Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Nesijuokit, jei senas matrosas braižo smėly bures ramentu - Poetas Bronius Mackevičius.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Prancūzas – net kelių Rusijos carų laivyno ministras

Prancūzų jūrininko markizo Jean Baptiste de Traversay (1754-1831) gyvenimas sukosi svarbiausių to meto tarptautinių įvykių fone ir prilygsta įdomiausio istorinio romano siužetui.

Jūrų mūšis prie Uesano salos. 1778 m. Dailininkas Theodore Gudin.
Jūrų mūšis prie Uesano salos. 1778 m. Dailininkas Theodore Gudin. @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Šeimos tradicija

 

Mūsų pasakojimo herojus gimė Martinikos saloje – tolimoje Prancūzijos kolonijoje Karibų jūroje. Jo tėvas, kilęs iš senos prancūzų aristokratų giminės, iš pradžių čia tarnavo karališkojo laivyno leitenantu, vėliau buvo paskirtas salos gubernatoriumi.

Tarnyba laivyne – sena Traversay giminės vyrų tradicija. Kai atėjo laikas Jeanui kibti į mokslus, jis buvo pasiųstas į Rošforo gardemarinų (pranc. garde-marine – jūrų sargas) mokyklą. Rengdama kvalifikuotus karo laivyno pareigūnus, ji mokė įvairiausių disciplinų: matematikos, braižybos, laivų architektūros ir konstrukcijos, hidrografijos, fortifikacijos, šokių ir etiketo.

Jūrinę praktiką gardemarinai atlikdavo karo laivuose. Vadovaujami jų kapitonų, būsimieji jūrų karininkai pratinosi valdyti burlaivius, dalyvaudavo kariniuose manevruose, mokėsi šaudyti iš patrankų, muškietų.

Baigus gardenmarinų mokyklą, devyniolikametį J.B. de Traversay paskyrė mičmanu į transportinius burlaivius, kurie kursavo tarp Prancūzijos ir jos kolonijų Karibų jūroje. Atpylęs tris metus nuobodžios tarnybos, jis buvo perkeltas į pakrančių apsaugos laivus. Jų uždavinys buvo nepražiopsoti galimos britų invazijos. Karinę patirtį markizas de Traversay įgijo tarnaudamas prancūzų admirolo L. d'Orvilliers eskadroje.

 

Jūros mūšių sūkuryje

 

1778 m. Prancūzijai ir Jungtinėms Valstijoms pasirašius aljanso sutartį, karas su Didžiąja Britanija tapo neišvengiamas. Kai prancūzų karinis laivynas išplaukė į Atlanto vandenyną medžioti britų karinių laivų, linijinio laivo „Vengeur“ įguloje buvo ir mičmanas de Traversay. Pirmąjį kovos krikštą jis patyrė jūrų mūšyje prie Uesano salos (apie 20 km nuo Bretanės pusiasalio). Vėliau jam teko dalyvauti dar keliuose susirėmimuose su britų laivais Vest Indijos regione (Karibų jūra).

Drąsa ir išmanumu jūrų mūšiuose pasižymėjęs markizas netrukus buvo pakeltas laipsniu ir paskirtas fregatos „Iphigenie“ pirmuoju karininku. Paėmus į nelaisvę britų korvetę „Cerera“, jis tapo jos kapitonu. Vadovaudamas šiam laivui, J.B. de Traversay sėkmingai medžiojo britų transportinius laivus, gabenusius amuniciją į anglų kolonijas Šiaurės Amerikoje.

1781 m. de Traversay pradėjo vadovauti manevringai ir greitai 64 patrankomis ginkluotai  fregatai „Heron“. Jis pasižymėjo Česapyko įlankos jūrų mūšyje prie Šiaurės Amerikos krantų, kai teko kautis su dviem britų laivais. Vėliau jis pirmas išsilaipino britų valdomoje San Kristoferio saloje kur iškėlė Prancūzijos vėliavą. Vadovaudamas savo laivo įgulai, de Traversay atakavo vietinę tvirtovę ir po aršios kovos ją užėmė. Į prancūzų rankas pateko ir trys britų laivai, stovėję tvirtovės uoste.

Po šio mūšio „Heron“ komandai pavyko užgrobti dar vieną britų laivą – fregatą „Iris“. Jam vadovauti pradėjo pats de Traversay, perdavęs „Heron“ valdymą savo buvusiam pavaduotojui. Trofėjinis laivas su 34 patrankomis pravertė tolimesnėje prancūzų kovoje su britų laivais.

 

Karjera Prancūzijoje

 

Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI laikais de Traversay padarė įspūdingą karjerą. Už drąsą, parodytą mūšiuose, karalius jį apdovanojo garbingiausiu šalies ordinu „Royal militaire de Saint-Louis“. Be to, jis buvo asmeniškai pristatytas karaliui, turėjo garbės sėdėti su juo vienoje karietoje ir kartu dalyvauti karališkoje medžioklėje. Siekiant tokios pagarbos J.B. de Traversay teko įrodyti, kad jo šeima jau 400 metų priklauso kilmingųjų luomui.

Narsaus jūrininko nuopelnų padedant už savo nepriklausomybę kovojusiems amerikiečiams nepamiršo ir būsimas JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas. Jo iniciatyva markizas J.B. de Traversay buvo apdovanotas Cincinačio draugijos ordinu, tapo šios amerikiečių ir prancūzų karininkų įkurtos patriotinės draugijos nariu.

Aprimus kovoms, de Traversay vedė laivus į Indiją ir Antilų salas. Jam buvo suteiktas pirmo rango kapitono laipsnis. Prancūzų kariniame laivyne dar niekada 32 metų amžiaus jūrininkui nebuvo suteiktas toks aukštas karinis laipsnis.

1790 m. J.B. de Traversay grįžo iš Martinikos ir apsigyveno savo dvare Prancūzijoje. Jei ne Didžioji prancūzų revoliucija (1789-1794) jis tikriausiai būtų ir toliau čia laimingai gyvenęs.

 

Tarnyba Rusijoje

 

Negailestingas revoliucinis teroras privertė markizą de Traversay, kaip ir daugelį kitų aristokratų, palikti tėvynę. Su šeima apsigyvenęs Šveicarijoje, jis netikėtai gavo Rusijos carienės Jekaterinos II kvietimą tarnauti Rusijos laivyne.

Atvykus į Sankt Peterburgą, jam iš karto buvo suteiktas kontr-admirolo laipsnis, patikėta vadovauti 7 fregatų ir keleto mažesnių laivų eskadrai Baltijos jūroje. J.B. de Traversay profesinės žinios, organizacinis talentas, patikimumas padėjo ir Rusijoje padaryti įspūdingą karjerą. Juo pasitikėjo ir vis į aukštesnes pareigas kėlė Rusijos imperatoriai Pavelas I, Aleksandras I ir Nikolajus I.

Prancūzų markizas J.B. de Traversay vadovavo Juodosios jūros laivynui, organizavo Krymo ir Tamanės gynyba rusų-turkų karo metais, stiprino Sevastopolio tvirtovę, plėtė jūros laivų statybą Nikolajeve, kūrė jūros pėstininkų korpusą, sprendė daugelį kitų karinių reikalų.

1811 m. J.B. de Traversay buvo paskirtas Rusijos jūrų ministru ir šiose pareigose išbuvo 18 metų. Jo pagrindiniai uždaviniai buvo gerinti laivų statybą ir pakrančių apsaugą Baltijos jūroje. Jis taip pat didelį dėmesį skyrė organizuojant mokslines jūrų ekspedicijas. Jo pastangų dėka rusų keliautojai F.Belingshauzenas ir M.Lazarevas pirmieji atrado Antarktidos žemyną.

Įdomu pažymėti, kad Napoleonas atidžiai ir su pavydu stebėjo savo tėvynainio veiklą Rusijoje. Jis ne kartą per pasiuntinius ragino markizą grįžti į tėvynę, siūlydamas jam Prancūzijos jūrinio laivyno ministro postą, bet markizo šis pasiūlymas nesuviliojo.

Paskutiniuosius gyvenimo metus J.B. Traversay, nutolęs nuo valstybinių reikalų, praleido savo dvare Romanščinos kaime netoli Sankt Peterburgo. Čia jis ir palaidotas. Keista, bet jo antkapis kaimelio kapinėse išliko nesunaikintas per bolševikų revoliuciją ir per visą sovietmetį.

 

Atstatyta istorinė tiesa

 

Prancūzų markizo, tapusio Rusijos laivyno ministru, gyvenimą ir veiklą dar jam gyvam esant gaubė paslaptis. Jis nemėgo sukiotis aukštuomenėje, mažai bendravo su savo tėvynainiais. Prastai kalbėjo rusiškai. Visus dokumentus ir nurodymus ministras rašydavo prancūzų kalba, beveik visi jo raštai nusėdo archyvuose, kuriais mažai kas domėjosi dėl kalbos barjero.

Vėlesniais laikais apie jį mažai kas rašė ir gal būtų visai pamiršę, jei ne „Markizo pelkė“. Po karo su Napoleonu Rusijai nuolat stigo lėšų, todėl ir to laikotarpio jūrų laivynas išgyveno nuosmukį. Ministras, taupydamas lėšas, pristabdė naujų karinių laivų statybą, apribojo Baltijos laivyno plaukiojimo rajonus. Rutininės karo laivų pratybos vykdavo tik rytinėje Suomijos įlankos dalyje, kurią užsieniečio ministro „garbei“ jo priešai ir pavadino „markizo pelke“.

Veiklus J.B. de Traversay visada turėjo pavyduolių, kurie bandė sumenkinti jo nuopelnus. Remdamiesi jų raštais, sovietiniai istorikai taip pat su pašaipa atsiliepdavo apie prancūzą tapusį Rusijos jūrų laivyno ministru. Tai skaudino gausius markizo palikuonius, gyvenančius Prancūzijoje ir Rusijoje.

Markizo J.B. de Traversay dukterėčios proproproanūkė Prancūzijos istorikė Medeleine Chatenet kelis dešimtmečius įvairiuose archyvuose rinko dokumentus, susijusius su tolimo giminaičio gyvenimu ir veikla. 1996 m. ji išleido solidžią monografiją „Traversay – prancūzas caro laivyno ministras“. 2003 m. ši knyga buvo išversta ir išleista Rusijoje. Apie savo garsųjį prosenelį rašė ir istorijos mokslų kandidatas Olegas Traverse, gyvenantis Kijeve. 2014 m. rusų istorikas V.Syčiovas išleido solidžią knygą „Markizo pelkė“ Legendos ir tiesa apie Rusijos jūrų ministrą markizą de Traverse“. Taip buvo atkurta istorinė teisybė apie prancūzų markizą 40 metų tarnavusį Rusijoje.

Šiose knygose pabrėžiama, kad Rusijos carai kvietėsi užsieniečius tarnauti savo šalyje ne todėl, kad stokojo patriotizmo arba labai gerbė prancūzus, vokiečius ar olandus. Atskirais istorijos momentais jiems tiesiog reikėjo gerų administratorių ir savo srities žinovų. Ir dauguma tų „variagų“ pateisino valdovų viltis. Vienas tokių buvo ir prancūzų jūrų karininkas markizas J.B. de Traversay.

Fotoreportažas
  • Prancūzas – net kelių Rusijos carų laivyno ministras-Foto-nr-4743_4745.jpg
  • Prancūzas – net kelių Rusijos carų laivyno ministras-Foto-nr-4743_4746.jpg
  • Prancūzas – net kelių Rusijos carų laivyno ministras-Foto-nr-4743_4747.jpg
  • Prancūzas – net kelių Rusijos carų laivyno ministras-Foto-nr-4743_4748.jpg
  • Prancūzas – net kelių Rusijos carų laivyno ministras-Foto-nr-4743_4749.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Prancūzas – net kelių Rusijos carų laivyno ministras"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.