Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Lenkiu žilą galvą prieš savo kartos jūrininkus. Buvome romantikai, sužavėti jūros bangų, jos šėlsmo. Vardan jos paaukojome jaunystę, sveikatą, netgi meilę. Ir to bendravimo su jūra nesigailime - Rimantas Ragaišis, laivo bocmanas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Silkutės ant šventinio stalo

  Kalėdų išvakarėse, Kūčių vakarą, namuose tvyro džiugaus laukimo ir išsipildymų nuotaika. Tradiciniame dvylikos patiekalų derinyje išsiskiria archaiškiausias šventinio stalo valgis – žuvis.

Silkės - pagrindinis šventinių pietų patiekalas
Silkės - pagrindinis šventinių pietų patiekalas @ „Wikipaitings.net“ nuotr.

Žuvis - eucharistijos simbolis

Dar Antikos laikais manyta, kad žuvys - šaltakraujės, belytės, o kartu ir beaistrės „švarios“ būtybės. Greičiausiai, šis požiūris buvo perimtas iš judaizmo ir ankstyvųjų krikščionių. Tikėta, kad, valgant šiuos nesuteptus gyvūnus, perimamos jų gerosios savybės, patiriama bendrystė su Dievu.

Apie šį žuvų kaip eucharistijos (dėkingumo) simbolį ir šventųjų maistą byloja pirmųjų krikščionių palikti aprašai. II a. gyvenęs vyskupas Abercius iš Hieropolio, keliaudamas iš Afrikos į Romą, buvo pamaitintas duona, upelyje sugauta didele ir švaria žuvimi bei pagirdytas vandeniu skiestu vynu.

Dvasininko Pektoris iš Autumo epitafijoje rašoma, kad žuvis - penas žmogaus dvasinei prigimčiai ir yra visų šventųjų pasekėjų maistas. Šventojo Rašto pradininkas Tertulianas traktate „De Baptisimo“ (II-III a.) rašė, kad krikščionys pagal vandenyje gimusį Jėzaus atvaizdą yra gretinami su mažomis žuvelėmis. Kai kur romėnų monumentuose vaizduojami du padėklai vienas su duona, antras su žuvimi. Evangelijose aprašomas duonos ir žuvų padauginimo stebuklas.

„Suteptas ir nesuteptas valgis“

Paaiškinimo, kodėl žuvys yra išskirtinis pasninko maistas, reikia ieškoti Senajame ir Naujajame Testamentuose, taip pat pasigilinti į krikščionybei gretimų tikėjimų požiūrį. Žuvys yra daugelio senųjų religijų apeiginis maistas.

Žuvies valgymo apribojimų randame Senojo Testamento penkiaknygės trečiame skirsnyje. Joje, be kitų nurodymų, yra reikalavimų, kurių privalo laikytis Mozės pasekėjai. Šie principai atskirai išdėstyti žydų košerinio maisto ruošimo taisyklėse. Košeriniam (hebrajiškai  „košer“ - tinkamas, ritualinio daiktų arba valgių švarumo principas) maistui tinka teisingai paskersti tam tikros rūšies skeltakanopiai, gromuluojantys žolėdžiai.

Yra reikalavimų ir žuvims. Košeriniam maistui tinka tik žuvys su žvynais ir pelekais. Tai karpiai, kuojos, karšiai, skumbrės, strimelės ir kt. Pagal mistinę žydų tradiciją vanduo, šaltiniai ir kiti vandens tvenkiniai yra šventi ir švarūs, o juose gyvenantys žvynuoti gyviai yra apsaugoti nuo pasaulio gaivalų. Buvo tikima, kad žuvys yra nesuteptos, to dėl tinkamos žydų maistui.

Žuvys su kauliniais žvynais (rykliai, eršketai), arba, kai žvynai neatsiskiria nuo kūno paviršiaus (unguriai, lynai, vėgėlės, menkės, stintos, lašišos, plekšnės, durklažuvės), bežvynės žuvys nebuvo priskiriamos prie košerinio maisto. Nebuvo valgomos ir visos plėšrios, dumble gyvenančios ir atgrasios išvaizdos žuvys, laikytos „susitepusiomis“.

Bet gyvenimo realijos įvedė pataisų. Atokiuose Europos kampeliuose (ir Lietuvoje) maisto nepritekliaus metu su šiuo principu prasilenkta, o dvasininkai atlaidžiai to nepastebėdavo.

Sūdytos silkės reikšmė

Vakarų Europos regione silkių aukso amžius prasidėjo Vokietijos Hanzos miestų pirklių klestėjimo laikais. Silkės atitiko košeriniam, taip pat ir pasninko maistui keliamus reikalavimus. Konservuotos silkės išsilaiko ilgai ir lengvai transportuojamos. Klestėjo silkių žvejyba ir žuvų apdorojimas. Tai skatino plėtoti druskos gavybą ir vystytis sūdytos žuvies transportavimu besiverčiančius Vokietijos miestus. Tuo laiku iškilo Rostokas, Vismaras, Gdansko (Dancigo), Rygos uostai. Silkės, skirtingai nei kitos jūrų žuvys, Vokietijos, Skandinavijos ir gretimų šalių virtuvėse greitai buvo pripažintos kaip nekasdienis ir branginamas valgis. Jos tapo pagrindinių didžiųjų metų švenčių patiekalu. Iš silkių ruošdavo per šimtą įvairiausių valgių. Didelės reikšmės šių žuvų populiarumui turėjo greta gyvenančios žydų bendruomenės ir jų ypatinga atida košeriniam maistui.

Silkės Lietuvoje

Lietuvoje buvo laikomasi visam regione vyraujančių žuvies ruošimo ir valgymo tradicijų. Silkių kainos nebuvo didelės. Jas pirko ir valgė tiek dvaruose, tiek ir kaimuose. Lietuvoje susiformavo savitos švenčių apeigos, kuriose nemažai reikšmės teikiama silkėms.

Kūčių vakarienės metu esama daug simbolinių apraiškų. Pagrindinis valgis buvo žuvys, dažniausia į sūdytos silkės su virtomis bulvėmis.

Silkių valgymas susijęs ir su kitomis šventėmis. Užgavėnių metu buvo atliekama „silkių įviliojimo į gavėnią“ vaidyba. Šiaulių apylinkėse pririšdavo silkę prie siūlo ir vilkdavo per slenkstį, sakydami: „Čia, čia, čia“. Savitos apeigos vykdavo priešvelykinę savaitę. Didžiosios savaitės metu būdavo sausas arba juodas pasninkas. Jo metu buvo nevalgoma nei mėsa, nei pieno patiekalai. Kai kurie išvis nieko nevalgydavo. Šios savaitės metu taip pat daug su silkėmis susijusių papročių. Didįjį penktadienį buvo paplitęs “silkių išvarymo” arba dar vadinamas silkių plakimo botagu paprotys. Jo metu buvo atsisveikinama su ilgai varginusia gavėnia. Vaikai prie virvės pririšdavo žuvies formos lentą, ant jos anglimi išpiešdavo silkės kontūrus ir vilkdavo aplink bažnyčią, o iš paskos einantysis plakdavęs ją rykštele. Didįjį trečiadienį „silkę“ rykštele šerdavo vieną kartą, ketvirtadienį - du, o penktadienį - net tris kartus.

Žuvies diena

Kalbant apie žuvies valgymo kultūrą, būtina prisiminti ir sovietmečiu vyravusią tradiciją ketvirtadienį paskelbti žuvies diena. Tą dieną mokyklose, ligoninėse ir kitose viešojo maitinimo įstaigose, buvo ruošiami patiekalai iš žuvies.

Žuvies dienos atsiradimas Sovietų Sąjungoje, ypač atokesniuose pajūrio regionuose, siejamos su nuolatiniu mėsos stygiumi. Yra kelios žuvies dienos atsiradimo prielaidos. Tikėtina, kad dėl žinomų įsikerojusių antireliginių nuotaikų ir netolerancijos religinėms apeigoms, taip pat turint omenyje, kad žuvis yra vienas pagrindinių pasninko valgių, žuvies dienai reikėjo išrinkti tą savaitės dieną, kuri nesutaptų su tradicinių religijų bažnyčios savaitės kalendorinėmis apeigomis. Atsitiktinai ar kryptingai ta diena išrinkta ketvirtadienis – viena diena anksčiau prieš katalikų pasninką ir dvi dienas anksčiau prieš žydų šabą.

 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Silkutės ant šventinio stalo"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.