Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Lenkiu žilą galvą prieš savo kartos jūrininkus. Buvome romantikai, sužavėti jūros bangų, jos šėlsmo. Vardan jos paaukojome jaunystę, sveikatą, netgi meilę. Ir to bendravimo su jūra nesigailime - Rimantas Ragaišis, laivo bocmanas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Su „Untyte“ per marias

Vargu ar kas mena nedidelę, bet mielą ir patikimą jachtukę „Untytė“. Ja plaukiojo pirmieji pokario ir vėlesnių laikų Klaipėdos buriuotojai. Ją vandališkai suniokojo buvę „Žalgirio“ jachtklubo prievaizdai, bet išliko dviejų „Untytės“ kelionių borto žurnalai ir ja plaukiusių prisiminimai.

Švertbotas „Untytė“ pakėlusi bures
Švertbotas „Untytė“ pakėlusi bures @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Iš marių dugno

Šilčiausius prisiminimus apie „Untytę“ yra išlaikęs buriavimo veteranas Edvardas Piekus. Jis nuo 1948 m. buriavo tuometiniame Lietuvos jūrų jachtklube Klaipėdoje.

„Į jachtklubą atėjau, kai iš marių dugno buvo keliamos ir remontuojamos kelios „Hai“ tipo jachtos, išlikusios dar iš prieškario laikų. Tarp jų buvo ir jolė „Untytė“. Ji buvo labiausiai tinkanti vandens turizmui, turėjo erdvų saloną su gultais, pakeliama kilį, todėl galėjo plaukioti ir seklesnėse vietose. Su draugais kilo idėja pirmą kartą po karo apiplaukti Kuršių marias“,  - prisiminė Edvardas.

„Hai“ tipo švertbotus dar prieš karą statė suomiai iš šiaurės pušies ir ąžuolo. Ilgą laiką neprižiūrima „Untytė“ jau reikalavo remonto. Sudūrimuose žioravo plyšiai, lakas buvo atsilaupęs, trūko španerių, grindelių ir kai kurių kitų inventoriaus dalių, reikėjo persiūti bures.

Anot E.Piekaus, baigiantis 1952-ųjų vasarai laivas jau buvo paruoštas kelionei. „Untytės“ kapitonu išsirinko būsimąjį pedagogą Adolfą Stanevičių. Jis turėjo vairininko kvalifikaciją. Šturmano pareigos buvo patikėtos E.Piekui. Įgulą papildė Stasys Stropus, Petras Januševičius, Petras Lengvinas ir Tadas Jauga. Januševičiui prašant, į komandą įtrauktas ir jo šuo Džekas, kuris tapo patikimu jachtos sargu.

„Svetingi“ pasieniečiai

E.Piekus išsaugojo „Untytės“ pirmosios kelionės aplink Kuršių marias borto žurnalą. Jį iš eilės pildė visi įgulos nariai. Pirmieji įrašai skelbia, kad „Untytė“ 1952 m. rugpjūčio 4 d. 21.00 val. išplaukė iš jachtklubo baseino maršrutu Klaipėda–Juodkrantė-Pervalka–Preila–Nida–Pilkopė–Rasytė–Šarkuva–Krantas–Rusnė–Ventės ragas.

Į ilgą ir tolimą kelionę įgula išvyko su nemaža manta - centneriu bulvių, 25 kilogramais duonos, puodu sviesto, dėže kopūstų, burokėlių, svogūnų. O kur dar laivo inventorius: inkaras, keliasdešimt metrų inkarleino, busokas, irklai, pompa, kibirai, du gelbėjimosi ratai ir viena gelbėjimosi liemenė.

„Per lietuviškąją Kuršmarių dalį praplaukėme be didesnių nuotykių. Prieš Rasytę, kuri jau vadinosi Rybačyj, mus užklupo stiprokas štormas. Ten mums atkišę automatus neleido prisišvartuoti pasieniečiai. Leido sustoti tik toliau nuo kranto ant inkaro. Kapitonas turėjo atnešti pasieniečiams visų mūsų dokumentus. Paseinio vadas, berods majoras, laivą kapitoną griežtai tardė“, - prisiminė E.Piekus.

Pasieniečiai neleido nei į parduotuvę eiti, nedavė gėlo vandens, nurodė kuo anksčiau rytą išplaukti. Taip ant inkaro audros sukeltų bangų siubuojama ir praleido naktį įgula. Ryte jachtos kapitonas A.Stanevičius, brisdamas iki pažastų, nuėjo į krantą ir išsiregistravo pasieniečių punkte. 8 val. „Untytė“ vėl pakėlė bures, nors audra dar nebuvo nurimusi.

„Tuomet mes didžiavomės... „

Jachtos žurnale įrašyta, kad „Untytė“ aštuonias valandas plaukė audringomis mariomis, kol pasiekė Šarkuvą (dabar Liesnoje).

„Jachtą vedė kapitono-vairininko kvalifikaciją turintys įgulos nariai A. Stanevičius ir E.Piekus. Ruožas v įgulai buvo didelis išbandymas: jachta „dejavo“, vantai švilpė, nuolat reikėjo semti vandenį, nes užpildavo bangos. Laimei visi įgulos nariai jūros liga nesusirgo, išskyrus mūsų ištikimą sargą Džeką“ – rašoma žurnale..

Šarkuvoje buriuotojai rado padoresnę publiką. Pasieniečiai net leido apsistoti prieplaukoje. Ir du kibirus gėlo vandens su ledais kareiviai atnešė. Vietiniai žvejai pasiūlė ką tik sugautos žuvies, iš kurios „Untytės“ įgula išsivirė puikią vakarienę.

Pasienio punkto vadas buriuotojus įspėjo, kad kol plauks jų pakrantėmis, bus sekimo zonoje. Tai išgirdę jie stengėmės skubiau praplaukti Kaliningrado srities ribas. Po to atplaukė į Rusnę, vėliau užsuko į Ventės ragą“.

„Dabar tokia kelionė neatrodytų išskirtinė, o tada mums, jauniems buriuotojams, ji padarė didelį įspūdį. Didžiavomės, kad per porą savaičių apiplaukėme Kuršių marias, – baigė pasakojimą E.Piekus.

Man belieka pridurti, kad E.Piekus ilgus metus buriavo ne tik Kuršių mariose, bet ir Baltijos jūroje. Kitas jo pomėgis – fotografija. Daugelis jo darytų nuotraukų šiandien tapo istoriniu dokumentu, atspindinčiu Klaipėdos buriavimo istoriją. Ir dabar jis nenutolo nuo buriavimo, aktyviai dalyvauja „Budžio“ klube.

Kita „Untytės” kelionė aplink marias įvyko po 16 metų. Pokaryje iš Kuršių marių dugno pakelta „Hai“ tipo jachta, dėl jai būdingo plūdrumo gavusi „Untytės“ pavadinimą, kelis dešimtmečius ištikimai tarnavo Klaipėdos buriuotojams.

Kas prižiūri, tas ir plaukia

Jachtų, ypatingai menančių senus laikus, priežiūra Klaipėdos jachtklubo vadovams visada buvo galvos skausmas. Laivai valdiški, jachtklubas neturėjo nei žmonių, nei lėšų jų remontui. Zigmas Mačiukas, pradėjęs vadovauti į „Žalgirio“ rankas perėjusiam Lietuvos jūrų jachtklubui, problemą išsprendė labai paprastai. Išdalijo jachtas rimtesniems buriuotojams. Patys jas remontuokite, prižiūrėkite ir plaukiokite kiek širdis geidžia.

Taip „Untytė“ atsidūrė Klaipėdos prekybos uosto locmano Jono Dvelio rankose. Jis buvo patyręs buriuotojas, atėjęs į jachtklubą dar pirmąją pokario vasarą. Buriavimui Jonas liko ištikimas mokydamasis jūreivystės mokykloje ir grįždamas iš tolimų žvejybos rajonų Atlante, ir jau dirbdamas uosto locmanu. Jaunystėje jis ne kartą su kitais mūsų buriuotojais gynė Lietuvos garbę buriavimo pirmenybėse Leningrade ir Taline, lenktyniavo Trakuose ir Kuršių mariose. Beje, J. Dvelys buvo ir pirmasis po karo susikūrusios Klaipėdos buriavimo federacijos vadovas.

Jonas, kaip ir šiandien plačiai pagarsėjęs jūrų kapitonas Eimutis Astikas, buvo romantiška jūrai ištikima natūra. Vos susipažinę, mudu su Jonu iš karto radome daug bendros kalbos. Jis pradėjo dažnai užeidinėti į „Lietuvos žvejo“ redakciją, kurioje tuomet aš dirbau. Kartą iš jo sulaukiau gundančio pasiūlymo: su „Untyte“ apiplaukti Kuršių marias. Į kompaniją pasikvietėme gerus mūsų abiejų bičiulius – žurnalistus Bernardą Aleknavičių ir Vytautą Bajorą.

Buriavimo pamokos.

Suderinę savo atostogas, 1968 metų liepos 17 dieną susiruošėme pakelti „Untytės“ bures. Tądien jachtklube stovėjo kauniečių „Banga“ – pirmoji pokario metų jūrinė jachta. Mes į ją žiūrėjome su pavydu. Nors, žvelgiant šių dienų akimis, tai buvo gana kuklus burlaivis – 12 metrų ilgio, turintis tik 60 kv. metrų burių. Jachta tik prieš metus buvo pastatyta Leningrade, o dabar ruošėsi plaukti Lenkijon į tarptautines „Gdansko įlankos savaitės“ regatą. Vadovauti šiam „Bangos“ reisui buvo patikėta Osvaldui Kubiliūnui. Jis vienas pirmųjų iš savo kartos buriuotojų buvo įgijęs jachtos kapitono diplomą, kuris suteikė jam teisę bet kuriuo paros metu, neribojant plaukiojimo rajono, vadovauti jūrinei jachtai.

„Untytės“ laukė žymiai kuklesnė kelionė, tačiau mūsų kapitonas Jonas Dvelys patikino, kad neverta pavydėti bičiuliui Osvaldui. Buriavimu Kuršių mariose tikrai nenusivilsime. Bus čia ir vėjų, ir bangų, o ką jau bekalbėti apie nepakartojamą nerijos žavesį, jos gyvenviečių istoriją.

Netrukus švelnus vėjelis jau nešė „Untytę“ pro Žvejybos uostą, Kiaulės Nugarą į marių platumas. Pasinaudodamas geru oru, Jonas jachtos vairą perleido savo penkiolikmetei dukrai Virginijai, o mus, pirmą kartą išplaukusius „šlapukus“, praktiškai mokė buriavimo pagrindų. Kol nuplaukėm iki Juodkrantės, išmokome teisingai pritvirtini šotus ir kitas laivavirves prie antelės, kurią buriuotojai vadina klampe, sureguliuoti bures pagal vėją, išlaikyti reikiamą plaukimo kryptį nemakaluojant rumpeliu. Žodžiu, Jonas nuoširdžiai stengėsi iš mūsų padaryti tikrus buriuotojus. Kitus bendražygius, atrodo, nesugundė, bet aš jau tą patį rudenį lankiau J.Dvelio vedamus kursus pradedantiems buriuotojams, o pas jo kolegą tuometinį locmaną E.Astiką išlaikiau II eilės vairininko egzaminus.

Nuo Juodkratės iki Kranto

Juodkrantę pasiekėme jau temstant. Iškėlę švertą, laivo nosimi įsirėmėme į smėlėtą krantą Juodkrantės prieigose. Pasistatėme palapinę ir, išsivirę vakarienę jachtos virtuvėlėje, sugulėme, kad kitos dienos ankstų rytą tęstume kelionę. Laikai jau buvo kiti, negu „Untytei“ plaukiant aplink marias pirmą kartą, tačiau naktį vis tik prižadino ginkluoti pasieniečiai ir patikrino dokumentus. O ryte neberadome lauke ant krūmų padžiauto štorminio kostiumo.

Plaukiant toliau, „Untytės“ kapitonas jau ir mums patikėdavo jachtos rumpelį bei šotų tampymą. Per savaitę, palankių vėjų nešami, aplankėme praktiškai visas didesnes Kuršių nerijos gyvenvietes. Bernardas per visą kelionę nepaleido iš rankų fotoaparato ir padarė puikių nuotraukų, kurias vėliau rodė parodose, sudėliojo į savo fotoalbumus. Na, o mudu su Vytautu savo įspūdžius dėliojome į užrašų knygutes.

Preiloje liko įsimintina pažintis su senu vietos žveju, kuris prisistatė esąs tikras kuršis. Nidoje pakilome į švyturio bokštą, kurį anksčiau tik iš tolo buvome stebėję. Šarkuva, kurią sovietai perkrikštijo į Lesnoje, paliko slogų įspūdį: namai apsilaupę, kiemai šiukšlini, parduotuvės lentynos tik žuvų konservai ir kelių rūšių degtinė. Mums įdomiau buvo, kiek paėjėjus į pietus, savais žingsniais išmatuoti siauriausią Kuršių nerijos vietą.

Iš ten nuplaukėme į patį piečiausią Kuršių marių kampą ir pėsčiomis nuėjome į netoliese esantį Zelenogradską, kurį lietuviai anksčiau vadino Krantu. Per karą šis kurortinis miestelis nenukentėjo. Išlikusiose vilose, kaip mums pasakojo vietinio laikraščio redakcijoje, mėgo poilsiauti aukštieji sovietinio karinio jūrų laivyno ir armijos karininkai su šeimomis.

Neliko nei uostų, nei pilies

Į Labguvą, po karo pervadintą Poliesku, atplaukėme pavakariais. Deimenos upe nusiyrėme iki pat miestelio centro. Kadaise čia upės pakrantėse buvo įrengti du dideli uostai. XV a. per Labguvą plukdyta daug prekių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Miestelyje iki 1945 metų veikė jūrininkų mokykla. Viso to jau seniai neliko.

Per karą senamiestis buvo ištisai sugriautas, uostai ir į juos vedantys vandens keliai apleisti. Vienintelis senų laikų reliktas, atsivėręs mūsų akims, – gerokai suniokota senovinė Vokiečių ordino akmeninė pilis. Sutiktas prie jos apyjaunis vyras mus tikino, kad pilis esą turėjėjusi požeminį išėjimą toli už miesto, bet iki šiol jo niekas nerado, nors pokariu pilyje veikė kalėjimas, o vėliau laivų remonto gamykla. Tuo metu, kai mes aplink ją vaikščiojome, visos pilies angos buvo užmūrytos, kad miestelėnai, kuriuos labai traukė raudonos viduramžio plytos, nebesikėsintų į jas.

Bernardas, kuris jau tada domėjosi lietuvininkų istorija, mus apšvietė, kad Labguvoje XVI a. gyveno lietuvių raštijos kūrėjas Jonas Bretkūnas, vėlesniais laikas čia keletą metų gyveno ir mirė aušrininkas, Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojas Jurgis Mikšas. Atsikėlėliai, aišku, apie juos nieko nebuvo girdėję.

Marios parodė dantis

Išplaukus iš Labguvos, kaip ir žadėjo mūsų kapitonas, pagaliau tikrai patyrėme kokios neramios gali būti Kuršių marios. Stiprus vėjas ir sukilusios bangos negailestingai kočiojo „Untytę“. Per audrą už vairo teko sėsti pačiam kapitonui, nes vengiant išklysti iš farvaterio teko nuolatos halsuoti. Štai tada ir prisitampėme su šotais. Jachtą užguldžius, į kajutę šliukštelėdavo keli kibirai vandens. Vos spėdavome jį išsemti. Permirko visi apatiniai gultai.

Tos dienos „Untytės“ borto žurnale buvo užrašyta, kad laivas pasvirdavo iki 30 ir daugiau laipsnių. Iki pat Šarkuvos per visas marias teko plaukti surifavus grotą. Tai buvo geras išbandymas mūsų nelabai dar įgudusiai įgulai.

Dar kelias dienas paburiavę vėjuotomis mariomis, ties Kiaulės Nugara sulaukėme pilno štiliaus. Tad jachtklubą pasiekėme mosuodami irklais. Devynias dienas trukusi kelionė aplink marias baigėsi. Visi ja buvome patenkinti, prižadėjome savo kapitonui Jonui Dveliui dar ne kartą jo vadovaujami kelti bures. Deja, po metų nustojo plakusi mūsų bičiulio Jono Dvelio širdis. „Untytė“ liko be kapitono. Solidaus amžiaus medinio korpuso jachta, reikalaujanti nuolatinės priežiūros, nebedomino naujos kartos buriuotojų, persėdusių į plastikines burvaltes. O neprižiūrimas laivas ilgai neišgyvena.

 

Fotoreportažas
  • Su „Untyte“ per marias-Foto-nr-491_496.jpg
  • Su „Untyte“ per marias-Foto-nr-491_492.jpg
  • Su „Untyte“ per marias-Foto-nr-491_493.jpg
  • Su „Untyte“ per marias-Foto-nr-491_494.jpg
  • Su „Untyte“ per marias-Foto-nr-491_495.jpg
  • Su „Untyte“ per marias-Foto-nr-491_497.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Su „Untyte“ per marias "

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.