Žvejyba buvo vienas seniausiųjų Lietuvos teritorijos gyventojų verslų. Tai aiškiai rodo archeologiniai tyrinėjimai.
Senoji žvejyba Lietuvos teritorijoje
Prieškario žvejų valtys. @ Mazoji-lietuva.lt nuotr.
Kraštotyros muziejų eksponatai
Daugelyje akmens amžiaus stovyklaviečių aptikta primityvių žvejybos įrankių – kaulinių ir raginių žeberklų, tinklų liekanų, molinių svarelių, pušies žievės plūdžių. Šalia galvijų ir vandens paukščių kaulų nemažai rasta ir žuvų žvynų, atšakų, kaulų likučių.
Galima drąsiai teigti, kad, kad pirmieji žvejai Lietuvoje atsirado upėse ir ežeruose jau viduriniojo akmens amžiaus metu, maždaug apie 10000 metų prieš mūsų erą. Balsupių kaime archeologų buvo aptikti du kauliniai žeberklai, Būdviečių kaime rastas kaulinis žeberklas su titnaginėmis skeltelėmis, Kirsnos upėje aptiktas kaulinis žeberklas su užbrazdomis ir kaulinis žeberklas su titnaginėmis skeltelėmis. Tokių pat seniausių žvejybos įrankių rasta ir daugelyje kitų Lietuvos vietų. Jie eksponuojami Vilniaus, Kauno ir kai kurių rajonų kraštotyros muziejuose.
Giliausias žvejybos tradicijas Lietuvoje aiškiai paliudija ir mūsų liaudies dainos apie jūras-marias, žvejus, laivus. Labai ryškiai tai atsispindi Liudviko Rėzos surinktose dainose apie Kuršių Neringos žvejus.
Žuvys maitino pilių gynėjus
Atrodo, kad žvejyba ir žuvis yra vaidinę labai svarbų vaidmenį per visą lietuvių tautos istorijos eigą. Tyrinėjant kai kuriuos mūsų piliakalnius, susidurta su ligi šiol dar ne visai išaiškintais klausimais. Kaip žinome, daugelyje piliakalnių yra aptikti šuliniai ir tvenkiniai. Šuliniai buvo reikalingi piliakalnių įguloms ir gyventojams atsigerti, o tvenkiniai? Antai Apuolės piliakalnyje buvo atrastas šulinys ir 4,5 m ilgio, 4 m pločio tvenkinys. Panašus tvenkinys yra išlikęs ir netoli Trakų esančiame Bražuolės piliakalnyje. Daugelyje Lietuvos piliakalnių aptinkama įvairių įdubimų.
Atsakymą į mūsų piliakalnių tvenkinių mįslę pateikia Prūsijos kronikininkas Petras Dusburgietis savo „Prūsijos žemės kronika“ (Chronicon terrae Prussiae). Jis rašo, kad skalviai, kurie XII-XIII amžiuje gyveno pietvakarinėje dabartinio Šilutės rajono dalyje palei Nemuną, savo pilyje prieš Ragainę turėjo žvejų tvenkinį, iš kurio apgulties metu maitindavosi. Tad galima spėti, kad lietuviai senovėje tikrai galėjo ir ant kitų savo piliakalnių pasidaryti tvenkinius žuvims auginti. Kryžiuočių kronikininkai rašė, kad tų kraštų gyventojai, garbindami ąžuoluose gyvenančius dievus, nešdavo jiems aukų žuvies. Po bendros puotos pagonių šventikai paskirstydavo teisingai kas, kur ir kokią dieną turėjo žvejoti. Apie aukštą žuvininkystės kultūra aisčių kraštuose dar IX a. rašė anglosaksų keliautojas Vulfstanas.
Žvejybos klausimai buvo aptarti Lietuvos statutuose (1529 ir 1588). 1589 m. buvo paskelbtos Kuršių marių ir į jas įtekančių upių žvejybos taisyklės. XIX amžiuje buvo išleista taisyklių, kurios draudė Lietuvos vandenyse gaudyti žuvis žeberklais, jas nuodyti, nustatė leidžiamą sugauti žuvų maksimalų kiekį.
Prieškario žvejyba Lietuvoje
A. Rondomanskis savo knygoje „Mažosios Lietuvos žvejyba“, išleistoje 1924 m., pateikia įdomų dokumentą, išlikusį archyvuose iš 1645 metų. Jame nurodoma kaip miesto valdininkai pasidalindavo kas savaitę jiems kaimo žvejų pristatomas žuvis. Burmistras ir fišmeisteris gaudavo po 6 lašišas, rektorius – 4, pamokslininkai po vieną, miesto daktarai po dvi.
1919-1940 metais žvejyba ir žuvų perdirbimu vertėsi pavieniai žvejai ir nedidelių įmonių savininkai. Žvejybos reikalus tvarkė Žemės ūkio ministerija. Žvejyba privačiuose ir valstybiniuose vandenyse buvo vykdoma remiantis 1934 m. žvejybos taisyklėmis, kurios apribojo tinklų akučių dydį, draudė gaudyti žuvis žeberklais, nuodyti ir šaudyti. Žvejybos priežiūrą vykdė girininkijos.
Tarpukaryje buvo žvejojama Baltijos pakrantėse, Kuršių marių šiaurinėje dalyje, ežeruose ir upėse. Žuvį gaudė pavieniai žvejai irklinėmis, burinėmis ir motorinėmis valtimis. „Lietuvos statistikos metraščio“, kurį leido Centrinis statistikos biuras, duomenimis 1929-1938 metais vidutiniškai kasmet buvo sugaunama nuo 250 iki 320 tonų (apie kilogramą vienam šalies gyventojui) žuvies. 1940 m. tuometinės Jūrų direkcijos Trafiko skyriaus žvejybos laivų registracijos duomenimis Šventosios ir kitose pajūrio prieplaukose žvejybai buvo naudojama 18 kuterių, 15 dengtų motorinių valčių, 20 nedengtų motorinių valčių. Be to, žvejybai buvo naudojamos 57 irklinės ir burinės valtys.
Karo metais jūrų žvejyba Lietuvoje visiškai nutrūko, tik ežeruose ir upėse buvo žvejojama pagal karo meto galimybes.
Fotoreportažas
0
0
Susiję straipsniai
Rytprūsių žuvininkystės tyrimų palikimas naudingas ir šiandien
Kuršių marios ir Aistmarės turi panašumų vykdant šiuose vandens telkiniuose mokslinius tyrimus.
Pionersko žvejų uostui – išskirtinis dėmesys
Nepaisant Rusiją apėmusio ekonomikos nuosmūkio, kai kurie Kaliningrado srities jūriniai objektai įtraukiami į Rusijos ypatinga tvarka planuojamų vystyti objektų sąrašą. To sąrašo niuansai susieti ir su Lietuva.
