites, laukdami reisinės užduoties. Kiekvieną dieną 11 val. pranešdavo: reisinės užduoties nėra, laukite kito pranešimo. Vakare 21 val. vėl tas pats. Galų gale nurodė plaukti į Kopenhagos reidą. Atplaukę prastovėjom dar tris savaites, kiekvieną dieną  girdėdami tuos pačius pranešimus. Po to gavom nurodymą plaukti į Norvegijos uostą Bodju, pasiimti tvirtinimo lynus ir plaukti į Archangelską medienos krovinio. Atplaukus paaiškėjo, kad mūsų krovinį jau paėmė kitas laivas. Upės reide prastovėjome 4 savaites, kol galų gale prisišvartavom prie vieno medienos kombinato krantinės. Archangelske buvo vasara, šilta, kaip ir pas mus, o  plaukiant Barenco jūra - poliarinė diena, saulė būdavo aukštai zenite, net naktį galėdavai skaityti knygą. Apvaikščiojam vasarinį Archangelską, tačiau miestas pilkas, neįdomus, greitai visiems nusibodo. Pakrovus išplaukėm į pietinėje Norvegijos dalyje esanti  Drageno uostą. Jame laivą per kelias dienas iškrovė ir  buvo liepta plaukti prie Skageno, išmęsti inkarą ir reide laukti sekančios reisinės užduoties. Tačiau, mūsų laimei, reisinės užduoties neatsirado, ir mes po 8 mėn. plaukiojimo gavom leidimą grįžti į gimtąjį uostą. Sėdau rašyti įvairiausias ataskaitas, o po trijų dienų jau buvome Klaipėdos uoste. Jame mane pasitiko žmona Onutė su jau šešiamete dukrele Vaiva. Taip baigėsi mano paskutinis plaukiojimas. Toliau sekė specialybės pakeitimas, darbas Jūrininkų ir Respublikinėje Klaipėdos ligoninėse.  Tokie asmeniniai atsiminimai iš mano jūrinio gyvenimo laikotarpio.      

 

 

Fotoreportažas
  •  Penkeri metai jūroje -Foto-nr-4402_4403.jpg
  •  Penkeri metai jūroje -Foto-nr-4402_4404.jpg
  •  Penkeri metai jūroje -Foto-nr-4402_4405.jpg
  •  Penkeri metai jūroje -Foto-nr-4402_4406.jpg
  •  Penkeri metai jūroje -Foto-nr-4402_4407.jpg
  •  Penkeri metai jūroje -Foto-nr-4402_4408.jpg
  •  Penkeri metai jūroje -Foto-nr-4402_4409.jpg
  •  Penkeri metai jūroje -Foto-nr-4402_4410.jpg
  •  Penkeri metai jūroje -Foto-nr-4402_4411.jpg
  •  Penkeri metai jūroje -Foto-nr-4402_4412.jpg
  •  Penkeri metai jūroje -Foto-nr-4402_4413.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu " Penkeri metai jūroje "

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.