Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Lenkiu žilą galvą prieš savo kartos jūrininkus. Buvome romantikai, sužavėti jūros bangų, jos šėlsmo. Vardan jos paaukojome jaunystę, sveikatą, netgi meilę. Ir to bendravimo su jūra nesigailime - Rimantas Ragaišis, laivo bocmanas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Senoji Klaipėdos uosto įplaukos vedlinė

Šiandien, kai Klaipėdos miesto savivaldybėje svarstomos Pakrančių ir jūrinio bei povandeninio kultūros tyrimo gairės su apmaudu tenka prisiminti didžiausią praradimą - senąją Klaipėdos uosto vedlinę.

Bakenas prie gelbėjimo stoties šiaurinėje balastu aikštėje apie 1904 m.
Bakenas prie gelbėjimo stoties šiaurinėje balastu aikštėje apie 1904 m. @ „Libra Memelensis“ leidyklos nuotr.

Senoji Klaipėdos uosto vedlinė ne vienai laivavedžių kartai rodė saugų kelią į uostą. Jos stulpai ir bokštas buvo uostamiesčio ekonominio kilimo ir nuopuolio liudininkai. Jie stovėjo per visą burlaivių laikotarpį, pasitiko naujos kartos laivus ir dar būtų stovėjusi. Miesto istorikų, jūrininkų ir gyventojų pastangos išsaugoti šį uostamiesčiui simbolinę reikšmę turėjusį statinį liko bevaisės, atsimušusios į valdininkų abejingumą ir tikrųjų kultūros paminklų verčių nepažinimą.

 

Laužai pakeltose statinėse

Kuršių marių įplaukos vaga ir gylis kone kasmet keitėsi. Nemuno vandenų atnešami smėliai kaupėsi nerijos gale ir abipus įplaukos sudarė pietinę ir šiaurinę seklumas.

Sekliai kėlė rūpestį laivų vairininkams, nes jie buvo pagrindinis kliuvinys laivams be trukdžių patekti į uostą. Iki pastatant įplaukos įtvarus - molus, po kiekvieno pavasario polaidžio ar stipresnės audros buvo būtina uosto įplaukos vagą patikslinti ir apie tai pranešti laivavedžiams. Laivyba laivatakiu – farvateriu (Fahrwasser, Farvater) rūpinosi uosto to žmonės locai atsakingi už saugią laivybą uoste. Jų veiklos pėdsakų uostamiestyje aptinkame XVII amžiuje. Tačiau tokias uosto pareigas atlikusių pareigūnų turėjo būti ir anksčiau.

Locmanai nuolat stebėjo vandens srovių ir bangų veiklą, sąnašų judėjimą ir pasiskirstymą, įplaukos krypties bei gylio pasikeitimus. Jie stebėjo įplaukiančius ir išplaukiančius laivus pradžioje iš medinio, o nuo 1899 – 1900 m. iš mūrinio bokšto. 1807 m. pastatytas Lotsu bokstas (Lotsenwachtturm) - pažodžiui "locų budėjimo bokštas" dar vadintas "Klingerbaake" - Skambanciu bakenu – nes iš bokšto apie atvykusį laivą buvo pranešama varpo dūžiais. Jie skubino rengti locų laivelį, kuris turėjo sutikti bei įvesti į uostą atplaukusį laivą. Tačiau audros metu tai buvo neįmanoma.

Todėl dieną locų tarnyba ant Locų bokšto kėlė įspėjamąsias vėliavas, naktį esant reikalui degino laužus pakeliamose statinėse. Jie taip pat rūpinosi nuolatiniu vagos tikslinimu, sudarinėjo ir pagal poreikį atnaujindavo plaukiojimo jūrose žinynus ir skęstančių laivų gelbėjimo taisykles. Įdomu pastebėti, kad apie laivų įplaukimo ir išplaukimo tvarką, oro sąlygas jūroje miesto laikraštyje buvo skelbiami pranešimai.

 

Pirmieji įplaukos žemėlapiai

Ne mažiau svarbi uosto saugios laivybos tarnybos veikla buvo sudaryti uosto įplaukos planus, žemėlapius ir jūrlapius. Klaipėdos įplauka ir uostas pirmą kartą pažymėti sudarytas H.Rungės (H.Runge) ir skelbtas 1584 m. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Rytprūsių žemėlapyje. Netrukus, 1585 m. olandų kartografas L.J.Vageneris (L.J. Vaghenaer) jūrlapyje pažymėjo abipus plaukimo vagos skersinę seklumą. Nuo 1669 m. visuose jūrlapiuose, uosto planuose, uostų aprašymuose – locijose buvo aprašomos saugaus įplaukimo į Klaipėdos uostą sąlygos, farvaterio kryptis ir gylis. Juose atvaizduota laivatakio vedlinė ir stulpai, ir jų ženklai. Šie navigacijai svarbūs statiniai ne kartą vaizduoti senose piešiniuose ir kone visuose žemėlapiuose. Ilgainiui jie buvo tapę svarbia miesto urbanistinės struktūros dalimi.

 

Vedlinės stulpai

Vedlinė buvo sudaroma vietovėje tarp dviejų orientyrų, stebėtojo krypčiai tikrojo horizonto plokštumoje žymėti. Jūrlapiuose saugaus plaukimo kryptis – laivatakis, žymėtas tiesia linija. Vedlinės ženklai vandenyje išdėstyti erdvėje tam tikru nuotoliu, kad jas jungianti menama linija jūroje sutaptu su saugaus plaukimo kryptimi. Vandenyje abipus laivatakio statytos gairės ir plūdurai. 1747 m. žemėlapyje matyti, kad laivatakis jūroje iš abiejų pusių paženklintas inkarais pritvirtintomis statinėmis: įplaukoje kairįjį krantą žymėjo geležimi kaustyta statinė - plūduras su balta, o dešinįjį – juoda vėliavos.

Toliau vedlinė tęsėsi sausuma. Orientyrais buvo gerai matomi mediniai, vėliau metaliniai ar betoniniai stulpai bei bokštai. Jie gerai matyti 1584, 1585 ir vėliau, prieš 1630 metus sudarytame Klaipėdos uosto žemėlapyje, ir stovėjo prie Vitės žvejų gyvenvietės Svijanės upės žiotyse. 1814 - 1821 m. uosto planuose pavaizduoti du vedlinės bokštai arba bakenai (mažasis, vidurinis). Pradžioje navigaciniai bokštai buvo tiesiog stulpai. Laikui bėgant jų konstrukcija darėsi sudėtingesnė. Žymenys buvo mediniai, paslenkami, kad būtų galima judinti pagal pasikeitusią vedlinės kryptį. Galutinai jų dydis, forma bei pastatymo seka nusistovėjo sutvarkius uosto įplauką. Ji beveik nekito nuo 1852 metų. Ją sudarė priekinis „mažasis“ juodas, 20 m aukščio stulpas su metaliniu skrituliu viršuje. Jis stovėjo šiauriausiai, link švyturio ir vadintas linkio stulpu (Vink Bake).

Nuo jo kilometro nuotoliu šiauriau esančios Navigacinės mokyklos (1857–1898 m.) stovėjo vidurinysis arba krypties stulpas (Richtungs Bake). Jo aukštis buvo 29 metrai, smailėje turėjo ažūrinį burbulą ir stačiakampį trikampį. Didysis metalinis bokštas arba bakenas (Eisener Bake) stovėjo Bomelsvitėje (Bommelsvitte) ties Valgumu – žvejų uosteliu (pokaryje užpiltas žeme). Pastatytas 1852 metais iš metalinio kampainio ir siekė 38,2 metrų aukštį. Viršūnėje turėjo kryžių, piramidę ir skritulį–statinę. Klaipėdos istorikas J. Sembritzki rašė: "Plantacijos viduryje pastatytas navigacijos bokštas vadinamas "Galgenbaake" (Kartuvių bokštu - bakenu)". Jis nurodė, kad prieš Liepojos vartus buvo mirties bausmių vieta, kur dar 1802 m. buvo stulpai su iškeltais ratais, ant kuriu puvo nuteistųjų lavonai. 1900 metais istorikas rašė, kad "atsiminimai apie tai išlikę dar ir šiandien" ir todėl bakeno pavadinimas buvo siejamas bei su šia paskirtimi. Uoste taip pat buvo papildomi-žymekliai. Prie locų namelio ir bokšto stovėjo dryžuotas keturbriaunis smailiaviršis medinis stebėjimo bokštas (Kieck Baaken). Jis atvaizduotas 1809 m. miesto įplaukos paveiksle. 1878 m. keliautojas ir žurnalistas Luizė Pasargė (Louise Passarge) labai vaizdžiai aprašė bakenų paskirtį: „Kartais nutinka taip, kad locai negali išplaukti į jūrą. Tuomet jūreiviams tenka gelbėtis patiems. Įplaukiant į uostą, jie turi laikytis tokio kurso, kad trys „bakenai“ – savotiški smailūs, metalinio ir medinio karkaso į bokštą panašūs statiniai – jų akyse užstotų vienas kitą. Tik tokiu atveju laivas saugus kelyje. Mažiausias nukrypimas nuo trijų bokštų reiškia, jog laivas atsitrenks į molą ir suduš. Tokiomis akimirkomis šimtai žmonių stovi krante, netoli švyturio arba net ant šiaurinio molo, kiek tik bangos ir vėjas leidžia jiems ten būti, ir stebeilijasi į putojančius vandenis, per kuriuos kelią su skinasi laivas. Kiek laivų ten jūros dugne guli“.

 

Orientyras - ir bažnyčių smailės

Laivais plaukiant prie Klaipėdos ją iš tolo buvo galima atpažinti iš būdingo aukštų pastatų braižo. 1797 metais vyriausiojo pylimų prižiūrėtojo Samuelio fon Lilienthalio žemėlapyje nurodytos visų miesto bažnyčių smailės ir aukščiai.

Jos buvo kaip atskaitos ženklai. Jau tuomet bažnyčių smailės buvo geras vedlinės žymuo ir net papildė didįjį vedlinės bokštą. S. Lilientalis nurodė šv. Jono miestiečių bažnyčios (Lutherische Kirche St. Johannes) tikslias padėties koordinates: 55o42'39' N / 21o8'31' E.

Iki XX a. pradžios tai buvo pats aukščiausias visuomeninis pastatas. Kelis kartus aukštintas ir 1858 metais pasiekęs 75 metrų aukštį bažnyčios bokštas tarnavo ir kaip vienas pagrindinių navigacijos orientyrų. Net bokšto špilių kraštiniai dariniai buvo paauksinami, kad iš tolo lengviau išsiskirtų. Tai patvirtina XVIII – XX a. pr. Klaipėdos uosto locijos ir daugiakartinės uosto valdybos piniginės išlaidos remontuojant šią statinio dalį.

 

Uosto švyturiai

Pirmasis Klaipėdos uosto švyturys baigtas statyti 1796 metų rugsėjo 1 dieną. Įžiebtas Samuelio von Lilienthalio suprojektuotas švyturys tapo išsiskiriančiu orientyru.

1819 metais švyturys buvo paaukštintas, patobulintas žibintas. Pakeltas iki 29,2 metrų aukštį šviesos šaltinis geru oru buvo matomas 16 jūrmylių. Tamsiuoju paros metu jame buvo uždegama ugnis. Švyturio šviesa buvo silpna, todėl vėliau jis paaukštintas, šviesos galingumas padidintas ėmus naudoti dujas. Švyturys buvo dažomas raudona spalva, o tarpukaryje šachmatiškai – raudonais ir baltais kvadratais. Jam prigijo „Raudonojo švyturio“ vardas.

Paskutinėm Antrojo pasaulinio karo dienomis švyturys sunaikintas. Po karo pastatytuose mediniuose bokštuose iškilo laikini švyturiai. 1954 metais pastatytas naujas stacionarus švyturys. XIX a. pabaigoje papildomas švyturys buvo pastatytas ant šiaurinio įplaukos molo galo. Jis buvo žemesnis, nudažytas baltai. Dėl spalvos pramintas Baltuoju švyturiu. Šiuo metu jo grakštų siluetą galima išvysti ant Lietuvos 200 litų banknoto.

Saugiai laivybai užtikrinti taip pat naudoti nautofonai. 1931 m. sausio 6 d. Klaipėdos uosto direkcija pranešė, kad šiauriniame mole, 150 metrų į pietryčius nuo jo galo, pradėjo veikti nautofonas. Ūkanotu oru jis skleisdavo laivams įspėjamuosius garso signalus: ilgas 3 sekundžių garsas, po jo 0,5 sekundės tyla, vėl ilgas 3 sekundžių garsas, po jo 22 sekundžių tyla (kas 30 sekundžių buvo skleidžiamas ilgas, trumpas ir vėl ilgas garsas).

 

Nustojo savo paskirties

Vedlinės kryptis ir stulpų išdėstymas pradžioje labai keitėsi. 1670 metų žemėlapyje vedlinės stulpai parodyti linija iš šiaurės vakarų į pietryčius. Jau 1797 metais Samuelio Lilientalio sudarytame uosto įplaukos žemėlapyje vedlinės kryptis pietvakarių kryptimi ir tokia vėliau.

Nuo XIX a. vidurio įplauka sutvirtinus įtvarais, vedlinė kryptis tapo pastovi ir išliko iki nepakitusi iki XX a. ketvirto dešimtmečio. 1946 ar 1949 metais nauja uosto administracija pakeitė laivatakio jūrinės dalies kryptį – vos patekę tarp molų, iš jūros į uostą įplaukiantieji laivai turėjo keisti plaukimo kryptį ir pasisukti 23o18' į pietus (žinoma, tiek pat ir išplaukdami).

Audrų metu ar sąsiauryje sustiprėjus įtekančiai arba ištekančiai srovei atlikti tai nelengva ir net pavojinga. XX a. viduryje pertvarkius uosto įplauką ir patobulėjus navigacinei įrangai senuoju vedlinės bokštu nustota naudotis. Šalia Klaipėdos naftos terminalo pastatytas naujas pirmasis vedlinės bokštas, ažūrinis, su lempa (ugnimi) viršuje. Prieš penkiolika metų pailginus uosto įplaukos vaga vedlinės nenaudojamos. Laivai pradėjo naudotis bendra iš Žemės palydovų nustatoma padėties atskaitos rodyklė (GPS).

 

Technikos paveldo paminklas

Didysis vedlinės bokštas iškilo XIX a. viduryje burlaivių klestėjimo uosto spartaus vystymosi laikotarpyje. Jis iškilo bemaž tuo laiku kaip ir šiandienos istorinės miesto įžymybės: pasukamas „Grandinių tiltas“ (pastatytas 1855 m.) ir rekonstruotas Biržos tiltas (1879 m.) – šiuo metu mes vaikščiojame pokaryje atstatytu tiltu (aut. past.). Didysis bokštas XX a. pradžioje iki trečio dešimtmečio buvo labai svarbus žvejų uosto – valgumo orientyras. Jis stovėjo priemiesčio pakraštyje, gojelyje, aplink jį į įvairias kryptis ėjo keliai.

I pasaulinio karo metais, 1915 m. pavasarį, kad apsunkintų karinių laivų įplaukimą į uostą, didysis bokštas rusų armijos karių buvo nuverstas ant greta stovėjusio namelio. Po karo jis atstatytas. Spėjama, kad atstatytas rekonstruotas bokštas buvo kiek pakeista viršūne. Penktą – aštuntą dešimtmetį plečiantis uostui jis buvo nustelbtas. Atitvėrus uostą nuo miesto, XX a. šeštąjame dešimtmetyje jis buvo užgožtas besiplečiančių uosto ir ankstesniojo žvejų namelio vietoje pastatytų penkiaaukščiai namų.

Iš Kuršių nerijos kyšojo tik viršutinė dalis ir „kryžius“. 1972 m. jo pamatai sutvirtinti apdengus plytomis ir skiediniu, vėliau, kad į jį nelaipiotų, buvo pašalintos apatinės sijos ir kopėčios. Ekspertų vertinimu, jis buvo saugus ir miestiečiams nekliudė. Tačiau tolesnį bokšto likimą nulėmė nežinojimas, nepažinimas ir nenoras žinoti.

2004 m. rugsėjo 8 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1150 "Dėl nekilnojamųjų daiktų nurašymo". Jame rašoma, kad bakenas (vidinio kanalo antrinis vedlinis ženklas) dėl funkcinio nusidėvėjimo pripažintas netinkamu naudoti. 2007 m. pabaigoje Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, kuri pasitikėjimo teise valdė šį nekilnojamą įrenginį, paskelbė aukcioną statiniui nuversti. Jo nugalėtoja tapo UAB „Subare“. Bendrovė įsipareigojo šį laivybos ženklą supjaustyti ir išvežti į metalo laužą. 2008 m. sausio 15 d. bokštas buvo nuverstas. Beliko tik keturi betono pagrindai. Simboliška, kad tai įvyko kiekvienam klaipėdiečiui svarbaus jubiliejaus minėjimo metu.

 

Uostamiesčio simbolis

Buvusiame žvejų priemiestyje – Bomelsvitėje pastatytas vedlinės didysis bokštas siejo miesto burlaivių ir garlaivių epochą su šiandienos kraštovaizdžiu, kūrė miesto istorijos pojūtį.

Būtent istorinėje miesto dalyje - Vitėje atsirado bokštų arba tiksliau vedlinės bokštų – bakenų (Baaken Straße), tolėliau driekėsi Švyturio gatvės.

Klaipėdoje vedlinės bokštai tapo miesto simboliu. Miestų herbų tyrėjas iš Vokietijos Heinrich Neu teigia, kad ir uostamiesčio herbe naudotame 1446 ir 1618 metais du šoniniai bokštai galėjo simbolizuoti ne tik gynybinius, bet ir laivatakio vedlinės bokštus.

Šį teiginį patvirtintų herbe dangaus skliaute pavaizduotos žvaigždės. Dangaus kūnai praeityje buvo svarbus jūrinės astronomijos dėmuo. XIX a. viduryje - XX a. pradžioje navigaciniai bokštai buvo vaizduojami oficialiame Klaipėdos herbe. Tai išskirtinis atvejis Europos uostamiesčių istorijoje.

 

Mylėk, tikėk ir lauk

Jo nepastebėti buvo negalima. Jį, kaip ir kitus aukštesnius kaip penktas aukštas vyriausybinius statinius, praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje saugumo sumetimais buvo drausta fotografuoti. Dėl to jis retai pakliūdavo į miesto panoraminius vaizdus. Skirtingai nei švyturys, jis negalėjo būti viešai rodomas ir naudojamas kaip senasis miesto simbolis. Kryptingų tyrimų nebuvo. Dėl to nespėta jo įtraukti į jūrinės technikos paveldo statinių sąrašą. Tačiau vedlinės bokšto smailė ir kryžius žadino miestiečių smalsumą, vaizduotėje skatino plėtoti įvykių panoramą. Išlikęs didysis bokštas nuo senų laikų apipintas įvairiausiais pasakojimais. Ne visi jie liko užrašyti. Bokšto smailės kryžių, trikampį ir statinaitę buvo galima įvairiai „perskaityti“. Jis sietas su iš viduramžių laikų mus pasiekusia priesaika: Mylėk, tikėk ir lauk. Ne mažiau populiarus ir krikščioniškas žymenų aiškinimas: kryžius - tai tikėjimo į Kristų ženklas, trikampis – Šventoji Trejybė, o statinė likusi nuo senųjų pirmtakų – žibintų, kuomet ant svirties iškeliamuose kubiluose buvo deginama laivavedžius įspėjanti ugnis. Arba dar visai neseniai senųjų Klaipėdiečių buvo pasakojama, kad kryžius pastatytas vieno iš audros metu sudužus laivui išsigelbėjusio jūreivio. Neatsitiktinai kryžius buvo siejamas į jūras išėjusiems ir negrįžusiems žvejams atminti. Todėl šio simbolio sugrąžinimas, ar jo analogo pastatymas į vietą, kurioje burlaivių epocha susijungia su šiandiena galėtų tapti tikru paminklu suradusiems amžinybę jūroje.

 

Fotoreportažas
  • Senoji Klaipėdos uosto įplaukos vedlinė-Foto-nr-2097_2098.jpg
  • Senoji Klaipėdos uosto įplaukos vedlinė-Foto-nr-2097_2099.jpg
  • Senoji Klaipėdos uosto įplaukos vedlinė-Foto-nr-2097_2100.jpg
  • Senoji Klaipėdos uosto įplaukos vedlinė-Foto-nr-2097_2101.jpg
  • Senoji Klaipėdos uosto įplaukos vedlinė-Foto-nr-2097_2102.jpg
  • Senoji Klaipėdos uosto įplaukos vedlinė-Foto-nr-2097_2103.jpg
  • Senoji Klaipėdos uosto įplaukos vedlinė-Foto-nr-2097_2104.jpg
  • Senoji Klaipėdos uosto įplaukos vedlinė-Foto-nr-2097_2105.jpg
  • Senoji Klaipėdos uosto įplaukos vedlinė-Foto-nr-2097_2106.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Senoji Klaipėdos uosto įplaukos vedlinė"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.