Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Vaikystėje visada svajojau apie jūrą ir svetimus kraštus. Svajonė išsipildė - sėdim su laive dirbančiu vietiniu Saidov ir grožimės ekvatoriaus saulėlydžiu - Žydrūnas Naujokas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Tragiškas ekspedicijos likimas

Britų navigatoriaus D.Kuko ekspedicijos praplėtė naujų žemių ir jūrų pažinimo horizontus iki anksčiau neregėtų ribų. Bet Kukas žuvo, o baltų dėmių pasaulio žemėlapyje dar buvo likę. Jas užpildyti buvo lemta prancūzų jūrininkui Žanui Fransua de La Perūzui (Jean François de La Pérouse, 1741-1788).

Liudvikas XVI instruktuoja Laperūzą apie būsimą jo kelionę.
Liudvikas XVI instruktuoja Laperūzą apie būsimą jo kelionę. @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Karalius pasirinko Laperūzą

 

Prancūzijos karalius Liudvikas XVI mėgo knygas apie keliones ir geografinius atradimus. Didžiausią įspūdį jam darė D.Kuko kelionės. Bet jos kėlė ir nerimą: kodėl prancūzus aplenkia naujų žemių atradėjų ir nežinomų jūrų tyrinėtojų šlovė?

Tuo metu Prancūzijai išties nesisekė su užjūrio kolonijomis. O čia dar anglas Kukas atrado naujų salų, kurios gal vėl atiteks Anglijos karūnai. Reikėtų kažką daryti. Juk Didžiajame vandenyne tikriausiai dar liko sričių, visiškai nežinomų europiečiams?

Juo ilgiau apie tai mastė karalius, tuo labiau jam darėsi aišku, kad Prancūzijai, kaip jūrų valstybei, turinčiai galingą karinį jūrų laivyną, garbės ir naudos reikalas aktyviau dalyvauti ieškant naujų žemių. Liudviko XVI įsakymu garsus prancūzų geografas Šarlis Flerje (Charles Pierre Claret de Fleurie, 1738-1811) parengė plačią ataskaitą, kurioje nurodė tas Žemės rutulio vietas, į kurias pasiuntus ekspediciją galima tikėtis svarbių atradimų.

1785 metais karalius nusprendė, kad atėjo laikas išsiųsti suplanuotą jūrinę ekspediciją. Jos tikslams vykdyti buvo pasirinkti du karinio jūrų laivyno burlaiviai – „Boussole“ ir „Astrolabe“. Ekspedicijos vadovu karalius pasirinko jūrų mūšiuose pasižymėjusį, tolimųjų plaukiojimų patirtį turintį pirmo rango kapitoną Žaną Laperūzą.

 

Jūros mūšių sūkuryje

 

Kilminga ir klestinti Laperūzų giminė penkis šimtmečius gyveno Albi mieste Tarno upės slėnyje. Tarp jos atstovų buvo kariškių ir aukšto rango valdininkų, tačiau niekas nesusiviliojo jūreivyste. O Žanas, skaitydamas kelionių ir nuotykių knygas, nuo vaikystės svajojo sekti garsių jūrų keliautojų, visų pirma Džeimso Kuko, pėdomis.

Nesunku patikėti, kad jaunuolis, kurio galvoje nuolatos sukosi mintys apie keliones ir nuotykius, nebuvo pats tyliausias ir paklusniausias mokinys. Matyt, neatsitiktinai jaunojo Laperūzo tėvai nusprendė, kad tik laivynas užtikrins jų sūnui puikią karjerą. Sulaukus 15 metų, Žanas buvo pasiųstas į Karališkąją karinę jūrų mokyklą Breste.

Vos baigęs mokslus, aštuoniolikmetis Žanas jau dalyvavo Septynerių metų kare Mūšyje prie Kiberono Biskajos įlankoje jis buvo sužeistas ir pateko į anglų nelaisvę. Grįžęs iš nelaisvės vėl tarnavo kariniame laivyne.

Per sekančius dvidešimt penkerius metus Laperūzas dalyvavo daugelyje mūšių Karibų jūroje, prie Šiaurės Amerikos krantų, Indijos vandenyne ir kitur. Už drąsą ir karinius nuopelnus jis buvo apdovanotas aukščiausiu Liudviko XVI įsteigtu ordinu „Ordre Royal et Militaire de Saint-Louis“.

 

Meilės istorija

 

Tarnaudamas kariniuose laivuose Karibų jūros regione, Laperūzas dažnai lankydavosi Mauricijaus saloje, kuri tuo metu vadinosi Ile de France (Prancūzijos sala). Tai buvo pagrindinė prancūzų karinio jūrų laivyno bazė Indijos vandenyne. Čia Laperūzas susipažino su Eleonora Brudu (Eléonore Broudou, 1755-1807), kuri buvo neapsakomo grožio ir puikių manierų mergina.

Jaunas jūrų karininkas dažnai matydavosi su žavia kreole ir įsimylėjo ją iki ausų. Madmuazelė taip pat pamilo šaunų prancūzų jūreivį. Žanui Laperūzui neturėjo jokios reikšmės tai, kad jo išrinktoji neturėjo nei turto, nei aukštos padėties visuomenėje. Tačiau jo šeima Prancūzijoje laikėsi visai kitokių pažiūrų. Laperūzo tėvai jam jau buvo parinkę kitą nuotaką – turtingą ir kilmingą panelę. Ji niekada nebuvo mačiusi Žano, kaip ir jis jos.

Atsidūręs nepavydėtinoje situacijoje, Ž.Laperūzas pasielgė kaip vyras, kuris dvidešimt penkerius metus praleido jūroje ir daugelį kartų žiūrėjo pavojui į akis. Nepaklusęs tėvų valiai, jis ryžtingai žengė prie altoriaus su Eleonora. Skubotos ir beveik slaptos vedybos kėlė dar vieną rūpestį. Karališkojo laivyno karininkai vedę be oficialaus vadovybės leidimo rizikavo savo karjera. Šią problemą Laperūzas išsprendė labai gudriai ir apdairiai.

Mūsų minimu laikotarpiu Prancūzijoje garbingos matronos turėjo didelę įtaką vyriausybės sprendimams. Todėl Laperūzas vietoj to, kad apie savo nusižengimą prisipažintų tiesiogiai jūrų ministrui markizui de Kastriui, parašė ilgą laišką jo žmonai. Pradėjęs savo išpažintį žodžiais „Madam, mano istorija – tai romanas“, jis papasakojo jaudinančią savo meilės istoriją ir paprašė užstoti jį prieš ministrą. Susižavėjusi įsimylėjusio karininko kilniu poelgiu, markizė, aišku, pasikalbėjo su savo vyru ir šis pažadėjo, kad vedybos be vadovybės leidimo neatsilieps tolimesnei Laperūzo karjerai.

Tokia, štai, buvo Laperūzo meilės istorija. Deja, Eleonora neilgai galėjo džiaugtis laiminga santuoka. Praėjus vos dviem metams po vedybų, jos mylimasis išvyko į ekspediciją, iš kurios negrįžo.

 

Priekyje – svarbi ir nepaprasta kelionė

 

Ž. Laperūzo ekspedicija prasidėjo 1785 metų rugpjūčio 1 dieną Breste. Į tolimą kelionę išplaukė dvi fregatos – „Boussole“ ir „Astrolabe“. Oficialus ekspedicijos tikslas buvo užbaigti D.Kuko atradimus Ramiajame vandenyne. Plaukiodami jame tarp Azijos ir Amerikos, aplankydami Australiją ir Tolimuosius rytus, jos dalyviai turėjo surinkti išsamias geografines, etnologines, ekonomines ir politines žinias, sudaryti aplankytų vietų tikslius žemėlapius, atverti naujus jūrų kelius.

Dvejų laivų įgulas sudarė apie 200 žmonių. Įdomu, kad tarp savanorių, kurie norėjo dalyvauti ekspedicijoje, buvo ir Paryžiaus karo mokyklos auklėtinis 16 metų korsikietis Napoleonas Bonapartas, būsimasis Prancūzijos imperatorius. Neaišku kodėl, tačiau jis buvo išbrauktas iš ekspedicijos dalyvių sąrašų.

Be įgulos narių, karininkų ir eilinių jūreivių, ekspedicijos laivuose įsikūrė ir įvairių sričių mokslininkai: astronomas ir matematikas, biologas, geologas, fizikas, gydytojas, trys gamtininkai ir trys dailininkai-iliustratoriai. Net abiejų laivų kapelionai turėjo mokslinius laipsnius.

Visi ekspedicijos dalyviai, nuo mokslininkų iki paprastų jūreivių, puikiai suprato, kad jų laukia labai svarbi ir nepaprasta kelionė. Mokslininkai vylėsi pagausinti žmonijos žinias ir pagarsėti. Visi be išimties karininkai tikėjosi po kelionės gauti aukštesnį laipsnį. Eiliniai jūrininkai, kuriems šios kelionės metu bus mokama dviguba alga, svajojo, kad po trijų metų grįžę namo gaus tiek pinigų, kad galės nusipirkti namuką kur nors prie jūros.

 

Ramiojo vandenyno platybėse

 

Perplaukę Atlanto vandenyną ir aplenkę Horno ragą, Ž.Laperūzo ekspedicijos laivai beveik trejus metus plaukiojo Ramiajame vandenyne. Pirmiausia ekspedicija ištyrinėjo tuo metu Ispanijai pavaldžios Čilės pakrantes. Vėliau prancūzų laivai pasiekė Velykų salas, iš ten nuplaukė į Havajus.

Tolesnis keliautojų maršrutas driekėsi palei Aliaskos krantus. Čia jie patyrė pirmąją netektį. Litujos įlankoje prapuolė į krantą pasiųstos dvi valtys, kuriose buvo 21 ekspedicijos narys. Vėliau ekspedicija per 100 dienų kirto Ramųjį vandenyną ir europiečių kolonijoje Kinijoje pardavė Aliaskoje surinktus kailius.

1787 metais prancūzai plaukiojo tarp Filipinų, Kinijos ir Korėjos, vėliau pasiekė Sachaliną, Hokaidą ir Kamčiatką. Sustojęs pailsėti rusų įkurtame Petropavlovske, Laperūzas pasiuntė į Paryžių kelionės metu surinktus dokumentus.

Lankantis vienoje iš Samoa archipelago salų „Astrolabe“ kapitoną  P. Langlą (Paul Fleuriot de Langle, 1744-1787) ištiko D.Kuko likimas. Grėsmingai nusiteikę čiabuviai akmenimis ir pagaliais užmušė jį ir dar vienuoliką jūreivių..

1788 metų sausio 24 dieną abu Laperūzo ekspedicijos fregatai nuleido inkarus Botanikos įlankoje rytinėje Australijos pakrantėje. Čia jie sutiko kelis anglų laivus. Tarsi nujausdamas nelaimę, Laperūzas paprašė vieno laivo kapitono parvežti į tėvynę jo beveik trijų metų kelionės dienoraščius.

Apsirūpinę geriamuoju vandeniu, Ž.Laperūzo ekspedicijos laivai  kovo 10-ąją pakėlė bures, planuodama aplankyti aplankę Naujosios Kaledonijos, Santa Kruso ir Saliamono salynus. Nuo to laiko niekas jų daugiau nematė.

 

Ilgos paieškos

 

Laikas bėgo, atėjo 1789 metai, kai Ž.Laperūzo ekspedicija turėjo atplaukti į prancūzų valdomą Ile de France salą Indijos vandenyne, o keliautojai vis nesirodė. Dar po dviejų metų jau niekas nebesitikėjo sulaukti grįžtančios ekspedicijos.

Tuo metu Prancūziją krėtė socialiniai sukrėtimai. Buvo atstatydintas karalius ir monarchiją pakeitė respublika. Reikia tik stebėtis, kad tokiu neramiu laiku Nacionalinis konventas išleido dekretą apie prapuolusios ekspedicijos paieškas. Ieškoti pražuvėlių išplaukė dvi fregatos, kurioms buvo suteikti nauji simboliniai vardai – „Recherche“ ‚(Paieška“) ir „Espérance“ („Viltis“). Deja nei jie, nei daugelis kitų laivų, išvykusių į Ramųjį vandenyną panašiais tikslais, nerado jokių Ž.Laperūzo ekspedicijos pėdsakų.

Bevaisės dingusios ekspedicijos paieškos tesėsi apie 40 metų. Pagaliau 1826 metais anglų kapitonas Piteris Dillonas (Peter Dillon, 1788-1847) nedidelėje Vanikoro saloje, esančioje Ramiojo vandenyno pietuose, aptiko Ž.Laperūzo laivų žūties pėdsakus.

2005 ir 2008 m. atlikti prancūzų tyrimai nustatė, kad abu laivai sudužo į Vanikoro rifus. Pasak vietinių pasakojimų, kuriuos buvo užrašęs P.Dillonas, dalis išgyvenusiųjų buvo nužudyti čiabuvių. Likę gyvi iš liekanų pasistatė plaustą ir išplaukė į vakarus. Apie jų likimą iki šiol nieko nežinoma.

 

Karalius iki mirties nepamiršo Laperūzo.

 

Pasakojimą apie tragiškai pasibaigusią Ž.Lapertūzo kelionę norėčiau baigti dar viena istorija. 1793 m. sausio 21-oji buvo viena iš tragiškiausių dienų Prancūzijos istorijoje. Tądien ant ešafoto buvo vedamas Liudvikas XVI. Likus keliems žingsniams iki mirties bausmės vykdymo vietos, jis kažką pasakė budeliui Šarliui Sansonui (Charlies Sanson de Longval, 1739-1806).  Ką jis tau sakė?“ – suūžė minia, susirinkusi žiūrėti kaip bus nukirsdinamas karalius. Gal prašė pasigailėti? O gal visus prakeikė? Nei vien, nei kita. Karalius, pasiuntęs Ž.Laperūzą į kelionę aplink pasaulį, tiesiog pasidomėjo: „Pasakyk, brolau, kas girdėti apie Laperūzo ekspediciją?“

Gal tai tik graži legenda? Na, ir kas. Svarbiausia tai, kad ji iki šiol gyva, kaip ir drąsaus jūrų keliautojo atminimas.

Žuvusi prancūzų ekspedicija suspėjo atlikti eilę geografinių atradimų ir praktiškai beveik įvykdė jai keliamus uždavinius. 1Tai įrodo 797 m. Paryžiuje išleisti Ž.Laperūzo dienoraščiai (apie 300 puslapių). Vėliau jie buvo išversti į daugelį kalbų ir leidžiami iki šiol. Su prancūziška elegancija aprašinėjamos ekspedicijos dalyvių kelionės bei nuotykiai vertos ne tik mokslininkų, bet ir eilinio skaitytojo dėmesio. Prisipažinsiu– perskaičiau Ž.Laperūzo dienoraštį beveik vienu prisėdimu.

Fotoreportažas
  • Tragiškas ekspedicijos likimas-Foto-nr-5656_5661.jpg
  • Tragiškas ekspedicijos likimas-Foto-nr-5656_5658.jpg
  • Tragiškas ekspedicijos likimas-Foto-nr-5656_5659.jpg
  • Tragiškas ekspedicijos likimas-Foto-nr-5656_5660.jpg
  • Tragiškas ekspedicijos likimas-Foto-nr-5656_5662.jpg
  • Tragiškas ekspedicijos likimas-Foto-nr-5656_5657.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Tragiškas ekspedicijos likimas"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.