Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Nesijuokit, jei senas matrosas braižo smėly bures ramentu - Poetas Bronius Mackevičius.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Šiaurėje ieškojo žemės, kurios nebuvo

Arkties užkariavimas amerikiečių poliarinei ekspedicijai virto košmaru, bet tuo pat metu ir nuostabiausiu nuotykiu.

„Erik“ laivas, atgabenęs ekspediciją į Grenlandiją
„Erik“ laivas, atgabenęs ekspediciją į Grenlandiją @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Buvo ar nebuvo?

 

Amerikos geografijos draugijos archyvuose Milvokyje saugomas senas Arkties vandenyno žemėlapis, primenantis kuriozinę istoriją. Jame pažymėta maža lenktos formos sala į šiaurę nuo Grenlandijos. Prie jos pavadinimo „Crocker Land“ pridėtas prierašas „Seen By Peary“ („Matė Piris“).

Amerikietis Robertas Piris (Robert Peary, 1856-1920) buvo vienas žinomiausių Arkties tyrinėtojų. 1906 m., po nepavykusio bandymo pasiekti Šiaurės ašigalį, jis pranešė, kad matė tolimą neištirtą žemę Šiaurės ledjūryje. Dėl laiko stokos negalėjo jos aplankyti, bet esąs tikras dėl jos egzistavimo. Jis netgi suteikė jai „Krokerio žemės“ pavadinimą. Taip R.Piris atsidėkojo San Francisko magnatui Georgui Crockeriui už suteiktą finansinę paramą rengiant ekspediciją į Šiaurės ašigalį.

Ilgamečio Arktikos tyrinėtojo šlovė ir autoritetas neleido abejoti jo žodžiais. Deja, jie neįtikino kito amerikiečių poliarinio tyrinėtojo Frederiko Kuko (Frederick Cook, 1865-1940). Jis viešai pareiškė, kad, keliaudamas į Šiaurės ašigalį, perėjo R.Pirio minimą regioną, tačiau ten nerado jokios žemės ar salos.

Įsižeidę R.Pirio gerbėjai paskelbė, kad jie surengs ekspediciją, kuri įrodys Krokerio žemės egzistavimą ir demaskuos F.Kuko melagystę. Daugelis abejojo ar jis iš viso buvo pasiekęs Šiaurės ašigalį.

 

Su laivu į Grenlandiją

 

1913 m. liepos 2 d. iš Bruklino karinės jūrų bazės Niujorke išplaukė nedidelis garlaivis „Diana“ su septyniais keleiviais ir didžiule manta. Ekspedicijai vadovavo žinomas Šiaurės tautelių tyrinėtojas, etnologas Donaldas Makmillanas (Donald Baxter MacMillan, 1874-1970).

Kartu su juo išvyko botanikas ir ornitologas Valteris Ekblavas, jūrų karininkas, fizikas Fitzhughas Greenas, zoologas Maurice Tanguary, chirurgas Harrisonas Huntas ir dar keli pagalbininkai. Tarp jų ir eskimas Minikas Vallace, kurį prieš daugelį metų grįždamas iš savo Šiaurės kelionių į JAV parsivežė R.Piris. Grenlandijoje jis turėjo atlikti vertėjo ir gido pareigas.

Kelionė prasidėjo nesėkmingai. Po dviejų savaičių vidurnaktį laivas užplaukė ant Labradoro pusiasalio pakrantės uolų. D.Makmillanas dėl šios avarijos apkaltino kapitoną, kuris tuo metu esą buvo girtas. Ekspedicija persikėlė į kitą garlaivį „Erik“ ir, pagaliau, rugpjūčio viduryje pasiekė Etos gyvenvietę Grenlandijos šiaurėje.

Čia buvo prasidėjusi ne viena kelionė į Šiaurės ašigalį, įskaitant R.Pirio ir F.Kuko ekspedicijas. D.Makmillanas ją pasirinko stovyklai, iš kurios tikėjosi pradėti paslaptingosios Krokerio žemės paieškas.

Kelionė užtruko ilgiau nei mėnesį, nes Niujorką nuo Etos skyrė daugiau kaip 4 tūkst. kilometrų.

 

Tik miražas

 

Vietos eskimų padedami, ekspedicijos dalyviai per tris savaites netoli Etos surentė didelį pastatą. Jame įrengė devynias gyvenamas ir darbo patalpas, maisto sandėlį, dyzelinį generatorių elektrai gaminti. Nepavykus sumontuoti radijo aparatūros, ekspedicija neturėjo ryšio su išoriniu pasauliu beveik visus ketverius metus.

Baigę įsikurti, amerikiečiai kartu su eskimais parengė keletą atramos punktų būsimo maršruto kelyje. 1914 m. kovo 11 d. D.Makmillanas, F.Greenas, V.Ekblavas, lydimi septynių eskimų, patraukė pėsčiomis ir rogėmis per Arkties ledynus į šiaurės vakarus ieškoti neištirtos žemės.

Spaudė 32 laipsnių šaltis, siautėjo pūgos. Smarkiai peršalo V.Ekblavas. Jis ir dar keli eskimai atsisakė toliau keliauti ir nutarė grįžti į Etos gyvenvietę.

Žygį tęsė D.Makmillanas, F.Greenas ir du eskimai. Vengdami properšų ir plono ledo, jie įveikė maždaug 1900 kilometrų ir šiaurės vakarų horizonte pamatė tolumoje boluojančių kalnų viršūnes.

Amerikiečius apėmė euforija, tačiau juos lydėjęs eskimų medžiotojas pasakė, kad tai tik „poo-joku“        (migla arba rūkas). D.Makmillanas nenorėjo tuo patikėti, nes, kaip rašė vėliau, horizonte aiškiai matėsi kalnai ir snieguotos jų viršūnės. Jis primygtinai reikalavo tęsti kelionę, kol dar neprasidėjo vasaros sezonas ir nepradėjo tirpti ledai.

D.Makmillano vadovaujama grupė dar penkias dienas keliavo netikėtai pasirodžiusių kalnų link. Galiausiai, balandžio 21 d., įveikus 125 kilometrus kelio per pavojingus ledo laukus, D.Makmillanas buvo priverstas pripažinti, kad jų vedlys eskimas buvo teisus. Žemė, kurią jie matė, tikriausiai buvo reta miražo forma, vadinama Fata Morgana.

„Supratau, kad mano svajonės, puoselėtos per pastaruosius ketverius metus, buvo tik sapnas, mano viltys baigėsi karčiu nusivylimu“ –vėliau knygoje „Four Years in the White North“ rašė D.Makmillanas.

 

Apgailėtina tragedija

 

Tyli neviltis, suvokus, kad Krokerio žemė neegzistuoja, buvo tik naujų išbandymų pradžia. D.Makmillano grupė, su slogia nuotaika pasukusi atgal, vos spėjo pasiekti tvirtą žemę. Vyrams atsidūrus tolimame Grenlandijos krante, jau kitą dieną pajudėjo ledai, atverdami plačias properšas.

Galima sakyti, kad keturi vyrai tik per stebuklą išvengė pražūties, tačiau jų dar laukė tolimas kelias iki pagrindinės stovyklos. Prieš išvykstant, D.Makmillanas pasiuntė F.Greeną ir eskimą Piugaattog ištirti patogiausią maršrutą.

Po kelių dienų F.Greenas grįžo vienas ir prisipažino, kad eskimą nušovė, nes tas bandė bėgti ir palikti jį be šunų kinkinio sniegynų tyruose. D.Makmillanas, užuot atskleidęs žmogžudystę, amerikiečius aptarnaujantiems eskimams papasakojo, kad jų gentainis žuvęs siaučiant pūgai. Ekspedicijos narius amerikiečius jis informavo apie įvykį, tačiau paprašė tylėti. Po daugelio metų V.Ekblavas sakė, kad tai buvo „viena iš tamsiausių ir apgailėtinų tragedijų Arkties tyrinėjimų metraštyje“.

F.Greenas niekada nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Sklido kalbos, kad jis turėjo santykius su nužudytojo eskimo gražuole žmona Alekvasina.

 

Šiaurės nelaisvėje

 

Neturėdama ryšio su pasauliu, D.Makmillano ekspedicija liko ketveriems metams įkalinta tolimoje šiaurėje. Du pagalbos laivai, išsiųsti 1915 ir 1916 m., įšalo leduose ir nepasiekė pakrantės, kurioje buvo įsikūrusi pagrindinė ekspedicijos bazė.

Pakliuvę į priverstinę nelaisvę, mokslo vyrai veltui laiko neleido. Jie studijavo ledynus, matavo potvynius ir atoslūgius, tyrinėjo eskimų kultūrą, viską kas tik žadino jų smalsumą. Padarė daugiau nei 5 tūkst. nuotraukų, surinko daugybę unikalių gamtos ir eskimų gyvenseną atspindinčių daiktų.

Išgyventi ketverius metus atšiauriomis sąlygomis ekspedicijos nariams padėjo Etos gyvenvietės eskimai. Jie mainais už šautuvus ir šaudmenis, medieną bei kitokius daiktus, kurių ekspedicijos bazėje netrūko, tiekė amerikiečiams žuvis, ruonius ir sumedžiotą žvėrieną.

Po dviejų nesėkmingų bandymų išlaisvinti Grenlandijos šiaurėje įstrigusią ekspediciją, tik 1917 m. vasarą tai pavyko garlaiviui „Neptune“, kuriam vadovavo kapitonas Robertas Bartlettas, turintis didelę patirti plaukioti šiaurinėse platumose.

Fotoreportažas
  • Šiaurėje ieškojo žemės, kurios nebuvo-Foto-nr-8301_8302.jpg
  • Šiaurėje ieškojo žemės, kurios nebuvo-Foto-nr-8301_8303.jpg
  • Šiaurėje ieškojo žemės, kurios nebuvo-Foto-nr-8301_8304.jpg
  • Šiaurėje ieškojo žemės, kurios nebuvo-Foto-nr-8301_8305.jpg
  • Šiaurėje ieškojo žemės, kurios nebuvo-Foto-nr-8301_8306.jpg
  • Šiaurėje ieškojo žemės, kurios nebuvo-Foto-nr-8301_8307.jpg
  • Šiaurėje ieškojo žemės, kurios nebuvo-Foto-nr-8301_8308.jpg
  • Šiaurėje ieškojo žemės, kurios nebuvo-Foto-nr-8301_8309.jpg
  • Šiaurėje ieškojo žemės, kurios nebuvo-Foto-nr-8301_8310.jpg
  • Šiaurėje ieškojo žemės, kurios nebuvo-Foto-nr-8301_8311.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Šiaurėje ieškojo žemės, kurios nebuvo"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.