Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Didesne ar mažesnė rizika - nuolatinė jūrininkų palydovė. Visą laivybos istoriją galėtume vadinti ištisiniu narsumo, rizikos ir nuotykių metraščiu. - Eimutis Astikas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

ŽiulioVerno burlaiviai

Žiulis Vernas (1828-1905), legendinis prancūzų rašytojas, kurį mėgsta visas pasaulis, pakaitomis turėjo tris burlaivius – nuo paprasto žvejų barkaso iki tikros dviejų stiebų garinės jachtos. Visi jo burlaiviai, pagerbiant šventąjį jūrininkų globėją, turėjo tą patį „Saint Michel“ pavadinimą.

Ž.Verno monumentas Ispanijoje Vigo uostamiestyje. Skulptorius Jose Molares
Ž.Verno monumentas Ispanijoje Vigo uostamiestyje. Skulptorius Jose Molares @ Venanto Butkaus archyvo nuotr.

Susižavėjo jūra ir laivais

 

Žiulis Vernas neatsitiktinai rašė knygas apie keliautojus. Jis pats nuo mažens troško pamatyti tolimus kraštus. Būdamas vos vienuolikos metų parsisamdė junga į trijų stiebų burlaivį „Coralie“, plaukiantį į Indiją. Iš ten jis norėjo parvežti koralų karolius savo pusseserei Karolinai. Laivas, vos išplaukęs, tą pačią dieną trumpam sustojo gretimame uoste. Žiulio tėvas suspėjo sulaikyti sūnų, kuris pasižadėjo ateityje „keliauti tik savo vaizduotėje“.

Žiulis Vernas parašė 65 romanus. Daugelis jo skaitytojų iki šiol mano, kad garsusis rašytojas buvo „stalo žmogus“, kuris įkvėpimo semdavosi iš kelionių aprašymų, archyvinių dokumentų, mokslinių straipsnių. Iš tiesų Žiuliui Vernui neteko išgyventi laivų avarijų, atsidurti negyvenamose salose, atrasti naujų žemių. Visa tai padarė jo romanų „Kapitono Haterio kelionė“, „Kapitono Granto vaikai“, „Penkiolikos metų kapitonas“, „Aplink pasaulį per 80 dienų“, „20000 mylių po vandeniu“ ir daugelio kitų knygų herojai. Vis dėlto neteisinga būtų manyti, kad jis tik pasinaudojo iš įvairių šaltinių surinkta medžiaga.

1859 metais Ž.Vernas išvyko į pirmąją jūrinę kelionę laivu, plaukiančiu iš Prancūzijos į Angliją ir Škotiją. Grįžęs namo savo įspūdžius, patirtus laive ir jūroje, jis suguldė į nedidelę knygutę. Tai buvo pirmas teisininko profesiją pasirinkusio jaunuolio kūrinys jūrine tema. Po kelerių metų Ž.Vernas sėdo į didžiausią XIX amžiaus keleivinį garlaivį „Great Eastern“ ir išplaukė į Niujorką. Kelionė 211 metrų ilgio plieniniu monstru rašytojui padarė tokį didelį įspūdį, kad jis dar būdamas laive pradėjo rašyti romaną „Plaukiojantis miestas“.

Susižavėjęs jūra ir laivais, rašytojas jau nebegalėjo atsisveikinti su tuo potraukiu ir liko ištikimas jam visą tolimesnį gyvenimą. Savo laiškuose bičiuliams ir knygų leidėjams jam patiko nuolatos kartoti, kad jūra yra jo stichija, o laivai – jo aistra.

 

„Plaukiojantis darbo kabinetas“

 

1865 metų vasarą rašytojas išsinuomojo namą žvejų kaimelyje Le Krotua prie Lamanšo. Susipažinęs su žvejais jis nusižiūrėjo palyginti neseną burinį barkasą. Žinoma, šis žvejų laivas neprilygo elegantiškai jachtai, tačiau turėjo tvirtą korpusą ir buvo tinkamas rimtam plaukiojimui jūros vandenyse.

Keletą kartų su žvejais išplaukęs į jūrą ir taip išbandęs barkasą, Ž.Vernas susitarė su vietiniais meistrais dėl laivo pertvarkymo. Rašytojo sumanymu nedidelis burlaivis turėjo tapti jo „plaukiojančiu darbo kabinetu“.

Po rekonstrukcijos, kurią pagal jūreivio Polio Bo projektą atliko meistrai, 9 metrų ilgio burlaivyje triumų vietoje atsirado didelė šviesi kajutė. Joje viskas buvo pritaikyta gyvenimui ir darbui. Dvi lovos, stalas, pora kėdžių, lentyna knygoms, ant šarnyrų pritvirtinta rašalinė, kad siūbuojant laivui neišsipiltų rašalas, sudarė kuklią, bet patogią aplinką imantis plunksną į rankas.

Nepaisant mažo burlaivio dydžio, Ž.Vernas nebijojo leistis su ja į tolimas keliones. Du jo žemiečiai bretonai, buvę Prancūzijos karinio jūrų laivyno jūrininkai Aleksandras Delonas ir Alfredas Bulo, daugeliui metų tapo jo nuolatiniais bendražygiais.

Ž.Vernas su savo pirmuoju burlaiviu, kurio bortuose buvo įrašytas „Saint Michel“ vardas, aplankė Havrą,, Doverį, Londoną, Ostendą. Kelionių metu rašytojas, kaip ir kiti įgulos nariai, ėjo pamainos budėtojo pareigas, tačiau baigęs budėjimą dažniausiai krisdavo ne į gultą, o sėsdavo prie savo darbo stalo.

„Plaukiojančiame darbo kabinete“ buvo parašytas vienas populiariausių Ž.Verno romanų „20000 mylių po vandeniu“, kuriame bene labiausiai atsispindi rašytojo meilė jūrai. Nusprendęs efektyviausiai įteikti šios knygos rankraštį savo leidėjui, Ž.Vernas su „Saint Michel“ Senos upe pakilo iki Paryžiaus ir prisišvartavo prie tilto pačiame miesto centre. Toks reklaminis triukas turėtų kelti pavydą ir mūsų dienų viešųjų ryšių specialistams.

Nuolatos vagodamas audringus vandenis, per keletą metų rašytojas tapo tikru buriuotoju. Ne veltui jis buvo priimtas tikruoju nariu į Prancūzijos jachtklubą.

 

Didesni laivai, tolimesnės kelionės

 

Gaudamas nemažus honorarus už savo vis labiau populiarėjančius kūrinius, Ž.Vernas nutarė pasiieškoti didesnio ir patogesnio burlaivio. Jį sudomino 1876 metų pradžioje vienoje Havro laivų statykloje į vandenį nuleista 13,3 metro ilgio ir 2,25 m pločio jachta. Joje buvo numatytos 4 vietos keleiviams ir trys įgulos nariams.

Norėdamas ją išbandyti, rašytojas su naująja jachta išplaukė iš Havro į Angliją. Bandomajam reisui vadovavo senas rašytojo šeimos pažįstamas kapitonas J.Olive. Grįžęs iš šios kelionės Ž.Vernas savo knygų leidėjui Pjerui Žiuliui Etceliui entuziastingai rašė, kad su tokiu laivu galėtų plaukti ir į Ameriką.

Prisimindamas savo pirmąjį laivą, rašytojas naujajam burlaiviui suteikė „Saint Michel II“ pavadinimą. Šiuo laivu Ž.Vernas naudojosi tik 18 mėnesių. Jį pardavė atsiradus progai ir galimybei įsigyti burinį-garinį laivą, tinkamą tolimoms jūrinėms kelionėms.

1877 metų vasarą rašytojo draugas kapitonas J.Olive pasiūlė apžiūrėti naują 28 metrų ilgio dviejų stiebų škuną su garo varikliu „Saint Joseph“. Ją buvo užsakęs vienas prancūzų markizas, bet kažkodėl nutarė parduoti. Ž.Vernas ir jo brolis Paulas, profesionalus jūrininkas, škunos apžiūra liko patenkinti: “Tai tikrai toks laivas, apie kurį svajojome vaikystėje“.

Už prabangiai įrengtą laivą su visais patogumais Ž.Vernas sumokėjo daugiau kaip 55 tūkstančius frankų. Tais laikais tai buvo milžiniški pinigai. O kur dar išlaidos jachtos išlaikymui, paruošimui kelionėms ir samdomos įgulos išlaikymui? Net pats Ž.Vernas šį žingsnį vertino kaip beprotybę, tačiau negalėjo atsispirti jam. Viename iš savo esė jis prisipažino: “Laivai ir jūra  – mano aistra ir geriausias vaistas nuo visų negandų bei ligų“.

Vadovaujant kapitonui J.Olive, „Saint Michel III“ intensyviai plaukiojo nuo 1879 iki 1885 metų. Per tą laiką Ž.Vernas su savo jachta vagojo Viduržemio, Šiaurės ir Baltijos jūras. Tolimose kelionėse rašytoją dažnai lydėdavo jo šeima, brolis Paulas su savo sūnumi Morisu, kiti giminaičiai ir draugai. Jachta ne kartą buvo patekusi į audros spąstus, bet laimingai išsisukdavo. Lankydamasis užsienio uostuose rašytojas susitikinėdavo su mokslininkais, keliautojais ir kitais žinomais visuomenėje žmonėmis.

 

Žlugę būsimų kelionų planai

 

1885 metais paaiškėjo, kad didelio burlaivio išlaikymas tapo per brangus net ir tokiam produktyviam bei gerus honorarus gaunančiam rašytojui, kaip Ž. Vernas. Žmona Honorina buvo išlaidi aukštuomenės dama, vyrui teko ją ne tik puošti, bet ir išlaikyti jos saloną. Teko dengi sūnaus Michelio prisidarytas skolas, kad netektų jam sėsti į kalėjimą.

Ž.Vernas tikėjosi, kad pardavęs „Saint Michel III“ susigrąžins tą sumą, už kurią buvo pirktas burlaivis. Vargu ar rašytojas galėjo nuspėti, kad taip skausmingai baigsis jo jūrinė karjera. Būdamas 57 metų, jis buvo kupinas energijos, optimizmo, planavo naujas keliones jūromis.

„Saint Michel III“ buvo parduota už pusę kainos Juodkalnijos kunigaikščiui Nikolajui Petrovičiui. Naujasis savininkas burlaivį pavadino „Sybla“. Vėliau senstantis laivas dar keletą kartų keitė savininkus ir pavadinimą. Po 1913 metų buvusio Ž.Verno burlaivio likimas dingo miglose.

Atsisveikinęs su „Saint Michel III“, Ž.Vernas visam laikui atsisveikino ir su jūrų kelionėmis. Tačiau jose patirti įspūdžiai ir toliau visomis jūros spalvomis atsispindėjo jo vėlesniuose romanuose.

Fotoreportažas
  • ŽiulioVerno burlaiviai-Foto-nr-8016_8017.jpg
  • ŽiulioVerno burlaiviai-Foto-nr-8016_8018.jpg
  • ŽiulioVerno burlaiviai-Foto-nr-8016_8019.jpg
  • ŽiulioVerno burlaiviai-Foto-nr-8016_8020.jpg
  • ŽiulioVerno burlaiviai-Foto-nr-8016_8021.jpg
  • ŽiulioVerno burlaiviai-Foto-nr-8016_8022.jpg
  • ŽiulioVerno burlaiviai-Foto-nr-8016_8023.jpg
  • ŽiulioVerno burlaiviai-Foto-nr-8016_8024.jpg
  • ŽiulioVerno burlaiviai-Foto-nr-8016_8025.jpg
  • ŽiulioVerno burlaiviai-Foto-nr-8016_8026.jpg
 
0
 
0

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "ŽiulioVerno burlaiviai"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.