Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Vaikystėje visada svajojau apie jūrą ir svetimus kraštus. Svajonė išsipildė - sėdim su laive dirbančiu vietiniu Saidov ir grožimės ekvatoriaus saulėlydžiu - Žydrūnas Naujokas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Rašytojai ir jūra

Išskyrus Igną Pikturną, mūsų rašytojai ypatinga meile jūreivystei nepasižymėjo, tačiau likimas kartais juos nusviesdavo į jūrą. Apie tai liudija šios istorijos

Jūroje
Jūroje @ Vidmanto Matučio archyvo nuotr.

Paprastas, kuklus žmogus

 

Vieną 1967 metų pavasario dieną man į „Lietuvos žvejo“ redakciją paskambino žinomas rašytojas marinistas Ignas Pikturna su netikėtu prašymu. Atsieit, rytoj į Klaipėdą atvažiuos Paulius Širvys ir būtų gerai, jei aš jį palydėčiau pas Eugenijų Urbonavičių. Jau esą sutarta, kad poetas kurį laiką dirbs žvejų laivuose, bet dar reikia vyriausiojo žvejų viršininko „palaiminimo“.

Traukinys iš Vilniaus atvykdavo ankstų rytą, tad poetas, su kuriuo iki tol nebuvau pažįstamas, prisistatė į redakciją vos prasidėjus darbo dienai. Pasibaigus rytiniam Klaipėdos žuvies pramonės įmonių vadovų pasitarimai per selektorinį radijo ryšį, užėjome pas E. Urbonavičių. Jį jau buvau perspėjęs, kad atvesiu viena populiariausių Lietuvos poetų. Viršininkas, atrodo, buvo nusiteikęs pamatyti kokį nors arogantišką rašeivą, todėl kiek nustebo, kai jam pristačiau svečią. Paulius po kelionės naktiniu traukiniu buvo nesiskutęs, kostiumėlis apsiglamžęs, rankoje kažkodėl sukiojo toli gražu ne sniego baltumo nosinę, todėl atrodė nelabai prezentatyviai.

Pokalbis buvo neilgas. Viršininkas pasiteiravo poeto, kokiuose laivuose, žvejybos ar transporto, norėtų dirbti. Matyt, I. Pikturnos pamokytas, P. Širvys rinkosi transportinius laivus. Nei E. Urbonavičius, nei P. Širvys net neužsiminė, kodėl poetui reikėtų padirbėti jūroje. Viršininkas tik perspėjo, kad ir transportiniuose laivuose eilinio jūreivio darbas nėra lengvas, reikalauja fizinės ištvermės. P. Širvys, nelabai aktyviai dalyvavęs pokalbyje, tik linktelėjo galvą. Viršininkas paskambino kam reikia ir P. Širvys miesto autobusu nuvažiavo į laivyno kadrų skyrių forminti dokumentų.

„Ar tai tikrai buvo tas, pasak tavęs, žinomas poetas?“ – pasiteiravo manęs E. Urbonavičius, kai kitą kartą užėjau pas jį su savo redakciniais reikalais. P. Širvys buvo paprastas kuklus žmogus, todėl atsitiktiniuose susitikimuose niekad neprisistatinėdavo poetu. Tad nedaug kas ir transportiniame laive „Sovetskaja Litva“, kuriuo jis išplaukė į reisą, žinojo kas iš tikrųjų yra tas naujokas Paulius, ritinėjantis po denį silkių statines. Juolab, kad didžioji įgulos dalis buvo, kaip tada sakydavo, internacionalinė, suplaukusi iš „plačiosios tėvynės“, nemokanti lietuviškai nei skaityti, nei rašyti. Iš kur jiems buvo žinoti, kad yra toks lietuvių poetas.

Prieš išplaukdamas į savo pirmąjį reisą, Paulius dar kartą lankėsi „Lietuvos žvejo“ redakcijoje ir pažadėjo grįžęs iš jūros užnešti naujų eilėraščių, jei jie kartais „gimtų“ tolimame vandenyne. Savo pažadą poetas ištesėjo. Kiek atsimenu jis mums atnešė „Jūreivių keliai“, „Padavėja“ ir dar kelis eilėraščius. Mūsų redakcijos darbuotoja Valerija Gerža, buvusi rusų literatūros mokytoja, išvertė juos į rusų kalbą, mat, mūsų žinybinis laikraštukas ėjo dviem kalbomis. P. Širviui vertimas patiko. Eilėraščius išspausdinome jam jau išplaukus.

 

„Rašai, kaip tikras poetas!“

 

Grįžęs iš reiso P. Širvys papasakojo mums linksmą istoriją. „Sovetskaja Litva“ pompolitas, kitaip tariant kapitono padėjėjas politiniams reikalams, rengdamas eilinį sienlaikraščio numerį, kreipėsi į Paulių prašydamas parašyti kokį nors straipsniuką. Jis tai žinojo, kas iš tikrųjų yra tas ramus denio jūreivis. Matyt, pamanė, jeigu jau esi rašytojas, tai toks tau ir visuomeninis įpareigojimas – rašyk.

Kad greičiau atsikratytų įkyraus pompolito, P. Širvys atidavė jam savo eilėraščius, išverstus į rusų kalbą mūsų redakcijoje. Beje, sienlaikraščiai „internacionalinės“ sudėties įgulose būdavo gaminami rusų kalba. Ką tik iškeptas sienlaikraštis buvo iškabintas laivo valgykloje. Šalia kitų rašinių, nuotraukų ir piešinių jame buvo paviešinti ir P. Širvio eilėraščiai. Mano nuostabai, pasakojo mums poetas, viena bufetininkė vos ne pusbalsiu skaitė eilėraščius ir staiga atsigręžusi į mane sako: „Pauliau, rašai kaip tikras poetas!“

P. Širvys neilgai, tik kelis metus plaukiojo į jūrą, bet visada liko jai ištikimas. Kartą Vilniuje sutinku jį einantį gatve. Žiūriu, iš po pakaklėje prasektų marškinių iš tolo švyti baltai mėlyna dryžiukė – tradicinė jūreivių aprangos dalis.

Gaila, kad vienas nuoširdžiausių mūsų tautos poetų nesulaukė Nepriklausomybės. Po jos paskelbimo buvo pradėta masiškai keisti sovietinę praeitį primenančių laivų pavadinimus. Tada „Lietuvos žvejo“ redakcijos darbuotojų Adelės Žičkuvienės ir Gedimino Griškevičiaus iniciatyva vienas iš didžiųjų žvejybos tralerių buvo pavadintas P. Širvio vardu. Tai buvo jau nenaujas laivas. Paradoksalu, bet anksčiau jis plaukiojo turėdamas kito tragiško likimo lietuvių poeto Vytauto Montvilos vardą. DŽTŠ „Paulius Širvys“, kaip ir kiti Klaipėdoje registruoti žvejybos laivai, dingo laukinio privatizavimo miglose.

 

Skandalingi laivo gydytojo užrašai

 

Turiu iš karto atsiprašyti dėl pavadinimo, kurį padiktavo dabartinė žiniasklaidos mada bet kokiu būdu patraukti skaitytojo dėmesį. O iš tiesų, vertinant šių dienų nuostatomis, tie užrašai buvo visai normalūs. Tačiau daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų atviras laivo gydytojo pasakojimas, sudėtas į knygą apie jūreiviško gyvenimo kasdienybes, sukėlė didelį šios knygos herojų galvos skausmą peraugusį į skandalą.

Ši istorija prasidėjo tada, kai tuometinio Tralinio laivyno bazės partinio komiteto vadovai politinio auklėjimo tikslais pasiūlė žinomam rašytojui Vytautui Sirijos Girai išplaukti į jūrą laivu, pavadintu jo tėvo Liudo Giros vardu. Kadangi rašytojas turėjo mediko diplomą, jis atsieit galėtų vienam reisui tapti šio laivo gydytoju.

Sovietmečiu nemažai Lietuvos žvejybos laivyno laivų turėjo buvusių revoliucionierių ir įvairaus kalibro komunistų partijos veikėjų vardus. Stiprindami ideologinį jūreivių auklėjimą partiniai komitetai organizuodavo susitikimus su šių asmenų palikuonimis. Prisimenu, kad savo tėvų vardais pavadintuose laivuose lankėsi Vl. Rekašiaus ir V.Putnos dukros. Vargu ar tokie apsilankymai kiek labiau idėjiškai grūdino jūreivius, bet partkomai galėjo padėti „paukščiuką“ prie savo nuveiktų darbų ataskaitos.

Išsiųsti į jūrą gyvą laivo pavadinime įamžinto komunistinio veikėjo palikuonį partinukams atrodė ypatingai patraukli politinė akcija. Sugundyti jau beveik pensinio amžiaus rašytoją tokiam žygiui nebuvo labai sunku. Pasak vėliau paskelbtų užrašų, rašytojas tada pajutęs vandenyno kvapą ir apsisprendęs kuriam laikui tapti laivo gydytoju. Bet DŽTŠ „Liudas Gira“ taip ir nesulaukė naujo įgulos nario.

Pabendravęs su savo kolegomis gydytojais, kurie jau buvo ragavę jūreivio duonos, rašytojas sužinojo, kad žvejybos traleriai pusę metų vagoja vandenyną ir tik dvi dienas pavieši kokiame nors Afrikos uoste. „O juk man norisi kaipo tik pajusti pačią Afriką! Vadinasi reikia dezertyruoti, bėgti iš tralerių laivyno, kurio iniciatyva nelauktai tampu jūrininku, į kitą – refrižeratorių...“ – taip vėliau rašė Vytautas Sirijos Gira.

„Dezertyravimas“ pavyko sklandžiai. Kaip tik tuo metu, 1968 metų vasarą, iš Nikolajevo laivų statyklos refrižeratorių laivynas gavo naują transportinį laivą „Viktoras Jacenevičius“. Liudo Giros sūnus, numojęs ranka į savo tėvo vardu pavadintą tralerį, tapo pirmuoju naujo transportinio laivo gydytoju.

 

Afrikos prisiminimai

 

Rašytojo svajonė „pajusti pačią Afriką“ išsipildė su kaupu. Per keturis mėnesius jo laivas lankėsi Kamerūno, Togo, Benino ir Nigerijos uostuose. Tačiau tai buvo tik trumpo atokvėpio akimirkos. Daugiausia laiko praėjo jūroje, kur laivo gydytojo šiokiadieniai toli gražu nepasižymėjo afrikietiška egzotika. Tačiau ir gyvenimas laive buvo nemažiau spalvingas. Bent jau taip galima spręsti iš laivo gydytojo užrašų.

1970 metų rudenį „Vagos“ leidykla 15 tūkst. egzempliorių tiražu išleido Vytauto Sirijos Giros knygą „Afrika be liūtų“, kurios paantraštė skelbė, jog tai yra laivo gydytojo užrašai. Knygutė visais atžvilgiais atrodė gana kukli, tačiau mūsų skurdžios marinistinės literatūros fone ji neliko nepastebėta. Kainavusi vos 50 kapeikų, ji palyginti greitai dingo iš knygynų prekystalių. Klaipėdoje ją pirmiausia išgraibstė „Viktoro Jacenevičiaus“ įgula ir šio laivo jūreivių giminės. Visiems buvo įdomu, ką parašė populiarų romanų „Buenos Airės“, „Voratinkliai draikės be vėjo“ autorius apie jūreivius.

Paskaitė ir aiktelėjo. Pirmiausia laivo, kuriame keturis mėnesius gyveno ir dirbo rašytojas, vadovybė, o paskui ir beveik visa žvejybos laivyno nomenklatūrinė viršūnėlė. Pasigirdo kaltinimai, kad rašytojas savo knygoje tendencingai pavaizdavo jūreiviško gyvenimo kasdienybes, apjuodino savo bendražygius.

Iki tol į jūrą plaukę žurnalistai savo rašiniuose paprastai akcentuodavo romantiškąją jūreiviško gyvenimo pusę, šlovino jų sunkų darbą, drąsą. O pirmą kartą į jūrą išplaukęs rašytojas vos ne nuo pirmų savo knygos puslapių pradėjo aprašinėti, vaizdžiai tariant, antrąją mėnulio pusę. Pirmasis jo įspūdis dar laivui stovint uoste knygoje užfiksuotas taip: „...o tada prasidėjo velniava, kurios anksčiau ir įsivaizduoti nebūčiau galėjęs. Tai, ką matome, pavyzdžiui, mūsų taip nemėgstamose namų valdybose, yra vaikų žaidimas, lyginant su mūsų jūrų laivybos įstaigomis“. Savo užrašuose V. Sirijos Gira ne kartą mini suvešėjusią biurokratiją laivus aptarnaujančiuose kranto padaliniuose. Nepagailėta sarkastiškų žodžių ir vadinamajam politiniam auklėjamajam darbui: „Visi kalba kaip iš sienlaikraščių vedamųjų. Negyva, medinė kalba. Susirinkime kaip iš rankovės išpilam (t.y. sukuriam) net devynias visuomenines organizacijas.

Labiausiai visų rangų laivyno vadovus užsiutino du dalykai. Knygoje buvo užsimenama, kad neretai užsienio uostuose jūreiviai slapta užsiiminėjo įvairiais mainais su vietos gyventojais. Laivo kapitoną ir jo pirmąjį padėjėją politiniams reikalams labiausiai įskaudino ir pribloškė pasakojimas apie tai, kaip Atlanto vandenyno viduryje buvo švenčiama tradicinė ekvatoriaus perplaukimo šventė. Pasirodo, dvylika žmonių, jų tarpe ir kapitonas, pasibaigus šventei sušoko į Atlantą. Kai kuriuos srovė nunešė toli nuo laivo. Nuleidus valtį, neįsijungė jos motoras, valtyje irklų nebuvo, juos numetė iš laivo. Žodžiu, vyko tikras cirkas, galėjęs pasibaigti didele nelaime. Šis epizodas laivo kapitonui ir jo padėjėjui politiniams reikalams, atrodo, gerai atsirūgo. Juk tai buvo elementariausias saugios laivybos taisyklių pažeidimas.

Nors rašytojas neminėjo nei kapitono, nei kitų pasižymėjusių „herojų“ pavardžių, tačiau neslėpė, kad visa tai vyko transportiniame laive „Viktoras Jacenevičius“. Žodžiu, „Afrika be liūtų“ gerokai pagadino įvairaus rango žvejybos laivyno vadovų reputaciją. Įdomiausia, kad netiesiogiai teko atkentėti ne autoriui, o kitam rašytojui – Ignui Pikturnai, kuris tuo metu berods plaukiojo pirmuoju kapitono padėjėju refrižeratoriuje „Pranas Zybertas“. Buvau liudininkas, kaip viename neoficialiame susirinkime jį „prausė“ laivyno bosai ir grasino daugiau tokių rašeivų į jūrą neišleisiantys.

Į mūsų „Lietuvos žvejo“ redakciją atbėgo „nukentėjusieji“, nors knygoje buvo minimi tik jų vardai, o ne pavardės. Reikalavo laikraščio puslapiuose viešai pasmerkti anot jų šmeižikišką knygą. Mūsų redakcijos neginčijamas autoritetas literatūros ir meno klausimais Pranas Martinkus parašė normalią šios knygos recenziją, pagyręs autorių už vaizdingą pasakojimą, nuoširdumą.

Nors savo knygoje V. Sirijos Gira ir nepagailėjo karčių žodžių kai kuriems kelionės bendražygiams, tačiau baigė ją tokiomis eilutėmis: O man, praslinkus kuriam laikui, pasirodys, kad ne taip jau prasta buvo tame laive, kad kvailiai ne tokie jau kvaili, o blogi – ne tokie jau blogi“.

 

 

 

Fotoreportažas
  • Rašytojai ir jūra-Foto-nr-3767_3768.jpg
  • Rašytojai ir jūra-Foto-nr-3767_3769.jpg
  • Rašytojai ir jūra-Foto-nr-3767_3770.jpg
  • Rašytojai ir jūra-Foto-nr-3767_3771.jpg
  • Rašytojai ir jūra-Foto-nr-3767_3772.jpg
  • Rašytojai ir jūra-Foto-nr-3767_3773.jpg
  • Rašytojai ir jūra-Foto-nr-3767_3774.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Rašytojai ir jūra"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.