Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Lenkiu žilą galvą prieš savo kartos jūrininkus. Buvome romantikai, sužavėti jūros bangų, jos šėlsmo. Vardan jos paaukojome jaunystę, sveikatą, netgi meilę. Ir to bendravimo su jūra nesigailime - Rimantas Ragaišis, laivo bocmanas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Vaistininkas iš žuvies taukų „spaudęs“ pinigą

Su vaistininku Peter Joachim Mioller (Møller) palikimu siejama Norvegijos menkių kepenų taukų verslo sėkmė.

„Oslo pusryčiai“ privaloma vaiko dienos valgio mokyklose dalis (apie 1939 m.).
„Oslo pusryčiai“ privaloma vaiko dienos valgio mokyklose dalis (apie 1939 m.). @ Egidijaus Bacevičiaus archyvo nuotr.

Tūkstantmetis žvejų palikimas

 

Mokslininkai, kultūros istorikai tiria XVII a. užsimezgusią ir iki šių laikų gyvuojančią „Šiaurės - Iberijos kraštus siejančią menkių vertės grandinę“ („Nordic – Iberian Cod Value Chaine“). Bendraeuropinis reiškinys paliko daug padarinių. Jis kėlė visuomenės gerbūvį, skatino mokslo pažangą ir naujovių taikymą.

Reiškinys tiriamas ir svarstomas įvairių šakų mokslininkų. Jis pristatomas Lofoteno salyno (Norvegija) Šiauriečių senosios žvejybos muziejuje. Pagrindinis dėmesys menkių žvejybai, jų sūdymui, džiovinimui bei prekybai. Atskirai pasakojama apie kepenų taukų gavybą. Išleista knygelė „1000 metų Norvegų patirtis išgaunant ir naudojant gyvūninius riebalus“.

Gretimais visuomet galimą šaukštelį kitą taukų/riebalų paragauti ir nusipirkti lauktuvių parduotuvėje. Primenama, kad XIX a. I pusėje Lofoteno salų gyventojai vertėsi iš menkių žvejos. Menkes sūdė, surišę jas poromis už uodegų ir išskleidę džiovino ant sijų/žardų.

Atokiuose salynuose žuvys išsleidžiamos ant plikų uolų ar lentų, palankus sausvėjis buvo tinkamas gauti geros kokybės produkcijai. Džiovintą menkę naudojo maistui, ji nuo seno kaupiama kaip maisto atsargą podėliuose. Dideliais kiekiais gabenta į užsienius ir sudarė ženklią užsienio prekybos dalį. Jų ėmėsi į ilgalaikes užjūrio keliones Šiaurės ašigalio ir Naujųjų žemių atradėjai. Šiais laikais džiovintos menkės yra Ispanijos ir ispaniškai kalbančių ir gretimų Viduržemio jūros bei Karibų jūros baseino šalių virtuvės valgis (Bakalao, Stockfish), tiekiamas prabangiausiuose restoranuose ir labai vertinamas. Menkių paruošos laikotarpiu atrasti ir išplatinti išganingieji menkių kepenų lašeliai (žuvų taukai arba riebalai).

 

Žuvų riebalų išgavimas

 

Nuo viduramžių vaistinėse platinami lašeliai maistui ir vaistui. Tai Šiaurės homeopatijos pagrindas. Imdavo į keliones didieji Šiaurės atradėjai F. Nansenas ir R. Amundsenas.

Menkių kepenų taukų naudos sklaida parodė jų vertę, pripratino kaip taisyklingai jį vartoti, kad šiandieną, atrodo kitaip sveikai gyventi ir maitintis jau nebeįmanoma.

Šiuolaikinės vaistų ir maisto priedų chemijos gamybos ir verslo Norvegijoje pradininkas.  Lofotene, pagrindinėje menkių žūklės ir ruošos vietoje susikaupdavo didelė galybė žuvies vidurių. Joskaupiamos į statines ir sandariai uždaromos. Po kurio laiko savaiminio fermentavimosi (irimo) būdu išgaunami riebalai.

Geriausios kokybės maistui tinkantys riebalai būdavę pradžioje (skaidrioji dalis). Jie naudoti ir gydymui. Pastovėjęs riebalas tiko žibintų kurui. Jo gavyba ir prekyba vertėsi tolimų Norvegijos pajūrio žvejai. Žinoma net 20 panaudos būdų.

 

Garsiausias Norvegijos vardas  

 

Su Peter Joachim Mioller (Møller) palikimu siejama Norvegijos menkių kepenų taukų verslo sėkmė. Jis gimė 1793 m. balandžio 26 d. Roros miestelyje, vario geležies rūdos kalnakasio šeimoje.

1814 m. išsiūstas į Christiansundą, kad šis jį įdarbintų Etter Gottvaldtso vaistinėje. Vaistininko amato mokėsi Kopenhagoje, išlaikė vaistininko padėjėjo egzameną. Savininkui mirus, 1819 m. atvyko į Christianiją ir dirbo Frantz Peckelio „Gulbės vaistinėje“ („Svane chemist“). Pastarasis buvo iškėlęs reikalavimą, kad būsimasis vaistininkas per metus pasiruoštų ir išlaikytų farmaceutikos (vedančiojo vaistininko) egzaminus.

1822 m. jis išlaikė egzaminus, gavo ypatingą profesoriaus įvertinimą. Kurį laiką talkino uošvio vaistinėje, Trondheime įsteigė padalinį. Bendravo ir gyvenimo išminties sėmėsi iš pietizmo idėjinio vedlio Norvegijoje Hans Nielsen Hauge.

1830 m. perėmė ir tvarko uošvio vaistinės ūkį. Būdamas atviras naujovėms 1842 m. kartu su profesoriais A. Holstu ir Chr. Boeck dalyvavo komisijoje rengiančioje pirmąjį Norvegijos vaistų žinyną (:Norwegian Pharmacopoeia“). 1853 po kelių metų bandymų išsiaiškino kaip „švelniuoju būdu“ kepenis veikiant vandens garais gauti švaresnius ir geresnės kokybės žuvų taukus.

Būdą užpatentavo. 1857 m. dalyvavo Norvegijos gydytojų suvažiavime, kuriame paskelbė apie savo naujovę ir teigė, kad taukuose esama sveikatai vertingų, tačiau kol kas neišskirtų organinių junginių, ir būtina juos tirti. Taip prasidėjo vitaminų atradimų laikotarpis.

Likusį gyvenimą Peter Joachim Mioller daug keliavo po šalį, prižiūrėjo bendrovės padalinius, kartu su sunumi tobulino taukų gavybą ir tikrino kokybę, atliko nesibaigiančius bandymus, kėlė krašto gerbūvį. Už gyvenimo nuopelnus plečiant šalies ūkį ir pasaulio žmonių gerovę P. Mioleriui 1868 buvo įteikti Norvegijos karaliaus Šventojo Olafo ordinas („St. Olavs Orden“) ir Švedijos karaliaus auksinis Vazos ordinas („Svenske Vasaorden“). 1869 m. lapkritį apžvalginės kelionės metu stipriai persišaldė, susirgo plaučių uždegimu. Ligai užsitęsus mirė. Palaidotas kaip ir kiti jo giminės atstovai Oslo senamiesčio Mioller šeimos kapavietėje.

 

Trijų kartų verslas

 

Gyvendamas ir lankydamasis atokiuose pajūrio žvejų kaimeliuose, vaistininkas Peter Joachim Mioller pastebėjo, kad skirtingai nei būdinga didmiesčiams, menkes gaudantys ir džiovinatys žvejai, kad ir gyvendami skurdžiai neserga rachitu, pas juos reta silnaregystė, išvengiama odos sausėjimo,  negalavimų.

Taip pat jis pastebėjo, kad žvejai vartoja iš kepenų išsisunkiamus žuvų taukus (riebalus). Didesnę dalį taukų išgaudavo senuoju būdu. Suvertę į maumedžio ar eglės statines kepenis sandariai uždarydavo ir palikdavo savaiminei fermentacijai. Paviršiuje išsiskirdavo skaidrus aliejingas skystis. Maistui tinkamas tik šviežias pradžioje išsisunkiantis aliejus. Vėliau išskyros drumsčiasi, tampa gelsvos, ruduoja, jų skonis tampa kartus. Toks aliejus jau tinkamas tik deginti žibintuose bei naudoti kitoms ūkio reikmėms.

1845 m. New Foundlande šaltavandenių žuvų (menkių, skumbrių, stauridžių, tunų, silkių ir kt.) kepenys, viduriai ir ikrai kaitinti kubiluose virš ugnies. Išgaunama daugiau tauko. Ypač tai buvo svarbu sumažėjus iš šiaurės jūrų banginių išgaunamo varvalo. Bandymus prižiūrėjo visuomenininkas ir verslininkas Chales Fox Bennett‘as. Naujas būdas netruko išplisti po šiaurės šalis. Vaistininkas P. Mioleris naujovę išbandė, mėginius ištyrė ir nustatė, kad kaitinant iki 100 ir daugiau laipsnių, sumažėja vertingosios žuvų taukų savybės, jie greičiau irsta (oksiduojasi).

Bandymus tęsė toliau. Jis kepenis šildė vandens garais. Taip išsaugomos daugelis vertingųjų savybių, skonis ir kvapas lieka nepakitę. Naujieji taukai vadinti – Leber tran ir Škotų emulsija. Vaistininkas Lofotene, Alesunde ir Kristiansunde įsteigė bendrovės žuvų taukui gaminti. Nuo 1854 m. į prekybą buvo pristatoma iki 40 statinių menkių kepenų taukų per metus. Toliau jo Žuvies taukų verslą Lofotene plėtojo sūnus Frantz Peckel Mioleris (1834-1901). Jis mokėsi Kopenhagoje organinės chemijos specialybės, atliko išsamius žuvų taukų sudėties tyrimus ir išmoningai derino įgytąsias žinias su išskirtine verslumo gyslele. 1870 m. žuvų taukus tiekė „WH Schieffelin & Co“ (seniausia Amerikoje vaistais prekiaujanti kompanija). 1881 F. P.Mioler pastangomis „Peter Möller Company“ iškilo į pirmaujančiųjų gretas. Gaminį pavadino tėvo vardu Mioller žuvies taukai („Möllers Tran”).  Pieškariu „Peter Møller's“ žuvų taukai platinti Karaliaučiuje ir Klaipėdoje. Verslą sėkmingai pratęsė anūkas Severin Andreas Heyerdahl. Su tėvu išspausdino knygą apie žuvų kepenų taukus ir jų gavybą „Menkių kepenų taukai ir chemija“ („Cod liver oil and Chemistry“, 1895 m.).

„Möller“ žuvų taukų vardas neatsiejamas nuo Norvegijos. Jis kėlė Norvegijos ūkio pažangą, tapo nacionaliniu paveldu. Žuvų  taukas tapo būtinu mitybos priedu. Vartojo eiliniai gyventojai. Puošniai įpakuoti buteliukai siūsti karališkosios šeimos nariams, vyriausybės atstovams šalies mokslo ir visuomenės pasižymėjusiems. Tyrimai ir paklausa didėjo atradus dideles atsargas vitamino A, ir būtiną sąlyga E ir D gamybai. 1925/1926 taukus pradėta pilstyti į žalius nuo tiesioginių saulės spindulių poveikio apsaugančius sandarius buteliukus. Gavybą sutvarkyta taip, kad nuo žuvies sugavimo iki aliejaus supilstymo trunka iki 24 valandų.

 

Būtinas maisto priedas  

 

1896 m. pasirodė straipsnis apie P. Miolerio menkių kepenų aliejų moksliniame žurnale „Pediatrics“. Nuo 1930 m. menkių kepenų aliejus buvo vienintelis maisto papildas rekomenduotas Norvegijos sveikatos apsaugos ministerijos. Tinkamas vartoti kasdien ištisus metus.

1932 m. siekdama užtikrinti sveiką vaikų maitinimasį, mokyklose pradėti duoti nemokami pusryčiai (Pienas, sūris, duona ir vaisiais, rudenį, pavasarį ir žiemą buvo duodama skystų žuvies taukų). Pastebėjus ilgalaikį teigiamą „Oslo pusryčių“ poveikį moksleivių sveikatai, panašius maisto davinius pradėti duoti ligonių globos įstaigose Vokietijoje, Danijoje Švedijoje ir net Rusijoje.

Išaugus konkurencijai su žuvų taukų gamintojais iš JAV, Anglijos ir Islandijos, Norvegija užėmė Š. Europos prekybines rinkas. Pagrindinis dėmesys skiriama gaminių švarumui ir įvairovei palaikyti. 1983 m. Mioler’s menkių kepenų taukai pradėti tiekti kapsiulėse (iš gyvūnų želatinos), pasitelkiama išmoninga reklama. Skelbiami naujausių mokslinių tyrimų duomenys, nes dalį jų rėmė Žuvų taukų gamintojai. Menkių kepenų riebalų/taukų gavyba ir žuvų taukai paskelbiami tautinių kultūros paveldu. Prime Berth’o senosios žvejybos (įkurta 1995 m.) ir Lofoteno Norvegijos žvejybos (įkurta 1987 m.) muziejuose pristatoma menkių džiovinimo ir kepenų taukų paruoša. Jose ne kartą lankė Norvegijos ir Jungtinės karalystės karaliai ir karalienės, ragavo valgių iš menkių.

 

Kuršių marių žuvų varvalas

 

Kurių amrių apylinkėse išgautas vietinis tranas/varvalas naudotas namų apšvietimui. Nemuno žemupio atšakų žvejų kaimeliuose (Karklė, Tovė, Gilija ir kt.) buvo virinama maistui netinkanti žuvis (stintelių, pūgžlių ir karpinių žuvų mailiaus) ir renkamas vietos prastesnis, taigi ir pigesnis varvalas. Žuvų liekanos duotos paukščiams ir kiaulės. Kiauliena atsiduodavusi žuvimi. Prieš parduodant, ją būtina buvo „išvalyti“, du mėnesius iki pardvimo, jos buvo šeriamos įprastu ėdesiu, antraip „kvapas numušdavęs“ kainą.

Keliauninkai prisimena, kad trano paruošos apylinkės buvo persmelktos dūmų ir žuvies taukų dvoko. Nesaikingas stintelių žvejyba kėlė rūpestį išleisti atitinkantys žvejybos taisyklių potvarkiai (1845). Buvo draudžiama traną virti iš lašišų ir žuvų jauniklių. Vietinės gamybos tranas naudotas pirmojo pamaryje Ventės rago švyturio (statytas 1837 m.) žibinto lempai degti. 1862/1863 m. pastatytam švyturiui naudota iš anglies gaunamos dujos.

Sovietmečiu (1968 m.) Kuršių mariose žvejotos trispygles dyglės, pūgžliai ir stintelės, rinkti vėgelių bei starkių (riebūs viduriai) taukai. Taukai buvo verdami Kaliningrado srities pamario įmonėse. Išgaunami žuvų taukai žmonių maistui, kaip priedas paukščių ir gyvulių pašarui. Dėl žaliavos stygiaus ir aplinkos taršos sunkiaisiais metalais po 1969 m. įmonė uždaryta. Jos veiklą tyrė gamtos mokslų daktaras Kazys Gaigalas.

Fotoreportažas
  • Vaistininkas iš žuvies taukų „spaudęs“ pinigą-Foto-nr-4971_4974.jpg
  • Vaistininkas iš žuvies taukų „spaudęs“ pinigą-Foto-nr-4971_4975.jpg
  • Vaistininkas iš žuvies taukų „spaudęs“ pinigą-Foto-nr-4971_4976.jpg
  • Vaistininkas iš žuvies taukų „spaudęs“ pinigą-Foto-nr-4971_4977.jpg
  • Vaistininkas iš žuvies taukų „spaudęs“ pinigą-Foto-nr-4971_4978.jpg
  • Vaistininkas iš žuvies taukų „spaudęs“ pinigą-Foto-nr-4971_4979.jpg
  • Vaistininkas iš žuvies taukų „spaudęs“ pinigą-Foto-nr-4971_4981.jpg
  • Vaistininkas iš žuvies taukų „spaudęs“ pinigą-Foto-nr-4971_4972.jpg
  • Vaistininkas iš žuvies taukų „spaudęs“ pinigą-Foto-nr-4971_4973.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Vaistininkas iš žuvies taukų „spaudęs“ pinigą"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.