Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Vaikystėje visada svajojau apie jūrą ir svetimus kraštus. Svajonė išsipildė - sėdim su laive dirbančiu vietiniu Saidov ir grožimės ekvatoriaus saulėlydžiu - Žydrūnas Naujokas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

„Rambynas“ skubėdavo į pagalbą

Prieš 50 metų ekranuose pasirodė Lietuvos kino studijos dokumentinis filmas „Aš – „Rambynas“, kurį sukūrė operatorius ir režisierius Algirdas Araminas (1931-1999). Tai buvo pirmas ir, ko gero, paskutinis lietuviškas filmas, pasakojantis apie mūsų jūrininkus-gelbėtojus.

Gelbėjimo laivas "Rambynas"
Gelbėjimo laivas "Rambynas" @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Nerami kasdienybė

 

Anuomet gelbėjimo laivas „Rambynas“ ir jo kapitonas Algimantas Monkus gana dažnai patraukdavo žurnalistų dėmesį. Atsimenu, grįžus „Rambynui“ į uostą, mes, Klaipėdos ir respublikinių leidinių korespondentai, šniūrais trakdavome į šį laivą. Žinojome, kad „Rambyno“ vyrai tikrai turės ką papasakoti.

Labai vertinome ir gerbėme sunkų bei pavojingą VŽT (vidutiniųjų žvejybos traleriai) jūreivių darbą, bet buvome jauni žurnalistai ir mus labiau viliojo jūrų romantika, negu centneriai sugautos žuvies. Per kelius budėjimo mėnesius tolimuose žūklės rajonuose „Rambyno“ įgula beveik neturėdavo ramių valandų. Pradėjus siautėti galingiems štormams, to meto nedideli žvejybos traleriai, priklausomai nuo to, kur jie tuo metu dirbdavo, bėgdavo slėptis už Jan Majeno salos, prie Islandijos krantų ar dar kur nors. „Rambynas“ tol nepalikdavo savo posto, kol saugioje vietoje neatsidurdavo paskutinis žvejybos laivas. Jei kuriam laivui sustreikuodavo variklis ar kildavo kitokia avarinė situacija, šalia jo tuojau atsirasdavo 61 metro ilgio ir beveik 12 metrų pločio „Rambynas“. Jo įguloje, kurią paprastai sudarydavo apie 40 žmonių, buvo įvairiausių sričių specialistų: narų, technikų, tekintojų, radijo ir navigacinės aparatūros remontininkų. Ir ramiu, ir audringu oru visada jiems atsirasdavo darbo.

Mus, žurnalistus, imponavo šio laivo vyrai – tvirti, santūrūs, savo srities asai, ir jų nerami kasdienybė vandenyne. Jei neklystu, A. Monkus buvo pirmas lietuvis kapitonas vadovavęs gelbėjimo laivui, kuris turėjo išskirtinai gražų ir prasmingą lietuvišką pavadinimą.

 

Radiograma iš Atlanto

 

Dažniau man teko bendrauti su kitu „Rambyno“ kapitonu – Algirdu Kulboku. Vėliau jis vadovavo dideliems transportiniams laivams, plaukiojo po visą pasaulį ir, papsėdamas savo kapitonišką pypkę, mielai su žurnalistais dalindavosi įspūdžiais iš tolimų kelionių. Bet man įstrigo atmintin istorija ne tiek apie tai, kaip jo vadovaujamas „Rambynas“ išgelbėjo Kanados žvejus, kiek užgrūdinto „jūros vilko“ A. Kulboko parodytas dėmesys vienam iš plunksnos brolių. Bet apie viską iš eilės.

Vieną 1971 metų spalio dieną į Lietuvos žuvies pramonės gamybinės valdybos jūreivystės skyrių atskriejo trumpa radiograma iš šiaurės vakarų Atlanto. Buvo pranešta, kad „Rambynas“ išgelbėjo vieno Kanados laivo žvejus ir nugabeno juos į Halifaksą. Mano laikraščiui, kuriame aš tuomet dirbau, reikėjo išsamesnės informacijos. Toks prašymas buvo perduotas „Rambyno“ kapitonui A. Kulbokui ir, mano nuostabai, netrukus iš jo atskriejo atsakymas. Kapitonas pasistengė sukurti išsamų reportažą iš įvykio vietos. Galima buvo tik užjausti radistą, turėjusį atstuksenti tokią ilgą radiogramą. Jos kažkodėl man neatidavė, bet leido viską nusirašyti. Kadangi turiu įprotį neišmesti savo užrašų knygučių, tad dabar galiu atkurti kapitono pranešimą. Tiesa, gerokai sutrumpintą.

 

Neramus penktadienis

 

Viskas atsitiko penktadienį. Štai ir netikėk prietarais! Auštant Atlantas dar nebuvo visiškai nurimęs po neseniai praūžusios audros, bet matomumas buvo geras. „Rambynas“ lengvai suposi ant vis dar didokų bangų. Visa įgula, išskyrus budinčiuosius, miegojo. Vairinėje savo pareigas ėjo vyresnysis kapitono padėjėjas Jonas Bengardavičius ir vairininkas. Staiga laivo priekyje budėjęs jūreivis Mykolas Prunskas pastebėjo toli už horizonto į dangų pakilusią raudoną raketą. Apie tai buvo pranešta kapitonui.

„Rambynas“ pakeitė kursą ir visu greičiu nuskubėjo į įvykio vietą. Paskelbus aliarmą, įgula ruošė gelbėjimo valtis, priešgaisrines priemones, vandens siurblius ir kita techniką, kurios gali prireikti atliekant savo profesinę pareigą. Maždaug po valandos gelbėtojai pastebėjo tarp bangų šokinėjančią valtį ir prie jos pririštą plaustą. Valtyje rankomis mojo keturi žvejų rūbais vilkintys vyrai.

– Aš Kanados žvejybos laivo „Lipkus“ škiperis, – sušuko vienas iš vyrų. – Vakar mūsų laivas nuskendo. Čia visa mano komanda. Prašome pagelbėti.

Bocmano Petro Kažučio vadovaujami jūreiviai bematant pakėlė į „Rambyną“ nelaimės ištiktus žvejus ir jų valtį bei plaustą. Sušalusius kanadiečius gelbėtojai pirmiausia nuvedė į pirtį, pagirdė karšta kava. Kapitonas savo radiogramoje neminėjo, bet, žinant jo vaišingumą, tikriausiai stresą patyrusiems žvejams buvo pasiūlyta ir ko nors stipresnio, negu kava.

 

„Mes – jūsų skolininkai!“

 

Nuskendusio laivo savininkas ir kapitonas Kennetas Svinmas savo gelbėtojams papasakojo, kad spalio13 dienos pavakarę jie išplaukė į vandenyną iš nedidelio žvejų kaimelio. Keturių žmonių įgula, kurioje tik vienas naujokas, o visi kiti dantis prakalę šioje profesijoje, buvo pasirengusi žvejoti menkes. Naktį, plaukiant visu greičiu, kanadiečių laivas atsitrenkė į vandenyje plūduriuojantį rastą, kuris kiaurai pramušė povandeninę borto dalį. Vanduo greitai užliejo triumus ir mašinų skyrių. Žvejams neliko nieko kito, kaip persėsti į gelbėjimosi valtį, dėl viso ko prisipūsti plaustą.

Katastrofą patyrę vyrai daugiau kaip parą dreifavo vandenyne, kol juos pastebėjo „Rambynas“. Dėl blogo oro vietiniai žvejai buvo išsilakstę namo, tad nežinia kaks likimas būtų ištikęs „Lipkus“ įgulą, jei ne mūsų gelbėtojų pastabumas.

Išgelbėtus žvejus „Rambynas“ pristatė į Halifaksą – artimiausią jūrinį uostą. Dar jūroje „Rambyną“ pasitiko keli Kanados kariniai laivai ir palydėjo į uostą. Septyniasdešimtmetis Lemanas Dženinksas, visą gyvenimą praleidęs žvejodamas vandenyne, atsisveikindamas mūsų jūreiviams sakė: „Mes – jūsų skolininkai! Aš ir mano draugai ilgai minėsime jūsų pagalbos ištiestą ranką“.

Štai tokia vienos ilgos radiogramos, kurią atsiuntė jūrų kapitonas Algirdas Kulbokas, istorijos pabaiga.

 

Fotoreportažas
  • „Rambynas“ skubėdavo į pagalbą-Foto-nr-3489_3490.jpg
  • „Rambynas“ skubėdavo į pagalbą-Foto-nr-3489_3491.jpg
  • „Rambynas“ skubėdavo į pagalbą-Foto-nr-3489_3492.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "„Rambynas“ skubėdavo į pagalbą"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.