Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Nesijuokit, jei senas matrosas braižo smėly bures ramentu - Poetas Bronius Mackevičius.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Prūsų sakmės apie žuvų tramdytojus

Ar girdėjote Klaipėdos krašto sakmę apie plekšnę - Marijos žuvelę? Kokios profesijos atstovų patronas ir globėjas buvo Šv. Mykalojus? Ar, pravažiuodami Mozūrijos Nikolaikus (Lenkija), matėte gražų fontaną - grandine prirakintą žuvų karalių? Kaip Frydhauseno (dabar Pravdinsko, Kaliningrado sritis) herbe atsirado vanago koja, kibiais nagais nustvėrusi karpį? Ar žinote, kodėl Tolkemito (Aistmarių pakraščio gyvenvietė, Lenkija) gyventojai senuose raštuose minimi kaip stintaduriai arba žmonės, įveikę milžinišką ungurį? Arba, kodėl vingiuotas, niekur nevedantis miško takas Viecko apylinkėse vadinamas „Ilguoju unguriu“ (der lange Aal). Manau, kad dažnas tik gūžtelsite pečiais išgirdę šiuos klausimus. Nieko stebėtino - etnologai ir istorikai  iki šiol netyrė Lenkijos, Prūsijos ir dabartinės Lietuvos žemėse prie vandens gyvenusių vadinamųjų vandens kultūrų žmonių istorijos, kultūrinės aplinkos.

Nikolaikų miestelio herbe - grandine prirakintas žuvų karalius.
Nikolaikų miestelio herbe - grandine prirakintas žuvų karalius. @ Egidijaus Bacevičiaus nuotr.

Žodinėje kūryboje apdainuoti žuvininkai

  Sugretinę vienas nuo kitų nutolusių Lenkijos, Prūsijos ir Lietuvos prie vandens esančių vietų legendas, sakmes, pasakas, randame daug bendrų dalykų. Tai liudija apie regione buvusią bendrą kultūrinę erdvę. Pasigilinus į vandens kultūros apraiškų reliktus, daugelis anuometinio ir šiandienio gyvenimo realijų mums taps suprantamos, padės geriau suvokti kai kurias šios Europos dalies šventes, papročius, iš knygų, atvirukų ir jau nuo laiko papilkėjusių nuotraukų į mus žvelgiantį praeities pasaulį. Tarsi gyvai prabils didžiųjų ežerų, upių ir pajūrio miestų ir miestelių herbai, gyvenviečių ir gatvių pavadinimai, fontanai ir juose vaizduojamos kompozicijos.

  Vienas iš primirštų vandens kultūros apraiškų yra gražus ir paslaptingas šio regiono sakmių pasaulis. Jose sutaurinta gamtos gaivalo stichija, iškeltas žmogaus dvasios grožis. Sakmėje įprasmintas vietos žmonių pasaulis, parodomas tarp žmogaus ir aplinkos per amžius trukęs dialogas, užkoduoti geri ir blogi ketinimai. Sakmės išryškina margo pasaulio briaunas, sukuria regiono aplinkos vaizdinį, jį skirdamos nuo sausumos kultūrų. 

  Išskirtinė nuotaika gaubia ežerų, upių, pelkių ar jūrų pašonėje gyvenusių žmonių per šimtmečius sukurtas sakmes apie žuvų tramdytojus. Stebina daugelio žuvininkų sakmių elementų simboliškumas, išsakytos slaptos viltys, buvę ir esami prieštaravimai tarp žvejo ir gamtos. Tikovėje žmogus savo valią žuvims retai diktuodavo, o žodinėje kultūroje šį norą sėkmingai patenkindavo.

Sakmė apie Nikolaikų žuvų karalių

  Pagal vieną pasakojimą senais laikais Nikolaikų (Mozūrija) ežere gyveno labai didelė, auksinę karūną su brangakmeniu priekyje turėjusi žuvis. Gyventojai galiūnę sykų karaliumi arba stintų stinta vadino. Karūnuota žuvis kaip įmanydama saugojo savo karaliją nuo žvejų, be saiko naikinusių sidabražvynius ežero gyventojus. Ji tai perpjaudavo tinklus, tai įdūkusi apversdavo žvejų valtis. Kai koks žvejys nuskęsdavo, kiti kurį laiką bijodavo žūklauti, prasidėdavo nepritekliai ir badas. Žvejai neketino lengvai pasiduoti. Apkaustė valčių dugną aštriais noragais ir vėl traukė į ežerą. Peiliai sužalojo karūnuotąją, bet, veikdama iš paskutiniųjų, ji supainiojo žvejų tinklus, ir dar kartą išgelbėjo savo gentaines nuo gresiančios pražūties.

  Puolusi į neviltį, žvejo žmona Ana kreipėsi pagalbos į laukų ir miškų dievaitį Puškaitį. Miške prie Spirdingo ežero, kur ant švento akmens apylinkių gyventojai atnašavo aukas, ji paaukojo juodą ėriuką. Netrukus ant alkos vietos rastas metalinių žiedų tinklas. Tai buvo dievo Puškaičio dovana pagalbos prašančiai žvejienei. Kitą dieną piktas žvejys Kurynas, Anos vyras, pritvirtino rastąjį tinklą prie valties dugno ir išsiruošė į žvejybą. Į tinklą įkliuvo didysis ežero žuvų karalius. Kurynas nuplukdė karūnuotąją į Nikolaikus ir ruošėsi kaimiečių akivaizdoje nudobti, bet myriop pasmerkta žuvis prakalbo žmogaus balsu:

  - Jei mane nudobsi, visos ežero žuvys žus, ir jūs mirsite iš bado.

  Išgirdę žuvų karaliaus įspėjimą, žvejai nutarė karūnuotosios neužmušti. Prikaustė žuvį auksine grandine prie tilto atramos Nikolaikų ežere. Nuo to laiko ji tūno dugne ir daugiau nebegrasina žvejams.

  Toje vietoje, kur žvejai išmintingą sprendimą priėmė, iš žemės ištryško gaivaus vandens šaltinis. Nikolaikų senbuviai pastebėjo, kad kartą per metus ežero vanduo susidrumsčia, jo paviršius pasišiaušia ir abipus tilto sukyla didžiuliai verpetai: taip išsilaisvinti bando žuvų karalius.

  Auksine grandine prikaustyta žuvis pavaizduota Nikolaikų herbe, fontano kompozicijose, nuotraukose. Apie šią istoriją užsimenama Mozūrų krašto išeivio, vokiečių rašytojo Z. Lenco romane „Kraštotyros muziejus“.

Sutramdytas Tolkemito siaubūnas

  Svečių namuose prie ovalaus stalo žvakių šviesoje bendravome burmistras, mokyklos direktorius, gretimo Frauenburgo miestelio pastorius ir aš, pasakotojas. Palubyje sūkuriavo ir tumulais draikėsi tabako dūmai, aukštose taurėse kliuksėjo raudonas vynas. Prisiminėme brangius mus siejusius nutikimus. Pasakojimų gija vijosi nuo vienos gražios istorijos prie kitos.

  Svajingi pašnekovų žvilgsniai klaidžiojo nuo taurės raudonio į tamsą, slystelėjo į keistą, pailgą, palubėje kabantį siluetą ir klausiamai sustodavo ties vienu solidaus amžiaus pašnekovo veidu. Ką nors papasakoti buvo neišvengiama kiekvieno svečio pareiga. Niekas negalėjo bent apytiksliai pasakyti, iš kur atsirado tas išskirtinis, dūmų miglos gaubiamas grandinėmis viršugalvyje prirakintas ungurys - siaubūnas. Jo kūno ilgis buvo per ištraukiamą stalą, o storis - kaip gero lietvamzdžio, giliai į odą įsodintose juodose akutėse kartkartėmis tvilkčiojo žvakės atšvaitai. Rodės paslaptingas gyvis atgijo, apsimestinai gudravo, tik ir laukė progos, kaip ištrūkti iš nelaisvės.

  Vieną griausmingą naktį jis atkeliavo, kai mariose siautė nepaprasta audra, šiaudiniai namų stogai kilnojosi kaip šieno kaugės. Tolkemito (Tolminko) miestelio gyventojai manė, jog prasidėjo pasaulio pabaiga. Tačiau ankstyvą saulės giedros nutviekstą rytą kaip įprasta visi sveiki pakilo iš minkštų patalų ir ėmėsi ruošos. Netrukus ir pirmieji žvejai suskubo į marias savo paliktų tinklų ištraukti. Nespėjus išplaukti, iš gelmių išniro milžiniškas gyvis, kuris raumeningos uodegos yriais atvinguriavo prie laivelio, apsivijo ir su juo pradingo. Kituose laiveliuose buvę žvejai išsigandę strimgalviais parsiyrė į uostą. Miestelyje kilo didelis sąmyšis. Niekas nebenorėjo plaukti į marias.

  Netrukus išbadėjusi pabaisa išniro uostelyje ir ėmė staugti. Miesto taryba nutarė kasdien siaubūnui duoti maisto, kad nedrumstų ramybės. Maitino jį dvėseliena - kritusiais arkliais, kiaulėmis, karvėmis. Kol pasisotinęs rajūnas drybsodavo uosto dumble, žvejai plaukė į marias tinklų tikrinti. Bet pasotinti siaubūną buvo vis sunkiau. Garsas apie Tolkemito uostelyje įsikūrusį besotį pasiekė tolimiausius pamario miestelius ir kaimus. Tolkemite tais metais buvo kaip niekad daug alaus pagaminta. Gretimo kaimo valstietis smuklėje gurkšnodamas alų išklausęs istoriją apie nepažabojama siaubūną patraukė duoti išganingą patarimą, kaip tuo unguriu atsikratyti. Unguriui pasiūlė alaus, kurį jis maukė kiek įmanydamas. Vieni pasakoja, kad nugirdytas ungurys užmigęs, kiti, kad pastipęs, dar kiti pasakojo, kad alaus prisisiurbęs pabaisa nebepajėgė kovoti. Tada jaunas bebaimis kalvis trinktelėjo kuoka ir, pririšęs grandine, išvilko jį ant kranto.

  Tolkemito skurdžiai atsisakė valgyti siaubūno mėsą ir padovanojo ungurį gretimam Elbingo (Elblongo) kaimui. Anuomet tai buvusi maža gyvenvietė su vargingais ir alkanais gyventojais, tik vėliau tapusi dideliu miestu, dabar vienu iš Lenkijos administracinių centrų. Elbingiečiai to nieku gyvu neprisimena. Dar ir šiandien neaišku, ar elbingiečiai istoriją apie blogą alų ir nuo jo pastipusį ungurį patys sugalvojo, kad apjuodintų tolkemitiečius, ar pastarieji sumelavo apie dovanotą ungurį, tuo papiktindami kaimynus. Kaip ten bebūtų, Tolkemito ungurys pastipo, grandine prirakintas jo kūnas dar ilgai gulėjo uoste, jį merkė lietūs, džiovino saulė, draskė pajūrio vėjai. Per ilgą laiką ungurio palaikai susitraukė ir buvo pakabinti ant grandinių aprūkusioje miesto svečių namų pastogėje.

  Kitame sakmės variante teigiama, kad nuo to laiko Tolkemito gyventojai labai pasipūtė. Jų atsiminimuose ungurys pasidarė dar didesnis. Būna, kad traukia tinklus su ilga virve ir vienas kitam sako: „Niekas Tolkemite neturi tokio ilgo lyno, kaip tas ungurys, kurį buvom sugavę“. Arba sugaus, būdavo, savo tinklais storą ir didelį ungurį, ir vėl porina: „Mūsų anuomet nudobtas ungurys buvo šimtą kartų storesnis!“

  Kiekvienam svečiui Tolkemite parodoma vieta, kur milžiniškas padaras buvo nugalėtas, pasakojamos dramatiškos aplinkybės apie miestelėnų žygdarbį ir baisią ungurio mirtį. Pabaigai svečiui įduodamas stiklas garsiojo alaus, kuriuo toji pabaisa buvo įveikta. Jau nuo pirmos „Rohrkatter“ taurės svečias pajusdavęs mįslingą skystimo poveikį, nuo kito gurkšnio jo kūną apimdavo ungurį ištikęs bejėgiškumas.

Prieškarį dar garbintas ungurys

  Prieškarį Tolkemito mieste kasmet vykdavo masinės eitynės, kai šeši vyrai ant pečių nešdavo

10 m ilgio „ungurį“. Eisenos priekyje žengė žvejys, kuris laikė storą grandinę. Kartkartėmis sutramdytas ungurys „pasimuistydavęs“, greta „subliaudavo“ dūda, primindavusi, jog nešamas myriop pasmerktas Tolkemito milžinas. 1937 m., kai buvo švenčiamos Elbingo 700 m. iškilmės šios eisenos jau nebuvo.

  Į 1924 metais atnaujintus Tolkemito vokiečių svečių namus priešais rotušę miesteliovyresnybė ateidavo atsipalaiduoti ir atsigaivinti „Rohrkatter“ alumi. Svečių namuose ant grandinių kabojo pjuvenų prikimšta ir medvilne apsiūta bei natūralia spalva nudažyta 3,5 m ilgio ungurio iškamša. Ją galima pamatyti prieškario atviruko reprodukcijoje greta Tolkemito ir Elbingo uosto vaizdelių.

Fotoreportažas
  • Prūsų sakmės apie žuvų tramdytojus-Foto-nr-853_854.jpg
  • Prūsų sakmės apie žuvų tramdytojus-Foto-nr-853_855.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Prūsų sakmės apie žuvų tramdytojus"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.