1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, jaunai respublikai buvo dar labai toli iki jūrinės valstybės sukūrimo, tačiau jūreiviška ir žvejiška spauda joje tada nebuvo retas reiškinys. Įdomiausia, kad vienas pirmųjų šios krypties leidinių pasirodė Palangoje.
Pirmasis žvejų laikraštis pajūryje
Palanga ir dabar išliko nuo jūros tilto žuvis įvairiais metų laikais gaudančių žvejų ir poilsiautojų miestu. @ Vidmanto Matučio nuotr.
1919 metų birželį skaitytojus pasiekė pirmasis „Palangos žvejo“ numeris, kurio redaktoriumi pasirašė J. Stonkus. Laikraštyje buvo nurodytas toks redakcijos ir administracijos adresas: Palanga, Tyškevičiaus bulvaras, vila „Olenka“. Laikraštį išleidusi Palangos žvejų draugija paskelbė, kad jis eis kartą per mėnesį ir bus „... skiriamas ypač reikalams žvejybos mūsų Baltijos jūroje ir Lietuvos ežeruose, upėse ir prūduose“.
„Palangos žvejys“ buvo nedidelio formato – maždaug pusės dabartinės „Klaipėdos“ puslapio dydžio. Tad jame tilpo ne taip jau daug straipsnelių. Pirmame puslapyje buvo išspausdintas „Įžangos žodis“, kuriame rašoma: „Iš naujo susitvėrusi Lietuvos valstybė savo prigimtų turtų tarpe turi didį turtą žvejyje. Kadangi mes, lietuviai, visais žvilgsniais per amžius buvome mūsų priešų prislėgti, tai ir mūsų turtai negalėjo švieson išeiti, negalėjo plėtotis“. Toliau rašoma, kad ką tik susikūrusi Palangos žvejų draugija sieksianti plačiau vystyti žvejybą jūroje ir gerai paruoštus jos produktus siųsti „mūsų plačiojon Lietuvon“. Čia pat nubrėžiami ir „Palangos žvejo“ uždaviniai – suteikti visuomenei naudingų žinių apie visokias žuvų rūšis Baltijos jūroje ir visos Lietuvos upėse, ežeruose, prūduose ir išrodinėti, kaip tuos didelius mūsų Tėvynės turtus išnaudoti taip, kad mes, lietuviai, turėdami savo žuvies, ne tik nereikalautume gabenti jos tėvynėn iš kitur, bet patys, gardžios žuvies prisivalgę, dar ir mūsų kaimynams galėtume ją parduoti“.
„Lietuva labai turtinga žuvimi, bet tos žuvies nesimato“ – taip vadinasi rašinys, kuriame keliamos žvejybos vystymo jūroje problemos. Toliau pateikiamas pasakojimas apie menkę, kurią nuo amžių žvejoja Baltijos pajūrio žvejai. Duodami patarimai „dėl virtuvės“, kaip paruošti šią tradicinę žuvį stalui.
Informaciniame rinkinėlyje „Iš Palangos“ rašoma apie Žvejų draugijos kūrimąsi, smuklių uždarymą bei kitus pajūrio miestelio įvykius.
Kol kas negaliu tiksliai pasakyti kiek ilgai gyvavo „Palangos žvejys“. Atsižvelgiant į neramų ir permainingą laikmetį, kai jis buvo pradėtas leisti, ko gero antrasis žvejų laikraščio numeris vargiai beišvydo šviesą. Bent jau man nepavyko aptikti kitų numerių. Tokio likimo tada neretai susilaukdavo nedideli provincijos laikraštukai. Kaip ten būtų buvę, bet pirmasis lietuviškas žvejų laikraštis gimė.
Fotoreportažas
0
0
Susiję straipsniai
Nežinoma „Žvejo“ skulptūros istorija
Kairiajame Dangės krante liepų skvere yra seniausia uostamiesčio dekoratyvinė skulptūra „Žvejas“. Pro ją krantine praeina bemaž visi miesto svečiai, karštą vasaros popietę gretimais esančiame fontano tvenkinyje pabraidžioti mėgsta vaikai, pavakarę apšviestu nuleidžiamuoju kriokliu-sienele grožisi miestiečiai.
Marinistinės literatūros akvatorija
Lietuvių rašytojų-marinistų, kūrusių didesnio dėmesio vertus grožinės literatūros kūrinius jūrine tema, mes niekada neturėjome, neturime ir vargu ar kada nors turėsime. Ilgus šimtmečius Lietuva buvo atskirta nuo jūros, o ir vėliau tik su 90 km
