Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Lenkiu žilą galvą prieš savo kartos jūrininkus. Buvome romantikai, sužavėti jūros bangų, jos šėlsmo. Vardan jos paaukojome jaunystę, sveikatą, netgi meilę. Ir to bendravimo su jūra nesigailime - Rimantas Ragaišis, laivo bocmanas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Trisdešimties metų vienatvė negyvenamoje saloje

Šv.Elenos sala Atlanto vandenyne geriausiai žinoma, kaip Napoleono tremties vieta, bet retai prisimenamas kitas tremtinys, čia atsidūręs keliais šimtmečiais anksčiau.

Pirmuosius žmones pasitiko tokia šalta Šv.Elenos sala.
Pirmuosius žmones pasitiko tokia šalta Šv.Elenos sala. @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Nuslėptas atradimas

1502 metų gegužės 21 dieną Žuano da Novos vadovaujami portugalų laivai, grįždami iš Indijos į Europą, Atlanto vandenyno atogrąžų juostoje atrado nedidukę negyvenamą salą. Tas įvykis sutapo su Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motinos Elenos, kurią katalikai ir stačiatikiai laiko šventąja, atminimo diena. Todėl dievobaimingi portugalų jūreiviai naujai atrastą salą pavadino jos vardu.

Nors ji yra labiausiai nuo kontinento nutolusi sala pasaulyje, tačiau didžiųjų geografinių kelionių laikais tapo labai svarbi jūrininkams, plaukiojantiems tarp Europos ir Azijos. Jie pastebėjo ir įvertino tai, kad 123 kvadratinių kilometrų ploto saloje visada galima rasti gėlo vandens ir medienos, kurių dažniausiai pritrūkstama vandenyno platybėse atsidūrusiems laivams.

Nuslėpę informaciją apie atrastą salą, portugalai atgabeno į ją naminius galvijus, daugiausia ožkas, daržovių ir javų sėklas. Pastatė ir keletą namelių, tačiau nuolatinės gyvenvietės nekūrė. Čia portugalų jūreiviai tik atsigaudavo po varginančių kelionių jūromis, pailsėdavo prieš plaukdami toliau.

Pirmas nuolatinis Šv.Elenos salos gyventojas buvo Fernanas Lopišas (port. Fernão Lopes). Kaip jis čia pateko?

Išdavikams žiauri bausmė

Fernanas Lopišas buvo portugalų hidalgas, žemiausio rango bajoras. Tikriausiai jis neturėjo jokios nuosavybės, nes visuose dokumentuose minimas tik kaip kareivis. 1503 metų pavasarį Fernano Lopišo būrys sėdo į portugalų laivus, kurie, vadovaujami garsaus admirolo Afonso Albukerkio (port. Afonso de Albuquerque,1453-1515), išplaukė į Indiją.

Susitarę su vietiniu kunigaikštuku, portugalai vakarinėje Indijos pakrantėje įkūrė pirmą europiečių prekybos faktoriją ir pastatė fortą, kuriame apsistojo portugalų kareiviai. Netrukus Albukerkis išplaukė atgal į Portugaliją, o Lopišą paliko vadovauti forto įgulai. Jam buvo įsakyta palaikyti taiką su vietiniais gyventojais ir nesivelti į konfliktus.

Kai po dviejų metų Albukerkis sugrįžo į Indiją, jį ištiko šokas. Jo pastatytas fortas buvo ištuštėjęs. Nemaža dalis portugalų įsimylėjo vietines moteris ir vedė jas. Kai kurie, tarp jų ir Lopišas, perėjo į islamo tikėjimą. Jie net prisidėjo prie Rasul Khano vadovaujamų sukilėlių, kurie priešinosi portugalų okupacijai.

Su Albukerkiu atplaukę kariai greitai atstatė tvarką portugalams pavaldžioje teritorijoje. Lopišas ir jo bendrininkai, gavę pažadą, kad jiems bus išsaugota gyvybė, pasidavė. Albukerkis laikėsi duoto žodžio, tačiau juos taip kankino, kad pusė dezertyrų jau po trijų dienų paliko šį pasaulį.

Fernanas Lopišas, kaip išdavikų grupės vadovas, sulaukė griežčiausios bausmės. Jį pririšo tarp dviejų žemėn įkastų stulpų. Pirmiausia jūros moliuskų kriauklėmis nuskuto jam barzdą ir plaukus. Po to patrumpino nosį ir ausis, nupjovė dešinę ranką ir kairės rankos didįjį pirštą.

Po tokių siaubingų kankinimų likusieji gyvi buvo paleisti. Jie pabėgo į džiungles, kur galėjo slėpti savo luošumą.

 

Buvęs kareivis tapo daržininku

Fernanas Lopišas išbuvo Indijoje iki Albukerkio mirties. Buvęs jo viršininkas ir baudėjas mirė 1515 metais, plaukdamas iš vieno Indijos uosto į kitą. Matyt, tada Lopišui atgijo viltis sugrįžti į tėvynę. Spėjama, kad jis vogčia įsigavo į laivą, pasirengusį plaukti į Lisaboną.

Pusiaukelėje laivas sustojo Šv.Elenos saloje. Vieni šaltiniai teigia, kad norėdamas išpirkti kaltę – dezertyravimą ir atsimetimą nuo tikrojo tikėjimo – Lopišas savo noru sutikęs pasilikti negyvenamoje saloje. Kita versija – buvę jo ginklo broliai gėdingai suluošintą išdaviką nutarė išsiųsti į Lisaboną. Sustojus Šv.Elenos saloje, Lopišas pabėgo iš laivo ir pasislėpė miške. Taip jis tapo savotišku tremtiniu.

Visi šaltiniai tvirtina, kad Lopišas savo atsiskyrėlišką gyvenimą pradėjo turėdamas darbo įrankius, visokiausių daržovių ir javų sėklų, kuriuos saloje palikdavo pro šalį plaukiantys portugalai.

Saloje vyraujantis tropinis klimatas, vešli augmenija sudarė palankias sąlygas veistis dar anksčiau portugalų atvežtoms ožkoms. Čia puikiai sudygo atsiskyrėliui paliktų daržovių sėklos, užderėjo kviečių derlius. Fernanas Lopišas, paliktas vienui vienas negyvenamoje saloje, esą taip uoliai triūsęs, kad po kelerių metų galėjęs aprūpinti kviečiais ir daržovėmis portugalų laivus, kurie tik čia užsukdavo.

 

Vienintelis draugas – gaidys

 

Kelis pirmuosius metus dėl savo luošumo ir subjaurotos išvaizdos Fernanas Lopišas vengdavo pasirodyti į salą atplaukusiems tėvynainiams. Jis neatsiliepdavo į jų prašymus susipažinti, papasakoti apie vienišiaus gyvenimą saloje. Galiausiai portugalų jūrininkams Šv.Elenos salos atsiskyrėlis tapo legendine asmenybe. Daugelis jį laikė žmogiškųjų kančių įsikūnijimu ir gailėjosi jo.

Laikui bėgant, Lopišas vis mažiau ir mažiau bijojo žmonių. „Hakluyt Society“ draugijos, kuri skelbia istorinių-geografinių kelionių dokumentus, žurnale buvo paskelbta Lopišo amžininkų ataskaita apie jų pirmą susitikimą su Šv.Elenos salos atsiskyrėliu. Ten rašoma, kad jūreiviai apstulbo išvydę urve šiaudų guolį ir jame gulintį žmogų. Pamatę jo rūbus, jie patikėjo, kad  šis žmogus išties yra portugalas. Apsirūpinę geriamuoju vandeniu, jūreiviai atsiskyrėliui paliko džiūvėsių ir sūrio. Prašė daugiau nebesislapstyti, kai atplauks kiti laivai, nes niekas nesiruošia jo skriausti.

Kai laivas ruošėsi išplaukti ir pakėlė bure, netikėtai už borto į vandenį nuplasnojo gaidelis. Bangos jį atnešė į krantą. Lopišas gaidį sugavo ir pamaitino savo paties užaugintais kviečiais. Išgelbėtas gaidys, kurį jūreiviai tikriausiai būtų suvalgę, tapo vieninteliu ištikimu atsiskyrėlio draugu. Naktimis jis tupėdavo ant laktos virš Lopišo galvos, o dienomis neatsilikdamas sekiojo paskui jį.

 

Panoro vėl sugrįžti

 

Taip praėjo 10 metų. Per tą laiką Lopišas plačiai išgarsėjo ir buvo laikomas vos ne šventuoju. Saloje apsilankantys portugalų jūrininkai ne kartą jam siūlė sugrįžti į Portugaliją. Pagaliau jis tam pasiryžo, norėdamas aplankyti šeimą ir paprašyti atleidimo už savo išdavystę..

Portugalijos karalius Žuanas III (port. João III), matyt, iš smalsumo priėmė savo buvusį kareivį. Vėliau Lopišas išvyko į Romą, kur popiežius Klemensas VII atleido jam atskalūnybės nuodėmę, kurią jis buvo užsitraukęs pereidamas į islamo tikėjimą. Atleidimas įvyko per 1530 metų Velykas. Tais laikais tik popiežius galėjo atleisti atskalūnybės nuodėmę ir tai darydavo viešai per Velykas.

Suluošintas kareivis, praleidęs 10 metų negyvenamoje saloje, popiežiui padarė didelį įspūdį. Jis sutiko patenkinti didžiausią Lopišo norą – sugrįžti į savo namus Šv.Elenos saloje. Popiežius išsiuntė Lopišą į Portugaliją su prašymu karaliui Žuanui II, kad šis grąžintų jį į salą.

Fernanas Lopišas buvo vėl nugabentas į Šv.Elenos salą. Ten jis ir mirė 1545 metais, vienatvėje išgyvenęs dar 20 metų. 

Fotoreportažas
  • Trisdešimties metų vienatvė negyvenamoje saloje-Foto-nr-6706_6707.jpg
  • Trisdešimties metų vienatvė negyvenamoje saloje-Foto-nr-6706_6708.jpg
  • Trisdešimties metų vienatvė negyvenamoje saloje-Foto-nr-6706_6709.jpg
  • Trisdešimties metų vienatvė negyvenamoje saloje-Foto-nr-6706_6710.jpg
  • Trisdešimties metų vienatvė negyvenamoje saloje-Foto-nr-6706_6711.jpg
  • Trisdešimties metų vienatvė negyvenamoje saloje-Foto-nr-6706_6712.jpg
  • Trisdešimties metų vienatvė negyvenamoje saloje-Foto-nr-6706_6713.jpg
  • Trisdešimties metų vienatvė negyvenamoje saloje-Foto-nr-6706_6714.jpg
  • Trisdešimties metų vienatvė negyvenamoje saloje-Foto-nr-6706_6715.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Trisdešimties metų vienatvė negyvenamoje saloje"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.