Prisiekę pipkoriai tikriausiai yra girdėję apie aromatizuotą kavendišo tabaką, tačiau nedaug kas žino, kad šis pavadinimas kilo nuo pavardės XVI amžiuje gyvenusio jūrų keliautojo Thomo Cavendisho, kuris gabendavo tabaką tuščiose statinėse nuo romo ir todėl šie rūkalai įgaudavo specifinį aromatą.
Piratas pakeltas į riterius
Tarpusavyje nuolat kovojo ispanų ir anglų laivai @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.
Kaperių bendražygis
Thomo Cavendisho vardas neišnyko iš istorijos ne tik dėl jo iš Naujojo Pasaulio gabenamo tabako. Apie jį rašė žymus prancūzų jūrininkas Jules Dumont d'Urville, rašytojas Žiulis Vernas, mokslininkas Čarlzas Darvinas ir daugelis kitų. T.Cavendishas buvo trečias po Magelano ir Dreiko, išdrįsęs plaukti aplink pasaulį.
Kai Tomui buvo dar tik 12 metų, mirus tėvui, jis tapo turtingu paveldėtoju. Baigęs mokyklą ir sulaukęs pilnametystės, jaunuolis pasinėrė į prabangaus gyvenimo malonumus. Per kelerius metus iššvaistęs beveik visą paveldėtą turtą, nutarė laimės ieškoti jūreivystėje. 1585 metais jis išplaukė su anglo admirolo Richardo Grenville laivais į Šiaurės Karoliną Amerikoje.
Admirolas turėjo karalienės leidimą apiplėšinėti ispanų užjūrio kolonijas ir jų prekybos laivus, gabenančius vertingus krovinius. Atrodo, kad anglų kaperiai neblogai pasiautėjo Amerikos pakrantėse, nes T.Cavendishas namo grįžo gerokai praturtėjęs.
Turėjo ir kilnesnių tikslų
Paskatintas karalienės globojamų jūros plėšikų (kaperių) sėkmės, T.Cavendishas nusprendė ir toliau siekti šlovės bei turtų šiame „versle“. Jis labai pavydėjo Frensiui Dreikui ir sekdamas jo pavyzdžiu nutarė surengti reidą į Amerikoje esančias Ispanijos kolonijas, o tuo pačiu ir apiplaukti Žemės rutulį, kaip tai jau spėjo padaryti jo kumiras.
1586 metų liepos 21 dieną beveik visas Plimutas subėgo pažiūrėti, kaip pakeliamos Thomo Cavendisho laivų burės. Tiesa, jo eskadra buvo maža – tik trys nelabai dideli burlaiviai, kuriuos jis sugebėjo įpirkti. Pirmas išplaukė eskadros flagmanas „Desire“ (140 tonų, 18 patrankų), paskui – „Content“ (60 tonų, 10 patrankų) ir eskadros gale mažasis „Hugh Gallant“. Su Anglijos krantais atsisveikino 123 vyrai. Jeigu kam iš jų ir bus lemta grįžti, tai tik po kokių trijų metų.
I.Cavendishas jau buvo pagarsėjęs kaip pramuštgalvis, nelabai susimąstąs, koks skirtumas tarp jos didenybės Elžbietos I ir „Linksmojo Rodžerio“ vėliavos. Todėl jis neslėpė savo ketinimų pasinaudoti kaperio teisėmis, tačiau turėjo ir kilnesnių tikslų – apiplaukti aplink pasaulį, įtraukti į žemėlapį nežinomas salas, surinkti duomenis apie vyraujančias sroves ir vėjus jūrų keliuose.
Magelano keliais
Iki pat spalio trys anglų laivai raižė Atlanto vandenyną tai priartėdami prie krantų, tai vėl nutoldami. Prie Žaliojo kyšulio, kuris yra labiausiai nuo Afrikos į Atlanto vandenyną nutolęs pusiasalis, T.Cavendisho jūrininkai matavo gelmes ir tikslino sroves, kurias jau prieš šimtmetį savo locijose buvo aprašę portugalai. Bet anuomet klestėjo slaptoji geografija – jūrų keliautojai laikė paslaptyje atrastas salas, sąsiaurius, seklumas, tinkamas vietas laivams inkaruotis. Dabar surinkti duomenys tapo anglų nuosavybe.
Du mėnesius laivai lėtai plaukė išilgai niūrių Patagonijos krantų. Prieš 66 metus čia pirmą kartą praplaukė Magelanas, svajodamas apie trokštamą sąsiaurį, bet nežinodamas, kur jis. T.Cavendishui buvo lengviau – maršrutas bendrais bruožais jau buvo žinomas, tačiau ne taip lengvai įveikiamas. O kelio aplink Horno kyšulį tada dar niekas nežinojo.
Pačiu laiku akylūs T.Cavendisho laivų stebėtojai pamatė protaką, vedančią į Magelano sąsiaurį, nes netrukus užklupo audra.
Didžiausias laimikis
Perplaukę Magelano sąsiaurį, anglai pasveikino vandenyną, kurį portugalas buvo pavadinęs Ramiuoju. Šį kartą anglus jis pasitiko uraganinio stiprumo audra. Laivai buvo išblaškyti po vandenyną, tačiau sėkmė nenusisuko nuo T.Cavendišo.
Plaukdama Čilės ir Peru pakrantėmis, T.Cavendisho komanda pakartojo Dreiko žaliūkų „žygius.“ Viena po kitos degė ispanų karavelės, iš kurių anglai grobė auksą ir kitą vertingą krovinį. Kartą T.Cavendisho laivų kelyje pasirodė didelis ispanų laivas „Santa Ana“. T.Cavendishas bijojo nuskandinti vertingus krovinius gabenantį laivą, todėl jo įgulai galantiškai pasiūlė – arba gyvenimą krante, arba kapą jūros dugne. Ispanai pasirinko krantą.
T.Cavendishas atėmė iš ispanų auksą, brangakmenius, šilką, atlasą, prieskonius ir daugelį kitų rytietiškų prekių, kurių bendra vertė, kaip teigia istorikai, siekė apie 2 milijonus tuometinių pesų. Anglai, išplaukdami su grobiu, padegė isapnų laivą „Santa Ana“, bet nuo plėšikų nenukentėjusi jo įgula gaisrą užgesino ir nusigavo iki Akapulkos uosto.
Fortūna nusisuko
T.Cavendisho ekspedicija, kurios metu trečią kartą žmonijos istorijoje buvo apiplaukta aplik Žemę, truko dvejus metus ir 50 dienų. Iš 123 jūrininkų į tėvynę grįžo pusšimtis. Visi jie praturtėjo, o Anglija gavo krauju ir plėšikavimu iškovotus žemėlapius, pagal kuriuos dar ilgai britų admirolai ir kapitonai vesdavo savo laivus per pasaulio vandenynus. Už nupelnus Anglijai karalienė Elžbieta I T.Cavendishą pakėlė į riterius.
T.Cavendishas greitai iššvaistė prisiplėštą turtą ir jį užvaldė beprotiška mintis – dar kartą apiplaukti pasaulį. Juk dar nebuvo žmogaus, kuris būtų du kartus tai padaręs. Deja, šį kartą fortūna nuo jo nusisuko. T.Cavendishas su savo ištikimąja „Desire“ blaškėsi po vandenyną, bijodamas užsukti ten, kur jo laukia kerštas už nusiaubtas gyvenvietes, ir negalėdamas ištrūkti iš jį persekiojančių uraganų, bado bei ligų. 1592 metų gegužės 22 dieną Atlanto vandenys prasiskyrė ir priglaudė drobėm suvynioto sero Thomo, admirolo ir pirato kūną.
Fotoreportažas
0
0
Susiję straipsniai
Ugnies aplankyti burlaiviai
Gaisras laive – viena iš grėsmingiausių katastrofų jūroje. XIX a. dažniausiai nuo ugnies kentėdavo mediniai burlaiviai.
Karalių ir piratų vėliavos
Vėliavos laivuose labiausiai paplito Didžiųjų geografinių kelionių laikotarpiu, kai tolimų jūrų vandenis vagojo keliautojų, pirklių ir karališkųjų piratų laivai.
