Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Didesne ar mažesnė rizika - nuolatinė jūrininkų palydovė. Visą laivybos istoriją galėtume vadinti ištisiniu narsumo, rizikos ir nuotykių metraščiu. - Eimutis Astikas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Po užsienio uostus su šuns pasu

Prisiminiau keletą epizodų iš reisų kartu su šunimi. Kai pradėjau plaukioti kapitonu didesniais laivais, visada norėjosi šalia turėti ištikimą draugą. Meilė gyvūnams atėjo iš vaikystės, nes augau kaime.

Kapitonas A. Kulbokas
Kapitonas A. Kulbokas @ Algimanto Kulboko archyvo nuotr.

Dovana už idėją

Švedijoje Geteborgo uoste iš statyklos “Linkolmen Varf” atvykome perimti naujo transportinio refrežeratoriaus “Rusų sala”. Kapitonas buvo Albinas Bražūnas, o aš ėjau vyriausiojo kapitono padėjėjo pareigas.

Pasiūliau, kaip galima patobulinti žuvies miltų pakrovimą į diptankus vietoje telferių. Gera ir labai pigi idėja patiko laivų statyklos inžinieriams. Vienas jų paklausė manęs, ką už tai norėčiau dovanų. Pasakiau, kad svajoju įsigyti rudos spalvos bokserį. Tokį buvau matęs ant šunų katalogo viršelio. Jį man padovanojo Šetlando salų Lerviko miesto gyventojas Aleksas Freizeris.

Po dviejų dienų man atnešė rudą bokseriuką su sanitariniais dokumentais, pasu, skiepais. Prisiminęs Alekso iš Lerviko vokiečių aviganį Car, bokserį pavadinau Sultanu.

Skundas dėl šuns

Buvau girdėjęs, jog, norint, kad šuo būtų ištikimas, reikia su juo miegoti bent savaitę. Tai pasitvirtino.

Pasirūpinau literatūra, kaip šunį šerti ir dresuoti. Laive šuniukas augo greitai. Kai niežėjo dantys, graužė kajutės baldus, draskė antklodes, pagalvių užvalkalus. Kad jaustų šeimininko kvapą, lovoje gulėdavo įsitempęs mano batą. Grįžus reikšdavo neapsakomą džiaugsmą, stengėsi pabučiuoti.

Dėl šuns jau vėliau, kai tapau kapitonu, sulaukiau vienintelio skundo iš laivo aprūpinimo viršininko (“načprodo”).  Refrežeratorių laivyno („reffloto“) viršininkui jis rašė, kad per reisą kapitono šuo sudraskė 19 antklodžių, 6 pagalvių užvalkalus, apgraužė kėdžių kojas. „Reffloto“ vadovai pasijuokė ir pasiūlė, kad, išeidamas iš kajutės, pasiimčiau ir šunį.

Vėliau paaiškėjo, kad „načprodas“ ir be šuns pagalbos buvo pridaręs didelių trūkumų.

Nemėgo afrikiečių

Per penkerius metus mano šuo neįkando nė vieno įgulos nario. Su juo buvo linksmiau. Šuo buvo geras sargas prie trapo iškraunant žuvį Afrikos uostuose. Afrikiečiai jo bijodavo ir nieko nevogdavo iš laivo.

Iš kitų laivų Afrikos uostuose dingdavo ir televizoriai, ir net pakabinami valčių varikliai, jau nekalbant apie šaldytą žuvį. 

Nors Sultanas buvo dresuotas Leningrado šunų dresūros mokykloje, mokėjo pagrindines komandas, kurias vykdė tik įsakius šeimininkui, tačiau nekultūringų dalykų buvo padaręs.

 Laive budėjęs jūreivis su Sultanu Lagoso uoste Nigerijoje vykstant iškrovimui apžiūrinėjo laivą. Pavėsyje snaudė krovėjas afrikietis. Sultanas jį apuostė ir pakėlė koją... Afrikietis patyrė šoką, o įgulai buvo daug juoko.

Sultano pagrobimas

Laivo „Viktoras Jacenevičius“ vyriausiajam kapitono padėjėjui Valerijui Kolesovui ir radiooperatoriui Viačeslavui Šapilo kilo mintis sukurti filmą “Sultano pagrobimas”.

Pagal scenarijų jūrininkams reikėjo pinigų alui troškuliui numalšinti, todėl jie pardavė šunį afrikiečiams. Kapitonas pasigedo Sultano ir pakėlė įgulą ant kojų. Nurodė bet kokia kaina surasti šunį. Atliktos apklausos ir demaskuoti pagrobėjai. Laive vyko vadovybės, profsąjungos ir partijos aktyvistų posėdis. Priimtas griežtas sprendimas – iš šuns pagrobėjų atimti “Jūreivio pasus”. Tai - didžiausia bausmė, nes be paso netenki vizos ir negali toliau plaukioti.

Techninį darbą atliko V.Kolesovas . Filmas būdavo rodomas beveik kasdien. Mėgėjiškas filmas „Sultano pagrobimas“ sukeldavo daug juoko, išblaškydavo ilgo reiso nuobodulį karštose atogrąžų platumose.

Padėjo šuns pasas

Įdomiausias atvejis buvo 1974 metais, kai Sultano pasas padėjo vienam įgulos nariui. Siera Leonės Fritauno mieste mano geriausiam draugui - šaldytuvo mechanikui Eugenijui Samoilovui turguje pavogė pasą ir pinigus.

Trijų policininkų paieškos grupei pažadėjau 6 dėžes ešerių, jei surastų pasą. Nepavyko. Ką daryti? Išgelbėjo Sultano pasas. Pamaniau, kad Afrikos uostuose policija nepastebės apgaulės. Radome įdėklą bokserio pasui, priklijavome mechaniko nuotrauką, nurodžiau padėti pasą saugoti į seifą kartu su kitais ir tęsėme reisą.

Su šuns pasu vaikščiojome po Kamerūno Dualos, Nigerijos Port Harkorto uostus. Paskutinis uostas plaukiant į Klaipėdą turėjo būti Las Palmas Kanarų salose.

Maniau, kad “sudegsime”, nes pagal pasus išrašomi specialūs leidimai išeiti į miestą iki 23 valandos. Ant leidimų iš paso rašomos pavardės ir laivo pavadinimas. Jei policininkas mieste tikrintų ar kiltų koks nors incidentas, užtenka pateikti tik leidimą. Pasą kartu turėti nebūtina.

Kad iš pasų nerašytų leidimų, vaišėmis stengiausi užkalbinti “Sovispan” agentą Enrikę Valę Alfonsą. Pasiūliau suskaičiuoti pasus ir, kad būtų greičiau ir patogiau, išrašyti įgulai leidimus pagal pateiktą sąrašą. Taip turėjo būti prastumtas jūrininkas su bokserio pasu.

Agentas patikėjo, nes ne kartą jau ten lankiausi. E.Samoilovas gavo leidimą lankytis Las Palme. Sužinoję, kokiomis aplinkybėmis jūrininkas prarado pasą, pasieniečiai Klaipėdoje jokių sankcijų nesiėmė. „Reffloto“ kadrų skyriaus viršininkas negalėjo suprasti, kaip man kilo mintis panaudoti šuns pasą. Išbarė, kad nepranešiau, aiškino, kad pavogtu pasu galėjo pasinaudoti užsienio žvalgybos. E.Samoilovas kito paso negavo, liko dirbti krante. Dabar jis pensininkas. Susitikę dažnai  prisimename, kaip jis vaikščiojo po užsienio uostus su šuns pasu.

Netekome draugo

Pusiaujo Gvinėjos uoste Luba slankiojo du dideli vietiniai šunys, kurie Sultanui nepatiko.  Jis veržėsi su jais “susipažinti”, bet aš neleidau. Kovas jis mėgo, turėjo daug randų.

Kartą išėjau pasivaikščioti po prieplauką. Sultanas įsivėlė į pjautynes su dviem vietiniais šunimis. Nuo vieno šuns jis puldavo ant kito be atokvėpio. Šunų pjautynes susirinko stebėti minia žmonių, buvo tikras spektaklis, kalbos, juokas, pagyrimai.

Po kautynių, kurias Sultanas laimėjo, pamačiau, kad jis svirduliuoja, pamėlo liežuvis. Pavargęs ir sunkiai kvėpuodamas atsigulė palmės pavėsyje. Supratau, kad gali blogai baigtis.

Atbėgęs laivo gydytojas tiesiai į širdį suleido vaistus. Sultano gyvybė užgeso. Dėl deguonies trūkumo, kai, esant karštam orui, pjautynių metu sukandęs laikė afrikiečių šunis, jį ištiko infarktas. Įgula nesutiko, kad Sultanas būtų užkastas džiunglėse. 

Kitą dieną, kai refrežeratorius “Viktoras Jacenevičius” plaukė Gvinėjos įlanka, jūreivis pakvietė mane į laivo denį. Pamačiau susirinkusią komandą, ant dviejų lentų pašarvotą Sultaną.

Šiandien skaitau savo bloknote užrašą: “1975 m. rugpjūčio 16 d. 15 val. laivo laiku Sultano kūnas baltoje antklodėje suvyniotas guli ant lentų prie borto užpakalinės laivo dalies denyje. Atėję jūreiviai atsisveikinti stovėjo, kai kurie raudojo. Keletas atsisveikinimo žodžių ir komanda “Atiduoti Sultano kūną jūrai!“ Ilgas garso signalas. Bocmanas Miša Ptacha ir jūreivis Kolia Karčikas pakėlė lentas ir Sultano lavonas nuslydo į Gvinėjos įlankos dugną. Koordinatės: - 05 laipsniai 35 minutės šiaurės platumos, 10 laipsnių 25 minutės rytų ilgumos. Ištikimo draugo Sultano gyvenimo istorija baigėsi”.

Fotoreportažas
  • Po užsienio uostus su šuns pasu-Foto-nr-436_1079.jpg
  • Po užsienio uostus su šuns pasu-Foto-nr-436_1080.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Po užsienio uostus su šuns pasu"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.