Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Didesne ar mažesnė rizika - nuolatinė jūrininkų palydovė. Visą laivybos istoriją galėtume vadinti ištisiniu narsumo, rizikos ir nuotykių metraščiu. - Eimutis Astikas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Pustomos smėlio kopos nyksta

Geologijos ir geografijos institutas tyrė Kuršių nerijos kopų pokyčius, defliacines daubas tarp Juodkrantės ir Pervalkos. Atlikę tyrimą, sulaukėme dėmesio iš užsieniečių. Lenkijos kopų specialistė habilituota daktarė B. Izmailova teigė, kad Lenkijoje tokių išraiškingų formų kopų jau nebėra.

Pajūrio kopų raštai
Pajūrio kopų raštai @ nuotr.

Neprėpiami kopų plotai

Paminėjus Kuršių neriją, daugeliui atmintyje iškyla mirguliuojantys lakūs smėlynai, kaitantys formas ir spalvas kartu su oro pokyčiais. Atsimename kopas vien kopas, kuriose tarsi prarandami laiko, ervės ir realybės pojūčiai. Pačių fantastiškiausių formų ir turinio smėlio skulptūrų galerija… Nerijos vaizdams neabejingi netgi paklajoję po ištaigingąją Maljorką. O to smėlio smėliuko Kuršių nerijoje yra daugiau kaip du kvadratiniai kilometrai Naglių rezervate, 1680 hektarų tarp Juodkrantės ir Pervalkos. Prieš akis iškyla įvairių dydžių daubos ir įlomės, pajūrio palvė, marių ragai ir pilkųjų kopų kopagūbris su retųjų augalų – tyrulinės erikos, pajūrinės zundos – augimvietėmis. Kitose Kuršių nerijos Didžiojo kopagūbrio dalyse dažniausiai želia apsauginiai kalninės pušies miškai, apsodinti čiabuvių, siekiančių apginti, sulaikyti ir sutvirtinti pustomą smėlį.

Kopas ir palvę palei Nidą dar 1825 metais pradėjo apsodinti Dovydas Kuvertas su sūnumi Jurgiu Dovydu, o XIX amžiuje buvo apželdinti ir sutvirtinti sparčiausiai slenkančių Kuršių nerijos kopų ruožai. Žmonių lengvabūdiškos elgsenos su gamta tragiškas pasekmes primena nerijos istorija. Iškirtus Kuršių nerijos miškų masyvus, ypač per Septynerių metų karą (1756–1763), vėjas nenumaldomai ėmė pustyti kopas, o šios slinkdamos užpustė keliolika žvejų kaimų su visomis sodybomis ir bažnytėlėmis. Tuomet smarkiai sumažėjo ir Kuršių nerijos gyventojų.

Menininkus “maitinantys” vėjo kūriniai

Tarp Juodkrantės ir Pervalkos netrukdomai įsisiūbavęs vėjas kuria įvairių dydžių ir gylių įspūdingas reljefo formas. Jų pasiskirstymo išilgai Didžiojo kopagūbrio dėsningumus, vykstančius procesus stebėjo ir nustatė Geologijos ir geografijos instituto mokslininkai. Pagal geometrinę formą, išskirtos tokių tipų daubos: ovalinės, sudėtingosios, plynės, skardžiai, koridoriai ir kupstynės išgraužos. Jos skiriasi ir pagal atvirumą ar uždarumą, dydžius, išpustymo mastą bei darinius.

Sudėtingos daubos dažnai perskirtos pakopa (laiptu). Jose dažnai yra dvi daubelės. Dar gali būti 1,5–2 m aukščio akumuliacinis volas, link marių nuvingiuoja vėjo išgraužtas koridoriukas. Gali stypsoti labai raiški liekaninė kadaise didesnės formos dalis – korazinė atlaika. Ši forma dažnai įamžinama meninėse fotografijose. Kazimiero Mizgirio fotografijose subtiliai išreikšta nepertraukiama vėjo kūryba… Korazinėje atlaikoje atsidengia skirtingų dydžių ir spalvų grūdelių sluoksniai – tekstūros, kuriomis vadinama geometrinis sluoksnelių išsidėstymas erdvėje. Jie gali būti horizontūs ar įstriži, nelygu kokios krypties vėjas suklostė tuos sluoksnius, koks buvo prieš tai paklotės paviršius.

Dažnos įstrižos tekstūros rodo, jog kopas dažnai klostė rytiniai vėjai. Klaipėdos meteorologinės stoties duomenimis, daugiausiai smėlį perpusto pietvakariniai ir šiaurės vakarų vįjai, kiekvienas jų sudaro apie 20 procentų visų vėjų pasikartojimų. Tačiau dar niekas neištyrė brizų, dieną ir naktį besikeičiančios krypties vėjų, susidariusių dėl šilumos apykaitos tarp sausumos ir jūros poveikio. Dar yra ir Kuršių įlankos brizas. Kartais vėjas nuo jūros ir marių į neriją pučia iš abiejų pusių.

Uraganai ypač ryškiai keičia kopas

Grįžkime prie raiškiausių kopų reljefo formų – defliacinių daubų. Jos yra didžiausios (350–400 m pločio) ir daugiausiai paveiktos išpustymų į šiaurę nuo Lydumo rago arba į šiaurę nuo Naglių kopos. Čia jos dažniausiai yra plynių pavidalo. Manoma, kad jos seniausios ir anksčiausiai iš visų daubų paveiktos išpustymo. Akivaizdžius formų dydžių skirtumus, tikėtina, nulėmė čia vyraujantys didesni absoliutiniai aukščiai (35–40 m virš jūros lygio) negu piečiau esančio Avikalnio rago (25–30 m virš jūros lygio). 1999 – 2003 metais, naudojantis maršrutiniu vizualiniu metodu buvo apeinama, apžiūrima, aprašoma tiriama teritorija ir, matuojant (nuo atspirties taškų–gamtinių reperių) bei fotografuojant, buvo nustatomi smulkesnių formų daubose pokyčiai. Matuoti pliki ir smiltnendrėmis apaugę akumuliaciniai volai, vieni dinamiškiaiusių darinių – vartai (dažniausiai daubų vakariniuose kraštuose vėjo išgraužti pažemėjimai), daubų paviršiaus bangos, stebėta daubų šlaituose suardyta velėna ir kita. Tai išraiškingas ir įvairove pasižyminti didesnių ar mažesnių smėlio formų pasaulis.

Pavyzdžiui, daubose nuo Naglių kopos link Vingiakopės pastebima tendencija, kad 2000–2004 metais daugiau pailgėjo volai link jūros, o volai link marių patrumpėjo. Koridoriaus formos dauboje nuo Naglio kopos į šiaurę 1999 metų birželį rytinio volo ilgis buvo 30 m, o 2003 metų spalį – 10,5 m. O toje pačioje dauboje vakarinio volo ilgis 2001 metais buvo 30 m, o 2002 metais – 42,4 m, 2003 metais – 34 m. Ypač akivaizdūs šių darinių pokyčiai po 1999 metų gruodžio 4 dienos viesulo “Anatolijus”. Jis paveikė Didžiojo kopagūbrio akumuliacines (suklotas) ir defliacines (išpustytas) formas. Galimas ir rytinių bei vakarinių volų susidarymo vaizdas. Vyraujantis vėjas nuo priešvėjinės daubos pusės smėlį išpusto į užuovėjinę ir ten, prieš uždarą šlaitą, smėlį nusodina. Vėliau, priklausomai nuo vėjų krypties, volas trumpinamas ar ilginamas, o kartais tiesiog išskaidomas ir net praranda pylimo formą. Vienoje daubų – plynių arčiau rytinių šlaitų į smėlį yra įsmigusi metalinė konstrukcija. Kalbama, kad ji atsirado po filmavimo. Ji dar vadinama “mėnuleigiu”. Šalia jos pietinėje pusėje formuojasi išsidraikęs akumuliacinis volas, kuris nuo 2000 iki 2001 metų rugpjūčio 19 dienos padidėjo. Šiose plynėse yra įdomūs laipto pavidalo perėjimai į kaimynines plynes.

Pastebima ir žmogaus veiklos pėdsakų

Vingiakopę sunku aptikti tarp šios smėlio jūros, nes aplink yra kelios viršūnės. Šiauriniame jos šlaite yra it krateris susiklosčiusi plačiašlaitė dauba. Jos dugne rasti išsprogdinti cementinio statinio blokai, vienas jų su geodeziniu žymekliu. Čia anksčiau buvo randama nugludintų medienos likučių, tinkamų suvenyrams. Geležinių keturkampių vinių ir kitų žmogaus veiklos pėdsakų randama jau niekieno negyvenamame besimainančiame klampiame smėlyje.

O štai kito pobūdžio reginys – į šiaurę nuo Vingiakopės susiklosčiusi ovalo formos dauba. Ji uždara nuo jūros pusės, o link marių susiaurėjusi. Daubos šiaurinis šlaitas nestabilus, atrodo tarsi žemyn slenkanti suskeldėjusi velėna. Statesnysis, pietinis šlaitas lyg apibarstytas atitrūkusių žolių kuokštais ir padengtas ruzgomis, asimetriškomis smėlio mikrobangelėmis. Tai rodo, kad pietinis šlaitas daugiau vėjo veikiamas ir apardytas, o ramesniame šiauriniame šlaite auga beržai, alksniai.

Link Juodkrantės Naglių rago kitoks vaizdas nei pietinėje pilkųjų kopų dalyje. Daubų pasitaiko rečiau. Tarp daubų vyrauja augalais, prisitaikiusiais augti sausose augimvietėse, sutvirtinti kopagūbrio šlaitai, ir pokyčiai pastebimi tik ten, kur trūksta augalijos. Į pietus nuo Naglio rago daubose dažniau pasitaiko vartai – vėjo išgraužti pažemėjimai daubų pakraščiuose. Vėjui pustant, pažemėjimai platėja. Vienoje dauboje pastebėti 0,2–2 m ilgio pakitimai ties vartais. Tai nežymūs akumuliacinių volų patrumpėjimai ar pailgėjimai. Įdomus atvejis, kai mažos daubelės, vadinamos “išgraužomis”, atsirado jau kupstynėje, arčiau miško pakraščio nei kopagūbrio. Jų įsigraužimo ilgis ir plotis 1999–2003 metais nepaisant, jog šios formos daugiau apsaugotos nuo vėjų ardomojo poveikio nei Didžiajame kopagūbryje, padidėjo 3–4 metrais.

Grėsmė nerijos kaimams nebegresia

Dar 1957 metais apie vėjo pustomų smėlio srautų erdvinį pasiskirstymą ir jo atitikimą ruzgoms rašė akademikas Vytautas Gudelis, įžymus Lietuvos kopų tyrinėtojas. Pagal jo atliktus eolodinaminius stebėjimus prie Nidos buvo sudaryti priežemio vėjo lauko žemėlapiai.

Paaiškėjo, kad po kiekvienos audros eolinis mikroreljefas kinta labai stipriai. Dar būtini daugkartiniai analogiški tyrimai, kad sukurtume Didžiojo kopagūbrio pustomų plotų ateities (prognozės) modelį. Vėjo sąveikai su paviršiumi būdingi specifiniai dėsningumai. Jų nustatymas palengvintų eolinio reljefo formų kitimo prognozes. Dabar daubose daugiausiai kinta akumuliacinių volų ilgiai - net 10–15 m skirtumu, vartai - 0,2–4 m, laiptų plotis 1–4 m, nyksta akivaizdžiai korazinės atlaikos ir kinta erdvėje įvairiais mastais kitos eolinės formos.

Iš tokių duomenų nelengva prognozuoti, kiek grožėsimės Kuršių nerija, jos neapaugusia pustoma dalimi - dar 300 ar 400 metų. Matyt, ji išsilygins, suplokštės, kaip atsitiko Aistmarių nerijos rytinėje dalyje arba Lenkijos Slovinsko nacionalinio parko Lebos smėlynuose.

Reikia atlikti detalius niveliacinius matavimus, kad nustatytume žmogaus nedrausmingų pasivaikščiojimų po jautrius smėlius žalą. Dabar Kuršių nerijos gyvenvietėms nebegresia būti palaidotoms po smėliu, kaip legenda jau tapusiems nerijos užpustytiems kaimams – Karvaičiams, Seniesiems ir Naujiesiems Nagliams, Senajam ir Naujajam Lotmiškiui, Kuncams, Priedinei, Senajai ir Naujajai Pilkopei.

Eolininkų manymu, tokiose gamtos laboratorijose kaip Kuršių nerija gamtos procesai turi būti nevaržomi. Kita vertus, natūralus poreikis grožėtis raiškiomis, kontrastingomis smėlio pakylomis ir daubomis turėtų žadinti joje ne tik godas apie pasaulio trapumą, bet ir susirūpinimą bei atsakomybę už šio pasaulio išsaugojimą ateities kartoms.

 

Fotoreportažas
  • Pustomos smėlio kopos nyksta-Foto-nr-143_146.jpg
  • Pustomos smėlio kopos nyksta-Foto-nr-143_144.jpg
  • Pustomos smėlio kopos nyksta-Foto-nr-143_145.jpg
  • Pustomos smėlio kopos nyksta-Foto-nr-143_147.jpg
  • Pustomos smėlio kopos nyksta-Foto-nr-143_148.jpg
  • Pustomos smėlio kopos nyksta-Foto-nr-143_149.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Pustomos smėlio kopos nyksta"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.