Lietuvos marinistikos žurnalistų klubasLietuvos marinistikos žurnalistų klubas
Didesne ar mažesnė rizika - nuolatinė jūrininkų palydovė. Visą laivybos istoriją galėtume vadinti ištisiniu narsumo, rizikos ir nuotykių metraščiu. - Eimutis Astikas, jūrų kapitonas.
Albatroso paminklas Klaipėdoje - išplaukusiems ir negrįžusiems

Žvejai išmoko austi kilimus

Vokietijos Volgasto (Wolgast) miesto istorijos muziejuje jau daug metų eksponuojama unikali kolekcija – šio krašto žvejų rankomis rišti kilimai iš avies vilnos.

Volgast kilimų audėjų kilimai ir staklės.
Volgast kilimų audėjų kilimai ir staklės. @ Vidmanto Matučio nuotr.

Permainingas likimas ir „Kavos malūnėlis“

 

Prieš apsilankant miesto muziejuje, kur eksponuojami žvejų kilimai (Fischerteppichen), keletas štrichų apie patį volgastą. Tai – toliausiai į šiaurės rytus nutolęs Vokietijos uostamiestis. Jo, kaip ir visos Pomeranijos, istorinės srities Baltijos jūros pakrantėje, likimas buvo labai permainingas.

Įsikūręs prekybai patogioje, bet geopolitiškai nestabilioje vietoje, Volgastas nuo XII iki pat XX amžiaus pabaigos ėjo iš rankų į rankas. Ilgiausia jį valdė švedai, užkariavę slaviškos kilmės Pomeranijos kunigaikščių valdas. Vykstant Šiaurės karui, rusų armija, 1713 metais įsiveržusi į Pomeraniją, Petro I įsakymu miestą visiškai sudegino. Praėjus šimtmečiui, Vienos kongreso nutarimu atsigavęs Volgastas buvo perduotas Prūsijai. XIX a. viduryje jį vėl nusiaubė gaisras. 1945 metų balandžio 30 dieną miestą be mūšių užėmė puolanti sovietų kariuomenė. Iki 1990 metų Volgastas buvo vienas iš Rytų Vokietijos miestų, o dabar įeina į Meklenburgo Pomeranijos žemės sudėtį. Tai gražus ir jaukus, turistams patrauklus miestas, kuriame gyvena daugiau kaip 12 tūkst. žmonių.

Įdomiausia, kad muziejus, dėl kurio mes čia ir atvykome, įsikūręs seniausiame miesto pastate, kurio pamatai buvo padėti dar 1660 metais. Iki šiol jis išlaikė klasikinį fachverkinės statybos stilių nuo seno būdingą vokiečių miestams. Vaikščiojant po senamiestį, iš karto į akis krinta kiek keistokos išvaizdos namas, kurio geltonas sienas įrėmina raudonos sijos. Iš tolo jis atrodo tarsi didelė senoviška kavamalė. Todėl net turistams skirtuose informaciniuose leidiniuose jis vadinamas „Kaffeemühle“ („Kavos malūnėlis“).

 

Žvejai pakeitė profesiją

 

Volgasto miesto istorijos muziejus garsėja tuo, kad jame eksponuojama didžiausia pasaulyje žvejų kilimų kolekcija. Kada ir kodėl žvejai pradėjo gaminti kilimus?

– Tokį klausimą mes dažnai išgirstame iš užsienio turistų, – sako muziejaus direktorė dr. Barbara Rogow.

Anot jos, pirmieji kilimai jūrų ir žvejybos motyvais atsirado Rytų Pomeranijos žvejų kaimuose pereito amžiaus trečiajame dešimtmetyje. O austi kilimus žvejai pradėjo dėl labai paprastos priežasties – siekdami išgyventi.

Smarkiai sumažėjus žuvų ištekliams pietinėje Baltijos jūros pakrantėje, valdžia 1920 metais uždraudė žvejyba šiame rajone ilgam laikui. Pakrantėse įsikūrusių kaimų žvejai liko be darbo ir pragyvenimo šaltinio. Tuometiniam Greifsvaldo administracijos vadovui Verneriui Kogge kilo netikėta idėja: tegul žvejai išmoksta gaminti kilimus. Jei jie sugeba megzti žvejybos tinklus, tai kodėl negalėtų išmokti ir rišti kilimų. Kilimai visais laikais buvo populiarūs, tad valdininkas neabejojo, kad jie turės paklausą. Pradžiai reikėjo tik vieno – surasti patyrusį meistrą, kuris išmokytų žvejus naujo amato.

Paskelbus nacionaliniame Vokietijos dienraštyje skelbimą, į jį netrukus atsiliepė tuo metu Berlyne dirbęs tekstilininkas Rudolfas Stundlas (1897-1990). Jis buvo puikiai susipažinęs su tautodailės tekstilės dirbiniais, išmanė rytietiškų kilimų gamybos technologiją. 1928 metais atvykus R. Stundlui į pajūrį, jis buvo įgaliotas kurti ir plėtoti kilimų gamybos verslą Rytinėje Pomeranijoje. Su entuziazmu kibęs į darbą, jis sukonstravo specialias stakles, išmokė žvejus kilimų rišimo paslapčių. Žvejai, pramokę naujo amato, dirbo kiekvienas savo namuose. Visus žvejus, tapusius audėjais, apjungė R. Stundlo įkurtas kooperatyvas, kuris rūpinosi žaliavos pirkimu, gatavos produkcijos pardavimu ir naujų kilimų reklama. Beje, reklamos kūrėjai ir tada nestokojo išmonės. Vienas iš reklaminių šūkių skelbė „Perser von der Ostsee“, atsieit ir prie Baltijos jūros gaminami kilimai, prilygstantys persiškiems, kurie labiausiai vertinami pasaulyje.

Laimingo atsitiktinumo dėka išplisti naujam verslui tarp žvejų padėjo dvi palankios aplinkybės. Žvejai, neturintys tinkamesnio pragyvenimo šaltinio, norom nenorom turėjo gaminti kilimus, o jų mokytojas ir globėjas šiam darbui, dėl kurio atsikraustė gyventi į nuošalią pajūrio provinciją, atidavė visą sielą. 1930 metais tinklus gamino jau 58 žvejai, gyvenantys Freest, Lubmin ir kitose žvejų kaimuose.

 

Liko tik prisiminimuose

 

Mokydamas žvejus kilimų gamybos technologijos, R. Stundlas daug dėmesio skyrė meninei jų išraiškai. Pasirenkant rašto temas jis siūlė įkvėpimo ieškoti juos supančioje aplinkoje. Neatsitiktinai žvejų kilimėlių pagrindiniai motyvai susiję su jūra, bangomis, inkarais, žuvėdromis, žuvimis, paplūdimio augalais. Dėl savo ryškių spalvų ir magiškų raštų Pomeranijos žvejų pagaminti kilimai turėjo nemažą pasisekimą. Jų populiarumas ir vertė nuolatos augo.

Prieš karą žvejų kilimais savo biurus puošė didžiausios Vokietijos laivybos kompanijos ir laivų statyklos. Juos įsigydavo muziejai, pirkdavo tautodailės mecenatai ir menui prijaučiantys privatūs asmenys. Istorikai tvirtina, kad tuos žvejų kilimus aukštai vertino ir nacių bonzos, įžvelgdami juose atgimstančias senas vokiečių tradicijas. Tačiau prasidėjus karui dėl medžiagų stygiaus kilimų gamyba buvo sustabdyta. Avies vilnų labiau, negu kilimų rišėjams, reikėjo Vokietijos vermachtui.

Vos pasibaigus karui, jau 1946 metais kilimų gamybą parėmė Sovietų karinė administracija. Vėliau VDR valdžia kilimų gamybą Pomeranijoje rėmė įsteigdama kooperatyvą „“Liaudies menas prie Baltijos“. Bet dabar čia jau dirbo vien moterys. Kooperatyvo klientai dažniausiai būdavo oficialios įstaigos. Po Berlyno sienos sugriuvimo ir nelikus VDR,  kooperatyvas buvo privatizuotas, bet neišgyveno rinkos ekonomikos sąlygomis.

Pasak Volgasto miesto istorijos muziejaus darbuotojų, dabar tik atskiri pavieniai asmenys vis dar kartais padaro vieną kitą kilimėlį pagal užsakymą. Žvejų kilimėliai – svarbi tautodailės paveldo dalis, todėl muziejininkai ir mokslininkai sudarė išsamų katalogą, kuriame suregistruoti visi išlikę žvejų kilimai, esantys privačių ir viešųjų įstaigų nuosavybėje.

 

Fotoreportažas
  • Žvejai išmoko austi kilimus-Foto-nr-3013_3014.jpg
  • Žvejai išmoko austi kilimus-Foto-nr-3013_3015.jpg
  • Žvejai išmoko austi kilimus-Foto-nr-3013_3016.jpg
  • Žvejai išmoko austi kilimus-Foto-nr-3013_3017.jpg
  • Žvejai išmoko austi kilimus-Foto-nr-3013_3018.jpg
  • Žvejai išmoko austi kilimus-Foto-nr-3013_3019.jpg
  • Žvejai išmoko austi kilimus-Foto-nr-3013_3020.jpg
  • Žvejai išmoko austi kilimus-Foto-nr-3013_3021.jpg
  • Žvejai išmoko austi kilimus-Foto-nr-3013_3022.jpg
  • Žvejai išmoko austi kilimus-Foto-nr-3013_3023.jpg
  • Žvejai išmoko austi kilimus-Foto-nr-3013_3024.jpg
  • Žvejai išmoko austi kilimus-Foto-nr-3013_3025.jpg
  • Žvejai išmoko austi kilimus-Foto-nr-3013_3026.jpg
  • Žvejai išmoko austi kilimus-Foto-nr-3013_3027.jpg
 
0
 
0

Palikti komentarą

Pateikite papildomą informaciją susijusią su straipsniu "Žvejai išmoko austi kilimus"

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.

"Albatrosas.lt" gali tapti kiekvieno jūros ošimui neabejingo žmogaus svetaine. Kartu su jos leidėjais kurk jūrines naujienas. Siųsk pranešimus, straipsnius, nuotraukas, vaizdo įrašus, filmus, knygų PDF. Jūsų informaciją analizuosime, skelbsime "Albatrosas.lt" svetainėje.

Prisegti failai:


* - privalomi laukai

Užpildę ir išsiuntę šią formą, suteikiate teisę "Albatrosas.lt" svetainėje be autorinių honorarų publikuoti ar kitokiais būdais ir pagal savo poreikius panaudoti gautą medžiagą. "Albatrosas.lt" pasilieka sau teisę redaguoti jūsų atsiųstą informaciją, išskyrus knygas, negarantuoja, kad visos nuotraukos, tekstai, vaizdo įrašai, filmai, knygos bus publikuoti.